Šiandien teismo procesas buvo filmuojamas.
Advokatas Šadreika paklausė Stašaitį, ką jis būtų daręs, jei knygoje „Ieškau Tavo Veido" būtų radęs antitarybinių išsireiškimų? Teisiamasis atsakė, kad minėtas vietas būtų praleidęs.
Prokuroras pasiūlė prie bylos prisegti kai kuriuos dokumentus, pav., Religijų reikalų tarybos įgaliotinio Tumėno pažymėjimą, kad vysk. J. Steponavičius ir v. Sladkevičius nėra ištremti, kaip rašoma LKB Kronikoje, bet eina kunigų pareigas: vienas Žagarėje, antras — N. Radviliškyje.
Plumpa pageidavo, kad jam leistų gynimosi kalboje pasinaudoti bylos medžiaga Nr. 3 ir Nr. 4, nes jinai įrodanti, kad LKB Kronikos 4-jį ir 5-jį numerius yra dauginęs ne jis. Prokuroras prieštaravo minėtos medžiagos panaudojimui, tačiau teismas leido.
Prokuroro Bakučionio kalba
Prokuroras savo kalbą pradėjo nuo Spalio revoliucijos ir jos neįkainuojamos reikšmės, nuo neklystančio partijos ir tarybinės vyriausybės vadovavimo ir nuo milžiniškų laimėjimų visose srityse.
— Mes privalome didžiuotis, — kalbėjo prokuroras, — kad gyvename socialistinėje santvarkoje ir galime statyti visos žmonijos svajonę — komunizmą.
Toliau prokuroras aiškino, kad pasaulyje egzistuoja du lageriai, ir kapitalistinis lageris savo kovoje panaudoja Bažnyčią.
Prokuroras neužmiršo pabrėžti, kad pas mus nėra varžoma sąžinės ir įsitikinimų laisvė. Humaniškiausia pasaulyje konstitucija, — kalbėjo prokuroras, užtikrina piliečių teisę į bet kokio tikėjimo išpažinimą. Šią teisę saugo Baudižiamojo kodekso įstatymai. Tačiau atsiranda žmonių, kurie nori pakenkti tarybinei santvarkai. Jie mano, kad yra nepakankamai vykdomi Konstitucijos reikalavimai.
— LKB Kronika, — teigė prokuroras, — yra kaip priemonė žmonėms dezorientuoti, nuteikti visuomenę prieš tarybinę mokyklą ir jos vykdomą auklėjimą. LKB Kronikos pateikiami faktai yra iškraipyti, šmeižikiški ir tendencingai skiepija žmonėms antitarybines -nacionalistines pažiūras. Mums aišku, ant kieno malūno yra pilamas vanduo, — tęsė prokuroras, — ir kas naudojasi šiomis juodintojų paslaugomis.
Čia prokuroras paminėjo kelis liudininkus, kurie, jo nuomonę, įrodę šmeižikišką LKB Kronikos pobūdį.
— Maža to, kad LKB Kronikoje pateikiami prasimanymai apie bažnytinį gyvenimą, bet joje talpinami su tikėjimu nieko bendra neturintys įvykiai.
— Žinoma, — kalbėjo prokuroras, — kai kurie faktai rodo, kad pavieniai partijos ir valstybinių įstaigų vadovai, neteisingai supratę savo uždavinius ateistinėje veikloje, yra padarę nukrypimų ir išsišokimų. Bet tai yra netipiška; šito negalima taikyti visai mūsų santvarkai, kaip tai daro LKB Kronika. Jei ir pasitaiko faktas, tai jo negalima nušviesti tendencingai, užaštrintai. Šitoks leidinys, patekęs į nesusigaudančio įvykiuose žmogaus rankas, gali jį nustatyti prieš mūsų santvarką.
Teisiamieji Petronis ir Plumpa, drauge veikdami, daugino LKB Kroniką. Jie abu turi nemažą gyvenimą patirtį, — baigę gyvenimo universitetą. Petronis, turėdamas 17 metų, perėjo Europą, kad nuvyktų Romon; išsilavinęs, turįs literatūrinių sugebėjimų. Plumpa gyvenimo mokyklą perėjęs kalėjime, — matęs šilto ir šalto.
Prokuroras kaltino Plumpą, kad jis Petroniui sumontavęs „Erą" ir pas Semašką - Semaškevičių „Era" dauginęs antitarybinę literatūrą. Be to, Plumpa yra suklastojęs dokumentus.
— Todėl Plumpai, kaip baustam už politiką, ir organizavus bei dauginus šmeižikišką leidinį LKB Kroniką pagal LTSR BK 68 str. siūlau 5-rius metus laisvės atėmimo, atliekant bausmę griežto režimo kolonijose, — pasiūlė prokuroras. — Ir dar 3-jus metus laisvės atėmimo, atliekant bausmę griežto režimo kolonijose už dokumentų suklastojimą, pagal BK 212 str. Iš viso 8-rius metus laisvės atėmimo.
Prokuroro teigimu, Plumpa tardymo metu visai neatsakinėjęs į tardytojų klausimus ir objektyviai prabilo tik susipažinęs su savo byla.
Petronį prokuroras kaltino antitarybinės literatūros dauginimo organizavimu. Jis padauginęs LKB Kronikos 6-jį ir 7-jį numerius, „Žvilgsnis į gyvenimą", davė dauginti „Dievas šiandien" ir kt. Be to, Petronis rinkęs medžiagą LKB Kronikai ir dalyvavęs jos leidime. Pasak prokuroro, tai įrodą pas Petronį rasta medžiaga, labai panaši į LKB Kronikos medžiagą. Remiantis LTSR BK 68 str. ir 70 str. prokuroras pasiūlė Petroniui 7-rius metus laisvės atėmimo, atliekant bausmę griežto režimo kolonijose.
Prokuroras Jaugelį apkaltino už LKB Kronikos 6-jo numerio dauginimą ir išplatinimą, o taip pat už parašų rinkimą po Memorandumu, skleidžiant melagingus prasimanymus apie tarybinę santvarką. Pagal LTSR BK 1991 str. Jaugeiiui buvo pasiūlyta 3-jų metų bausmė, atliekant ją bendrojo režimo kolonijose.
Stašaitį prokuroras kaltino už LKB Kronikos 6-jo numerio dauginimą ir ruošimąsi padauginti knygą „Ieškau Tavo Veido". Tačiau Stašaičiui reikėtų sušvelninti bausmę už jo atvirą laikyseną tardymo metu ir už jo prisipažinimą klydus. Pagal BK 199 str. prokuroras pasiūlė 2-jų metų bausmę, ją atliekant bendrojo režimo kolonijose.
Patriubavičiui už avariją, kurios metu nukentėję du keleiviai, prokuroras pasiūlė pusantrų metų laisvės atėmimo, atliekant bausmę bendrojo režimo kolonijose (KB 246 str.).
TEISIAMŲJŲ GYNIMAS
Petronio advokatas, nušvietęs TSRS laimėjimus, pacitavęs Lenino mintis apie religiją, pradėjo įrodinėti, kad jo ginamasis niekada antitarybiškai nesielgęs. Petronis LKB Kronikos 6-me ir 7-me numeriuose nieko antitarybiško neįžiūrėjęs, jo surinktos žinutės nebuvusios išplatintos. Petronis, patyręs daug gero iš tikinčiųjų, norėjo kuo nors atsilyginti, ir, jausdamas, kad tikintiesiems trūksta maldaknygių, katekizmų ir religinės literatūros, pradėjęs šios rūšies literatūrą gaminti. Petronis yra daug gera padaręs, kovodamas su alkoholizmu.
Advokatas pasiūlė kratos metu pas Petronį rastus užrašus visiškai neįtraukti į bylos medžiagą, nes piliečiai galį turėti asmeninius užrašus, jeigu tik jie nepanaudojami piktam. Teismas neįrodęs, kad Petronio užrašai buvo išplatinti.
Advokatas pabrėžė, kad Petronis gailisi dauginęs „LKB Kroniką". Be to, jis atvirai prisipažinęs apie savo veiklą, gaminant maldaknyges, katekizmus, religinę literatūrą ir net parodęs iniciatyvos, kad ir liudininkai prisipažintų.
Baigdamas kalbą, advokatas priminė ginamojo senyvą amžių, sveikatos trūkumą ir prašė, kad teismas taikytų ne 68 str. ir 70 str. o 199 str.
Kadangi Plumpa advokato atsisakė, tai gynėsi pats.
Jis nurodė, kad tardymo jis buvo gąsdinamas, jog jam bus „užtaisyta" byla ir gausiąs 10 metų kalėjimo. Iš teismo proceso tikrai matyti kad tokia byla norėta užtaisyti.
— Užtaisyti galima patranką, bet ne bylą, — kalbėjo Plumpa. — Jau pats žodis „užtaisyta" pasako, kad bus sugalvota, sukurta byla, tik ne tiesa išaiškinta.
Prokuroras Plumpą buvo kaltinęs, jog tardymo metu jis tylėjęs, tačiau, pareiškė Plumpa, jis tam turėjęs priežasčių:
a) tardytojai ignoravę jo raštišką pasiaiškinimą, pradedant 1966 metais;
b) nenorėjęs kitiems žmonėms pridaryti nemalonumų;
c) tardymo metu buvo apšmeižta jo žmona, kuria jis tiki, didžiuojasi ir džiaugiasi ją turėdamas.
Toliau Plumpa smulkiai papasakojo, kaip 1965 m. grįžęs iš kalėjimo, valdžios organų buvo persekiojamas — jam neleido prisiregistruoti, atleisdavo iš darbo, jam yra tekę nakvoti keletą savaičių po atviru dangumi.
Prokuroras buvo kaltinęs Plumpą, kad jis, dirbdamas gelžbetoninių konstrukcijų gamykloje ir gaudamas po 160 rub. į mėnesį, perėjęs į Žemės ūkio projektavimo institutą, kur uždirbęs per pus mažiau. Prokuroro nuomone, Plumpai buvo svarbu išmokti dirbti su „Era". Plumpa paaiškino, kad gamykloje jis dirbdavęs po dvi pamainas ir dėl prasidėjusios hipertonijos įtemptai dirbti negalėjęs. Be to, institute jis dirbęs paprastu kroviku. Tik po to, kai milicija įsakė pašalinti Plumpą iš šio darbo, kadrų viršininkas, nenorėdamas netekti gero darbininko, jį atleido iš kroviko pareigų ir priėmė archivaro pareigoms, o vėliau mokiniu prie „Eros". Čia išdirbęs vos dvi savaites, nes instituto darbuotojai vėl turėję užpildyti anketą, kurioje figūravo klausimai: „ar teistas?" ir „už ką?" Plumpa, milicijos įsakymu, laike savaitės buvo pašalintas iš darbo.
Toliau Plumpa plačiai nušvietė pavardės pakeitimo priežastis.
Neturėdamas teisės į darbą, aiškino Plumpa, jis nenustojęs teisių į vedybinį gyvenimą. Kad galėtų susituokęs ramiai gyventi, jis nutaręs pakeisti pavardę. Jeigu milicija manė, kad pavojinga jį, Plumpą, laikyti Žemės ūkio projektavimo institute, kur projektuojamos kiaulidės ir karvidės, tai dar labiau būtų bijoję leisti jo žmonai dirbti ten, kur projektuojami ir kt. pastatai. Todėl jis nusprendęs, jog žmonos nepašalins iš darbo, jeigu ji būsianti ne Plumpienė, o Pluirienė.
Antras motyvas, paskatinęs pakeisti pavardę— tai kriminalinio nusikaltimo prisiėmimas, už kurį atkalėjęs, Plumpa manęs būti lygiateisiu Tarybų Sąjungos piliečiu, nes kriminalistai, atlikę bausmę, ne tik nepersekiojami, bet net globojami.
1971 m. pataisytą pavardę vėl ištaisęs, nes norėjęs gyventi, kaip visi žmonės, ir pasiuntęs Mordovijon.
Plumpa įrodinėjo, kad, neturėdamas dokumentų, jis nesislėpė. Pavyzdžiui, 1973 m. jį atsitiktinai buvo sulaikę Rietavo milicijos darbuotai, kuriems Plumpa pasakęs savo tikrąją pavardę ir nurodęs adresą. Kauno milicija reikalavo susigrąžinti senus dokumentus. „Rašyk Mordovijon, kad grąžintų senuosius dokumentus", reikalavo milicijos darbuotojas. Tačiau Plumpa nesutikęs rašyti, nes su senais dokumentais prasidėsiančios ir senos istorijos. Jis pareiškęs nenorą būti TSRS piliečiu, nes su ta pilietybe jis gaunąs tik pareigas — ir jokių teisių. Plumpa prašęs leidimo išvykti Argentinon pas tetą arba gauti lietuvišką pasą. Po ilgų ginčų Plumpai milicijos viršininkas leidęs išsiimti pasą Lietuvoje. Jis pradėjęs tvarkyti dokumentus, bet buvo suimtas. „Jeigu už dokumentų falsifikavimą aš būčiau teistinas, — pareiškė Plumpa, — tai man nebūtų leidę išsiimti paso."
Plumpa aiškino, kad po vedybų jis dirbęs kur papuolė. Žmona per 4-rius vedybinio gyvenimo metus galėjo dirbti vos 1-rius metus, ir jam, šeimos tėvui, reikėję išlaikyti šeimą. Tardytojas norėjęs, kad Plumpa papasakotų, pas ką jis dirbęs.
— Nejaugi aš vardinsiu tuos, — kalbėjo Plumpa, — kurių dėka aš išlaikiau šeimą, kad ir juos kratytumėte, tardytumėte, kviestumėte liudininkais? Kam tai malonu? Aš tam neturiu moralinės teisės.
Atsakydamas į kaltinimą dėl antitarybinės veiklos, Plumpa pažymėjo, kad jis neturėjęs tikslo pakenkti tarybų valdžiai. Po 1958 metų teistumo jis pasukęs giliai krikščioniška linkme ir jokių nacionalistinių idėjų neturėjęs. Lageryje geriausiais jo draugais buvę žydas, gruzinas, latvis ir du rusai. Tai rodą, kad jo nepančiojo siauri nacionalizmo rėmai, ir jis visų tautybių žmones laikęs Dievo vaikais.
Antitarybinės veiklos organizuoti jis negalėjęs, kalbėjo Plumpa, nes stokojo lėšų ir laiko. Per 5-rius metus jis nepajėgęs nupirkti žmonai palto, tai iš kur jis būtų ėmęs lėšų antitarybinių kūrinių dauginimui? LKB Kronikos jis nedauginęs. Tardytojai ir prokuratūros darbuotojai į kai kuriuos jo argumentus, aiškiai įrodančius, kad ne jis dauginęs LKB Kronikos 4-j į ir 5-j į numerius, nes ant jų esą kažkieno pirštų antspaudai, visiškai nekreipę dėmesio.
LKB Kronika neesąs antitarybinis leidinys ir neturįs tikslo skiepyti nacionalistines pažiūras. Dėl faktų tikrumo, Plumpa sakėsi neturįs tvirtos nuomonės, nes jų nerinko ir netikslino. LKB Kronikos duomenų patikrinimui turėtų būti sudaryta komisija iš ateistų ir tikinčiųjų.
Plumpa aiškino, kad, gyvendamas pas Semašką, jis su „Era" nedirbęs, nes šeimininkas, nekartą matydamas jo kambarį, aparato nematė. Be to, „Era" jo palėpės kambarėlyje nebūtų tilpusi.
LKB Kronikos 6-jį ir 7-jį numerius uždėjęs ant Patriubavičiaus „Eros" ne savo iniciatyva, ir jam nereikėję kopijų net pasiimti. Žinoma, prašytojo negalįs pasakyti, nes tam neturįs moralinės teisės.
