Bijutiškis

Lietuvos KP Centro Komitetui 
„Vagos" leidyklai Vilniuje


Sąžinė verčia mane dar kartą pasisakyti dėl moralinio chuliganizmo ir jo propaguotojų tarybinėje spaudoje pasmerkimo.

Pernai rugsėjo mėnesyje rašiau Jums apie „Vagos" leidyklos išleistą Broniaus Jauniškio knygiūkštę „Be iliuzijų", kurioje pilna grubiausio melo, faktų iškraipymo, falsifikavimo ir kitaip manančių niekinimo. „Vagos" leidykla, užuot atitaisiusi klaidą, visaip išsisukinėja, atsiprašinėja, esą „minėta knyga rengiama spaudai itin atidžiai ir kad joje yra tiksliai atskleisti charakteriai".

Čia trumpai paminėsiu svarbiausius įvykius. 1926 metų rudenį Juozas Misiūnas įstojo į Kauno jėzuitų gimnazijos penktąją klasę, apsigyveno prie tos gimnazijos esančiame mokinių bendrabutyje. 1930 metais baigęs gimnaziją, įstojo į Pagryžuvio (prie Tytuvėnų) jėzuitų novicijatą. Vienerius metus praleidęs Silezijos Mitelšteinėje, 1933 metų vasarą grįžo į Kauną ir 1933/34 mokslo metais buvo jėzuitų gimnazijos mokinių bendrabutyje vienos mokinių grupės prefektu. 1934 metais vasarą iš jėzuitų išstojo. Buvo sveikas, gydytojai nerado jame jokios ligos. Akis turėjo taip pat sveikas — jokių akinių nenešiojo. Kurį laiką pastudijavęs — mokytojavo gimnazijose. 1939 metais vedė Sofiją Katkevičiūtę, išaugino keturias dukras. Vokiečių okupacijos metais kurį laiką buvo Panevėžio geležinkelio stotyje vertėju. Po karo 1946-49 metais mokytojavo Ramygalos, vėliau Užpalių ir nuo 1951 metų Antalieptės vidurinėse mokyklose. Akis turėjo sveikas, akinių nevartojo. Ir tiktai 1955 metais, kaip liudija jo žmona Sofija Misiūnienė, pradėjo negaluoti jos vyro akys: kartais aptemdavo, ypač tada, kai susinervindavo. Liga progresavo ir paskutiniais 2-3 metais prieš mirtį (mirė jis 1971 metais spalio mėn.) Juozas Misiūnas tapo pusiau aklas, invalidas.


Ką iš to padarė Bronius Jauniškis? O gi tą paskutiniųjų Misiūno gyvenimo metų apakimą Jauniškis atkėlė 36 metus atgal — į 1933 metus, esą, „nuo per didelių fizinių bei dvasinių kančių vienuolyne užgeso jam akių šviesa. Tai atsitiko jaunystėje". („Be iliuzijų" 55 psl.) Ir užtai žiauriausiu būdu apkaltina vienuolyną, išgalvoja kažkokį „rendikontą", kurio vienuolyne niekas net vardo nežino; esą Misiūnas ten buvo visaip varginamas ir kankinamas. Buvęs pririštas prie stulpo, iki pusiau nurengtas, plakamas iki apalpimo ir apakimo. Po to sunkiai ir ilgai sirgęs; gydytojas pritaikęs jam akinius su dar storesniais stiklais (72 pusi.) ir tokį pusiau aklą, vos dienos šviesą regintį Misiūną parsiuntė į Kauną. „Kipas Misiūną sutiko ne draugiškai" (73 pusi.), liepęs rašyti prašymą, kad būtų atleistas iš vienuolyno. Misiūnas priekaištauja: „Išvarote. Sveikatą iščiulpėte, apakinote". Kipas už tai pagrasinęs karceriu. Pagaliau „Juozas parašė prašymą. Nuėjęs į celę, persirengė pasaulietiškais drabužiais ir, vos regėdamas dienos šviesą, išėjo iš vienuolyno" (74 pusi.).

Visa tai yra grubiausias melas. Niekas vienuolyne žmonių nekankina, neriša prie stulpo, neplaka. Ir Misiūno niekas neplakė ir jo neapakino. Čia Jauniškis pademonstravo labai žemą savo charakterį; nepajėgdamas paneigti teigiamo vienuolyno (ypač jėzuitų) vaidmens tautų švietimo ir dorinimo srityje, Jauniškis griebiasi melo ir šmeižtų. Nesiskaičiuodamas su faktais, jis duoda laisvę savo padrikai fantazijai ir fanatizmui. Neseniai minėjom Vilniaus universiteto 400 metų sukaktį. Argi tą aukštąją mokyklą, kuri prilygo ano meto geriausioms mokslininkų ir kultūros veikėjų institucijoms, būtų galėję įkurti ir išlaikyti jėzuitai, jeigu jie būtų buvę tokie sadistai ir tamsuoliai, kokius bando vaizduoti Jauniškis?

„Melo trumpos kojos" — sako priežodis. Ir Jauniškis bemeluodamas susipainiojo. Apybraižos „Užgesinta šviesa" pradžioje (54 psl.) jis rašo, jog Misiūnas Antalieptėje „žingsniuodavo, lazdelės galu šaligatvio kraštą braukdamas" — taigi jis buvo didelis invalidas. Bet čia reikia pastebėti, kad Misiūnui Antalieptėje gyvenant, šaligatvių visai nebuvo. Nedaug jų yra ir šiandien, — vos ties 2-3 pastatais, praslinkus dešimčiai metų nuo Misiūno mirties.

Be to, jeigu Misiūnas buvo toks pusaklis invalidas, kad negalėjo matyti po savo kojomis stambaus metrinio šaligatvio, tai kaip jis galėjo būti mokytoju ir dar direktoriaus pavaduotoju, kur kaip tik reikia gerų akių? Kaip jis galėjo matyti, kas dedasi klasėje pamokų metu, ypač rašant rašto darbus? Kaip jis galėjo matyti smulkias milimetrines raides, skaityti ir rašto darbus taisyti, skaityti paskaitas visuomenei? Čia Jauniškis nusikalsta elementariausiems logikos dėsniams, — jis visai nesugeba logiškai galvoti ir rašo tai, kas tik „ant seilės užeina" ir nebepastebi, kad nežino dešinė, ką daro kairė.

Kad Juozas Misiūnas jaunystėje (vienuolyne) akių šviesos neprarado ir kad 1933 metais jį grįžusį iš Silezijos Kipas tuojau neatleido, rašo šie dokumentai:

1) Valstybėse, kuriose Katalikų Bažnyčia gali laisvai veikti, kasmet leidžiamas bažnytinis katalogas, vardu Elenchus, kuriame surašomi visi tos bažnytinės provincijos dvasininkai (vyskupai, kunigai, klierikai, vienuoliai-ės), pažymėta jų gyvenamoji vieta ir einamos pareigos. Tas katalogas sudaromas metų pabaigoje ir turi sekančių metų datą. 1933 metų Lietuvos bažnytinės provincijos Elenchus (sudarytas 1932 metų gale) rodo, kad Juozas Misiūnas gyvena Silezijos Mitelšteinėje (Mittelsteine) šv. Juozapo vardo novicijate. 1934 metų Elenchus rodo, kad Misiūnas gyvena Kaune, Rotušės aikštė 12, šv. Stanislovo vardo kolegijos bendrabutyje ir yra antros mokinių grupės prefektas. O 1945 metų Elenche Misiūno jau neberandame. Taigi, Misiūnas, grįžęs iš Silezijos, nebuvo tuojau atleistas, bet dar ištisus metus buvo bendrabučio prefektas.

2) Kad Misiūnas 1933/34 mokslo metais turėjo sveikas akis, rodo kitas labai svarbus dokumentas. 1934 metų vasarą buvo išleista gausiai iliustruota knyga „Kauno jėzuitų gimnazija, pirmasis dešimtmetis 1924-1934 metai", kurioje 89 ir 90 puslapiuose yra ir dvi prefekto Juozo Misiūno nuotraukos, darytos tų metų pavasarį. Vienoje nuotraukoje Juozas Misiūnas stovi darbo kambaryje šalia pamokas beruošiančių mokinių. Kitoje nuotraukoje J. Misiūnas sėdi kartu su pirmos grupės prefektu Jonu Kukta ir jų viršininku Juozu Rytmeisteriu, apsupti mokinių bendrabutiečių. Abejose nuotraukose matome Misiūną be akinių, o Kukta ir Rytmeisteris — abu akiniuoti.

3) Ramygalos vidurinės mokyklos mokiniai liudija, kad jie niekada nėra matę savo mokytojo Juozo Misiūno su akiniais. (Kun. Petras Baltuška, Daugailių klebonas).

4) Pagaliau Juozo Misiūno žmona Sofija Misiūnienė taip pat tvirtina, kad jos vyras tiek tuokdamasis, tiek vėliau ilgą laiką turėjo sveikas akis ir tikrai, kaip aukščiau minėta, 1955 m. — taigi praslinkus 21 metams nuo išstojimo iš vienuolyno — pasirodė pirmieji jo akių negalavimai — aptemimai.

Misiūnas buvo atleistas ne dėl sveikatos stokos ar apakimo, bet dėl to, kad, kaip jis pats 1934 metais prisipažino, į vienuolyną stoti nenorėjęs, o stojęs tik klaidingai manydamas, jog esanti pareiga stoti, nes juk ketverius metus buvo nemokamai išlaikomas ir mokomas (todėl nenuostabu, kad įžadus darant jį šiurpuliai nukrėtė). Tada, t.y. 1934 metais, jam buvo pasakyta, jog jis ne čia patekęs, — į vienuolyną priimami tik tie, kurie to norį. Prievarta į vienuolyną niekas nevaromas ir prievarta padaryti įžadai negalioja — tokie yra bažnytinės teisės nuostatai. Dėl to tiek stojantį kandidatą, tiek darantį įžadus klausiama, ar jis laisvai, niekieno neverčiamas, tikrai nori stoti, ar nori įžadais įsipareigoti? Misiūnas pasirodo, buvo neatviras ir kalbėjo kitaip negu jautė ir norėjo.

Čia Jauniškis meta visiškai nepamatuotą kaltinimą, esą Misiūnas privalėjęs stoti; „Priešingu atveju už mokslą ir išlaikymą gimnazijoje jam būtų patiekę tokią sąskaitą, kad tėvai bematant atsidurtų teisme, o vėliau ir už grotų. Iš ko gi jie išmokėtų priteistą skolą". (57 psl.). Tai kiaurai klaidingas įtarinėjimas; čia jis parodo visišką savo neišmanymą ir padėties nežinojimą. Per visą Jėzuitų gimnazijos gyvavimo laiką su niekuo nebuvo eita į teismą ir niekas nebuvo pasodintas į kalėjimą, nors kasmet baigdavo gimnaziją po keletą mokinių, kurie eilę metų buvo nemokamai išlaikomi ir mokomi.

Baigęs gimnaziją Misiūnas dar ketverius metus pasiliko vienuolyne, — taigi pas jėzuitus jis praleido aštuonerius metus, iš jų septynerius mokėsi, o vienerius dirbo, ir kai 1934 metais išstojo, jam ne tik nebuvo patiekta jokia sąskaita, bet dar duota civilinė apranga ir daugiau negu kukli suma naujo gyvenimo pradžiai. Tokia tai yra tikrovė, — diametraliai priešinga šmeižikiškai Jauniškio fantazijai.

Rudzevičiaus teisme prof. Griška nurodė auklėtojų būtinus privalumus: „Mes auklėjame jaunus žmones . . . mokome juos pareigingumo, principingumo, sąžiningumo. Dėstytojas pats privalo būti krikštolinio tyrumo, — kitaip jis neatliks tos pareigos, kuri jam pavesta kolektyve, visuomenės . . . Dėstytojas studentui visada yra autoritetas. Jo elgesys, dorovinės nuostatos atitinkamai auklėja jaunus žmones . . . visur ir visada būtini aukšti doroviniai kriterijai, ypač darbe ir elgesyje tų, kurių pareiga auklėti jaunus žmones" („Tiesa", 1981.VII.14).

Ar ne to paties būtina reikalauti ir iš spaudos darbuotojų ir švietimo ministerijos? Argi jiems tiesa gali nerūpėti? Juk niekas taip neįžeidžia žmogaus, kaip sąmoningas melas, faktų iškraipymas, šmeižtas. Kaip tad „Vagos" leidykla galėjo spausdinti tokį Jauniškio šlamštą? Kaip švietimo ministerija galėjo patikėti auklėti jaunimą tokiems dvasios skurdžiams kaip Jauniškis, Stankaitis, Stikleris ir kt.?

Beveik prieš porą dešimtmečių Lietuvos KP CK propagandos skyriaus vedėjas Mišutis nurodė tarybinės spaudos principus. „Svarbiausias tarybinės spaudos principas — rašyti tik teisybę. Faktų iškraipymas, sensacijų vaikymasis — svetimas mūsų spaudai. Ir vis dėlto kai kuriuose mūsų laikraščiuose ir žurnaluose dėl atskirų darbuotojų nerūpestingos pažiūros į medžiagos paruošimą, pasirodo straipsnių, kurie neatitinka tikrovės arba ją iškraipo. Partija griežtai smerkia tokius žurnalistus, kurie vadovaujasi praeityje viešpatavusia taisykle: penki procentai tiesos — ir gali rašyti į laikraštį. Penkiaprocentinės tiesos nėra, yra šimtaprocentinė tiesa ir tai ypač svarbu, kai reikalas liečia žmogų. O jeigu redakcija padarė klaidą, paskelbdama neatitinkančią tikrovę medžiagą, — ji privalo tą klaidą ištaisyti". („Tiesa", 1963.11.16).

Gerbiamieji „Vagos" leidyklos ir švietimo ministerijos darbuotojai, — ne tik mes, tikintieji, bet ir partija reikalauja tą klaidą ištaisyti. Mes ne malonės iš jūsų prašome, bet elementariausio teisingumo. Paskelbdami tikrovę neatitinkančią medžiagą, Jūs padarėte nusikaltimą, apšmeižėte dorus žmones, pavaizduodami juos sadistais, veidmainiais, moraliniais iškrypėliais. Misiūnas iš vienuolyno išėjo su sveikomis akimis ir po to dar daugelį metų nenešiojo jokių akinių, o Jauniškis pavaizdavo jį pusakliu, kuris vos matė dienos šviesą; išgalvojo kažkokį „rendikontą", kurio vienuolyne niekas nežino. Aš tą žodį pirmą ir vienintelį kartą radau Jauniškio „iliuzijose", — nežinodamas, ką jis reiškia, perverčiau du tarptautinių žodžių žodynus, bet ir ten jo neradau ir tik toliau skaitydamas iš konteksto supratau jo reikšmę. Klausinėjau kitus savo draugus, bet ir jie apie rendikontą nieko nebuvo girdėję. Taigi ta visa istorija su rendikontu ir Misiūno apakinimu, lygiai kaip ir su šv. Sebastijono garbinimu yra tik Jauniškio fantazijos kūryba, su tikrove nieko bendro neturinti.

Tos pat rūšies yra ir elgetaujančių vienuolių aprašymas prieškarinėje Lietuvoje — viskas prifantazuota, primeluota, todėl nenoromis veržiasi klausimas: kokia teise vadovaudamiesi tiek „Vagos" leidykla, tiek švietimo ministerija spausdina ir platina nešvarius prasimanymus ir drabsto purvais nekaltus žmones? Juk tai ne kas kita, kaip biauriausias chuliganizmas, ir kaip tokį chuliganizmą jie suderina su komunistine morale? Nejaugi nematote, kad tokie ateistinio fanatizmo išpuoliai daro gėdą tarybinei spaudai, klaidina ir mulkina žmones, ypač nepatyrusį jaunimą, kuris, netekęs dorovinių pamatų, taip greitai pasuka nusikaltimų keliais? Prisiminkime tiktai mano pirmajame rašte cituotus teisingus akademiko Skazkino žodžius apie dabartinę ateistinę spaudą: „. . . paviršutiniškumas svarstant pagrindines religijos problemas ir intelektualinis ubagiškumas jų „atrėmimuose", nepažinimas gyvenimo nei tikinčiųjų — tai charakteringi bruožai tos (ateistinės — J.D.) literatūros . . ."

Seniai jau laikas padaryti radikalią išvadą: išmeskite iš knygynų ir bibliotekų Jauniškio ir kitų ateistinių rašeivų šmeižtraščius, neužgauliokite tikinčiųjų jausmų, nežalokite ir nemulkinkite jaunimo. Žmonės ne tam daug ir sunkiai dirba, kad už jų uždirbtus pinigus būtų gaminamas ir jaunimui brukamas šlamštas. Atėjo laikas, kada mes turime pareigą ir teisę pareikalauti, kad nebūtų piktnaudžiaujama spauda ir kitomis komunikacijos priemonėmis, kad knygose ir laikraščiuose būtų rašoma tiktai tiesa, šimtaprocentinė tiesa, o vengiama penkiaprocentinės tiesos, prasimanymo ir melo, kurio, gaila, vis dar gausiai pasitaiko.

Išvada. Jeigu ir po šito mano rašto minėtoji Broniaus Jauniškio šmeižikiškoji knygiūkštė „Be iliuzijų" nebus atšaukta ir išimta iš bibliotekų, tai bus nepaneigiamas įrodymas, kad tarybinei spaudai visiškai ir absoliučiai nerūpi objektyvi tiesa, o tik beatodairiška ir akla antireliginė propaganda, ir kad ateistai, kovodami su religija, nesiskaito su jokiais faktais ir sveiko proto reikalavimais, o tik vadovaujasi principu „tikslas pateisina visokias priemones".

Ten, kur nepripažįstama objektyvi tiesa, negali būti nė kalbos apie moksliškumą, ir taip vadinamas „mokslinis ateizmas" yra gryna fikcija. Bijutiškis, 1981 m. gruodžio 15 d.

Kun. Jonas Danyla, S.J.