Tėvų šventa  teisė

Per visą sovietmetį kompartijos dėmesys labiausiai buvo nukreiptas į moksleivius ir studentus. Marksistinės ideologijos nešėjai suprato, kad subrendusius žmones yra sunku pakeisti, todėl daugiausia prievartos patirdavo vaikai ir jaunimas. Dalis mokytojų, nepaisydami šventos tėvų teisės auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus, tiesiog persistengdavo mokiniams skiepyti ateistinę pasaulėžiūrą. Visuose „LKB Kronikos“ numeriuose rasime daug medžiagos apie prievartinį moksleivių bedievinimą ir kaip visa tai buvo daroma.

Ruošdamas „LKB Kronikos“ septintąjį numerį, gavau vieno tėvo, dirbusio pedagogu anuometinėje mokykloje atvirą laišką, skirtą mokytojams, prievartaujamiems aktyviai skleisti ateistinę pasaulėžiūrą. Atrodė, kad šis laiškas bus naudingas ir, galbūt, vieną kitą pedagogą privers susimąstyti ir paskatins nerodyti per didelio uolumo skleidžiant Lietuvai svetimą ideologiją.

Galime tik pasidžiaugti, kad laisvoje Lietuvoje moksleiviai gali gyventi pagal savo įsitikinimus, o mokykla atsižvelgia į tėvų teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus. Tačiau  kelia nerimą bandymai šią teisę paneigti, pavyzdžiui, vietoje lytinio ugdymo piršti lytinį švietimą.

 

 Pareiškimai su tūkstančiais parašų

Nuo 1968 metų Lietuvoje prasidėjo pareiškimų sovietinei valdžiai akcija, kuri tęsėsi iki pat Nepriklausomybės atkūrimo.

Šių akcijų organizatoriai  puikiai suvokė, kad tai, ko jie reikalavo, sovietinė valdžia niekuomet neduos. Bent vilties tikrai nebuvo. Tačiau tai nė kiek nemažino šių pareiškimų vertės. Pareiškimai buvo naudingi dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia, pasirašantieji buvo ugdomi būti pilietiškai aktyviais ir drąsiais savo teisių gynėjais. Anuomet pasirašyti po tekstu, reikalaujančiu suteikti tam tikrų laisvių, iš tikrųjų, reikėjo drąsos. Antroji pareiškimų nauda buvo ta, kad pareiškimai pakliūdavo į pogrindžio spaudą, o per ją – į užsienį ir valdžios daromos skriaudos tapdavo plačiai žinomos pasaulyje. Šis viešumas buvo ypač svarbus, prisimenant, kad anuomet valdžia dėjo visas pastangas, kad tik jai netinkama informacija nenutekėtų į Vakarus.

...Sunkus buvo tankas, kuris ant tavęs užvažiavo,
Plieniniai ir aštrūs vikšrai, kurie draskė susmigę.
Ar spėjai sušukti – ir ką? – dangui, rytdienai, mamai? –
Tėvynė! Ir laisvės – šviesos – kupina begalybė!

Bet tavąjį kūną į žemę įspaudė metalas,
Į taurę suliejo drauge su krauju savanorių.
O siela pakilo, ir vėl – antrą kartą – pastojo jiems kelią
Nematomu milžinu. Ir tankai sustojo.

Laisvės kaina

Prieš dvidešimt penkerius metus sausio 13 - ąją dieną, 12 val. su kun. Robertu Grigu aukojome Mišias prie atviro Seimo lango. Žemai, aikštėje prieš Seimą, tyvuliavo didžiulė minia žmonių, atvykusių ginti Aukščiausiąją Tarybą. Visi žinojo apie naktį įvykdytas žudynes prie televizijos bokšto, tačiau niekas nepajudėjo iš vietos, nors tvyrojo sunkiai pakeliama įtampa. Meldžiantis įtampa šiek tiek atslūgdavo ir įsižiebdavo viltis, o gal tankai ir neatriedės.

Nemenu kito tokio atvejo, kur žmonės būtų taip nuoširdžiai meldęsi Mišių metu. Visi žinojome, kad tik vienas Dievas gali šią valandą padėti. Su malda lūpose, su Viešpačiu širdyje žmonės buvo stiprūs ir laimėjo.

Prie Seimo rūmų galima pamatyti anų laikų barikadų likučius ir tarp jų nedidelę Švč. M. Marijos statulėlę. Žmonės kalbėjo rožinį ir meldė stebuklo, tikėdami, kad toji, kurios prašymu Jėzus Kanoje padarė pirmąjį stebuklą, gali padaryti stebuklą ir dabar. Tas stebuklas įvyko: Omono tankai neatriedėjo ir Lietuva galėjo keltis laisvam gyvenimui.

Sausio 13Švenčiant laisvės 25 - metį

Sausio 13 – ąją minėsime Lietuvos laisvės 25 – metį. Už šią laisvę buvo sudėta labai daug partizanų, tremtinių, politinių kalinių ir kt. laisvės gynėjų aukų. Šiandien, būdami laisvi, deja, ne visuomet suvokiame laisvės vertę. Kai kam atrodo, kad laisvė tiesiog be mūsų pačių darbo turėjo atnešti materialinį gerbūvį, o laisvoje Lietuvoje savaime turėjo išnykti blogis, su kuriuo beveik kasdien susiduriame. Laisvės vertę geriausiai supranta tie, kurie išgyveno jos netektį ir nesusitaikė su pavergimu.

„LKB Kronikos“ 5 – jame numeryje, straipsnyje „Tikintieji mokiniai sovietinėje mokykloje“ parašoma, kokia buvo mokinių padėtis anuometinėje mokykloje, kai Lietuva neturėjo laisvės. Aprašyta tik maža dalelė to, kas vyko sovietinėje mokykloje. Tačiau bus naudinga prieš Sausio 13 – ąją  susipažinti, kaip mes buvome prievartaujami atsisakyti savo tautinio ir krikščioniškojo identiteto ir tapti klusniais kompartijos sraigteliais.

Tiesiog galima žavėtis, kaip tikintieji mokiniai kartais didvyriškai apgindavo savo įsitikinimus. Tai graži pamoka, kaip reikia lelgtis, kai nepažįstantieji tikėjimo ne kartą bando suniekinti mūsų tikėjimą ir mus pačius.

Arkivysk. S.Tamkevičius

 

Kryžių kalnasKeičiasi tik kovos formos, bet  ne pati kova

„LKB Kronikos“ ketvirtojo numerio įžanginiame straipsnyje „Tikroji Lietuvos Katalikų Bažnyčios padėtis“ aprašoma, kokiais klastingais būdais sovietinė valdžia bandė griauti Lietuvoje žmonių tikėjimą.  Valdžia pirmiausia panaudojo prievartos priemones kovai su tikėjimu: buvo uždaryta daug bažnyčių, uždaryti visi vienuolynai, per tris šimtus kunigų buvo nuteisti ilgiems metams kalėti, buvo uždarytos Kunigų seminarijos Vilniuje, Telšiuose ir Vilkaviškyje, o kunigų veikla suvaržyta iki būtiniausių patarnavimų bažnyčių viduje.

 Prievartines kovos prieš Bažnyčia priemones sovietinė valdžia bandė užmaskuoti melaginga, Vakarams skirta propaganda, skelbiančia, kad Lietuvoje yra pilna tikėjimo laisvė.

PanoteriaiEvangelijoje  girdėjome pasakojimą apie Betliejaus kūdikių išžudymą. Išminčių apgautas Erodas baisiai įtūžo ir išžudė visus Betliejaus berniukus ik dviejų metų amžiaus. „Pasigirdo šauksmas, raudos ir aimanos: tai Rachelė rauda savo vaikų; ir niekas jau jos nepaguos, nes jų nebėra“ (Mt 2,17-18).

Ne kiekvienos laidotuvės yra vienodai skaudžios. Šiandien laidojame nužudytus du vaikelius, labai panašius į tuos Betliejaus kūdikius. Nors žiniasklaida mus pripratino prie žudynių vaizdų ir mus nelabai sujaudina žinios apie girtų vairuotojų suvėžintus žmones, apie plėšikų nužudytus senukus ir panašios, tačiau šių vaikelių nužudymas sukrėtė Lietuvą. Politikai, valdžios žmonės ir žurnalistai plačiai komentavo žiaurų įvykį, reikšdami pasipiktinimą dėl to, kas įvyko ir ieškodami nusikaltimo priežasčių. Ne kurie, įsivaizduodami Dievą, kaip vergų prižiūrėtoją, klausė: kur gi buvo jūsų Dievas, kai buvo vykdomas šis nusikaltimas?

Mes, tikintieji žmonės, negalime abejingai praeiti pro šį nusikaltimą, tačiau neskubame su pasmerkimais, ypač šiais Dievo Gailestingumo metais. Visai protingai pasakė vienas politikas: „Dėl šio įvykio mes visi esame kalti“. Taip, beveik visi. Nebent būtume šventieji ir su kiekvienu žmogumi elgtumėmės taip, tarsi jis būtų pats Jėzus.

Kauno seminarija

1970.IV.14 Laikraštyje „Vilnis" buvo įdėtas Religijų reikalų tarybos įgaliotinio Rugienio pasikalbėjimas su žurnalistu E. Baleišiu. Štai ką jis papasakojo apie Kauno Kunigų seminariją:

„Tarpdiecezinė Kunigų seminariją veikia Kaune. Jos vadovybę ir dėstytojus skiria Lietuvos ordinarai. Kandidatas į šią mokyklą turi gauti parapijos klebono rekomendaciją. Seminarijos vadovybė sprendžia, ar jaunuolį priimti į seminariją, atsižvelgdama į šį rekomendacinį raštą, kandidato pristatytą brandos atestatą, jaunuolio asmenybę. Numatytus priimti kandidatus seminarijos rektorius daktaras Viktoras Butkus derina su seminarijos globėju Jo Ekscelencija Kauno Arkivyskupijos apaštališkuoju administratoriumi vyskupu Juozapu Labuku. Kunigų seminarijos, kaip ir visų katalikiškų universitetų, programą nustato Studijų Kongregacija Romoje. Mokslas čia trunka penkerius metus. Seminarijos auklėtiniai nemokamai ir negrąžinamai gauna visą išlaikymą, kuris padengiamas tikinčiųjų aukomis..."

Kadangi Rugienis nutylėjo apie savo ir KGB organų veiklą seminarijoje, tai jo pasikalbėjimą tenka papildyti.

MemorandumasLIETUVOS KATALIKŲ MEMORANDUMAS

    Memorandumo atsiradimą paskatino katalikų teisių varžymai, o ypatingai kunigų J. Zdebskio ir P. Bubnio teismai.

    Parašai buvo renkami apie du mėnesius. Kadangi memorandumas buvo skirtas TSRS vyriausybei, tai, renkant parašus, nebuvo prisilaikyta ypatingo atsargumo. Dalis parašų buvo surinkta sekmadieniais prie bažnyčių, kai tikintieji eidavo į pamaldas ar iš jų, o kita dalis — lankantis į namus. Ant kiekvieno lapo buvo atspausdintas pilnas memorandumo tekstas, kad pasirašantieji galėtų susipažinti su turiniu. Nemokantiems skaityti parašų rinkėjai memorandumą perskaitydavo arba paaiškindavo, kokiu reikalu kreipiamasi į TSRS vyriausybę.


    Po memorandumu katalikai pasirašinėjo labai entuziastiškai. Tik nedaugelis pabijojo represijų ir atsisakė pasirašyti. Parašų rinkimas vyko stichiškai — vieni nuo kitų nusirašinėjo memorandumo tekstą ir įsijungdavo į pagalbą.


    Gana greit pasklido žinia, kad KGB organai gaudo parašų rinkėjus, juos tardo, iš kur gavę memorandumo tekstą, ir surinktus parašus atiminėja.

V.SladkevičiusKRONIKOS GIMTADIENIS

Mintis leisti pogrindžio leidinį pamažu brendo nuo 1970 metų. P. Plumpa iš mano surinktos medžiagos suredagavo pirmąjį numerį, kuriam parinkome Vivos voco - „Gyvuosius šaukiu“ — pavadinimą. Mums visiems buvo svarbu, kad pogrindžio leidinį palaimintų kuris nors iš tremtinių vyskupų, todėl nuvykau pas buvusį savo prefektą Kauno kunigų seminarijoje, tuo metu tremtinį vyskupą V. Sladkevičių ir jam parodžiau parengtą medžiagą. Ant jo stalo gulėjo         lenkiškas laikraštis Kronika. Vyskupas pervertė medžiagą, pamąstė, pagyrė sumanymą leisti kad ir kuklų leidinį ir pasiūlė Kronikos pavadinimą. Vyskupas samprotavo: „Ar ne geriau būtų, jei leidinyje būtų aprašomas Bažnyčios gyvenimo įvykis ir pridėtas trumpas komentaras?“ Gerai idėjai liko tik pritarti ir taip vyskupas, vėliau kardinolas V. Sladkevičius, tapo Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos krikštatėviu. Kronikos pavadinimas ypač patiko, nes tuo metu Maskvoje buvo leidžiama Dabarties įvykių kronika, kurią reguliariai gaudavome ir skaitėme. Gavęs palaiminimą su paruoštu leidiniu dar nuvykau pas kun. Joną Danylą SJ, nes tokiam žingsniui turėjau gauti savo tiesioginio vyresniojo, tuo metu ėjusio Lietuvos jėzuitų provincijolo pareigas, leidimą. Provincijolas suabejojo, ar pavyks surinkti leidiniui medžiagos, bet sumanymui pritarė. Paaiškinau: jei truks medžiagos, galėsime rečiau leisti arba leidinys bus plonesnis.

  • Jūs esate čia:  
  • Pradžia