Paskutiniu metu žymiai pasunkėjo kalinių gyvenimas ir jų ryšiai su savaisiais. Kun. Alfonsas Svarinskas jau trys metai negauna pasimatymo su artimaisiais. Pagal šiuo metu galiojančius įstatymus kas metai jam priklauso vienas ilgas (2-3 parų) ir du trumpi (2 valandų) pasimatymai. Iš kun. A. Svarinsko nuo š.m. birželio mėnesio nebegaunama laiškų. Savieji teiravosi lagerio administracijos, kodėl jie negauna iš kalinio laiškų. Viršininkai, tarsi norėdami pasityčioti, atsakė: "Klauskite patį kalinį, kodėl jis jums nerašo". Paskutinis kun. A. Svarinsko laiškas, pasiekęs Lietuvą, buvo rašytas birželio 25 d., gautas rugpjūčio 28 d.
* * *
Iš kun. Sigito Tamkevičiaus laiškų:
"Šiandien mintys skrieja į netolimą praeitį. Jau trys metai praėjo nuo tos dienos, kai gegužės 5 d., paaukojęs Nekruvinąją Viešpaties Auką, išėjau iš namų... o laukė labai tolima kelionė, kurioje palydėti gali tik vienas Dievas. Guodžia mintis, kad daug kas palydi malda. Visada šalia savęs jaučiu Tą, kuris pasivadino Tiesa, Keliu ir Gyvenimu. O kas turi Tiesą, žino Kelią ir eina ne į mirtį, o į Gyvenimą, tam visada privalo būti giedras dangus. Esu įsitikinęs, kad kelias į Gyvenimą su Dievu per Uralą nėra nei ilgesnis, nei blogesnis už visus kitus kelius. (...)
Gegužės mėnesio nuotaikos lydi mane ir čia. Kokie brangi i gegužės vakarai buvo per dvidešimt pastoracinio darbo metų. Savo dvasia apkeliauju visas darbo vietas, aplankau jaunus ir senus ir visiems linkiu, kad meilė Dievo Motinai Marijai būtų labai gyva jų širdyse. Meldžiuosi už visus buvusius parapijiečius, kad Dievas augintų tai, ką kadaise netobulai sėjau. Norėčiau daugelį atvesti pas Kristų, norėčiau ta laime, tais dvasios lobiais, kurių gausiai sėmiausi prie dangiškos Motinos kojų, pasidalyti su visais. Kaip brangu šiandien prisiminti tuos vakarus, kai šimtai balsų, tarsi viena šeima, traukdavo "Sveika Marija, Motina Dievo". (...) Dar kartą už viską ačiū. Kaip gera žinoti, kad mūsų mažutėje tautoje yra tiek daug plačių širdžių. Duok Dieve, kad šis krikščioniškiausias bruožas — gero darymas artimui — būtų gyvas kiekvieno tautiečio širdyje."
1986 gegužis.
P.S. Pagal nuostatus, kaliniui atlikus pusę. bausmės, peržiūrima jo byla. Paprastai, jei kalinys nėra prasižengęs kalėjimo ar lagerio režimui, jo bausmė sutrumpinama arba pakeičiama lengvesne, bet tai taikoma tik kriminaliniams nusikaltėliams. Politiniams ar dėl tikėjimo nuteistiems asmenims šį "perteisimą" kalėjimo administracija ir saugumas naudoja kaip papildomą bandymą palaužti žmogaus valią, jo įsitikinimus, ir priversti, atsisakius savo pažiūrų, parašyti malonės prašymą. Toks bandymas, žmonių vadinamas "smegenų praplovimu" buvo atliktas ir su kun. S. Tamkevičiumi. Liepos 29-30 d.d. lėktuvu iš Permės jis buvo pristatytas į Vilniaus KGB būstinę. Čia jį išlaikė iki rugpjūčio 29 d. Kun. S. Tamkevičiaus pasakojimu, čekistai su juo elgėsi mandagiai ir pagarbiai.
Stengiantis sužadinti didesnį laisvės ilgesį, kun. S. Tamkevičiui buvo parodyti trys video filmai, susieti su Lietuvos bažnytiniu gyvenimu, viename iš jų J. E. vyskupo J. Preikšo ingreso Kauno Katedroje iškilmių įrašas. Rugpjūčio 19-20-21 d.d. kun. S. Tamkevičiui buvo leista po 2 valandas pasimatyti su broliais ir buvusia šeimininke O. Dranginyte.
Pasimatymų su artimaisiais metu kun. S. Tamkevičius pareiškė, kad rašyti malonės prašymą atsisakė, todėl, savaime aišku, į laisvę išeis tik tokiu atveju, jei dėl vienokių ar kitokių politinių sumetimų, "išmes už KGB būstinės vartų".
Rugpjūčio 29 d. kun. S. Tamkevičius etapu (traukiniu, kuriuo vežami kaliniai) iš Vilniaus buvo išsiųstas atgal į Permę ir po dvi savaites trukusios kelionės pristatytas į ankstesnę kalinimo vietą; įdarbintas, kaip ir anksčiau, virtuvėje.
* * *
Rašo kun. Jonas-Kąstytis Matulionis:
"Dėkoju už laiškus, tuos, kurie mane pasiekė ir kurie nepasiekė — grįžo jums atgal... (...) Rašytojas Čingizas Aitmatovas žurnale "Literatūrnaja gazieta" (1986.08.13) rašo: "Tautos nemirtingumas slypi kalbos išsaugojime. Kiekvienai tautai brangi sava kalba. Kiekvienas iš mūsų turime jausti sūnaus pareigą mus išauginusiai tautai — išsaugoti jos dovanotos kalbos grynumą ir ją praturtinti..."
Po daugiau nei pusę metų trukusio susirašinėjimo gimtąja lietuvių kalba lagerio administracija pranešė, jog neturi vertėjo ir ateityje bus galima susirašinėti tik rusų kalba. Abejoju, ar ši priežastis vienintelė, kuri privertė administraciją imtis tokių sankcijų. (Kun. J. Matulionis atsisakė rašyti malonės prašymą — red. past.) Gaila sesers... Ji rusų kalbos visiškai nemoka (...)
Artinasi ruduo... Gamta čia nuostabiai graži. Dievui stiprinant, sveikata nesiskundžiu — tebus Jo šventa valia! Žinau, šiuo metu Tėvynė švenčia Šiluvos atlaidus, savo dvasia stengiuosi juose dalyvauti ir aš. Tegul visuomet jus lydi Dievo Motinos Marijos palaima. Visiems, visiems, kurie mane prisimena, nuoširdžiausi sveikinimai ir linkėjimai!"
1986.IX.8.
* * *
P. S. 1986 m. liepos 31d. pas kalinamą kun. Joną-Kąstytį Matulionį, į tolimą Užbaikalę — Čitą, buvo nuvykę: sesuo Albina Kibiltienė, buvusi jo šeimininkė Monika Galeckaitė ir Bronė Kibickaitė. Pasimatyti su kalinamu kunigu buvo leista seseriai ir B. Kibickaitei. Po dviejų parų, išleidžiant iš kalėjimo, lagerio administracija iškrėtė pasimatyme buvusias moteris. B. Kibickaitė buvo priversta visiškai išsirengti ir atlikti nurodomus pratimus, nors čia pat, už stiklinių durų, vaikščiojo kalėjimo personalas. Tai buvo baisus moralinis pasityčiojimas. Iš B. Kibickaitės asmens kratos metu buvo atimta maldaknygė ir knygos. Kalinamam kun. J. Matulioniui perduoti maisto neleido. Jo nuotaika džiugi, nors sveikata menka, ir sąlygos labai sunkios.
* * *
Mordovija Iš Mordovijos lageryje kalinamo doc. Vytauto Skuodžio savieji nuo birželio mėnesio negauna laiškų. Turimomis žiniomis, 1986 m. rugsėjo 8 d.— Lietuvių tautos dieną — doc. V. Skuodis išsiuntė TSRS Generaliniam Prokurorui pareiškimą, kuriame nurodo, jog tremtį, į kurią siunčiami politiniai kaliniai, jis laiko susidorojimu — genocidu.
* * *
Balys Gajauskas kalinamas Permėje, ypatingo režimo lageryje BC-389-36. Kalinimo laikas baigiasi 1987 m. balandžio 20 d. Irena Gajauskienė, B. Gajausko žmona, paskutinį asmeninį pasimatymą su vyru turėjo 1984 m., bendrą 1985 m. birželio mėnesį. Nuo 1986 m. birželio mėnesio (beveik 5 mėnesiai) artimieji iš B. Gajausko negauna laiškų. Į užklausimus dėl negaunamų laiškų ir pasimatymų kalėjimo administracija atsako: "(...) Pranešame, kad pil. Gajauskui Baliui už lagerio režimo pažeidimą pasimatymas admtas..., klausimais dėl susirašinėjimo kreiptis pas pil. B. Gajauską." Pasirašo lagerio viršininkas Dolmatovas; kartais parašas būna neįskaitomas.
Paskutiniu metu Lietuvą pasiekė žinia, kad B. Gajauskas sunkiai sužeistas — perdurta krūtinė netoli širdies — ir jau du mėnesiai kaip guli ligoninėje. I. Gajauskienė, norėdama smulkiau sužinoti apie vyro sveikatos stovį ir įvykusią nelaimę, išsiuntė telegramą lagerio administracijai. į užklausimą buvo atsakyta sekančiai: "B. Gajausko sveikatos stovis patenkinamas."
* * *
Iš Povilo Pečeliūno laiško:
"Šiais metais gaunu labai mažai laiškų ne tik iš svetur, bet ir iš Lietuvos. (...)
Bekompromisinė baigus — štai kelrodė žvaigždė, kuri neleis paklysti, iš čia ir ištvermė. Nėra nieko įdomesnio, ką galėčiau parašyti. Kas gali būti ypatingesnio pilkiausioj vienatvėj, beveik saloj tarp miškų, pelkių ir vandens. Ir dar Sibiro šiaurėj.
Ko labiausiai trūksta? Deguonies! Man, turinčiam žemą kraujo spaudimą, tikrai ne kas, bet argi tai svarbiausia? Kantrybė, ištvermė ir kuo mažiau galvoti apie save! Juk kitiems dar blogiau."
* * *
Rašo Vladas Lapienis:
"Netenka bijoti jokios ateities, nes kaip ši diena, taip ir visos kitos, ateina iš Dievo. Jei ateis nemalonumų, vargų, pažeminimų, kančių dienos — būkime ramūs: ateina Viešpats! Jis atneša taurę kančių, kartu Jis atneša dar daugiau malonės, šviesos ir didelių jėgų, kad viską darytume su meile: kentėtume, dėkotume ir laimėtume."
1986.10.28.
IŠ ALGIRDO PATACKO BIOGRAFIJOS
Algirdas Patackas gimė 1943 m. rugsėjo 8 d. Trakuose. 1965 m. baigęs Kauno Politechnikos instituto chemijos technologijos fakultetą, kelis metus dirbo gamyboje, po to įsidarbino Vilniuje Chemijos institute jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu, kur surinko medžiagą kandidatinei disertacijai apginti. Nuolat saugumo persekiojamas A. Patackas pasidarė nepageidaujamas instituto vadovybei: jam buvo pasiūlyta pereiti į Geologijos institutą, o iš ten po nepilnų metų buvo atleistas dėl "etatų" mažinimo.
1976 m. pas A. Patacką buvo padaryta krata, pretekstas kratai daryti buvo jo palaikomi ryšiai su Baltarusijoje gyvenančiais lietuviais. Nuo 1982 m., atleistas iš darbų, A. Patackas įsidarbino su dalgiu šienauti ir valyti miško griovius. Žiemomis jis valydavo miesto gatves. Taip A. Patackas dirbo iki pat arešto, t.y., liepos 29 d. 1986 m. gegužės 22 d. kratos metu iš Algirdo Patacko buvo paimta daug religinės ir tautinės literatūros: J. Cicėno "Paskutinė auka", brošiūra "Kunigui A. Jakavoniui", straipsnis — laiškas vyskupams "Krikščionybė ir skaista", straipsnių rinkinys "ETHOS — baltų kultūra ir savisąmonė", mašinėle spausdinti K. Bradūno eilėraščiai, rankraštis "Lietuvos krikštas, kaip esminis baltų istorijos posūkis", savilaidinė knyga "Seinų-Suval-kų kraštas", Lietuvos žemėlapis, 7 magnetofono kasetės, įvairios nuotraukos ir paveiksliukai, senas medinis Svirskio kryžius. Iš Algirdo Patacko tėvo, Antano Patacko, kratos metu paimta 40 įvairių leidinių, jų tarpe: "Birštono — prelato K. Olšausko byla", "Motiejus Gustaitis", "Seinų-Suvalkų kraštas", "Palaimintasis Mykolas Giedraitis", "Vyskupas Mečislovas Reinys"; rašomoji mašinėlė, daug foto nuotraukų ir kt.
Algirdui Patackui iškelta byla, remiantis BK 199 str. I d., kaltinamas "šmeižikiškos" pogrindžio literatūros gaminimu bei platinimu, paskaitų baltų kultūros ir religijos klausimais organizavimu, medžiagos apie "buržuazinius nacionalistus" rinkimu, buvusio politkalinio Petro Plumpos sutikimo savo bute organizavimu ir pan.
