1978 m. birželio 28 d. „Tiesoje" pasirodė ilgas straipsnis „šmeižtai iš sakyklos". Jame kaltinamas kun. Alfonsas Svarinskas, Viduklės klebonas, kam jis šmeižiąs mokyklą, dabartinę tikrovę ir gadinąs jaunimą, pristatydamas jam didvyriais buvusius „nusikaltėlius".
Pasirodžius minėtam straipsniui, kun. A. Svarinskas Viduklės bažnyčioje pasakė pamokslą, paaiškindamas tikintiesiems, kas yra tikrieji šmeižikai ir nusikaltėliai.
Kun. A. Svarinskas gavo daug laiškų, kuriuos rašė tiek KGB bendradarbiai, tiek dori katalikai. Įdomi smulkmena, kad nė vienas KGB- bendradarbis neturėjo drąsos pasirašyti po siunčiamu laišku.
Žemiau pateikiame Viduklės tikinčiųjų protestą:
Lietuvos Komunistų Partijos pirmajam
sekretoriui Petrui Griškevičiui Vilniuje
Viduklės R. K. parapijos tikinčiųjų
P r o t e s t a s
š. m. birželio mėn. 28 d. „Tiesos" 149-jame numeryje pasirodė laikraščio spec. korespondento Vytauto Zeiman-to straipsnis „šmeižtai iš sakyklos". Šiuos korespondento šmeižtus mūsų klebono kun. Alf. Svarinsko adresu persispausdino Raseinių ir Šiaulių rajoniniai laikraštėliai.
Mes, Lietuvos katalikai, esame pripratę prie diskriminacijos ir įvairių pažeminimų. Spaudoje, per radiją, televiziją ir gyvu žodžiu mus vadina atsilikėliais, tamsuoliais, fanatikais ir pan., kai tuo tarpu ruošiamasi švęsti Vilniaus universiteto 400 m. sukaktį. Šį universitetą įkūrė Katalikų Bažnyčios vienuoliai jėzuitai. Vyskupų, kunigų ir tikinčiųjų—literatūros klasikų—vardais vadinamos gatvės, vidurinės mokyklos, leidžiami jų veikalai. Vargu ar kada nors bedievių spauda ir propaganda pasieks mokslinio lygio!
Sunkiau mums priprasti prie įvairių kliūčių, sutinkamų atliekant savo religines pareigas. Per vieną iš didžiausių Bažnyčios šventes—Kalėdas mes esame genami į darbą. Pakeičiami autobusų grafikai, kad negalėtume nuvykti į bažnyčią, o savo transportą turi tik nedaugelis. Pvz., nuo 1977 m. birželio 1 d. daugelis autobusų nebeužvažiuoja į Viduklę, nors miestelyje gyvena apie 2000 gyventojų ir keleivių visada yra daug. Visi mūsų ir mokinių skundai iki šiol liko be rezultatų. Šiemet pakeitė ir vietinių autobusų grafikus į kolūkių gyvenvietes. Matyt, ateistams mes, tikintieji, esame tik antraeiliai piliečiai!
Mes niekada nesutiksime su nauju bedievių išpuoliu prieš Katalikų Bažnyčią Lietuvoje—prieš kunigų diskriminaciją tikinčiųjų akyse.
Šiuo metu bedieviai eiliniu savo taikiniu pasirinko mūsų kleboną kun. Alf. Svarinską, todėl mes jaučiame pareigą savo dvasios vadą ginti ir ginsime jį dabar ir ateityje.
Minėtas straipsnis neteikia garbės nei tarybiniam žurnalistui Vytautui Zeimantui, nei „Tiesai". Nepasiseks apjuodinti visų gerbiamą žmogų nei prieš Tėvynę, nei prieš tautiečius, gyvenančius užsienyje. Priešingai, tik pakels kunigo autoritetą. Jei bedieviai puola kurj nors kunigą, reiškia—jis geras, taip galvoja daugelis.
Iš straipsnio atrodo, kad žurnalistas Viduklėje nebuvo, juo labiau pas mūsų kleboną, kurj stengiasi suniekinti tikinčiųjų akyse. Vytautas Žeimantas giria Viduklę, o mes esame įsitikinę, kad tai labiausiai apleistas miestelis. Užtenka tik pažvelgti į aikštelę ties bažnyčia.
Straipsnio autorius pasikliauna anonimu Norkumi, kuris savo laiku puolė ir tarybinį mokslininką doc. gyd. Radavičių. Laikas „tiesos mylėtojams" parodyti savo tikrą veidą, ne „šaudyti" iš krūmų. . . Kiek verti kitų trijų bedievių parodymai, mes puikiai žinome: jie net bažnyčios nelanko, o kiti ir klebono amseniškai nesutiko.
Nevykusiai žongliruodamas žodžiu „daugelis", korespondentas stengiasi įpiršti mintį, jog vidukliškiai stebisi ir piktinasi klebono veikla. Tačiau šis teiginys absurdiškas nuo pradžios iki galo.
Kodėl autorius neduoda nė vieno fakto, kaip, kada ir ką klebonas apšmeižė. Kad autorius apšmeižė kleboną, rašydamas be faktų, tai mums visiems aišku. Priešingai, mokyklos vitrinose nuolat yra išjuokiamas klebonas ir tikintieji. Apie tai klebonas informavo ir Religijų reikalų tarybos įgaliotinį K. Tumėną.
Tik be sąžinės žmogus gali teigti, kad klebonas kun. Alf. Svarinskas gyrė Čilės chuntą, prieš kurią kovoja Čilės vyskupai ir kunigai. Bedieviai nori lengvai susidoroti su savo oponentais, prikabindami antitarybininko etiketę. Mums atrodo, kad tai sena ir nuvalkiota taktika.
Kun. Alf. Svarinskas be jokio atlyginimo laidoja mūsų mirusiuosius, o kai yra reikalinga, pats suteikia materialinę pagalbą. Klebonui prašant ir reikalaujant, pasiekta svarbi pergalė—mirusiuosius laidojam, minime be degtinės! Tarybinėms organizacijoms kol kas šitai yra tik svajonė. Didelį autoritetą tikinčiųjų tarpe klebonas pelnė savo kruopščiu ir nesavanaudišku darbu. Kiekvieną atėjusį klebonas pasveikina rankos paspaudimu, pasiteirauja apie jo sveikatą. Daug kas galėtų iš jo tik pasimokyti! Parapiečiai mato, kaip pats klebonas kasdien dirba fizinį darbą prie bažnyčios, kad tikintiesiems būtų geresnės sąlygos ateiti į bažnyčią pasimelsti ir gauti reikiamus patarnavimus. O tie, kurie klauso klebono pamokslų, pridėję ranką prie širdies, gali pasakyti, kad kun. Alf. Svarinskas niekada neragino moksleivių nesimokyti ar neklausyti mokytojų. Priešingai, kunigas kiekvienu atveju pabrėžia jų pareigą gerai mokytis, gerbti tėvus, mylėti Tėvynę, būti dorais žmonėmis ir savo krašto patriotais. Galimas daiktas, kad bedieviams nepatinka, jog mūsų vaikai lanko bažnyčią ir garbina Dievą. Bet tai mūsų, tėvų, reikalas! Ir mes užtikriname, jog visi tėvai, kurių vaikai vakarais skuba į bažnyčią, yra ramūs, —kun. Alf. Svarinskas neišmokys mūsų vaikų blogio, priešingai—jis nuolatos skatina į gėrį. Tie vaikai, kurie šiandien bažnyčioje tyrais balseliais ir sąžinėmis meldžiasi, neuž-puldinės praeivių, neprievartaus senų moterų, nevagiliaus ir neapiplėšinės bažnyčių. O tokių Viduklėje yra ne vienas! Verčiau korespondentas pasidomėtų jų veikla. Gal tada mums netektų bijoti naktį eiti centrine Viduklės gatve. Deja, prieš šiuos bedievių auklėtinius ir milicija yra bejėgė! Ir štai išeina paradoksas: kunigas puoselėja gėrį, ir apšaukiamas šmeižiku, o tuo tarpu chuliganai, kurie nuolat terorizuoja taikius žmones, vaikšto neliečiami. Jie nūdienos didvyriai. Kunigas kovoja prieš girtavimą, o valdžia laiko miestelio centre bjaurią girtaujančių užeigą—karčiamą, kurioje kasdien pilna žmonių (ir jaunimo!) pramirkusių „rašalu", beje, jau nebelankančių bažnyčios.
Melas ir tai, kad kun. Algirdas Močius kada nors buvo Viduklės klebonu. Prieš 33 metus jis buvo Viduklės vikaru. Melas, kad „dar iki šiol daugelis vidukliškių, išgirdę A. Mociaus pavardę, krūpteli". Nurodykite bent vieną pavardę nukentėjusio nuo kun. A. Mociaus. Mes užtikriname, kad ir dabar mes mylime ir gerbiame šį pasiaukojusį kunigą. Tuo pačiu pareiškiame, kad kunigo vertę nuspręs vyskupas ir tikintieji. Bedievių pagalbos mums nereikia. Jiems pakaks darbo pasirūpinti savaisiais.
Mes, Viduklės tikintieji, korespondento Vytauto Žeimanto šmeižtais apie kleboną kun. Alf Svarinską esame įžeisti asmeniškai. Todėl prašome šį naują bedievių išpuolį prieš mūsų kunigus ir Bažnyčią nutraukti. Jau laikas bedieviams liautis įžeidinėjus tikinčiuosius, o pasirūpinti, kad tikintieji turėtų bent tiek sąžinės laisvės, kiek deklaruoja tarybiniai įstatymai.
Viduklė, 1978 m. liepos 16 d.
Šį protestą pasirašė 1064 Viduklės parapijos tikintieji.
***
„Tiesos" spec. korespondentui V. Žeimantui
Š. m. birželio 28 d. „Tiesos" laikraštyje daugelis skaitė Jūsų parašytą straipsnį „Šmeižtai iš sakyklos". Perskaičiau ir aš. O perskaičius, kaip ir daugelis, nesusimąsčiau, bet pasipiktinau, nes esu vidukliškė, lankau bažnyčią ir girdžiu klebono kun. Svarinsko pamokslus. Svarinskas savo pamoksluose kaip tik kalba atvirkščiai, negu Jūs rašote savo straipsnyje. Jis kalba apie taikų dialogą tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų, ragina bedievius atsigręžti į tikinčiųjų balsą be pakelto Damoklo kardo, o savo ideologiją sugebėti apginti nuoširdžiais, įtikinančiais žodžiais, teisingumu, doru gyvenimu, gražiais patraukiančiais pavyzdžiais. Apie jokius kurstymus ir šmeižtus ne tik man, bet ir niekam kitam, neteko girdėti. Nebent jeigu koks bukaprotis laikytų kurstymu tokius kunigo pamokslus, kur kalbama apie pasipriešinimą tam, kas lieptų padaryti nuodėmę. Bet apie tai kalba ne vien kun. Svarinskas, tai šv. Rašto pamokymas. Jame sakoma, kad kas daugiau mylės tėvą ar motiną už Kristų, tas bus jo nevertas. Tai reiškia, kas mylėdamas nors ir patį artimiausią žmogų, paklus jo valiai daryti bloga, tas Dievo nevertas.
Tikinčiojo žmogaus pareiga kovoti prieš nuodėmę— prieš blogį. O dvasininkų pareiga dar juos tai kovai ir uždegti, „kurstyti". Mūsų tikinčiųjų pasigerėjimui kunigas Svarinskas tą pareigą atlieka su dideliu uolumu ir pasišventimu.
Be abejo, tiesos žodis daugeliui, kaip sakoma, akis bado. Taigi visiškai suprantama, kad atsiranda tokių, kurie, išgirdę keliamas jų nedorybes viešumon, pasijunta „šmeižiami", „įžeidinėjami" ir aklos neapykantos vedami, prisidengę „norkais" ar „viena vidukliške" signalizuoja alarmą redakcijon ir visur kitur apie tariamą nerimą keliančią kunigo veiklą. Girdite, klebonas mus šmeižia, klebonas juodina mūsų gyvenimo tikrovę, klebonas patraukia jaunąją kartą ir t. t. ir t. t. Žodžiu, bėkim, dangus griūva!
Bet nei dangus, nei kas nors kitas nuo kunigo veiklos negriūva. Jei kas nors ir griūva, tai tik nuo smunkančios daugelio žmonių dorovės—nuo nuodėmės. O dorovė, kaip žinoma, pakeliama ne smurtu ir kardu, o tik tiesos balsu. Tą balsą pasaulyje skleidžia visi geros valios žmonės ir juo labiau Bažnyčiai priklausantys, kurių tarpe ir Viduklės klebonas Svarinskas.
Taigi ir Jūs, mielas korespondente, kaip atrodo iš straipsnio, veltui sunerimęs išvaikščiojot visus kryžiaus kelius Viduklėje ir kitur, ieškodamas patarėjų, patvirtinančių blogą kun. Svarinsko elgesį su tikinčiais ir netikinčiais. Juk jeigu būtumėte tokių suradę, tai būtumėte „išdrįsę" užeiti ir pas tą patį tariamąjį baisų šmeižiką ir išaiškinti reikalą atvirai, dalyvaujant abiem pusėm. Juk jeigu yra šmeižiami žmonės, tai būtina žinoti ir kuo jie yra šmeižiami. Ir visa tai (suprantama, jei jums rūpėjo teisingumas) prikalėjote padaryti, ruošdamas medžiagą spaudai. Gal tada ir tas straipsnis nebūtų skaitytojams atrodęs vien prasimanytų šmeižtų lipdinys.
Nesuprantamas ir Jūsų tikslas. Ko siekėte, primindamas visos Respublikos gyventojams, juodžiausiomis spalvomis nupiešęs kun. Svarinsko ne tik dabartį, bet ir praeitį. Nejaugi norėtumėt, kad Lietuvos tikintieji aklai pasitikėtų spausdintu žodžiu apie tariamą kunigo amoralumą ir jį užmuštų akmenimis? Bet juk Jūs pats rašote, kad mūsų šalies įstatymai draudžia kurstyti piliečių nesantaiką. Tai nejaugi valdžioje sėdinčių tie įstatymai nesaisto?
O smerkti žmones už tai, kad jie kažkada priešinosi stalinistiniam režimui, atrodo, turėtų būti ne tik gėda, bet ir įstatymu uždrausta. Jeigu pats piktadarybių diktatorius Stalinas buvo ne tik viso pasaulio doros valios žmonių pasmerktas, bet ir tos pačios komunistinės šalies vyriausybės, tai kam tada besmerkti ir juodinti tuos, kas priešinosi jo tironijai? Ir apskritai, kur rasime tautą, kuri, būdama nepriklausoma valstybe, neturėtų savo didvyrių, savo patriotų, sau ištikimų piliečių? Jei viso to tauta neturi, ji pasmerkta puvimui ir išnykimui. Bet jeigu tauta—.sveikas organizmas, ji negali likti pasyvi svetimkūnių invazijai. Gali kalbėti, kas kaip nori, bet jau toks yra gyvenimo tiesos dėsnis ir nieko nepadarysi! Lietuva buvo sveika tauta, jei ji sugebėjo didvyriškai priešintis prieš milžinų Stalino ir Hitlerio galybę. Todėl be galo skaudu, kad šiandien po tiekos iškentėtų kančių, mūsų tautos kūne randasi, vaizdžiai tariant, vėžinių ląstelių, kurios, siekdamos pratęsti piktybinio auglio egzistenciją, naikina sveikąsias. Čia tai tikrai yra ko susirūpinti, nes kas nežino, prie ko tai veda.
Taigi ir Jūs, brangus lietuvi V. Žeimantai, ar nesusimąstysite kada nors su savo bendraminčiais, kuo esate tapę ir ką duodate savo tautai bei apskritai žmonijai savo siekiais bei darbais?
Linkiu Jums sėkmės
1978.VII.6. Stasė Navardauskaitė
***
