Solidarumo ženklas
LKB Kronikos 25 numeryje yra patalpinta Lietuvos tikinčiųjų padėka Airijos katalikams, kurie 1976 m., išreikšdami savo salidarumą su diskriminuojamais tikėjimo broliais bei seserimis mūsų tėvynėje, norėjo mums padovanoti Fatimos Švč. Mergelės Marijos statulėlę. Tačiau reikėjo laukti net septynerius metus, kol ši statulėlė pasiekė Lietuvą. Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Petras Anilionis leido mons. Juozui Žemaičiui parsivežti šią Airijos katalikų dovaną, bet įsakė, kad ji gali būti patalpinta tik Šiluvos bazilikoje. Mat, sovietinė valdžia bijojo, kad Lietuvoje neatsirastų dar viena piligrimų lankoma vieta. Taigi, nuo 1983 m. Fatimos Dievo Motinos statulėlė ir buvo saugoma Šiluvoje šoniniame altoriuje. Dabartiniu metu ją galima pamatyti po stikliniu gaubtu Apreiškimo koplyčioje kitoje altoriaus pusėje.
Airijos katalikų dovana tapo impulsu pagerbti Šiluvoje Švč. Mergelę Mariją kiekvieno mėnesio 13 – ąją dieną. Pradžioje šią dieną atvykdavo tik keletas drąsesnių kunigų ir nedidelis tikinčiųjų būrelis, dabar gi kiekvieno mėnesio 13 – ąją dieną vyksta didelė Švč. Mergelės Marijos šventė.
Ant Simno ežero kranto
Nuo 1975 m. iki 1977 m. „LKB Kronika“ buvo redaguojama ir pirmieji jos egzemplioriai buvo atspausdinti prie Simno ežero (Alytaus raj.) prigludusiame mažame Juškauskaitės namelyje. Čia buvo suredaguoti ir pirmieji penki pogrindinio leidinio „Aušra“ numeriai. Rizikuodama laisve, šį darbą kruopščiai atliko Eucharistinio Jėzaus kongregacijos sesuo Gerarda Elena Šuliauskaitė. Giliai religinga J.Juškauskaitė jau buvo atlikusi 10 tremties metų bausmę ir nepabūgo dėl Bažnyčios ir Lietuvos toliau rizikuoti. Iš šitokių žmonių mokomės, kaip reikia tikėti ir gyventi.
1976 m. birželio mėn.čia buvo suredaguota LKB Kronika, Nr. 23; Aušra, Nr. 5 buvo suredaguota 1977 m. vasario mėn.
Kronika Nr. 23 - Turinys
• Laiškas kardinolams J.E.A. Samore ir J.E.J. Slipij
• Vilniaus arkivyskupijos kunigų pareiškimas
• Įgaliotinis K. Tumėnas atsako į priekaištus
• VI. Lapienio laiškas Generaliniam Sekretoriui L. Brežnevui
• Simno tikinčiųjų kreipimasis
1976.VI.13.
LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA NR. 23
Perskaitęs duok kitam! Eina nuo 1972 metų.
AUŠRA NR. 5
Tegul meilė Lietuvos
Dega mūsų širdyse,
Vardan tos Lietuvos
Vienybė težydi.
AUŠRA NR. 5 [45]
Numeryje:
1. Italijos, Prancūzijos ir Ispanijos Kompartijų vadovams -Enriko Belinguerui, Žoržui Marše ir Santjago Kariljo.
2. Ką mums šiandien byloja tautos patriarchas
5. Lietuvių padėtis Baltarusijos TSR
7. Tarybų Sąjungos "broliškumas" ir "laisvė"
L i e t u v a
1977.II.16.
AUŠRA NR. 4
Tegul meilė Lietuvos
Dega mūsų širdyse,
Vardan tos Lietuvos
Vienybė težydi!
AUŠRA NR. 4 [44]
Numeryje:
1. Nepriklausomybės netekimas -skaudi lietuvių tautos nelaimė.
3. Saugumas ir nusikaltėlių pasaulis.
4. Lietuvos KP CK Mokslo skyriaus vedėjui doc. J. Aničui
6. Skundas TSRS KP Generaliniam sekretoriui drg. L. Brežnevui.
L i e t u v a
1976. X.20.
Kelionė su Prisikėlusiuoju
Evangelija pasakoja kaip „moterys greitai paliko kapą, apimtos didelio išgąsčio ir džiaugsmo ir bėgo pranešti mokiniams“ (Mt 28,8). Panašų džiaugsmą išgyveno Marija Magdalietė, kai prisikėlęs Jėzus ištarė jos vardą: „Marija!" (Jn 20,16). Džiaugsmu virpėjo Galilėjos ežero žvejų širdys, kai jie prie laužo gaudė kiekvieną prisikėlusiojo Jėzaus žodį. O šiandien ir mūsų širdys yra kupinos džiaugsmo, nes švenčiame Jėzaus prisikėlimą.
Švęsdami Velykas, mes švenčiame Jėzaus pergalę prieš nuodėmę ir mirtį; drauge švenčiame ir mums padovanotą būsimąjį prisikėlimą. Pergalę prieš nuodėmę taip pat galime pasiekti su Prisikėlusiojo Jėzaus pagalba. Dėl to šv. Velykos yra sklidinos džiaugsmo,- mes, tikintieji į Jėzų Kristų, esame prisikėlimo vaikai, pašaukti į laimingą amžinąjį gyvenimą.
Švęsdami Velykas, mes atnaujiname pasiryžimą eiti per gyvenimą drauge su prisikėlusiuoju Kristumi. Būtų labai liūdna, jei iškilmingai paminėję Velykas, po jų užmirštume savo krikščioniškąją tapatybę ir gyventume taip, tarsi prisikėlęs Kristus per Krikštą nebūtų ištaręs mūsų vardo.
Eiti su prisikėlusiuoju Jėzumi reiškia priimti jo žodžius ir juos padaryti savo gyvenimo tikrove. Pirmas ir esminis reikalavimas – tai aiškus apsisprendimas už tiesą, teisingumą bei meilę, ir be kompromisinis nusistatymas prieš nuodėmę bei visokios rūšies stabus, kurių yra apstu šių dienų pasaulyje. Vieni iš žymiausių moderniųjų laikų stabų yra materializmas ir žmogaus teisės be pareigų. Jei truktų aiškaus krikščioniško apsisprendimo, mes nebūtume ištikimi Jėzaus bendrakeleiviai ir tik vaidintume esą Jo sekėjai.
Sekti paskui prisikėlusįjį Jėzų – reiškia aiškiai suvokti, kad ne kartą savo gyvenimo kelionėje reikės prisiimti ir kryžiaus dalią. Kas šito bijotų, vargu ar galėtų būti ištikimas Jėzaus draugas. Geriausi Jėzaus draugai, kartais bijodavo Jėzaus kryžiaus, bet vėliau pažinę Prisikėlusįjį drąsiai sekė paskui Jėzų net iki kankinystės. Tokie buvo Petras, Jokūbas ir kiti apaštalai.
Eiti per gyvenimą su Kristumi – reiškia visas viltis sudėti ne į savo gabumus, išsimokslinimą ar užimamas reikšmingas pareigas, bet visiškai pasivesti Jėzaus vadovavimui. Visada ieškoti ne savo, bet Dievo valios. Neįmanoma sekti paskui Kristų ir save laikyti pasaulio centru. Tuo centru yra tik mirtį nugalėjęs Kristus.
Sekti paskui Prisikėlusįjį – reiškia būti nepalaužiamu optimistu. Jei žmogaus gyvenimo dangumi plaukia tik tamsūs nusivylimo debesys, jei žmogus neturi vilties, tuomet jis dar nesutiko prisikėlusiojo Kristaus. Pažinusieji Jėzų teigė gyvenimą bei viltį net kryžiaus akivaizdoje. Net mirties artumoje jie likdavo ramūs, nes žinojo į kieno rankas atiduoda savo sielą.
Tikėti į prisikėlusįjį Jėzų – reiškia prisiimti atsakomybę už Bažnyčios ir Tėvynės dabartį bei ateitį ir į kiekvieną žmogų žvelgti, kaip į brolį, kurį nevalia išnaudoti savo interesams, bet kuriam reikia pasitarnauti, kai jis būna silpnas ar kenčia.
Prisikėlęs Kristus ieškojo išsigandusiųjų ir išsibėgiojusiųjų ir visus juos apglėbė savo gailestingąja meile. Magdalietei paliepė nešti mokiniams prisikėlimo žinią, abejojančiam Tomui leido paliesti savo žaizdas, bėgantiems mokiniams į Emausą apsireiškė valgant vakarienę, o Petrui pavedė vadovauti Bažnyčiai - „Ganyk mano avis!“ (Jn 21, 17).
Šv. Velykų proga džiaugsmingai sveikinkime vieni kitus ir būkime tikėjimo, meilės, vilties bei džiaugsmo nešėjais.
2016 m. Arkivysk. S.Tamkevičius
Didysis Penktadienis
Dievo Gailestingumo metų proga Didžiojo Penktadienio liturgija yra išskirtinai svarbi. Jos metu skaitomas išsamus Kristaus kančios aprašymas ir dėmesys koncentruojamas į Nukryžiuotąjį.
Judas atvedė kareivius suimti Jėzų.Jis buvo patyręs iš savo Mokytojo meilės tiek pat, kiek ir kiti mokiniai. Kas užkietino Judo širdį, jei jis ryžosi išdavystei? Koks pyktis turėjo būti Judo širdyje, jei jis ryžosi tokiai niekšybei? Dievo gailestingumu pasinaudos prie kryžiaus prikaltas plėšikas, o Judas pasikars. Tai baisus įspėjimas, kas gali nutikti net arti Jėzaus esančiam žmogui, tai yra, kiekvienam tikinčiajam, jei jis nesirūpina rimtai sekti paskui Kristų, o pinigus ar dar kai ką pradeda branginti labiau už Dievą.
AUŠRA NR. 2
Tegul meilė Lietuvos
Dega mūsų širdyse.
Vardan tos Lietuvos
Vienybė težydi!
V. Kudirka
Numeryje:
Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas
Naujos rusinimo priemonės mokykloje
Mintys, apmąstant susidorojimą su M. Tamoniu
Nusikaltimo pėdsakams dingstant
Pastabos apie tarybinius partizanus
Solidarizuojamės su rusų disidentais!
LKB Kronika nr. 19 ir Aušra Nr. 1 (41)
1975 m. spalio mėn. vienu metu išvydo Kronikos 19 – asis numeris ir atgaivintos Aušros 1 – asis numeris. Dr. Basanavičiaus „Aušra“ 19 amžiaus pabaigoje gaivino tautos dvasią tuo metu, kai Lietuva buvo pavergta carinės Rusijos.Šios Aušros išėjo 40 numerių.
Panašaus rūpesčio vedini Lietuvos kunigai atgaivino Aušrą ir užsibrėžė tikslą padėti žmonėms išsaugoti lietuvybę ir tikėjimą. Pradžią Aušrai davė Kronikos redakcija, vėliau rūpestį šiuo leidiniu patikėjo kun. Lionginui Kunevičiui. Šis tvirtas Dzūkijos žemės sūnus Aušra rūpinosi nuo 6 – ojo numerio iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo.
• M. Tamonis — saugumo aukaAUŠRA NR. 1
Tegul meilė Lietuvos
Dega mūsų širdyse,
Vardan tos Lietuvos
Vienybė težydi!
V. Kudirka
AUŠRA NR. 1 [41]
Numeryje:
Atgimstant „Aušrai“
Renkant medžiagą Kronikos 18 – ajam numeriui, galutinai subrendo mintis leisti tautinio pobūdžio leidinį, kuriame iš krikščioniškų pozicijų būtų svarstomos pavergtos Lietuvos aktualijos.
Kun. Pranas Račiūnas MIC pasiūlė būsimajam leidiniui ir pavadinimą „Aušra“. Tokiu būdu būtų tiesiog pratęsta 19 a. pabaigoje ėjusi Aušra. Kronikos redakcija ėmėsi nelengvo uždavinio, nes didėjant darbų kiekiui, didėjo ir rizika.
Kun. P. Račiūnas pirmajam Aušros numeriui parašė įžanginį straipsnį ir straipsnį apie vysk. M.Valančių bei Lietuvos blaivinimą.
Aušros pasirodymas, tikriausiai, paskatino atsirasti kitus leidinius: „Dievas ir Tėvynė“, „Tiesos kelias“, „Perspektyvos“ ir kt. KGB represijos prieš pogrindžio spaudą ne tik nesunaikino jos, bet net įkvėpė drąsos ir ryžto priešintis žmonių nureliginimui ir nutautinimui.
Arkivysk. S. Tamkevičius
Esu teisiama už tiesą ir meilę žmonėms
Kronikos 17 – ajame numeryje (1975 m.) plačiai aprašomas ses. Nijolės Sadūnaitės teismas. Per kratą pas ses. Nijolę buvo rasti du Kronikos numeriai, o trečias pradėtas dauginti rašomąja mašinėle. Devynis mėnesius suimtoji buvo terorizuojama, kad pasakytų, iš kur gavusi Kronikos numerius ir kas prašęs juos padauginti.
Ses. Nijolė nesigynė, kad norėjusi paskleisti Kroniką, nes ji rašanti tik tiesą apie negražią sovietinę tikrovę. Jos gynimosi kalba ir paskutinis žodis buvo ne gynimasis, bet kaltinimo aktas sovietinei valdžiai, kad jinai melu bando paslėpti vykdomą tikinčiųjų priespaudą.
Nuodėmės šalis ir Tėvo namai
Kai skaitau Jėzaus palyginimą apie tėvą ir du jo sūnus, kurių vienas paliko tėvo namus, o antrasis tėvo namuose jautėsi taip pat nelaimingas, visuomet prisimenu kun. Juozo Zdebskio, tik ką sugrįžusio iš Pravieniškių lagerio pamokslą. Alytaus Angelų Sargų bažnyčioje jis aukojo Mišias ir sakė pamokslą, būtent, apie sūnų palaidūną. Metus laiko praleidęs Pravieniškių lageryje tarp vagių ir kitokių nusikaltėlių, iš arti matęs tą tolimą nuo Dievo šalį - nuodėmės pasaulį, kunigas analizavo žmogaus tragediją, kai jis palieka dangaus Tėvo namus. Šio pamokslo paliktas įspūdis išliko manyje ir po penkiasdešimties metų.
Taurus Lietuvos sūnus
LKB Kronikos 16 – ame numeryje aprašomas Juozo Gražio teismas. Aš jį sutikau vos pradėjęs leisti „LKB Kroniką“. Petras Plumpa Era padaugindavo kiekvieno Kronikos numerio 100 egz., o J.Gražys juos tvarkingai įrišdavo. Be to rašomąja mašinėle jis daugino religinę ir tautinę literatūrą. Šis pagyvenęs vyriškis savo išore niekuo neišsiskyrė iš daugelio, bet iš tikrųjų buvo lagerių užgrūdintas lietuvis. Du kartus perėjęs Gulagą, jis nesuabejojo imtis pavojingo darbo, nors žinojo, kuo rizikuoja. Lietuvos reikalai jam buvo aukščiau už viską. Ko vertos šiandienės pesimistinės kalbas apie Lietuvos žmones, kai turėjome tokių vyrų, koks buvo Juozas Gražys. Meilė Lietuvai ir tikėjimas į Dievą buvo tos nepajudinamos kolonos, į kurias rėmėsi šis taurus lietuvis. Tardomas nieko neišdavė ir vyriškai prisiėmė trečios katorgos kryžių.
Arkivysk. S.Tamkevičius
Klausyti ir mylėti
Antrąjį gavėnios sekmadienį su Jėzumi ir trimis apaštalais – Petru, Jokūbu ir Jonu - kopiame į kalną, kur Galilėjos Mokytojas leis savo mokiniams dalyvauti nepaprastame regėjime - pamatyti į jo dieviškąjį spindėjimą (plg. Lk 9,28-36).
Jėzaus atsimainymo šviesoje buvo pristatyta jo misijos kulminacija, įvyksianti ant Golgotos Jėruzalėje. Evangelistas užrašė labai svarbią atsimainymo detalę - regėjime apaštalai matė Jėzų kalbantis su Moze ir Eliju apie Jėzaus gyvenimo pabaigą Jėruzalėje, kur jis bus pasmerktas ir nukryžiuotas.
Skaudi netektis
LKB Kronika Nr.15Maskvietis dr. Sergiejus Kovaliovas buvo vienas iš pirmųjų lietuvių bičiulių, kuris labai daug padėjo, ieškant Kronikai kelių į laisvąjį pasaulį. Būdamas aktyvus žmogaus teisių gynėjas, jis rūpinosi be išimties visais, kurie sovietiniais laikais buvo diskriminuojami ir persekiojami, kaip antai, Krymo totoriai, žydai, seimininkai, Lietuvos katalikai ir kt. S.Kovaliovo ir jo draugų pagalba daugelis Kronikos numerių sėkmingai nukeliavo į Vakarus. Todėl žinia apie S.Kovaliovo suėmimą buvo labai skaudi. Anuomet už laisvą tiesos žodį reikėjo mokėti didelę kainą. Gerų, darbščių ir aktyvių žmonių ir anuomet nebuvo daug, todėl kiekvieno jų kad ir laikina netektis buvo skausminga. Mūsų laimei S. Kovaliovas jau buvo supažindinęs su kitais žmonėmis, kurie spietėsi aplink „Einamųjų įvykių kroniką“, todėl KGB negalėjo pradžiugti, nes Kronika ir toliau sėkmingai prasibraudavo pro geležinę uždangą.
Mūsų laisvės žingsniai
Susirinkome padėkoti Dievui už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę; minime po ilgos carinės priespaudos prieš 98- erius metus atkurtą laisvą ir nepriklausomą Lietuvą. Prisimename mūsų tautos žmones, kurie prieš šimtą metų puoselėjo viziją, kad Lietuva gali tapti nepriklausoma valstybe ir tą svajonę pavertė tikrove. Tai buvo tik pradžia, nes reikėjo nueiti sunkų kovų ir diplomatijos kelią, kad nepriklausomybė būtų įtvirtinta. Deja, tik du dešimtmečius Lietuva džiaugėsi laisve, nes du tironai ją pasidalijo, o vėliau okupavo. Mūsų visų atmintyje dar gyvas sovietinės okupacijos laikotarpis, kai Vasario 16 – ąją galėdavome paminėti tik savo širdyje ar pačių artimiausių bičiulių būryje.
Vasario 16 – oji anuomet ir dabar
Prieš 41 metus vasario 16 – ąją išėjo LKB Kronikos 14 – asis numeris, kuris tiesiog fotografiškai piešė anuometinę sovietinę tikrovę. Už tiesos žodį vieni jau buvo nuteisti ilgų metų katorgai, kiti, kaip antai, ses. Nijolė Sadūnaitė ir Juozas Gražys suimti ir laukė teismo, o virš laisvųjų kabojo Damoklo kardas, grasinantis kiekvienam laisvės ištroškusiam lietuviui.
Kryžių kalnas antrą kartą visiškai buvo nusiaubtas.
Šiemet minime laisvės 25 – metį ir džiaugiamės, kad galime ne tik laisvai mąstyti, bet ir kalbėti bei judėti. Daugelis jau tiek esame apsipratę su laisvę, jog sunkiai įsivaizduojame, jog kažkada galėjo būti kitaip. Deja, buvo kitaip. Visi Kronikos numeriai akivaizdžiai iliustruoja, kad visai neseniai gyvenome tikrai apverktinoje padėtyje.
Dėkokime Dievui už laisvę. Branginkime laisvę ir atsakingai ja naudokimės.
Gavėnia – kelias į prisikėlimą
Gavėnios metą pradedame, dalyvaudami pelenų bėrimo apeigose. Pelenai primena fizinį mūsų trapumą ir sunykimą, o Evangelijos žodis tiesia kelią į mūsų asmenines Velykas – prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą. Nuo dabar iki Velykų būsime raginami atsiversti, tai yra, nusigręžti nuo blogio - nuodėmės ir atsigręžti į Dievą, atidžiau įsiklausant į Dievo Žodį.
Pranašas Joelis nuodėmes prilygina skėriams (Jl 1), negailestingai siaubiantiems šalį. Ten, kur žaliavo laukai ir vynuogynai, lieka tik plika žemė ir medžių stagarai. Šitaip žmogaus sielą nuniokoja nuodėmė. Todėl pranašas ragina atsigręžti į Dievą ir daryti atgailą: „Dabar,- sako Viešpats,- iš visos širdies atsiverskite į mane pasninku, verksmu ir raudojimu. Atsiverskite į Viešpatį, savo Dievą, nes jis maloningas ir gailestingas, atlaidus ir geraširdis, jautrus dėl nelaimės“ (Jl 2,12-13).
Apaštalas Paulius skelbia: „Kristaus vietoj einame pasiuntinių pareigas, tarsi pats Dievas ragintų per mus. Kristaus vardu maldaujame: „Susitaikinkite su Dievu!“ (2 Kor 5,20).
O Evangelija primena gerus darbus, pasninką ir maldą. Taigi Gavėnios metu reikia sustoti prie nuodėmės, susitaikymo, pasninko, maldos ir gerų darbų. Sustoti ir pasitikrinti, kokie yra mano dvasiniai reikalai: gal kai ką reikėtų atnaujinti.
Nuodėmė yra neatskiriama mūsų gyvenimo palydovė. Dievas mus apdovanojo laisve, kuri mus daro panašius į Kūrėją, tačiau ši dovana tampa tragiška, kai nutariame su nesiskaityti su savo Viešpačiu. Mes nuolat esame gundomi elgtis ne taip, kaip nori Dievas, bet kaip mums šnabžda gundytojas. Todėl apaštalas Jonas tvirtina: „Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos“ (1 Jn 1,8).
XX amžiaus Lietuvos knygnešių teismas
LKB Kronika, Nr.131974 m. gruodžio mėnesį LTSR Aukščiausiajame teisme buvo teisiami penki pogrindžio spaudos daugintojai ir platintojai: Petras Plumpa, Povilas Petronis, Virgilijus Jaugelis, Jonas Stašaitis ir A. Patriubavičius. Tai buvo XX amžiaus knygnešių teismas. Šie vyrai daugino ir platino maldaknyges, katekizmus, religinę literatūrą, tame tarpe ir „LKB Kroniką“. Nuo 1940 m. iki šio teismo sovietinė valdžia nebuvo davusi leidimo išsileisti net trumpą Tikybos pirmamokslį vaikams, besiruošiantiems Pirmajai Komunijai. Visi katekizmai ir maldaknygės buvo spausdinami pogrindyje, rizikuojant netekti laisvės. Visos religinės knygos taip pat buvo spausdinamos pogrindyje ir tik rašomosiomis mašinėlėmis; kai kurias iš jų pasisekdavo padauginti tuo metu atsiradusiais kopijavimo aparatais „Era“.
a.a. Kun. Juozo Zdebskio tarnystė
Prieš trisdešimt metų per Lietuvą ir už jos ribų nuvilnijo skaudi žinia apie kun. Juozo tragišką žūtį. Mane ji pasiekė gerokai pavėlavusi Permės lageryje, kai gavau eilinį „Tiesos“ numerį, kuriame buvo trumpa žinutė apie įvykusią avariją ir kun. Juozo mirtį. Žinutės tekstas kėlė įtarimą, kad KGB sunerimusi ir karštligiškai bando įteigti, kad čia įvyko eilinė avarija ir nieko daugiau. Tačiau šiandien susirinkome ne tam, kad išnarpliotume trisdešimties metų senumo įvykius, bet kad padėkotume Dievui už kunigą, daugelio širdyse įspaudusį neužmirštamus prisiminimus ir ne vieno gyvenimą pakreipusį nauja kryptimi.
Būtų gera, jei Bažnyčioje tarnaujantys visi kunigai esminiuose dalykuose būtų panašūs į šį Sūduvos krašto kunigą. Kun. Juozo kunigiškoje tarnystėje labai ryškiai spindi Kristaus palaiminimų dvasia.
„Palaiminti dvasingieji vargdieniai: jų yra dangaus karalystė“ (Mt 5,1). Kun. Juozas nebuvo formalus vienuolis, bet buvo padaręs neturto įžadą. Tai liudiju, nes kun. Juozas šį įžadą padarė mano akivaizdoje. Jo didžiausias turtas buvo paprasti, dažnai suvargę Lietuvos žmonės. Juos mylėjo ir jiems pašventė savo laiką, gabumus ir visą sąmoningą gyvenimą.
Neturėjo asmeninės sąskaitos banke, po mirties nerasta pinigų rašomojo stalo stalčiuose; tuose stalčiuose Lazdijų dekanas surado daug akmenėlių. Per laidotuves jis kalbėjo: „Nustebau ir atsiklaupiau prie rašomojo stalo. Mąstau, kad čia reikėtų atvesti kiekvieną jauną kunigą, kad pamatytų ir pasidžiaugtų, kiek „aukso ir turtų“ turi tikras kunigas. Supratau, ką reiškia tikros kunigystės svoris“.
Anoniminiai laiškai - KGB kovos priemonė
Anoniminiai laiškai - KGB kovos priemonė
Kronikos 12 - jame numeryje (1974 m. rugsėjo mėn.) dėmesį atkreipia nauja KGB taktika, nukreipta prieš Kroniką ir pogrindžio kunigus – tai anoniminiai laiškai, skirti paveikti pareigas einančius vyskupus ir vyskupijų valdytojus. Pirmasis toks laiškas buvo adresuotas Kauno ordinarui vysk. J. Labukui, o jo kopijos pasiųstos visų vyskupijų ganytojams. Anoniminio laiško autoriais pasirašė „Vilkaviškio vyskupijos kunigai“. Tikrasis šio laiško autorius, be jokios abejonės, buvo dvasiškis, tačiau aiškus KGB kolaborantas. Anoniminis laiškas įtaigojo vysk. J. Labuką imtis žygių prieš taip vadinamus reakcingus kunigus, kurie „ardo Bažnyčios vienybę“. Net nurodė, kaip turėtų pasielgti į Vatikaną nuvykęs vyskupas – per Vatikano radiją demaskuoti Kronikos balsą.
Išsigimėliai nėra mūsiškiai
Vidmanto Valiušaičio atsakymas Rūtai Vanagaitei: „Išsigimėliai nėra mūsiškiai“
lrytas.lt
Rūta Vanagaitė greta vaidybinių, režisierinių, viešųjų ryšių gebėjimų atskleidė naują savo talentą – Holokausto ekspertės. Šiomis dienomis ji pristatė knygą „Mūsiškiai“.
Padarė įspūdį informacinis palaikymas. Pagrindiniai žiniasklaidos kanalai teikėsi ne tik atverti savo erdvę ilgiems pasikalbėjimams su knygos autore, bet ir pradėjo tiesioginę knygos reklamos kampaniją – skelbti jos ištraukas. Net ir labai gerai perkamiems autoriams toks matomumas retai būna įkandamas.
Kur tokio neeilinio populiarumo paslaptis?
Knygos autorė apie tai nekalba. Bet pateikia detalių: „Pavasarį rengiau konferenciją, visi istorikai sakė nekviesti E.Zuroffo – esą jei jis bus, mes nedalyvausime, nes jis gali pravirkti, pradėti muštis.“ Tai autorę suintrigavo. Susitikusi žinomą svečią, pateikė jam radikalų pasiūlymą: „Puolate Lietuvą, tai gal atsisėskime į mano automobilį ir pervažiuokime Lietuvą, pakalbinkime žmones, pažiūrėkime, kas teisūs. Nes aš nežinau.“
Tarybinėje mokykloje
TARYBINĖJE MOKYKLOJE (1940 - 1970)
1940 metais okupavus Lietuvą, tarybinės valdžios dėmesys pirmiausia nukrypo į mokyklą, stengiantis ją subedievinti. Tuojau pat buvo uždrausta malda prieš ir po pamokų, o iš klasių pašalinti kryžiai.
Vienoje Panevėžio vidurinėje mokykloje direktorius įsakė mokiniams nematant surinkti kryžius iš klasių ir juos sunaikinti. Tačiau mokiniai pastojo sargui kelią.
— Mes kryžių išniekinti neleisime, — šaukė mokiniai.
— Aš vykdau direktoriaus įsakymą, — teisinosi sargas.
Mokiniai atėmė iš jo pintinę su kryžiais ir išsidalinę parsinešė namo.
Panevėžio amatų mokykloje mokytoja liepė mergaitėms nukabinti kryžius, bet nė viena moksleivė nesutiko.
— Na, ir bailės, — pyko mokytoja. — Tu, Suveizyte, esi komjaunuolė, parodyk visiems pavyzdį. Nukabink visose klasėse kryžius.
Lietuvos Katalikų Bažnyčios rūpesčiai
Ateistų tikslai Bažnyčios atžvilgiu nesikeičia — jie bet kokia kaina nori ją sunaikinti.
Stalino laikais buvo norima Bažnyčią sunaikinti fiziškai. 1946 m. prasidėjo vyskupų ir kunigų suėmimai. 1947 m. sušaudytas vysk. Borisevičius. 1953 m. Vladimiro kalėjime miršta nuteistas 25-riems metams arkiv. M. Reinys. 1956 m. po dešimties metų lagerio, palaužta sveikata grįžta į Lietuvą vysk. P. Ramanauskas ir arkiv. T. Matulionis, tačiau jiems neleidžiama eiti pareigų ir neužilgo abu miršta.
1956/57 m. šimtai iš lagerio grįžusių kunigų įsijungia į apaštalavimo darbą. Ateistinei valdžiai pradėjo aiškėti, kad represijomis Lietuvos Katalikų Bažnyčia nebus palaužta. Lageriuose žuvusieji buvo laikomi kankiniais, o kai kuriems net meldžiama altorių garbės, pvz., T. B. Andruškai, S.J.
N. Chruščiovo „šaunieji" čekistai 1957/58 m. vėl suima nemaža kunigų: kan. P. Raudą, kan. St. Kiškį, T. A. Markaitį, S.J., kun. A. Mocių, kun. J. Balčiūną, kun. A. Jurgaitį, kun. A. Bunkų, kun. A. Svarinską, T.. Fr. Adomaitį MIC (dirbusį Sibire vokiečių katalikų tarpe) ir kun. P. Jakulevičių. Išskyrus kun. Jurgaitį ir kun. Bunkų, likusieji įkalinami antrąjį kartą, o T. Markaitis, S.J., — trečiąjį kartą.
LAISVĖ MIRTI
"LKB Kronika" nr.9 Rajoniniai laikraščiai gruodžio - sausio mėn. persispausdino patarėjo prie LTSR Ministrų Tarybos Prano Mišučio straipsnį „Tarybinis įstatymas ir religija". Savaitraštis „Kalba Vilnius" patalpino platų P. Mišučio straipsnį „Bažnyčia ir religingumas mūsų dienomis" (1974, Nr. 5). Radijo „Akiratis" laidų metu Ministrų Tarybos patarėjas įtikinėjo liaudį, kad tarybiniai įstatymai religinių kultų atžvilgiu labai humaniški.
Kodėl taip sukruto ateistinė propaganda?
„Mūsų pareiga demaskuoti reakcinės užsienio propagandos ir vietinių reakcionierių mėginimus juodinti tarybinę tikrovę, iškraipyti padėtį" 1 — rašo Mišutis. Bedieviška propaganda, žūt būt, nori įtikinti, kad „Mūsų įstatymai dėl religinių kultų demokratiški."
Panagrinėkime, ką Mišutis pasakė apie Bažnyčios „laisvę" ir ką nutylėjo.
LKB Kronikos byla nr.345
Byla Nr. 345 ir pirmoji KGB ataka
Kai tik LKB kronika pateko ir į KGB rankas, 1972 m. liepos 5 d. jai buvo užvesta byla Nr. 345. 1973 m. spalio 30 d. KGB generolas Petkevičius patvirtino labai platų planą, kaip sunaikinti LKB Kronikos leidimą, dauginimą ir perdavimą į Vakarus. Pagal šį planą buvo numatyta sunaikinti ir kitos religinės ir ideologiškai kenksmingos literatūros leidimą. Tuo metu KGB jau žinojo, kad yra išleisti šeši Kronikos numeriai, o Vakarus pasiekę keturi numeriai. Pagal KGB surinktą informaciją Kronikos ir kitos religinės bei ideologiškai kenksmingos literatūros (maldaknygių, katekizmų, pamokslų) gaminimu ir platinimu užsiima organizuota ir giliai užsislaptinusi kunigų ir nacionalistų – klerikalų grupė.