Jeigu žūtų nuo rankos priešo ar likimo
Vienas tų, kur augin garbę, dvasią jūs kilimo
Rimkit — tegul širdžių jūs drąsums neatstoja
Tiktai, ką anas darė vyrs pasišventimo,
Tegul kits kartoja.
Lietuva mano! Priešui ant tavęs įnirtus,
Privalai hidra tapti ta, kuriai nukirtus
Galvą, tuoj kelios galvos vieton jos išdygsta
Išliksi, tik į hidrą gyvumo pavirtus,
Nors priešas nestygsta!
V. KUDIRKA
Giliai liūdime š.m. lapkričio 24 d. netekę kun. Broniaus LAURINAVIČIAUS, kurio tauri asmenybė, drąsi ir aktyvi profesinė ir visuomeninė veikla buvo taip reikalinga Tėvynei, kovojančiai už Laisvę, Tiesą ir Tautos bei žmogaus teises.
Netekimo skausmą guodžia tai, kad garbingas Jo gyvenimas ir veikla apsivainikavo dar ir Kankinio vainiku, kad buvo ištikimas savo kilniems idealams iki mirties, kad Lietuva praturtėjo dar vienu Didvyriu.
Gyvas būdamas kun. Br. LAURINAVIČIUS buvo Lietuvos Helsinkio grupės nariu, o mirdamas jis tapo Helsinkio susitarimų Baigiamojo akto tikruoju signataru, pasirašiusiu po juo savo krauju.
Gyvas būdamas jis buvo garbingos kovos už tikrąjį žmogiškumą vadu, — numiręs jis tapo šios kovos garbinga Vėliava, kuri pašauks ir ves į kovą naujus kovotojus.
Šia proga pateikiame skaitytojams straipsnį, kuriame aprašytas vienas įvykis iš velionio kun. Br. LAURINAVIČIAUS kunigiškos veiklos. Straipsnyje skelbiamos vieno jo kalėdinio pamokslo mintys dabar mums lieka lyg jo dvasinis testamentas.
Panaši veikla ir dvasia žymėjo visą jo gyvenimą.
