Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninės grupės narys Adutiškio parapijos klebonas kun. Bronius Laurinavičius labai mylėjo vaikus. Visose parapijose, kuriose jis dirbo, buvo daug vaikų, kurie patarnaudavo prie altoriaus, adoruodavo švenčiausiąjį Sakramentą, visi kartu balsiai kalbėdavo bažnyčioje rožančių, dalyvaudavo procesijose. Adutiškyje jo iniciatyva vaikai susibūrė į chorelį, kuris labai gražiai giedojo bažnyčioje pamaldų metu. Vaikus religinių giesmių mokė vargonininkas.
Kun. Br. Laurinavičius kiekvienais metais prieš Kalėdas kviesdavo kaimyninių parapijų kunigus klausyti išpažinčių. Tokia išpažinčių talka buvo ir 1976 m. gruodžio 21 d. Tą dieną po pamaldų Adutiškio klebonijoje vyko vaikų choro repeticija. Jos metu į kleboniją įsiveržė Adutiškio vidurinės mokyklos direktorius Novikas, mokytoja Krivickienė ir Adutiškio apylinkės pirmininkas Novickas. Jų įsiveržimo tikslas — išvaikyti vaikų chorelį. Tam pasipriešino kun. Br. Laurinavičius. Apie šį įvykį papasakojo jis pats. Čia pateikiame kiek sutrumpinta jo 1978 m. kalėdinį pamokslą: ...
„Garbė Dievui aukštybėse ir žemėje ramybė geros valios žmonėms!" — taip Kristui gimus, skelbė angelai.
Dėl ramybės ir taikos „sielojasi diplomatai. Ramybės ilgisi visi. Ramybės ir taikos laiktotarpy kyla kultūra. Ramybė — tai efektyviausias vaistas nuo daugelio ligų. Jei kas mums drumsčia ramybę, keičiasi mūsų kraujo apytaka, kartais ištinka net priepuoliai.
Ramybė būtina, bet per amžius neįgyvendinama. Kas kaltas? Gal tai utopija? į tai teatsako šv. Raštas: „Kas myli Tavo įstatymą, atranda ramybę" (Ps. 118, 165). „Nėra ramybės bedieviams" (Iz. 48, 22), o šalia jų ir visiems, nes bedieviai patys nerasdami ramybės, ją drumsčia ir kitiems, štai naujas faktas.
Paskutiniu metu plačiai kalbama apie įvykį mano bute. Kad nebūtumėte suklaidinti, jums, kurie esate geros valios ir atėjote čia pasimelsti, ir jums, kuriuos atsiuntė civilinės valdžios atstovai užfiksuoti mano šį kalėdinį pamokslą, noriu pareikšti štai ką.
Praeitą ketvirtadienį (1978.III.21) 18 val., atbėgęs į bažnyčią Strūnaičio klebonas man pranešė: „Klebone, klebonijoje užpuolimas!"
Nubėgęs radau Adutiškio lietuvių vidurinės mokyklos direktorių Noviką, tą patį, kurio sukurstyti mokiniai 1972 m. išdaužė mano buto langus, Adutiškio apylinkės pirmininką Novicką ir mokytoją Krivickienę.
Direktorius kvietė mane asmeniškam pokalbiui į vargonininko kambarį, bet aš griežtai atsisakiau. Pareikalavau, kad kalbėtų viešai. Jis švaistėsi surašytu aktu ir su kažkokiu spausdiniu rėksnodamas, kad jo vaikų negalima mokyti giedoti religinių giesmių. Aš atsakiau, kad tai ne jo vaikai. Gal kiek per grubiai išsireiškiau, primindamas, kad reikėjo savų auginti ir juos auklėti pagal savo užgaidas. O čia vaikai tėvų ir mano, nes jie mane tėvu vadina. Fiziniu požiūriu vaikai priklauso tėvams, moraliniu-dvasiniu — Dievui, pakrikštytieji — Bažnyčiai.
Direktoriui paaiškinau, kad aš į mokyklą ir joje vykstančius susirinkimus neinu. Tai ko jūs pas mane atėjote? Apylinkės pirmininkui priminiau, kad jis žiūrėtų tiesioginių savo pareigų ir nesikištų į tuos dalykus, kurie yra už jo kompetencijos ribų.
Direktoriui šūkaujant, vaikai pradėjo jaudintis, net verkti. Neprašytiems įsibrovėliams atidariau duris ir paprašiau: „Lauk!"
Direktorius atsakė: „Mums to ir reikėjo". Vadinasi, jie ir atėjo tik priekabių ieškoti, lyg anas bernas, apie kurį seneliai pasakoja. Norėdamas sukelti muštynes, eidavo šokti su priraišiotomis prie batų virvutėmis. Jei kas jas užmindavo, tai, nieko nesakęs, puldavo mušti . . .
Ar direktorius turi teisę uždrausti vaikams mokytis giesmių ir giedoti bažnyčioje? Ne! Ir dar kartą ne! (Toliau kunigas išvardino įstatymus, kurie pagrindžia jo teiginį).
Direktorius dirba. Jis ir jam panašūs sako, kad tai yra jų duona. Jei nedirbs, nekovos su tikėjimu į Dievą, juos pavarys. Tiems, kurie taip galvoja ir kalba, atsakau vieno labai garbingo adutiškiečio tėvo žodžiais: „Gali ir jie, kaip ir mes, eiti į tarybinį ūkį ir ten su šakėmis duoną užsidirbti. Jie, norėdami ponauti, būtinai turi mūsų vaikus klaidinti. Tai neleistina!"
Savo gyvenime pirmą kartą atidariau duris ir lauk išvariau. Gal kai kas pasakys, kad aš nekultūringai pasielgiau. Išvariau, nes kitaip pasielgti negalėjau.
Kas aš esu? Esu parapijos ganytojas. Visų tikinčiųjų. Suaugusių ir vaikų, o tėvai — savo vaikų. Kaip ganytojas gina savo avis nuo plėšriųjų vilkų, taip aš gyniau jūsų vaikus nuo įžūliausių įsibrovėlių.
Aš išvariau lauk, gyniau jūsų vaikus, kad jūs suprastumėt, jog ir jūs privalote ginti savo vaikus. Juos jums Dievas patikėjo išauklėti.
Koks didelis skirtumas tarp bedievių ir mūsų. Jie savo idėją skelbia dėl duonos kąsnio, bijo juodo darbo, o mes skelbiame sutikdami netekti to, ką turime, net ir asmeninės laisvės.
Bedieviams viskas galima. Jų gražiai parašyti įstatymai, kurie numato bausmes tiems, kurie trukdo tikintiesiems melstis, jų nesaisto. Jiems galima net tyčiotis iš tikinčiųjų.
Adutiškio apylinkės pirmininkas įsakė vargonininkui pirmą Kalėdų dieną prisiregistruoti. Argi tai ne trukdymas? O ar kas sudraus pirmininką? Tikrai ne. Jį tik pagirs. Jūs labai gerai prisimenate, kad tas pats Adutiškio vidurinės mokyklos direktorius, kurį pavariau lauk su apylinkės pirmininku A. Laurinavičiumi ir mokytoju A. Bausiu 1975 m. per pamaldas švaistėsi bažnyčioje. Už tai niekas jų nepeikė ir nebaudė. Jiems viskas galima.
Aš esu beteisis. Esu tikras, kad mane šauks ir baus. Gal net teis ir kalėjimu nubaus. Gali. Jų sąžinė atbukusi, o įstatymai, labai gražiai parašyti, jų nesaisto. Jūsų vaikučiams gali dvejetus rašyti ir visaip terorizuoti, bet jūsų pareiga juos padrąsinti. Tegul mūsų bažnyčioje nenustos skambėti angelų balseliai.
Su viskuo sutinku. Gali mane ir sumuilinti. Tik vieno norėčiau, kad tuo muilu direktorius, jo palydovai ir jiems panašūs nusipraustų, tuomet praregės, tikrąjį Dievą pažins ir Jį pamils.
Teįvyksta Dievo valia!
Šią šventą naktį prisiekiu Kūdikėliui Jėzui — tikrajam Dievui, Tėvynei ir jums, kad man pavestųjų tikinčiųjų teises ginsiu tol, kol plaka mano širdis. Viešpatie, padėk man ir jums ginti ir drąsinti savo vaikučius.
Viešpatie, apšviesk bedieviams protą, kad ir jie Tave pažintų, atrastų ramybę ir nurimtų. Tuomet ir mums jie ramybės nebedrums. Amen.
1978.XII.25.
***
