1981 m. kovo 25 d. pas Vaičiūnienę į darbą atvyko du čekistai. Pranešė, jog namuose esanti krata ir vyras norįs su ja pasimatyti. Vaičiūnienę išsivežė.
Parvažiavus namo, vyro jau nerado. Vėliau paaiškėjo, jog krata buvo padaryta ir motinos sode, kur buvo laikomas automobilis.
Saugumiečiai, liepę pasiimti maisto, Vaičiūnienę nusivežė į milicijos skyrių. Jai pareikalavus kratos protokolo saugumiečiai paaiškino, jog tai esą ne jos reikalas, — kratos protokolą turįs Vaičiūnas.
— Mes jums viską atsiųsime paštu, — pažadėjo tardytojas Jucys.
Pasimatymo metu už palaiminimą vyro kryžiaus ženklu, Vaičiūnienė buvo skubiai išvesta, nes, matyt, čekistai išsigando, kad ramus ir drąsus žmonos elgesys nepadarytų didesnės įtakos vyrui, kurį visokiais būdais norėjo išvesti iš pusiausvyros.
Tardytojas Jucys patarė būti „protinga moterimi ir pagailėti vyro". Ir pats sakėsi, kad jam gaila Vaičiūno: jis geras specialistas, galėtų būti naudingas visuomenei; siūlėsi užstoti prieš prokurorą, žadėjo, kad, galimas daiktas, jei žmona „protingai" atsakinės į klausimus, vyrą greitai paleis.
— Pasakykite, jei norit išgelbėti savo vyrą, kur yra era (elektroninis aparatas)? — vaidino gelbėtoją tardytojas Jucys.
Tardytojas niršo, kam Vytautas Vaičiūnas įstojo į Helsinkio nutarimams ginti lietuviškąją grupę, aiškino sovietinių įstatymų humaniškumą, teiravosi, ką pažįstanti iš kunigų, vyskupų ir su kuo palaiko ryšius?
* * *
1981 m. kovo 26 d. tardytojas Jucys pranešė L. Vaičiūnienei, jog „užmiršęs" perduoti vyrui maistą, rūbus ir liepė pačiai viską nuvežti į Vilnių.
Kovo 27 d., žmonai nuvykus į Vilnių, tardytojas Jucys pranešė, kad jos vyras bus teisiamas už viešosios tvarkos pažeidimą.
— Mes jam galime pritaikyti kriminalinį arba politinį straipsnį. Galime ir abu kartu. Gaus apie 10 metų, — gąsdino tardytojas.
Saugumiečiai žadėjo Vaičiūnienei, jei duos naudingus parodymus, leisti perduoti vyrui maistą.
* * *
TTG Katalikų komitetas balandžio 23 d. pasiuntė pareiškimą Lietuvos KP CK sekretoriui protestuodamas dėl Vytauto Vaičiūno ir Mečislovo Jurevičiaus neteisėto suėmimo, tačiau jokio atsakymo į pateiktą protestą niekas nesulaukė.
* * *
Birželio 24 d. inž. Vaičiūno žmona gavo pranešimą iš Vilniaus II-os juridinės konsultacijos. Advokatas A. Vaičiekauskas rašo, kad š.m. birželio 24 ir 25 d. jam yra pavesta ginti Vytautą Vaičiūną.
Kol. L. Vaičiūnienė susirado transportą, kol atvažiavo į Vilnių, atėjo vėlus laikas. Atėjus į Aukščiausiąjį teismą, niekaip nebuvo galima sužinoti, kur vyksta teismas: atvažiavusius siuntinėjo iš vieno kabineto į kitą: iš Prokuratūros į Aukščiausiąjį teismą ir atvirkščiai, kol pagaliau sužinojo, kad tiesinąs bus tik rytojaus dieną Širvintuose.
* * *
Birželio 25 d. Širvintų Liaudies teismo būstinė buvo apgulta milicijos ir saugumiečių. Į teismo salę buvo leidžiami tik saugumo darbuotojai ir partijos patikėtiniai. Atvažiavusieji teisiamojo draugai ir tikintieji taip pat norėjo pakliūti į teismo salę, bet jų niekas neleido, nors dar daug buvo tuščių vietų. L. Vaičiūnienei paprašius įleisti į teismo posėdį nors tris jos pažįstamus, atvažiavusius kartu su ja, teismo sekretorė pradėjo šaukti: „Kaip jūs drįstate prašyti teisėją, kad į salę įleistų jūsų pažįstamus?! Jūs laukinė! Jūs miške augusi!"
Į salę einant nepažįstamiems asmenims, prie durų stovėjęs vyriškis su raudonu raiščiu ant rankovės, pastebėjo savo draugui: „Čia eina partiniai darbuotojai". Pagaliau į salę buvo įleista ir teisiamojo žmona. Įvestas į salę teisiamasis peržvelgė sėdinčiuosius, ieškodamas pažįstamų veidų. Jo žmona, sėdėjusi netoli teisiamųjų suolo, tyliai jam šnibštelėjo: „Vyteli, nieko nėra! Neįleido! Nesidairyk." Ir tuojau pasigirdo netoliese sėdėjusios jaunos moters replika: „Kam meluojate?! Kam meluojate?! Žiūrėkite, kiek daug žmonių!"
Teisiamasis, nors atrodė smarkiai sublogęs, iškankintas, išblyškusiu veidu ir nešvariais rūbais, tačiau iš veido spindėjo didelė ramybė ir giedrumas, taip konstrastingas jį supančiai aplinkai — neramiems teismo nariams ir pilnoms pykčio ir pagiežos akims salėje.
LTSR Aukščiausiojo teismo „atviram" posėdžiui pirmininkavo Jankauskas. Prokuroras — Murauskas. Kaltinamasis atsisakė advokato paslaugų.
Inž. Vytautas Vaičiūnas buvo kaltinamas, jog organizavęs eiseną iš Tytuvėnų į Šiluvą.
Dalis liudininkų į teismą neatvyko. Kiti — dažnai painiojosi ir melavo.
Tytuvėnų apylinkės pirmininkas Henrikas Juzeliūnas kalbėjo, kad eisenos būna kiekvienais metais, o leidimo niekas neprašė. Jam pareikalavus eisenai išsiskirstyti, niekas jo neklausė. Kadangi buvo nedarbo diena, tai intensyvaus judėjimo nebuvo. Jis matęs vyriškį su vėliavėle, bet ar jis yra tas pats teisiamasis — nežino, nes nėįsidėmėjo. Kiek laiko buvo sustabdytas judėjimas — taip pat neatsimena.
Stanislovas Turys girdėjo kalbant vyriškį, matė jį buvus su rudu lietpalčiu ir vėliau pastebėjo, kaip tas vyriškis sustabdė judėjimą ir praleido maldininkus.
Česlovas Janušonis, važiavęs su automašina ir pamatęs eiseną, išlipo pasižiūrėti, o kadangi jis mėgstąs foto nuotraukas, tai pradėjęs fotografuoti eiseną. Teisiamajam Vytautui Vaičiūnui paklausus, kaip jo nuotraukos pateko į jo baudžiamąją bylą, liudininkas pasimetė, nežinodamas, kaip jam atsakyti. Padėtį išgelbėjo teismo pirmininkas: „Jūs turbūt pagalvojot, kad tokios eisenos pažeidžia įstatymus ir atnešėte į miliciją, kad vidaus organai imtųsi atitinkamų priemonių". Aišku, liudininkas mielai patvirtino teismo pirmininko pasufleruotą mintį. Be to, jis matęs vyriškį, kuris sustabdė transportą ir praleido eiseną. Sustojusių mašinų buvo daug.
Liudininkė Irena Gaubšaitė neskyrė bažnyčios nuo šventoriaus ir nuolat painiojosi savo parodymuose. Ji, atvažiavusi su autobusu į Tytuvėnus ir pamačiusi minią, susidomėjo, kas ten vyksta. Žmonių minioje pamačiusi vyriškį, kuris dabar teisiamas, vienoje rankoje turintis raudoną vėliavėlę, o kitoje — konstitucijos knygelę. Minėtas vyriškis su raudona vėliavėlę sustabdęs transportą ir praleidęs minią. Judėjimas buvo sutrukdytas apie pusę valandos.
Liudininkas Juozas Dainilovas taip pat atpažino kaltinamąjį ir liudijo, kad jis su raudona vėliavėle sustabdė judėjimą ir praleido maldininkus.
Petras Kryžmantas, maršrutinio autobuso vairuotojas, pasakojo, kad jis važiuodamas sutiko maldininkų minią, kuri jam sutrukdžiusi važiuoti. Kitų automašinų, stovėjusių už jo, buvę nedaug. Kaltinamajam paklausus, kiek autobusas pavėlavo į galutinę stotį ir ar už pavėlavimą buvo nubaustas, P. Kryžmantas atsakęs, kad pavėlavęs 5 minutes ir už tai nebuvo nubaustas.
Teisėjas paklausė Vaičiūną, iš kur pas jį atsirado vėliavėlė. Teisiamasis paaiškino: „Kai tardėte J. G. Stanelytę, ją kaltinote, kad ji pažeidusi eismo taisykles — kolona neturėjusi raudonos vėliavėlės. Todėl šį kartą jaunimas ją atsinešė eismo reguliavimui, o aš ją paėmiau iš mergaitės, bijodamas, kad ji nenukentėtų, kaip anoji."
Teisiamasis, kadangi atsisakė advokato, gynėsi pats:
„Mane prokuroras kaltina, jog aš organizavau eiseną ir jai vadovavau. Visų pirma suorganizuoti tokią eiseną reikia laiko, gabumų ir priemonių. Viso šito aš neturėjau. Jokio dokumento ar rašto, įrodančio, jog aš esu jos organizatorių, kratos metu pas mane nerasta, o kaltinimas pateiktas, vadovaujantis šiais kebais liudininkais, kurie buvo jūsų pasamdyti. Jūsų liudininkai, išskyrus Tytuvėnų v.k. pirmininką ir dar vieną liudininką, lengvai mane atpažino, nežiūrint, kad aš dabar esu kitaip apsirengęs. (Žmona, pamačiusi teismo metu savo vyrą, vos jį beatpažino ir tai daugiau iš drabužių, negu iš veido: kalėjime teisiamasis buvo užsiauginęs ūsus ir barzdą, — Red. pastaba).
Visi liudininkai yra man nepažįstami. Aš juos matau pirmą kartą. Kodėl nepakvietėte ir neapklausinėjote nė vieno eisenos nuotraukose mano nurodyto žmogaus, kurį aš pažinčiau.
Mane kaltinate, kad eisenai neprašiau leidimo iš vykdomojo komiteto. Kadangi aš jos neorganizavau, tai ir leidimo neprašiau. Be to, dar kaltinate, kodėl aš neišskirsčiau eisenos, kai buvo pareikalauta išsivaikščioti? Jei jūs per garsiakalbį šaukdami nieko nepadarėte, tai aš be jokių priemonių nė nemėginau skirstyti, — niekas manęs nė neklausytų! Kiekvienas tikintis, be jokio raginimo žino, kada ir kur jam reikia eiti melstis. Eisenoje aš dalyvavau ir kalbą sakiau. Esu tikintis ir myliu Mariją; aš ėjau ir eisiu maldauti Jos užtarymo lietuvių tautai, jos jaunimui; kad gelbėtų tautą nuo alkoholio ir paleistuvystės.
Buvo girdėti kalbant, kad sukviesta daug milicijos ir saugumiečių; kad gaisrinės ruošiasi maldininkus apipilti vandeniu ir pan. Todėl šventoriuje kreipiausi į susirinkusius, aiškindamas mūsų eisenos tikslą, sakydamas, kad tai yra maldavimas Švč. Mergelės padėti mums nublaivinti ir nuskaistinti Lietuvą. Aš jiems aiškinau, kad niekas neturi teisės mus apipilti vandeniu ar išvaikyti. Raginau tikinčiuosius drąsiai melstis, giedoti ir nieko nebijoti, nes pagal Konstituciją, mes turime teisę tai daryti. Konstitucijos knygelę aš paėmiau tam, kad parodyčiau valdžios pareigūnams tą straipsnį, kur yra parašyta, jeigu kartais būčiau sulaikytas. Iš tikrųjų buvau tuojau sulaikytas ir Konstitucija iš manęs buvo atimta.
Aš protestuoju prieš šitą kaltinimą ir laikau save nekaltu. Visi šie liudininkai yra tikriausiai bedieviai, kaip ir S. Gaubšaitė, neskirianti bažnyčios nuo šventoriaus. Jie yra pasamdyti tam, kad galėtų padėti jums su manimi susidoroti, nes aš esu tikintis lietuvis, o svarbiausia, — kovotojas už tiesą.
Prokurore, kur jūsų tiesa? Kur jūsų sąžinė? Viską jūs praradote! Dėl to, kad aš su maldininkais ėjau melstis į Šiluvą, jūs man siūlote 3 metus. Teigiate, kad man nėra nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Žmogui, kuris išdirbęs 30 metų, neturėjęs jokio papeikimo ir dirbęs atsakinguose postuose, pagal „įstatymą" siūloma aukščiausia bausmė — 3 metai!
Prokurore, šita byla pasaulio akivaizdoje jums garbės neatneš."
(Vytauto Vaičiūno gynimosi kalba teisme užrašyta iš teismo dalyvio pasakojimo, — Red. pastaba).
* * *
Birželio 26 d. buvo paskelbtas teismo sprendimas: Vytautas Vaičiūnas nuteisiamas 2.5 metų pataisos darbams, bausmę atliekant bendro režimo lageryje.
Per abi teismo dienas niekas iš tiesiamojo draugų ir pažįstamų nebuvo įleistas į salę. Suvažiavusius neįleido netgi į teismo koridorių, — jie visą laiką prastovėjo aikštelėje prie teismo patalpų, kur nebuvo jokios galimybės atsisėsti ir pailsėti. Atvažiavę kunigai, jaunimas ir pažįstami, nepaisydami nei svilinančios saulės, nei susmeigtų į juos saugumiečių žvilgsnių, ramiai bendrai sukalbėdavo rožančių, jungdamiesi maldoje su teisiamuoju-
* * *
Inž. Vytautas Vaičiūnas gimė 1930 m. kovo 9 d. šakių raj. Žvirgždaičių valsčiuje, Tupikų kaime, bežemio valstiečio šeimoje.
Esant sunkiom gyvenimo sąlygom (anksti mirė motina), būdamas 10 metų, jis buvo išleistas bernauti pas ūkininkus. Mokėsi Vytėnuose berniukų auklėjimo mokykloje. Sovietinei valdžiai uždarius mokyklą, Vytautas mokėsi Šlapaberžyje.
Novilsko mieste atlikęs karinę tarnybą, Vaičiūnas 1957 m. grįžo į Lietuvą ir pradėjo dirbti „Nemuno" gamykloje. 1961 m. jis įstojo į Kauno Politechnikumo vakarinį skyrių, kurį baigęs, mokslą tęsė Kauno Politechnikos institute. 1977 m. V. Vaičiūnas įsigijo elektros inžinieriaus diplomą ir dirbo Kauno Paleidimo — derinimo darbų valdyboje.
* * *
Lietuvi, neužmiršk!
Petras Plumpa, Sergiejus Kovaliovas, Vladas Lapienis, Balys Gajauskas, Viktoras Petkus, Petras Paulaitis, Julius Sasnauskas, Antanas Terleckas, Anastazas Janulis, Algirdas Statkevičius, Povilas Buzas, Vytautas Skuodis, Povilas Pečeliūnas, Gintautas Iešmantas, Ona Vitkauskaitė, Genė Navickaitė, Jadvyga Stanelytė, Vytautas Vaičiūnas, Mečislovas Jurevičius ir kiti neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai gyventi ir tikėti!
Lietuvos SR KP CK antrajam sekretoriui N. Dybenkai
Pareiškimas
1981 m. birželio 25-26 dienomis Vilniaus m. Aukščiausiame Teisme vyko Mečislovo Jurevičiaus atviras teismo procesas. Jį teisė pagal Lietuvos TSR BK 199 str. III dalį.
Iš ryto atvykę į teismą prie posėdžių salės durų stovinčių saugumiečių ir milicininkų buvome sulaikyti, nors salė dar buvo visai tuščia, nes nebuvo prasidėjęs teismo procesas. Prie durų stovintis su raudonu raiščiu saugumietis, nuolatinis „durininkas", kuris niekada nepasisako pavardės, mums pareiškė:
— Jūsų visų vietos, kaip ir visada, yra užbroniruotos koridoriuje po laiptais. Kol aš čia stoviu, į salę iš tikinčiųjų nė vienas neįeisite. Pateksite tik tada, kai jus pačius teis . . .
Vėliau į salę įleidinėjo tik pagal sąrašus atvykusius saugumiečius ir kitus specialiai pakviestuosius.
Tomis pačiomis dienomis Širvintuose už dalyvavimą religinėse procesijose buvo teisiamas inžinierius Vytautas Vaičiūnas. Saugumiečiai ir milicija atvykusius neleido įeiti net į teismo pastatą. Viešame teismo procese galėjo dalyvauti tik teisiamojo žmona.
Mes protestuojame:
1. kad nekalti žmonės yra teisiami už dalyvavimą religinėse eisenose, t.y. — už savo įsitikinimus. (Valdžios pareigūnai tokioms eisenoms leidimo iki šiol nedavė).
2. kad į viešus teismo procesus neįleidžiami teisiamųjų draugai bei pažįstami, o tik saugumiečiai, jų kviestiniai, milicininkai ir kareiviai.
R. Grigas, D. Dambrauskaitė, A. Kiaulevičiūtė, L. Vaičiūnienė, V. Maknauskaitė, St. Balkaitis, B. Briliūtė, J. Kuodytė, Stašaitis, V. Baliūnas, E. šuliauskaitė, G. Buzaitė, D. Dubauskaitė, E. Lapienienė, kun. S. Tamkevičius, kun. J. Zdebskis, N. Sadūnaitė, A. Širvinskienė, O. Kavaliauskaitė, J. Skurulskienė, A. Kerbelytė, S. Kelpšas, S. Mištautas, A. Raišytė, J. Judikevičiūtė, O. šarkauskaitė, B. Valaitytė, A. šukytė, Jurevičienė, V. Bogušis, V. Gluoksnis, R. Teresiūtė, R. Kockaitė, G. Krisiūnaitė, R. Ramašauskaitė, A. Daugininkaitė, L. Truskauskaitė, P. Bačauskaitė, G. Drasutytė, B. Mališkaitė, B. Vazgelevičiūtė, E. Skinkytė, N. Šukevičiūtė, 2 neįskaitomi parašai.
* * *
