Visais varpais tarybiniai varpininkai skambina apie nemokamą gydymą ir nemokamą mokymą. Idėja labai graži, bet jai įgyvendinti reikia geros valios valdžios, reikia doros ir sąmoningos visuomenės. O to nėra. Todėl jau visoj Lietuvoj skundžiamasi: nemokamas gydymas labai brangiai kaštuoja. Ir kaipgi nekaštuos, jei nežinai nei kam, nei kiek duoti. O duoti būtina: be to sunkiai arba visai ligonis nesveiksta.
Nemokamojo gydymo brangumą pagaliau sužinojo partija ir tarybinė vyriausybė. Senasis Maskvos sveikatos apsaugos ministras „akademikas" Petrovskis, psichiatras, aprobavęs ir taikęs kitaminčių „gydymą" psichinėse ligoninėse, buvo atleistas (tik ne už kitaminčių „gydymą"!). Naujai paskirtasis G. Burenkovas ėmėsi gydyti „nemokamąjį gydymą". Viduvasarį susišaukė į Maskvą respublikinius sveikatos apsaugos ministrus ir labai griežtai pareiškė, kad gydytojų kyšininkavimas ir korupcija priėję prie kraštutinės ribos. Vien trūksta, kad apie tai sužinojęs, imtų šaukti užsienis. Kyšių reikalaujama visur, bet ypač Lietuvoje. Kyšio dydis priklausąs nuo gydytojo užimamosios vietos aukštumo ir nuo jo vardo garsumo. Profesoriai nebenorį imti rublių. Reikalaują brangenybių, aukso arba patikimesnės valiutos. Ambulatorijose nedarbingumo lapelius duoda taip pat už kyšius. Kyšius ne tik priima, bet jau reikalaują. Padėtį reikią taisyti skubiai.
Turbūt dėl šių ar kitų priežasčių buvo atstatytas Lietuvos sveikatos apsaugos ministras V. Kleiza. Jo vieton atsisėdęs Platūkis, panašiai kaip ir Burenkovas, ėmėsi „padėtį taisyti". Susišaukė ligoninių ir sanatorijų vyriausiuosius gydytojus ir akivaizdžiais pavyzdžiais jiems išdėstė, kaip visuotinai „žmonės baltais chalatais" piktnaudžiauja savo profesija, lobsta iš žmonių bėdos. Skundais užverstas Vilnius, užversta Maskva.
Burenkovas, nepasitenkinęs pokalbiu Maskvoje, aplankė Vilniaus, Kauno ir kitų miestų ligonines, tikrino popierius. Bet kyšiai popieriuose neregistruojami. Nedarbingumo lapelių žiūrėti buvo atsiųsta keliolikos žmonių komisija. Būdinga, kad Kaune, svečiu pavadintas, Burenkovas atkirto: „ja choziain, a ne gostj!" („Aš — šeimininkas, o ne svečias!"). Tipiška okupanto pažiūra į Lietuvą.
Iš Vilniaus sugrįžę vyriausieji gydytojai naujienas papasakojo savo pavaldiniams, prašę „paslapties" plačiai neskleisti. Turbūt viskas tuo vizitu pasibaigė. Atitinkamų žinybų atitinkamose knygose buvo parašytas „paukščiukas" — „padarytos išvados ir imtasi priemonių" ... O nemokamas gydymas gal dar labiau pabrangs, kaip brangsta prekės kovos su spekuliacija metu. O kas gydosi ambulatorijoj, tam reikės dar daugiau sveikatos, kad galėtų dienų dienas stovėti koridoriuose prie „baltojo chalato" durų su numeriuku rankose . . . Čia jau sistemos reikalas.
Nepigus pasidarė ir „nemokamas mokymas", ypač aukštasis. Kai vidurinis mokslas privalomas, visi, kas jį baigia (o baigti nebe taip sunku, kai mokomasi „be atsiliekančių", kai dvejetuko neberašoma) veržiasi į aukštąjį, labiausiai į pelningąsias profesijas — mediciną, prekybą, techniką. Aukštoji mokykla daro atranką, rengia konkursinius egzaminus. Čia ir gimsta „nemokamojo mokamumas". Tokių egzaminų metu tėvų mokyklose daugiau negu pretendentų. Tėvai mat nori „pasimatyti" su egzaminatoriais. Tai nepatogu nei egzaminatoriams, nei tėvams. Bet ir čia buvo rasta išeitis — korepetitoriai. Tai „specialistai", padedą būsimajam studentui pasirengti egzaminams.
Lengviausia į aukštąją patekti tam, kieno tėvas ar dėdė sekretorius ar kitoks partpareigūnas. Tokiam užtenka telefono skambučio rektoriui ar dekanui. Per „korepetitorių" stojant į mediciną, Lietuvoje kainuoja nuo dešimties iki penkiolikos tūkstančių rublių. Ir kaipgi paskui gydytojas, tokią sumą paklojęs įstodamas, neims iš paciento, nors tam jau mirtis žiūrėtų į akis! Paskiausia — stojantys savo jėgomis, be dėdžių ir be kišenės. Tokių labai reta.
Apie tokį „konkursą" žino ir kalba visi. Aukštojo ir specialaus vidurinio mokslo ministerį H. Zabulį „Kultūros barų" korespondento užuomina, kad stojamuosius egzaminus į aukštąją mokyklą išlaiko tėvai, o ne vaikai, labai erzina:
— Tokios kalbos man labai nepatinka. Jos žemina aukštųjų mokyklų rektorių autoritetą („Kultūros barai". 1978, 8 nr.).
Ministrui nepatinka kalbos, o ne darbai. Ir tarybinis Aukščiausias teismas pasmerkia ne tuos, kurių negražūs darbai, o tuos, kas anų darbus iškelia aikštėn . . .
„Repetitoriaus problemą" seniai sprendžia „Švyturio" žurnalas. Įdomių duomenų paskelbė jis straipsnyje „Kieno ateitis rūpi repetitoriui?" (1981 m., nr. 12). Tenai rašo: „Aukštojo mokslo problemų mokslinio tyrimo instituto profesinio orientavimo sektoriaus vadovo pedagogikos daktaro J. Azarovo apskaičiavimu, per penkeris metus repetitoriai šalyje surinko maždaug aštuonis milijardus rublių. Tai beveik metinis mūsų šalies vidurinių mokyklų biudžetas, Įstatymas mokyti savo iniciatyva vaikus nedraudžia, tačiau repetitoriai apie savo veiklą, tiksliau apie pajamas turėtų informuoti finansų skyrius. Kartu privatūs švietėjai išeitų viešumon, būtų lengviau juos kontroliuoti". Taigi už kyšį sumokėk pajamų mokestį ir kyšis bus įteisintas, bus nebe kyšis. Tai galima vien stebuklų šalyje. Bet kai visos varnos kranksi, reikia jas tildyti.
Kad būtų parodyta, jog partija ir tarybinė vyriausybė su kyšininkavimu aukštojoje mokykloje kovoja, buvo suregzta byla Vilniaus pedagoginio instituto docentui, mokslinio komunizmo dėstytojui Sigitui Rudzevičiui „Tiesa", 1981, nr. 161, „Nubaustas kyšininkas"). į Rudzevičių kreipusis studentė neakivaizdininke K. ir prašiusi įskaitos parašo, be kurio negalinti laikyti baigiamųjų egzaminų. Rudzevičius už tą parašą paėmęs tūkstantį rublių. Už kyšio ėmimą nuteistas aštuonerius metus kalėti, jo turtas konfiskuotas.
S. Rudzevičius, sako, turėjęs būti likviduotas dėl ko kita. Byla buvusi tik priemonė, o studentė K. — saugumo siųsta provokatorė. Ji apie mokslinį komunizmą nieko neišmaniusi. Dėstytojas įskaitos jai pasirašyti negalėjęs ir paklausęs, ar nenorinti repetitoriaus, kuris ją pamokytų. Studentė repetitoriaus prašiusi. Rudzevičius pažadėjęs repetitorių už 200 rb. Toji sutikusi ir kitą dieną pinigus atnešusi voke. Dėstytojas, netikrinęs voko, įsidėjęs kišenėn. Einantį iš kabineto jį sulaikė ir voke rado ne 200, o tūkstantį rublių. Kad būtų solidžiau! . . .
Mokslinio komunizmo dėstytojas buvęs „blogas": dėstęs komunizmą, kokį jį mato ispanai, italai ir prancūzai, o ne rusai, atseit, Rudzevičius nuklydęs į eurokomunizmo šunkelius.
Taigi šios bylos šūviu buvo nušauti du zuikiai: atsikratyta nepageidaujamo dėstytojo ir parodyta, kad su kyšininkais institute kovojama.
Tačiau byla patvirtina kyšių ėmimą aukštojoje mokykloje (net ne per konkurso egzaminus!), net mokytojų ruošimo įstaigoje.
Koks pavyzdys būsimiesiems auklėtojams!
G. ARNAITIS
***
