Šiandien teisiamieji taip pat buvo filmuojami.
Stašaičio advokatas Šadreika, pradėdamas kalbėti, kaip įprasta, paminėjo tarybinės liaudies laimėjimus.
— Tačiau, — kalbėjo jis, — nėra namų be dūmų. Dar pasitaiko tokių žmonių, kurie skleidžia tokius dūmus...
Advokatas įrodinėjo, kad Stašaitis buvo skaitęs knygos „Ieškau Tavo Veido" tik pirmąją dalį ir joje nieko antitarybiško nepastebėjęs. Radęs antitarybines vietas, Stašaitis būtų praleidęs, o knygos turinys dėl to nebūtų nukentėjęs. Todėl šią knygą iš kaltinamosios medžiagos reikia išimti. Kai dėl LKB Kronikos, tai Stašaičio nuomone, ji esanti abejotinos vertės kūrinys, ir jis prisipažinęs, kad, daugindamas LKB Kronikos 6-jį numerį, padaręs skaudžią klaidą.
Reikia atsižvelgti ir į tai, kad Stašaitis padėjęs tardymo organams išaiškinti nusikaltimo aplinkybes.
Baigdamas kalbėti, advokatas išreiškė pageidavimą, kad Stašaitis Naujus Metus sutiktų savo šeimoje.
***
Patriubavičiaus advokatas stebėjosi, kad jo ginamasis teisiamas šioje byloje. Patriubavičius esminis nusikaltimas — avarija, kurios metu buvo lengvai sužeistos dvi mergaitės.
Advokatas prašė teismą, kad, skiriant bausmę, būtų pasitenkinta 13 mėnesių, kuriuos Patriubavičius yra praleidęs saugumo izoliatoriuje.
***
Jaugelis gynėsi pats. Jis pareiškė, kad Sovietų Sąjungoje tikintieji yra patys vargingiausi proletarai...
Teisėjas nutraukė Jaugelio kalbą, pareikšdamas, kad ginamoje kalboje Jaugelis turįs teisę apginti savo veiksmus, o šią kalbą galėsiąs pasakyti per baigiamąjį žodį.
Tada Jaugelis pareiškė, kad savęs neginsiąs.
Paskutinysis teisiamųjų žodis
Petronis kalbėjo labai tyliai ir sunkiai. Aiškiai matėsi, kad fiziškai palūžęs. Jis pats priminė, kad „visi jau metai, kaip matėm tik dangaus lopelį... štai pažvelkit į Jaugelį — žmogus tarsi karste gulėtų..."
Petronis dar kartą pabrėžė, kad antitarybiškai neveikęs. Jo nuomone, daugindamas LKB Kroniką, jis padaręs klaidą, nes pakenkęs savo darbui.
— Tačiau kokiuose leidiniuose yra leidžiama polemika su ateistais? — klausė Petronis. — Kuo atsiginsime nuo jų išpuolių prieš visa tai, kas sudaro mūsų tikėjimą. LKB Kronika — skydas nuo ateistinių išpuolių ir smūgių."
Be to, LKB Kroniką jis padauginęs ne savo iniciatyva, bet prašomas kažkokios „Juzės", kuri prašiusi pagloboti jos „Erą" ir padauginti jos duotąją literatūrą.
Petronis teigė, kad jo raštiški kreipimaisi į atitinkamas įstaigas, iškeliant šiandieninio gyvenimo klaidas, neesą antitarybinė veikla, bet noras minėtas klaidas pašalinti.
Prokuroras Petronį kaltinęs kaip LKB Kronikos korespondentą.
— Kam aš rinkau žinutes prieš 20 metų. Juk tada „Kronikos" dar nebuvo, — taikliai pastebėjo Petronis.
Petronis apgailestavo, kad jis kaltinamas sistemingu skleidimu žinomai melagingų prasimanymų, žeminančių tarybinę santvarką, nes tokio skleidimo tikrai nebuvę.
Teisiamasis priminė, kad jo pagrindinis gyvenimo tikslas — apaštalavimas, gėrio nešimas žmonėms.
— Buvau vargingiausias proletaras, — kalbėjo Petronis, — todėl man taikomi 68 ir 70 str. visiškai neatitinką mano veiklos.
Petronis taip pat nurodė savo silpną sveikatą ir prašė bausmę sušvelninti — bent leisti ją atlikti bendrojo režimo lageriuose pagal savo specialybę, kad ir ten galėtų žmonėms pasitarnauti. Jam kaip bausmės jau pakanka šių ilgų tardymo metų. Jis pareiškė, kad norėtų prieš mirtį dar atsisveikinti su tėviškės laukais, pabūti laisviau ir pasiruošti amžinybei.
***
Stašaitis pasakė ilgą žodį, pradėdamas nuo savo jaunystės, apie pasaulėžiūros formavimąsi, apie svajones daryti gera.
— Kartais mūsų geri norai kitiems tik skausmą atneša, — kalbėjo Stašaitis.
Teisiamojo nuomone, LKB Kronika nieko gero neduodanti žmonių religiniam gyvenimui. Jose surinkti subjektyvūs, užaštrinti faktai. Dabar reikią užsiimti ne „Kronika", o gyventi vadovaujantis Kristaus žodžiais: „Kas Dievo — Dievui, kas ciesoriaus — ciesoriui".
Stašaitis saugumo izoliatoriuje supratęs, kad dabar reikia ne tokios užaštrintos kovos, o prašymo, kuris katalikams esąs tinkamesnis ir labiau padės suartėti su ateistais. Per ilgą kalinimo laiką jis supratęs savo klaidą ir būtų patenkintas, jei išsipildytų bausmės atžvilgiu advokato prašymas.
Kalbą užbaigė kalėjime sukurtu eilėraščiu.
***
Plumpa klausė, kiek laiko tęsis ta bausmė, kurią jis atliko, pirmą kartą nuteistas? 10, 15 metų ar visą gyvenimą?
— Argi bausmė, kurią man paskyrė, — kalbėjo Plumpa, — ir kurią atlikau, dar yra nepakankama? O gal teisingais reikia laikyti Vilniaus milicijoje man pasakytus žodžius, kad aš sugadinau visą savo gyvenimą. Gal todėl teisėtai man užduoda tardymo metu klausimus: kodėl vedei? kodėl turi vaikų?
— Kokiam ideologiniam darbui galėjo pakenkti mano darbas Vilniuje 3-me santechnikų darbų treste, kada su kibiru rankoje nešiojau molį ir buvau siunčiamas į pačius pavojingiausius gyvybei darbus? — klausė teisiamasis.
Valstybinis kaltintojas paminėjo, kad jis, Plumpa, nevažiavęs į kaimą ir savo darbu nenupelnęs visuomenės pasitikėjimo.
— Kaip galima geriau įsigyti visuomenės pasitikėjimą, jei ne tokiu juodžiausiu darbu, — kalbėjo Plumpa.
Atsakydamas į prokuroro kaltinimą, kad jis, Plumpa, parašęs įžangą Medvedevo knygai „Beprotybės klausimas", teisiamasis pastebėjo, jog čia neesą logikos. 1972 m. teisiamieji Žukauskas ir Sakalauskas buvo kaltinami šitos knygos su ta pačia įžanga dauginimu, o jis tuo pačiu kaltinamas 1973 m.
Plumpa pasakojo, kad tardymo metu jis buvo vadinamas banditu, kontrevoliucionieriumi, nors kaltė iki šiolei neįrodyta.
— Pagal tuos straipsnius, kuriais mane kaltina, išeitų, kad aš agitavau, šmeižiau tarybinę santvarką, organizavau. Leiskite paklausti: kur? kada? kam? kur įrodymai? kur liudininkai? — klausė Plumpa.
Saugumiečiai išsitarę, toliau pasakojo teisiamasis, kad jam atimtos tėvystės teisės, ir vaikus valstybė išauklėsianti ateistiškai.
Baigdamas savo kalbą, Plumpa pareiškė pageidavimą, kad nebūtų persekiojama jo šeima.
***
Jaugelio paskutinis žodis kaltino tarybinę valdžią ir ateistus už katalikų persekiojimą.
— Kas gi mes esame, žiūrint ateistų akimis? — klausė Jaugelis. — Fanatikai, tamsuoliai, atsilikę nuo gyvenimo. Liaudis sako, jeigu žmogui 100 kartų pakartosi, kad jis šuo, tai 101-jį kartą jis amtels. Tur būt, dėl to daugelis tikinčiųjų jau negali įsivaizduoti, kad jie galėtų turėti savo religinę spaudą, leisti savo vaikus į religines mokyklas, rinkti savo atstovus į valdymo aparatą.
Kas mus užtars, kas padės, jeigu visi postai valdžios aparate yra ateistų rankose, o mes, tikintieji, esame pačiame žemiausiame proletarų klasės dugne?
Jaugelio žodžiais, tik tie gali teigti, kad Lietuvoje esanti tikėjimo laisvė ir tikintieji nepersekiojami, kieno „išdžiūvo iš baimės smegenys".
Jaugelis kalbėjo, kad žmonės nedrįsta vadovautis tiesa ir sąžine, o vykdo tai, ką jiems įsako valdžios pareigūnai. Tačiau „mes neesame keturkojų banda, kalbėjo teisiamasis, su kuria galima elgtis, kaip nori."
— Ką jūs suprantate žodžiu „laisvė"? — klausė Jaugelis. — Gal bažnyčių uždarinėjimą ir jų pavertimą sandėliais ir filharmonijomis? Gal kunigų uždarinėjimą į kalėjimą už vaikų katekizaciją? O gal tikinčiųjų vaikų nustatymą prieš savo tėvus? Kodėl nepaisoma prigimtinės teisės?
— Visur melas, apgaulė, smurtas, nekaltų žmonių prievartavimas, — tęsė Jaugelis.
— Visa tai vyksta toje šalyje, kur taip garsiai skelbiama laisvė, lygybė, brolybė, tiesa ir kiti skambūs žodžiai.
Tačiau šiandien yra daugybė žmonių, kuriems svarbu tik tiesa, laisvė ir žmonių gerovė. Kiek tokių mirė Sovietų Rusijos sniegynuose, kentėdami badą, ligas, kankinimus. Mirė pavergti, kankinių mirtimi, bet nenugalėti. Ir šiuo metu kalėjimuose pūsta kilniausios širdys, šviesiausi protai. Kiek tokių „gydoma" psichiatrinėse?
Štai stovim prieš aukščiausiąjį teismą. Čia turėtų 'būti patys teisingiausi žmonės. O ką dabar matome? Parsidavėliškumą, melą ir smurtą. Kyla net mintis, kad vieni gimsta vergais, o kiti jiems pavergti.
Už Kristų, už jo skelbiamas tiesas kentėjo ir mirė milijonai kankinių. Tenegalvoja ateistai, kad šiandien neatsiras tokių, kurie nebijotų kentėti už tiesą, tikėjimą, už Bažnyčios reikalus.
Jaugelis išreiškė visų tikinčiųjų norą, kad būtų laikomi lygūs su ateistais, tėvai vaikus galėtų auklėti pagal savo pažiūras ir nebūtų uždarinėjamos bažnyčios.
Savo kalbą Jaugelis užbaigė eilėraščiu apie Lietuvą - kankinę, kurį atpasakojame:
„Lietuva, Tėvyne mūsų, šalele gimtoji.
Kiek kartų tave mindė svetimtaučių kojos?
Kiek kartų tu buvai nuplauta krauju ir
Tau niekad netrūko kilnių širdžių ašarom?
Jos nebijojo kentėti ir mirti už tave.
Ir dabar tokių atsiras."
***
Teismas paskelbė pertrauką iki gruodžio 23-čios dienos.
