Prieš 1977 m. Kalėdas iš Kauno Kunigų Seminarijos buvo pašalintas IV k. klierikas Ričardas Jakutis, jau anksčiau įtariamas kaip saugumietis. Klierikas pašalintas už girtavimus ir amoralų elgesį. Jo nusikaltimai bei lėbavimai plačiai žinomi Šiauliuose, Kaune, Šilalėje, Klaipėdoje, Rygoje, Mažeikiuose ir Telšiuose. Dažnai girtaudavo naktimis, o Šiaulių taksi jo laukdavo. Telšiuose klierikas užtiktas nuogas su moterimis. Tirti jo prasikaltimų į Telšius buvo nuvykusi rektoriaus vadovaujama komisija. Pašalintas iš Seminarijos R. Jakutis rektoriui ir vedėjui prisipažino esąs kaltas, o taip pat prisipažino ir viešai—klierikams. Tačiau grįžęs į Šiaulius tuoj pat pradėjo rinkti „įrodymus", kad jis yra nekaltai pašalintas. Iš visų nusikaltimų liudininkų bandė išgauti parodymus, jog tokių nusižengimų nėra padaręs. Net atsiklaupęs ant kelių, verkdamas, žadėdamas aukso kalnus, prašė atsiimti arba bent paneigti savo parodymus Šorienę, kuri Telšiuose viename bute rado jį nuogą. Šorienė po trijų jo apsilankymų iš gailesčio paneigė savo parodymus, bet vėliau, sąžinės verčiama, parašė Seminarijos rektoriui laišką, išdėstydama visą padėtį.
1978 m. sausio 11 d. Seminarijoje posėdžio metu Vilniaus arkivyskupijos valdytojas Č. Krivaitis reikalavo Jakutį grąžinti į Seminariją, kaip nekaltai apšmeižtą (po viešo prisipažinimo!).
R. Jakučio „nekaltumą" patikrinti sausio mėn. pabaigoje į Telšius vyko Vilniaus Aušros Vartų klebonas— dekanas Gutauskas ir šv. Petro bažnyčios klebonas A. Dilys. Jie aplankė visus nusižengimų liudininkus (slapta— be Telšių vyskupijos Kurijos ir be Seminarijos vadovybės žinios). Jie nesistengė ištirti R. Jakučio nusižengimų, tik teiravosi: kas visa tai iškėlė į viešumą, Šorių šeimoje tiedu Vilniaus kunigai net teiravosi, ar nereikią materialinės pagalbos!!! Atsitiktinai sutikę Telšių kanclerį kanauninką Beinorių, sakėsi įsitikinę Jakučio nekaltumu!
Kodėl taip stengiasi Krivaitis, Dilys ir Gutauskas sugrąžinti saugumietį Jakutį į Seminariją? Kodėl šie dvasininkai dirba ne Lietuvos Bažnyčiai, bet Tarybų valdžiai? Tuoj po to, vasario 4 d., „Literatūroje ir mene" Nr. 5, p. 13 pasirodė žinutė, jog kun. A. Gutauskas amerikiečių korespondentams—knygos „Journey across Russia: Soviet Union today" leidėjams nušvietė Lietuvos tikinčiųjų padėtį. Štai kaip rašo „Literatūra ir menas": „Knygos autoriai domėjosi religijos padėtimi Lietuvoje— juk ta tema kartais su malonumu grojama Vakarų propagandos telefonu . . ., kalbėjosi su kun. Gutausku, kuris kaip tik tuo metu ruošėsi kelionei į Vatikaną . . ., pateikia jo žodžius apie tikinčiųjų padėtį respublikoje".
Vienu žodžiu kun. A. Gutauskas visais frontais stengiasi pakenkti kovojančiai už savo laisvę Lietuvos Bažnyčiai.
Mons. Č. Krivaičio pasisakymai apie tikinčiųjų „laisvę" Lietuvoje užsienio spaudoje gana dažni. Suprantama, kodėl tokie kunigai gina saugumietį ir viešą nusižengėlį— jie nori turėti dar vieną savo tipo kunigą—Bažnyčios griovėją.
Po kun. A. Gutausko ir A. Dilio vizito pasipiktinusi Šorienė įteikė Telšių kurčių mokyklos-internato direktoriui pareiškimą, reikalaudama, kad Jakučio lėbavimų bendrininkai—sugulovė mokyt. Liutkevičiūtė ir jo lėbavimų draugas mokyt. Stulgys patys prisipažintų, nes, jos žodžiais tariant, jai darosi nebeįmanomas gyvenimas: pas ją nenustoja lankytis su savo reikalavimais kunigai, Jakutis ir net saugumiečiai.
Sunerimusi kita Jakučio nusižengimų liudininkė Činskytė po to, kai pas ją atsilankė kunigai A. Dilys ir A. Gutauskas, laišku kreipėsi į Lietuvos vyskupus ir vyskupijų valdytojus (laiškas pridedamas).
Nežiūrint visų suminėtų faktų, Jakutis šiuo metu „dirba" Nemenčinės bažnyčioje. Šiauliuose visiems didžiuojasi Vilniaus Kurijos nukreipimu „atlikti liturginę praktiką Nemenčinės parapijoje", o rudenį ruošiasi grįžti į Seminariją.
Kada baigsis visa ši istorija, kada viešas nusidėjėlis ir saugumietis bus galutinai išvytas iš Seminarijos?!
***
Lietuvos Vyskupams ir
vyskupijų Valdytojams
P a r e i š k i m a s
Esu įpinta į labai nemalonią istoriją. Esu viena iš liudininkų klieriko R. Jakučio linksmo gyvenimo. Vieną naktį pas savo draugą, gyvenantį mano namuose, jis linksminosi su panelėmis. Buvo geriama.
Po to, kai jis buvo pašalintas iš Seminarijos, atvažiavo prašyti rašto, kad aš jam atleisčiau, maldavo ir bandė verkti. Iš karto teisinosi, kad esąs nekaltas, bet kai pamatė, kad tai nieko nepadės, prisipažino kaltu ir sakėsi atlikęs išpažintį. Ilgai su juo kalbėjau. Mano patarimas buvo toks: pats žinai, jog esi lengvabūdis ir visai netinkamas būti kunigu, todėl nedaryk bereikalingų žygių. į mano priekaištus, kad netikėdamas nori būti kunigu, atsakė: „Visi turi abejonių". Pokalbio pabaigoje pareiškė: „Jūsų argumentai geri, bet kunigu aš būsiu". Ir į mano pasiūlymą apsigalvoti ir pačiam atsisakyti kunigystės, atsakė: „Galbūt aš ir apsigalvosiu, tik ne dabar". O kada?!
Savo žygių sugrįžti į Seminariją jis dar nebaigė. Prieš kelias dienas atėjo du vyrai. Pasisakė esą kunigai iš Vilniaus ir norį pasiteirauti apie klieriką Jakutį. Aš papasakojau svarbesnius pokalbio su Jakučiu epizodus ir kad tai joks šmeižtas—jis pats prisipažino. Bet jiems ne tai buvo svarbu, o labiausiai norėjo sužinoti, kas visa tai iškėlė į viešumą. Man išsprūdo: „Keista, kad jums rūpi ne tiesa, bet kas tą tiesą atskleidė!" Susidarė įspūdis, kad tai buvo kunigai, nemėgstantys tiesos. Išganytojas yra pasakęs: „Kas nemėgsta tiesos, nėra iš Dievo".
Todėl kreipiuosi į tuos, kurie dar mylite tiesą. Daugiau rūpinkitės, kad iš Seminarijos būtų pašalinami bedieviai ir netikamos moralės klierikai. Mano supratimu, bedievis kunigas padarys džiaugsmo pragarui daugiau, negu šimtas ateistų-lektorių. Jeigu mes dėl kokių nors išskaičiavimų nepadarysime visko, kad apsaugotume Bažnyčią nuo svetimkūnių, tai paskutiniojo teismo dieną atsistosim prieš pasaulį kaip Bažnyčios gėda!
Činskytė
Telšiai, 1978.II.2.
Kai kurios nuotrupos iš
klieriko Ričardo Jakučio elgesio . . .
(Kunigų Seminarijos Rektoriaus žinios)
1976 m. vasarą (rugpiūčio mėn.) su Šiaulių miesto taksi į Mažeikius atvyko kl. Jakutis su dviem merginom pas kun. F. Žilį, kuris suruošė Ričardui ir jo kompanijai vaišes. Ypač daug konjako gėrė klierikas. Abi merginos elgėsi labai nerimtai. Jų laukė Šiaulių taksi. Jakutis su merginom išvyko vėlai naktį.
Tą pačią vasarą kl. Jakutis su panašia kompanija vykdavo girtauti į Klaipėdos arba Rygos restoranus.
Tokios išvykos buvo daromos ir per Velykų atostogas 1977 m. balandžio 10-18 d.
Savo elgesį R. Jakutis taip pateisina: kuo „blatnesnis" kunigas, tuo jis daugiau nuveiks; jei mėmė su moterimis, tai mėmė bus ir pastoracijoje. Kas liečia nuodėmes, tai jos per išpažintį atleidžiamos. Be to, celibatas saisto tik kunigus, o ne klierikus.
1976 m. per Kalėdas 1 vai. nakties į Draugystės aikštę Nr. 13 atvyko taksi Ričardas su draugu ir dviem merginom. Draugas kažkur dingo, o klierikas taip įsisiautėjo, jog, triukšmo nepernešdama kaimynė šorienė, pas kurią buvo mažas kūdikis, norėdama jį perspėti, įsibrovė į kambarį ir rado Jakutį visiškai nuogą su mergina tokioje pozoje, kad jai net gėda buvo pasakyti. Ant stalo stovėjo konjako buteliai (buvo girtaujama).
1977 m. sausio mėn. Jakutis nakvojo su draugu ir dviem merginom Tarybų aikštėje 17-4 pas Jurkus.
1977 m. birželio gale naktį atvyko jis su Šiaulių taksi į Šermukšnių g. Nr. 4. Buvo girtuokliaujama. Kompanijoje dalyvavo dar du draugai ir trys merginos. Taksi laukė ir išvyko tik 3 vai. nakties. Jakutis išvažiavo kartu su merginomis.
Nuolatinė R. Jakučio draugė—Liutkevičiūtė, dirbanti Telšių Kurčių-nebylių mokykloje-internate mokytoja. Be to, ji dėsto vokiečių kalbą kitose mokyklose.
Pats Jakutis prisipažino kaltu, faktų nepaneigė. Taksi apmokėjęs vietos klebonas.
Seminarijos Rektorius
1977.XII.20.
***
