TIKINČIŲJŲ TEISIŲ GYNIMO KATALIKŲ KOMITETAS
1978 m. gruodžio 25 d.
Nr.5
TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui
LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui
Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui P.Anilioniui
Prieš trisdešimt metų, 1948 m. gruodžio 10 d., Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priėmė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, kurią įsipareigodama šventai vykdyti pasirašė ir Tarybų Sąjunga. Tarybinė spauda net tvirtina, kad naujoji TSRS Konstitucija garantuoja žymiai daugiau teisių ir laisvių, negu tai numatyta Visuotinėje deklaracijoje.
Lietuvos katalikai, pokario metais pergyvenę įvairias diskriminacijos formas, tikėjosi, kad Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos garbingo jubiliejaus proga tarybinė vyriausybė suteiks jiems bent šiek tiek daugiau teisių ir laisvių, tačiau viskas įvyko atvirkščiai. 1978 m. lapkričio 24 d. Religijų reikalų tarybos įgaliotinis P.Anilionis sukvietė į Vilnių visus Lietuvos vyskupus ir valdytojus ir įsakmiai pabrėžė, kad nuo dabar reikėsią besąlygiškai laikytis 1976 m. liepos 28 d.
LTSR AT Prezidiumo patvirtintų Religinių susivienijimų nuostatų, o jų nesilaikantieji būsią griežtai baudžiami.
Lietuvos TSR AT Prezidiumas, patvirtindamas Religinių susivienijimų nuostatus, pirmiausia turėjo atsižvelgti į tai, kad Katalikų Bažnyčia Lietuvoje turi ne tik 600 metų istoriją, daugybę neužginčijamų nuopelnų Lietuvai (prieš 400 metų jėzuitų įkurtas Vilniaus universitetas), bet ir tai, kad Katalikų Bažnyčiai ir šiuo metu priklauso ne mažiau kaip 70 proc. Lietuvos gyventojų ir tik nežymi dalis save laiko ateistais. Lietuvos Vyriausybė, tvirtindama Nuostatus, privalėjo atsižvelgti į daugumos piliečių įsitikinimus ir valią, tačiau pasielgė priešingai: saujelės ateistų interesai nulėmė diskriminacinį Religinių susivienijimų nuostatų pobūdį.
Šiuo raštu mes norime atkreipti tarybinės vyriausybės dėmesį, kaip Lietuvos kunigai ir tikintieji vertina jiems primestus Nuostatus, prieštaraujančius ne tik Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai, bet ir LTSR Konstitucijai, ir kurių esminis tikslas - administracinėmis priemonėmis sunaikinti Katalikų Bažnyčią Lietuvoje.
Religinių susivienijimų nuostatai reikalauja, kad religinė bendruomenė būtų užregistruota (2 str.), be registracijos ji negali pradėt i veiklos (4 str. ). Religinė bendruomenė, norėdama užsiregistruoti, turi kreiptis į rajono (miesto) LDT vykdomąjį komitetą, kuris priima sprendimą ir su savo išvadomis siunčia LTSR Ministrų Tarybai (5 str.). Pastaroji svarsto gautą medžiagą (7 str.) ir siunčia ją Religijų reikalų tarybai prie TSRS Ministrų Tarybos, kuri religinę bendruomenę užregistruoja arba jos prašymą atmeta (4 str.).
Nuostatai, reikalaujantys religinę bendruomenę užregistruoti, niekuo negarantuoja, kad ji tikrai bus užregistruota. Faktiškai religinę bendruomenę užregistruoti gali kliudyti rajono vykdomasis komitetas, Respublikos Ministrų Taryba ir Religijų reikalų taryba. Religinė bendruomenė metų metus gali būti varginama dėl registracijos ir net nežinoti, kas yra pagrindinis kaltininkas. Ji neturi teisės net vietinių valdžios pareigūnų veiksmus apskųsti liaudies teismui. 1978 m. kovo 31d. Vilkaviškio raj. Žaliosios tikintieji po daugelio nesėkmingų bandymų užregistruoti kreipėsi į Religijų reikalų tarybą Maskvoje prašydami, kad būtų už -registruota jų religinė bendruomenė.
Taryba Žaliosios religinės bendruomenės pareiškimą pasiuntė Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui Vilniuje, o pastarasis visą reikalą pavedė spręsti Vilkaviškio raj. vykdomajam komitetui, kurio atstovas J.Urbonas pareiškė, kad Žaliosios religinė bendruomenė niekada nebus užregistruota. Panašiai 1976-1977 m. ir Vilkaviškio raj. Slabadų religinė bendruomenė veltui stengėsi užsiregistruoti ir pradėti veiklą: ji nuolat susidurdavo su valdžios pareigūnų savivale.
Jeigu pagal LTSR Konstituciją „Bažnyčia Lietuvos TSR atskirta nuo valstybės", tai valstybė neturi teisės reikalauti religinės bendruomenės registracijos, o pasitenkinti pranešimu, kad tokia ir tokia religinė bendruomenė egzistuoja. Reikalavimas religinę bendruomenę užregistruoti reiškia, kad ji yra draudžiama, ir tik registracija jai suteikia teisę gyvuoti. Šitai tiesiogiai prieštarauja visuotinei deklaracijai, skelbiančiai, kad „kiekvienas žmogus turi teisę į laisvę ... priklausyti organizacijoms" (20 str.).
Nuostatai leidžia religinės bendruomenės nariais būti ne jaunesniems kaip 18 metų amžiaus (3 str.).
Katalikų Bažnyčia su tuo niekada nesutiko ir nesutiks, nes tai iš esmės prieštarauja jos mokymui ir teisei (kanonams). Bažnyčia, remdamasi Kristaus mokslu, kuris moko, kad išganymui reikalingas krikštas, atgaila ir kiti sakramentai, reikalauja, kad kūdikiai per mėnesį būtų pakrikštyti, kad vaikai maždaug nuo 7 metų eitų išpažinties ir Komunijos. Taigi Bažnyčia savo nariais laiko žmones ne nuo 18 metų amžiaus, o nuo krikšto dienos, todėl valstybė, savo Konstitucija be išlygų garantuojanti piliečiams „kulto atlikimo laisvę", negali savo įstatymais tų garantijų atšaukti arba siaurinti.
Nuostatai, pripažindami religinės bendruomenės nariais tik nuo 18 metų amžiaus, atveria duris plačiausiai tikinčiųjų ir kunigų diskriminacijai. Niekas negarantuoja, kad, remdamiesi Nuostatų 3 straipsniu, valdžios pareigūnai kada nors neims drausti krikštyti, leisti vaikų prie sakramentų, lankyti jaunimui bažnyčios ir panašiai. RTFSR ir kitų tarybinių respublikų pavyzdžiai rodo, kad šis tikinčios Lietuvos nuogąstavimas yra pagrįstas. Pvz., Latvijos TSR religinių susivienijimų nuostatai net tiesiogiai draudžia jaunesniems kaip 18 metų amžiaus dalyvauti religinėse apeigose.
Religinė bendruomenė turi teisę įsigyti bažnyčios apyvokos ir religinio kulto reikmenis, transporto priemones, nuomoti, statyti ir pirkti pastatus (3 str.).
Kitoje vietoje Nuostatai tvirtina, kad „kulto atlikimui būtinas turtas, tiek perduotas pagal sutartis religinę bendruomenę sudariusių tikinčiųjų naudojimuisi arba jiems paaukotas kulto reikalams, priklauso valstybei" (2 str.).
Taigi trečiojo straipsnio pagrindinė mintis yra šitokia: religinė bendruomenė turi teisę ne sau, o valstybei (1) įgyti įvairius bažnyčios apyvokos ir kulto reikmenis, transporto priemones, pastatus ir kitką. Valstybė, pasisavindama tikinčiųjų suaukotus daiktus, grubiai pažeidžia tikinčiųjų valią, kurie, aukodami bažnyčiai, visai nenori praturtinti valstybės ar muziejinių fondų: ji nesilaiko Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, skelbiančios, kad „turtas negali būti niekieno savavališkai atimtas" (1 str.).
Nuostatų 10 str. sako, kad religinė bendruomenė nustatyta tvarka „gali gauti" specialius, vienerius maldos namus. Vadinasi, tikintieji tų maldos namų gali ir negauti, jei šito panorės vietiniai ateistai ar valdžios pareigūnai.
Lietuvoje savavališkai buvo uždaryta daugybė bažnyčių: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Ukmergėje ir kitose vietovėse. Religinės bendruomenės privalo turėti nevaržomą teisę įsigyti ar pasistatyti bažnyčias, jeigu jų iki šiol neturėjo. Kadangi Lietuvoje bažnyčios yra pastatytos ne ateistų, bet tikinčios liaudies, tai valstybė, leisdama jomis naudotis, nedaro tikintiesiems jokios malonės. Valstybė taip pat negali nustatyti, kelerius maldos namus gali turėti religinė bendruomenė. Tai būtų grubus kišimasis į religinės bendruomenės vidaus gyvenimą.
Nuostatai numato, kad religinėje bendruomenėje įvairias funkcijas gali atlikti tik atskiri asmenys, t.y. religinei bendruomenei nepripažįstama juridinio asmens teisių. Kolūkiai, kooperatyvai, ligoninės, meno, sporto ir kitos draugijos gali būti juridiniai asmenys, tik religinės bendruomenės šios teisės neturi. Taigi Lietuvos tikintieji (panaši padėtis yra visų Tarybų Sąjungos tikinčiųjų) prieš įstatymus nėra lygūs su ateistais, ir valstybė faktiškai juos laiko antraeiliais piliečiais, nors LTSR Konstitucijoje parašyta, kad „Lietuvos TSR piliečiai yra lygūs prieš įstatymą..." (32) str.).
„Visuotiniai religinių bendruomenių ir tikinčiųjų grupių susirinkimai (išskyrus pamaldas vyksta )... vykdomajam komitetui leidus" (12 str.). Vadinasi, be rajono leidimo negali susirinkti net 3-4 tikintieji aptarti savo tikėjimo dalykų. Šis str. prieštarauja Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai, skelbiančiai, kad kiekvienas žmogus turi teisę į laisvę... dalyvauti taikinguose susirinkimuose (20 str.), ir sudaro įspūdį, kad valstybė į tikinčiuosius žiūri kaip į nusikaltėlius, kurių kiekvienas žingsnis privalo būti kontroliuojamas. Šitokie Nuostatai dirbtinai sukelia tikinčiųjų nepasitenkinimą ir priešiškumą valstybei, o tai labai kenkia normaliems visuomenės vystymosi dėsniams.
Religinė bendruomenė „iš savo narių tarpo visuotiniame tikinčiųjų susirinkime atviru balsavimu išrenka vykdomuosius organus" (13 str.).
Jeigu „Bažnyčia Lietuvos TSR atskirta nuo valstybės" (LTSR Konstitucijos 50 str.), tai argi valstybei privalo rūpėti, koks bus religinėje bendruomenėje balsavimas - slaptas ar viešas? Tikintieji reikalavimą, kad religinėje bendruomenėje balsavimas būtų viešas, supranta kaip valdžios pastangą sutrukdyti išrinkti tinkamus religinės bendruomenės atstovus. Kadangi Nuostatai nedraudžia valdžios pareigūnams dalyvauti religinės bendruomenės visuotiniame susirinkime, tai pareigūnai morališkai gali prievartauti religinės bendruomenės narius išrinkti ne bendruomenei, o rajono vykdomajam komitetui priimtinus asmenis.
Jeigu „viešas balsavimas" nedavė rezultatų ir tikintieji išsirinko sąmoningus ir aktyvius religinės bendruomenės atstovus, tai rajono vykdomasis komitetas turi teisę savavališkai bet kurį asmenį pašalinti iš religinės bendruomenės vykdomojo komiteto organo sudėties (14 str.). Taigi ateistinė valdžia per vykdomuosius komitetus nori administruoti Bažnyčią ir ją pajungti savo reikalams.
Religiniai susivienijimai neturi teisės organizuoti „vaikų ir jaunuolių specialių susirinkimų..." (17 str.). „Dėstyti tikybą gali būti leidžiama tik dvasinėse mokyklose... (18 str.).
Tikintys moksleiviai mokyklose yra verčiami rašytis į įvairias bedieviškas organizacijas, o tai prieštarauja Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai, skelbiančiai, kad „niekas negali būti verčiamas stoti į bet kokią organizaciją" (20 str., 2).
Religingi moksleiviai turi dalyvauti „specialiuose" - ateistiniuose, pionierių, komjaunimo susirinkimuose, tačiau jiems uždrausta drauge susirinkus pagilinti savo tikėjimo žinias, net pasimokyti giedoti religines giesmes, nes visa tai laikoma „specialiu susirinkimu". Nuostatų 17 str. tiesiogiai prieštarauja Visuotinės deklaracijos 20 str., garantuojančiam kiekvienam žmogui (ir vaikui, ir moksleiviui, ir jaunuoliui) teisę dalyvauti taikinguose susirinkimuose.
Nuostatų 18 str. kalba apie „dvasines mokyklas", kurios Tarybų Lietuvoje yra uždraustos, o vienintelė Kunigų seminarija Kaune griežtai limituota ir kontroliuojama valdžios pareigūnų. 1966 m. gegužės 12 d. įsaku LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas uždraudė organizuoti mokinių religinį mokymą. Iš tikrųjų šis Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakas yra negaliojantis, nes tiesiogiai prieštarauja tarptautinei konvencijai „Dėl kovos su diskriminacija švietimo srityje", kuri Tarybų Sąjungoje įsigaliojo 1962 m. lapkričio 1 d. Šios konvencijos 5 str. nurodo, kad tėvai turi turėti galimybę „užtikrinti religinį ir dorovinį vaikų auklėjimą, atitinkantį pačių tėvų įsitikinimus". Nuostatų 17 ir 18 straipsniai atima iš tikinčiųjų tėvų galimybę tokį auklėjimą užtikrinti. Remiantis 1966 m. gegužės 12 d. įsaku keli Lietuvos kunigai - Juozas Zdebskis, Prosperas Bubnys, Antanas Šeškevičius - buvo nubausti kalėti užtai, kad tėvų paprašyti pamokė jų vaikus tikėjimo tiesų.
Pagal 18 str. gali būti apkaltintas net senelis, kuris savo anūkams pasakoja apie Dievą. Leidimas dėstyti tikybą tik dvasinėse mokyklose, kurios yra uždraustos, iš esmės yra klastingas, slepiąs savyje užmojį kuo greičiau sunaikinti religiją: jis suteikia ateityje galimybę uždrausti kunigams sakyti pamokslus, nes pamokslai ir yra tikybos dėstymas ne dvasinėse mokyklose. Pagaliau 18 str. prieštarauja ir Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai, kuri kiekvienam žmogui „ suteikia laisvę ieškoti, gauti ir platinti informaciją bei idėjas bet kuriomis priemonėmis ir nepriklausomai nuo valstybės sienų"(19 str.). Tad kodėl Nuostatai tikybos dėstymą apriboja kažkokiomis sienomis?
Kunigams leidžiama atlikti kulto apeigas tik jų aptarnaujamose bendruomenių teritorijose ir bažnyčiose (19 str.).
Kristus įsakė savo mokiniams eiti ne į valdžios leistą religinę bendruomenę, bet „į visą pasaulį" (Mt.28,19) ir skelbti Evangeliją visiems -pagonims, tikintiesiems, ateistams. 19 str. nuolat verčia kunigus prasikalsti savo sąžinei, tikintiesiems trukdo atlikti tikėjimo uždėtas pareigas. Pvz., valdžios pareigūnai, trukdydami kunigams atlaidų ar rekolekcijų metu padėti vieni kitiems, kartu kliudo tikintiesiems prieiti Velykinės iš -pažinties ar gauti atlaidus ir niekais paverčia LTSR konstitucijos garantuotą „kulto laisvę". 19 str. prieštarauja ir Visuotinei deklaracijai, kuri kiekvienam žmogui suteikia teisę laisvai platinti idėjas „nepriklausomai nuo valstybių sienų"(19 str.), o juo labiau nepriklausomai nuo religinės bendruomenės teritorijos ribų.
Religiniams centrams ir vyskupijų valdyboms suteikta teisė „gaminti bažnyčios apyvokos ir religinio kulto reikmenis" (32 str.).
Duodama teisė, bet atimamos galimybės, ir todėl visą pokario laikotarpį Lietuvoje nebuvo oficialiai pagaminta nevieno rožančiaus, nebuvo išleista nevieno katekizmo. Tarybinei valdžiai leidus, pasirodė tik labai ribotas maldaknygių skaičius, kuris nepatenkino net šimtosios dalies tikinčiųjų.
Nuostatų 22 ir 34 straipsniai, laikydami kulto atlikimui būtinus daiktus valstybės nuosavybe, leidžia valdžios įstaigoms nusavinti net šv. Mišių indus - taures, kielikus ir kita. Tikintiesiems kelia siaubą, kad valstybė įstatymais įteisina šią šventvagystę. Sąžinė įpareigoja tikintį visomis išgalėmis ginti šventus daiktus nuo bet kokių grobikų, todėl šių Nuostatų leidėjai milijonus tikinčiųjų dirbtinai nustato prieš valdžią ir provokuoja juos konfliktui. Minėti straipsniai įžeidžia švenčiausius tikinčiųjų jausmus. Kur tas „Bažnyčios atskyrimas nuo valstybės", jei valdžios pareigūnų pirštai pasiekia net visų švenčiausią vietą - altoriaus tabernakulį?
Kai religinei bendruomenei atimama nuosavybė, tada pažeidžiama ir Visuotinė deklaracija, skelbianti, kad „kiekvienas žmogus turi teisę vienas, taip pat drauge su kitais turėti nuosavybę" (17 str.).
Tik tada tikintieji įsitikins, kad valstybė atsisako Bažnyčios diskriminavimo, kai religinėms bendruomenėms bus leista turėti nuosavybę ir juridinio asmens teises.
Nuostatai leidžia religinei bendruomenei naudotis maldos namais ir kitu turtu tik sudarius sutartį su rajono LDT vykdomuoju komitetu ir priėmus vienašališkas, primestas sąlygas (23,24,25 str.).
1948 m., Stalino kulto laikais, vadinamosios sutartys jėga buvo primestos Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje. Tada tikintiesiems buvo grasinama uždarysiant bažnyčias, o kunigai represuojami.
Keista, bet 1975 m. tarybinė valdžia vėl pakartojo Stalino laikais Bažnyčiai padarytą skriaudą - vėl vertė atnaujinti „sutartis". Iš tikrųjų tikintieji negali laisvai priimti vienašališkų ir tikinčiuosius diskriminuojančių „sutarčių", nes jos tarnauja valdžios pareigūnų administraciniam kišimuisi į Bažnyčios vidaus reikalus, į vidaus gyvenimą.
Nuostatai leidžia net gyvenviečių vykdomiesiems komitetams bet kada tikrinti bažnyčią ir jos turtą (25 str.). Savaime kyla mintis, kad po šia priedanga valdžios atstovai be jokio įstatymiško leidimo bet kuriuo metu (net ir vidurnakty) gali bažnyčioje daryti kratą - „patikrinti" ir „apžiūrėti turtą", neišskiriant ir altoriaus tabernakulio, kuriame laikomas Švč. Sakramentas.
Nuostatai numato, kad į religinės bendruomenės atstovų (dvidešimtuko) tarpą vėliau gali įsijungti atitinkamo tikėjimo ar krypties žmonės (27 str.).
Nuostatai šioje vietoje palieka plyšį, kad į religinę bendruomenę galėtų įstoti neaiškūs asmenys. „Atitinkamos krypties" žmogumi valdžia gali laikyti ir kadaise pakrikštytą asmenį, o šiuo metu jau bedievį, suinteresuotą ginti tik valdžios interesus. Panašūs asmenys, sudarę religinėje bendruomenėje daugumą, gali bendruomenę net suardyti. Iš tikrųjų religinę bendruomenę gali suardyti tik visuotinai žinomi rimti tikintys asmenys.
Draudimo kompensacija už sudegusius maldos namus pervedama LDT vykdomajam komitetui, kuris turi teisę gautus pinigus paskirti bet kokiems tikslams, net ir ateistinei veiklai (29 str.). Kokia didelė skriauda tikintiesiems! Jie statė bažnyčias, už jas moka mokesčius, o draudimo kompensacijos nelaimės atveju negauna.
Dažniausiai religinė bendruomenė negauna net leidimo atsistatyti naujus maldos namus. Pvz., Sangrūdoje (Kapsuko raj.) sudegus bažnyčiai draudimo kompensaciją pasiėmė Kapsuko rajono vykdomasis komitetas, o religinei bendruomenei neleido pasistatyti net naujos bažnyčios. Tikintieji turėjo pasitenkinti tik gyvenamuoju namu, kuriame buvo įrengti skurdūs maldos namai. Panašiai atsitiko Batakiuose, Gaurėje ir kitur. 2 str. labai skatina kovingus ateistus sąmoningai naikinti bažnyčias, ir Lietuvos tikintieji įtaria, kad dauguma pokario metais sudegusių bažnyčių buvo sąmoningai piktos valios žmonių sudegintos.
LTSR Ministrų Taryba turi visišką teisę, neatsižvelgdama į tikinčių žmonių valią, bet kada bažnyčią uždaryti, panaudoti ją profaniškiems reikalams arba ją nugriauti pasisavindama visą jos turtą (30,31,32,33 ir 34 str.). Pokario metais Lietuvoje tikintiesiems buvo padaryta didžiulė skriauda uždarant prieš tikinčios liaudies valią daugybę bažnyčių, kurios buvo paverstos sandėliais, dirbtuvėmis, o Šv. Kazimiero bažnyčia Vilniuje - net ateizmo muziejumi! Kadangi religinė bendruomenė neturi juridinio asmens teisės, tai ji negali teismo keliu ginti savo teisių. Tuo būdu tikintieji visą laiką turi kęsti baimę, pasiduoti vietinių pareigūnų savivalei, nes jiems nuolat už neklusnumą grasoma uždarysiant maldos namus.
Kad LTSR Ministrų Taryba nutartų uždaryti bažnyčią ir panaikinti religinę bedruomenę, pakanka vietinės ateistų tarybos skundo, jog religinė bendruomenė pažeidžia kulto įstatymus (35,36 str.). Taigi religinė bendruomenė turi drebėti ne tik prieš valdžios pareigūnus, bet ir prieš vietinius ateistus. Nuostatų 35 str. - tai Damoklo kardas, nuolat grėsmingai kabąs virš tikinčiųjų galvų.
Normali padėtis būtų tada, jei religinės bendruomenės veikla būtų nutraukiama tik teismo būdu už įvykdytą sunkų nusikaltimą, o ne už antikonstitucinių nuostatų nevykdymą.
37-38 straipsniai teigia, kad ir smulkiausiam bažnyčios remontui reikalingas rajono vykdomojo komiteto leidimas, kad remonto metu, kuris gali trukti ne vienerius metus, gali būti uždraustos pamaldos, kad vykdomieji komitetai, pasiremdami savo atsiųstomis komisijomis, gali nutarti bažnyčią uždaryti arba nugriauti. Visa tai suteikia ateistinei valdžiai plačias galimybes po remonto ar pastato senumo priedanga atimti iš tikinčiųjų bažnyčias ir administraciniu būdu kovoti prieš tikėjimą. Tačiau Nuostatai nieko neužsimena, kad rajonų vykdomieji komitetai padėtų tikintiesiems bent suteikiant bažnyčios remontams reikalingų medžiagų paskyras. Šiuo metu tiek organizacijos, tiek paskiri asmenys bijo prisidėti prie bažnyčios remonto, nes oficialiai tai laikoma beveik antitarybine veikla.
Religinei bendruomenei leidžiama rinkti aukas tik maldos namuose (45 str. ). Šis str.tiesiogiai yra nukreiptas prieš mažas religines bendruomenes. Kadangi kolūkiečiai sekmadieniais dažnai priversti dirbti, kiti prievarta varomi į darbus, o senesnieji dėl senatvės, tolimo kelio ar kitų priežasčių negali atvykti į bažnyčią, tai jie negali prisidėti prie bažnyčios išlaikymui daromų rinkliavų. Tuo būdu religinei bendruomenei kliudoma turėti pakankamai lėšų remontams, algoms, o svarbiausia - dideliems mokesčiams sumokėti už bažnyčią.
Religinė bendruomenė neturi teisės steigti savišalpos kasų (45 str. „d").
Šis draudimas prieštarauja Kristaus įsakymui daryti gera žmonėms ir tuo būdu draudžia tikintiesiems gyventi pagal krikščioniškos meilės reikalavimus. Religinei bendruomenei yra net uždrausta savo nariams teikti materialinę paramą (45 str.. Valstybė tiesiogiai dirbančiųjų bažnytinį darbą (kunigų, vargonininkų, zakristijonų) nepriima į profsąjungas ir neduoda senatvėje pensijos. Jiems negalioja LTSR konstitucijos 32 ir 41 straipsniai. Pvz., Lietuvos kunigai kasmet moka didžiulius mokesčius, o neturi teisės į materialinį aprūpinimą senatvėje. Draudimas religinei bendruomenei teikti materialinę paramą yra nežmoniškas ir tolygus įsakymui, kad bažnyčios tarnai senatvėje turėtų teisę tik į skurdą ir badą. Tikintieji šį Nuostatų straipsnį supranta kaip ateistinės valdžios pastangą atgrasyti tikinčiuosius tarnauti bažnyčiai.
Kunigams draudžiama parapijiečius lankyti, kalėdoti (45 str.).
Bažnytinė teisė uždeda kunigams pareigą kiekvienais metais aplankyti visus savo parapijiečius. Nuostatai, drausdami kunigui lankytis pas parapijiečius, nori jį izoliuoti nuo visuomenės. Taigi kunigui draudžiama dirbti ne tik kitose parapijose, bet net ir savo parapijoje negalima atlikti tiesioginių pareigų.
Kiekvienas bažnyčiai paaukotas daiktas, pvz., kilimas, taurė, paveikslas ir kt., turi būti įtrauktas į inventorizacijos sąrašą (46 str.) ir tampa valstybės nuosavybe. Tikintieji ką nors skirdami bažnyčiai visiškai neturi minties tą daiktą atiduoti valstybei. Šis str. aiškiai diskriminuoja tikinčiuosius ir tarnauja jų atbaidymui savo aukomis remti ir puošti bažnyčias.
Kunigui leidžiama sunkiai sergantį ligonį aplankyti ligoninėje (49 str. ), tačiau šis leidimas yra nuolat varžomas, nes rajonų vykdomųjų komitetų įsakymu gydytojai labai dažnai neleidžia kunigui aplankyti ligonio motyvuodami, kad jis dar nemirštąs arba nesą atskiros palatos, kur kunigas galėtų suteikti religinius patarnavimus. 49 str. neleistinai siaurina LTSR Konstitucijos garantuojamą teisę į „kulto laisvę".
Religinėms procesijoms ir apeigoms lauke reikalaujama specialaus rajono vykdomojo komiteto leidimo (50 str.).
Jeigu ateistai turi teisę organizuoti eisenas, ruošti festivalius ir įvairias civilines šventes viešose vietose, tai lygiai tokią pačią teisę privalo turėti ir tikintieji. Tačiau per visą pokario laikotarpį nė vienai Lietuvos religinei bendruomenei nebuvo duotas leidimas religinei eisenai už šventoriaus ribų. (Išimtis daroma tik kunigų laidotuvių procesijai.)
50 str. draudžia kunigui atlikti religines apeigas tikinčiųjų butuose, pvz., pakrikštyti sergantį kūdikį, pašventinti namą ir kt. Šį draudimą tikintieji laiko antikonstituciniu kišimusi į privatų piliečių butą ir į jo sąžinės reikalus. Šis str. draudžia be vykdomojo komiteto leidimo net 3-4 tikintiesiems bendrai melstis lauke, miške ir net privačiuose tikinčiųjų butuose. Religines apeigas leidžiama atlikti tik prašant sunkiai sergančiam arba mirštančiam ligoniui. Taigi vykdomajam komitetui paliekama teisė nuspręsti, kad ligonis yra tikrai mirštantis arba sunkiai sergantis. Pvz., Moldavijos TSR teritorijoje reikalaujama, kad gydytojas raštiškai paliudytų, jog ligonis tikrai sunkiai serga, nes tik tada kunigui galima tikėtis gauti leidimą iš vykdomojo komiteto aplankyti ligonį.
Jeigu tarybinė vyriausybė vers kunigus ir tikinčiuosius laikytis šių antihumaniškų, antikonstitucinių, prieštaraujančių Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai ir kitiems tarptautiniams TSRS susitarimams Nuostatų, tautoje kils sąmyšis, milijonai tikinčiųjų pasijus nuskriausti ir pažeminti.
Todėl mes dėl aukščiau išdėstytų motyvų prašome TSRS ir LTSR Aukščiausiųjų Tarybų prezidiumus šiuos Nuostatus kuo greičiausiai atšaukti.
TTG KATALIKŲ KOMITETO nariai kunigai:
Jonas Kauneckas,
Alfonsas Svarinskas,
Sigitas Tamkevičius,
Vincas Vėlavičius,
Juozas Zdebskis
