1981 m. rugsėjo 12 d. į Šiluvą pasimelsti atvyko keturi jaunuoliai iš Estijos: Ants Tomson, Tanne Kelam, Tonis Arro ir Runno Vissak.
Milicija juos sulaikė prie bažnyčios ir tardė. Vienas iš jų, studentas Runno Vissak, vien už tai, kad nuvyko į Šiluvą — yra pašalintas iš Tartu universiteto.
* * *
1981 m. spalio 25 d. septyniolikmetis Panevėžio hidromelioracijos technikumo moksleivis Kęstutis Variakojis atvyko į Raseinius, norėdamas nuvažiuoti ir pasimelsti Šiluvos bažnyčioje. Kadangi Raseinių autobusų stotyje kabėjo skelbimas, jog penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį (spalio 23, 24 ir 25 d.d.) autobusai į Šiluvą nevažiuos, vaikinas nusprendė kelionę tęsti pėsčiomis. Keliu viena po kitos zujo milicijos mašinos, todėl jis ėjo takeliais, per mišką. Kai netoli Šiluvos išėjo į pagrindinį kelią, bematant privažiavo milicijos mašina, iššoko keletas milicininkų ir griežtai įsakė sėstis į jų mašiną „išsiaiškinimui". Kęstutis pasiteiravo, už ką jis yra sulaikomas, o milicininkai į tai piktai atkirto:
— Lipk greitai į mašiną, o tai patys įmesime ir dar 10 parų gausi!
Šiluvoje vaikiną nuvedė į milicijos skyrių, kur uniformuoti ir neuniformuoti (čekistai) ėmė tardyti:
— Iš kur esi? Kada gimęs? Kur gyveni? Ko ėjai į Šiluvą?
Vienas iš milicijos pareigūnų, iškraustęs K. Variakojo kišenes ir, paėmęs piniginę, rožančių, tęsė tardymą:
— Iš kur gavai rožančių? Kur mokaisi? Kur tėvai gyvena ir dirba?
Kiek vėliau atėjęs tardytojas užvedė bylą, esą K. Variakojis priešinosi milicijos darbuotojams. („Pasipriešinimu" buvo laikoma Kęstučio teiravimasis apie sulaikymo priežastį). Tardytojas klausinėjo, ko vaikinas ėjo į bažnyčią, kodėl į Šiluvos, o ne į kurią nors kitą? . . . Kęstučiui atsakius, jog ėjo pasimelsti už Lietuvą, tardymą nutraukė, o jį patį nuvedė į kitą kambarį, kuriame jau buvo daugiau sulaikytų. Po pusvalandžio visus išvežė į Raseinius. Raseiniuose K. Variakojį pareigūnai išsikvietė patį pirmą ir, pakišę lapą, liepė perskaityti ir pasirašyti, kad susipažino su byla. Gerokai palaikę milicijoje, nuvedė pas Raseinių rajono liaudies teismo teisėją E. Sarą. šis, pagrasinęs, kad Kęstutį išmes iš technikumo ir komjaunimo, liepė užmokėti 10 rub. baudą, mat paklausimu, už ką yra sulaikomas, „pasipriešino" milicijos darbuotojams. Išlaikę 5 val. K. Variakojį paleido.
Technikume Kęstutis buvo tardomas skyriaus vedėjo, o spalio 28 d. sekė tardymas milicijos skyriuje, po kurio tardomasis 3 mėn. buvo įrašytas į milicijos įskaitą.
* * *
1981 m. spalio 24 d. čekistas Norkūnas sulaikė kun. Joną Kaunecką kelyje Varniai — Laukuva. Pristatytas į Telšių saugumo skyrių, kun. J. Kauneckas buvo įspėtas, kad sąryšyje su Šiluvoje organizuojamais renginiais šį šeštadienį ir sekmadienį draudžiama jam išvykti iš Telšių. Kunigas sakėsi nieko nežinąs, o važiavęs asmeniniais reikalais ir po pietų turėjęs grįžti į Telšius, be to, tomis dienomis turįs daug darbo ir niekur negalįs išvažiuoti. Nežiūrint to, kun. J. Kauneckas tas dienas buvo visur demonstratyviai sekamas.
Tomis dienomis įstaigoms buvo uždrausta duoti autobusus net laidotuvėms ar metinėms. Mokyklų mokiniai, daugelio įstaigų darbuotojai buvo įspėti, kad niekur nebandytų išvažiuoti. Keliai į Kelmės raj., kaip ir rugpiūčio 23 d. buvo kontroliuojami. Autobusų maršrutai Tytuvėnai — Šiluva — Raseiniai uždaryti „dėl kelio remonto". Kauno studentams, kilusiems iš tų vietovių, tomis dienomis buvo uždrausta vykti namo.
Kun. Jonas Kauneckas 1981 m. lapkričio 6 d. parašė Lietuvos TSR Prokurorui tokio turinio skundą:
„Pranešu Jums apie Valstybinio Saugumo darbuotojų savavališką sulaikymą be jokio tikslo, be jokio kaltinimo.
1981 m. spalio 24 d. vykau asmeniniais reikalasi į Šilalę. Saugumo darbuotojas Norkūnas sulaikė mane netoli Laukuvos (Šilalės raj.) ir išlaipino iš mašinos. Pristatytas į Telšių saugumo poskyrį buvau paleistas. Man nebuvo pateiktas joks kaltinimas, net pavardės neklausė. Buvau įspėtas, kad spalio 24-25 d.d. neturiu teisės niekur išvykti iš Telšių, nenurodė jokios priežasties . . ."
* * *
1981 m. spalio 25 d. apie 2 val. nakties 10 jaunuolių būrelis išėjo iš Kelmės į Šiluvą. Jie žygiavo su malda lūpose ir meile širdyse Dievo Motinai ir persekiojamai Tėvynei. Eiti keliu Kelmė — Tytuvėnai buvo negalima: vienas prie kito, net trijose vietose išstatyti milicijos „barjerai". Jaunimas slinko per laukus, pagal Dubysą ir 7 val. ryto pasiekė Lyduvėnus. Kelionėje daug kartų teko slėptis nuo čekistų mašinų. Lyduvėnuose persiskyrė į 3 grupeles, kad lengviau būtų išvengti persekiojančių čiekistų ir milicijos. Likus vos 5 km. iki Šiluvos, grupelę, kurioje ėjo buvusi sąžinės belaisvė Onutė Vitkauskaitė, kelmietė Regina Teresiūtė, Kauno gyventoja Bena Mališkaitė ir vilkaviškietis Arvydas Juška, sustabdė iš mašinos iššokę pareigūnai. „Tvarkos saugotojams" pirmiausia rūpėjo sužinoti, kur eina sulaikytieji, o sužinoję, kad keliauja į Šiluvą, tuoj per radiją iškvietė autobusiuką, kuriuo atvažiavę 6 pareigūnai susodino suimtuosius ir išsivežė „asmenybių išaiškinimui". Tardoma Onutė Vitkauskaitė į klausimus, kur gyvenanti ir dirbanti, atsakė, kad ji tik ką grįžusi iš Panevėžio priverstinio darbo zonos — lagerio ir tvarkanti dokumentus. Lageryje jai 1,5 metų aiškino, kad Lietuvoje tikėjimas nepersekiojamas, kad tikintieji gali laisvai melstis, o jai vos išėjusiai neleidžiama padėkoti Šiluvos švč. Motinėlei — štai vėl naujas tikėjimo persekiojimo faktas.
Visus ištardę, pareigūnai ypač grubiai užsipuolė nepilnametį Arvydą Jušką. Po eilinių patyčų jaunimą nuvežė apie 50 km. į mišką ir paleido. Teko eiti pėsčiomis, klaidžioti, nes miško keliuku autobusai nekursavo. Panašus likimas ištiko ir antrąją grupelę — juos visus suėmė ir nuvež į Raseinius „išsiaiškinti asmenybių" . . . Tik trečioji grupelė, lyg partizanai karo metu — miškais, pievomis, besislapstydami nuo piktų čekistų žvilgsnių, laimingai pasiekė Šiluvą, kuri, žiūrint nuo kalvelės, raudonavo nuo milicininkų uniforminių kepurių.
* * *
1981 m. spalio 24 d. Molėtų parapijos 13 tikinčiųjų nuvažiavo į Raseinius norėdami iš ten patekti į Šiluvą. Autobusų stotyje, pagal duotą įsakymą, kaip aiškinosi kasininkė, bilietų į Šiluvą nepardavinėjo ir autobusai nekursavo. Iš taip toli atvykę molėtiškiai, ryžosi likusius 20 km. iki Šiluvos nueiti pėsčiomis. Bet vos tik nuėjus apie 8 km., prie jų sustojo autobusu važiavę milicininkai, o lengvoji mašina užstojo kelią. Išlipę trys milicininkai ėmė molėtiškius tardyti:
— Kur einat? Iš kur jūs? Duokite dokumentus!
Sulaikytieji atsakė, kad dokumentų nesinešioja, o be to jie jokio nusikaltimo nepadarė, tad kokiu pagrindu juos sulaikė?
— Jūs einat apiplėšti kleboną, o mūsų pareiga jį saugoti, — replikavo milicininkai, — ir jei eisite toliau sumesime visus į mašiną.
Su motinomis ėję vaikai išsigando ir pradėjo verkti. Teko visiems grįžti atgal, nes milicininkų pusėje buvo jėga. Sugrįžę į Molėtus jie visi parašė protesto pareiškimą LKP sekretoriui Griškevičiui, prašydami sutramdyti tikinčiųjų persekiotojus — milicininkus.
* * *
1981 m. spalio 25 d. iš Pagirių miestelio (Kėdainių raj.) į Šiaulėnus per Šiluvą išvažiavo Albinas Chščenavičius su žmona Danute, dukra Odeta, sūnumi Gintaru ir sūnaus draugu Rimantu Jasinsku. Jie norėjo Šiluvoje ant artimųjų kapų nuvežti gėlių ir pasimelsti. Netoli Šiluvos juos sustabdė milicijos pareigūnai ir, patikrinę dokumentus bei mašinos bagažinę, pasakė, kad automašina toliau važiuoti neleidžiama. Iki Šiluvos beliko 5 km., todėl nutarė pėsčiomis nueiti. Chščenavičiai su dukra ėjo pirmi, o už jų, keliasdešimt metrų atsilikę, ėjo sūnus Gintaras, 10 kl. mokinys, ir Rimantas Jasinskas, prieš metus baigęs vidurinę mokyklą, dirbantis Pagiriuose vairuotoju. Prie miškelio stovėję du milicijos pareigūnai pirma ėjusius Chščenavičius praleido, o Gintarą su Rimantu sustabdė ir paklausė, kur jie einą. Tuo pat metu prie jų privažiavo automašina „Volga", ir milicininkai, nieko nepaaiškinę, pagriebė Gintarą ir Rimantą ir grubiai įgrūdo į mašiną. Tai matę Gintaro tėvai bandė, pakėlę rankas, sustabdyti mašiną ir paklausti, kur veža vaikus. Mašinos vairuotojas sumažino greitį, o kai tėvai priėjo prie mašinos, klausdami, kur vežą vaikus, staiga padidino greitį ir partrenkė juos į purvą. Partrenktieji atsikėlė ir vos tik jie nuėjo nusiprausti prie kelio esančiame prūde, kai prie jų atvažiavo pilnas autobusiukas milicininkų ir pranešė, kad jie visi esą areštuoti.
Šiluvos milicijoje Gintarą ir Rimantą tardė moteris, neišdrįsusi pasakyti savo pavardės. R. Jasinskui užsikerta kalba, dėl to jis mokykloje buvo atleistas nuo atsakinėjimo žodžiu ir egzaminų. Išsigandęs jaunuolis užsikirto ir negalėjo atsakyti į tardytojos klausimus. Tada ji išsikvietė milicininkus, kurių vienas spyrė Rimantui į krūtinę ir smogė per sprandą. Vaikinas apsvaigo ir nugriuvo nuo kėdės. Vėliau, sužinojus, kad jis negali kalbėti, tardytoja liepė Rimantui parašyti savo vardą, pavardę, kada išvažiavo, kas jį suagitavo važiuoti.
Areštuotus Chščenavičius taip pat visus tris atvežė į Šiluvos miliciją. Juos tardė moteris, kuri net paklausta nepasisakė pavardės ir pareigų. Čekiste klausinėjo motiną ir dukrą, ar jos tikinčios, ko ėjo į Šiluvą, apgailestavo, kad tikinti motina perduodama savo įsitikinimus dukrai, ją luošina. Po to, liepė rašyti pasiaiškinimą milicijos viršininkui Kolelkovui.
Iš Šiluvos nuvežę į Raseinius, surašė melagingus parodymus — esą Albinas Chščenavičius su žmona Danute, stabdydami milicininkų mašiną, sukėlė avarinę situaciją, ir liepė jiems pasirašyti. Kai atsisakė pasirašyti, juos abu nuvedė į teismą, kur teisėjas, nepasisakęs pavardės, nuteisė už tariamą chuliganizmą: Danutę Chščenavičienę 30 rub. bauda, o jos vyrą Albiną Chščenavičių 7 parom arešto.
* * *
