Niekas Lietuvoje neliko abejingas žiniai apie naujo kardinolo paskyrimą Latvijos Katalikų Bažnyčiai. Visi gyvai diskutavo klausimą: ką tai reiškia?
Latvijos Katalikų Bažnhčios gyvenimas merdi: vaikai nekatekizuojami, bažnyčiose beveik nėra jaunimo, į Kunigų seminariją vietinių kandidatų irgi beveik nėra, todėl valdžios nustatytas limitas užpildomas kandidatais iš Baltarusijos, Ukrainos ir net Kazachstano. Nors oficialiai Rygos Seminarija ruošia kunigus visai Sovietų sąjungai, šiais metais kunigystės šventimus gavo, berods, vienas klierikas. Latvijos kunigų tarpe viešpatauja pasyvumas, baimė ir susitaikymas su mintimi, kad Bažnyčia Sovietų Sąjungoje gali egzistuoti tik laikantis RS Nuostatų. Panašiai mąstoma visiškai pavergtoje Rusijos Pravoslavų Bažnyčioje.
Tuo tarpu Lietuvoje vaikai katekizuojami, aktyviai dalyvauja religinėse apeigose, bažnyčiose matosi vis daugiau jaunimo, daugelis žmonių aktyviai apaštalauja; už tikėjimą drąsiai eina į kalėjimus, pvz., Jadvyga Bieliauskienė 1982 m. įkalinta už apaštalavimą Garliavos moksleivių tarpe. Lietuvos kunigai sėkmingai gina savo nepriklausomybę nuo RS Nuostatų.
Žinant realią Latvijos ir Lietuvos Kat. Bažnyčios padėtį, kardinolo paskyrimas Latvijai Lietuvos kunigus ir tikinčiuosius tiesiog šokiruoja; jie aiškinasi, kad toks paskyrimas — tai Latvijos Kat. Bažnyčios pasyvios ir kapituliacinės laikysenos įvertinimas, o Lietuvos kunigų ir tikinčiųjų sudėtų aukų, atkaklios kovos ir ryžtingos laikysenos ignoravimas. Sovietinę valdžią šitoks paskyrimas pilnai patenkina.
Pareiškimai, kad naujasis kardinolas gal būsiąs tiltas tarp Maskvos ir Vatikano — į dabartinę tamsą mažai įneša šviesos. Spėliojimai, kad gal būt tremtinys vyskupas Julijonas Steponavičius esąs kardinolas „in pectore", šiuo metu Lietuvos tikinčiuosius ir kunigus labai mažai paguodžia, juo labiau, kad iš Romos ateiną lietuvių kunigų laiškai liudija, jog šis garbingas tremtinys vyskupas Vatikane kažkieno gerokai suniekintas.
Paskyrus Latvijos Kat. Bažnyčiai kardinolą, tremtinys vyskupas J. Steponavičius gavo keletą labai piktų anonimų. Viename iš jų rašoma:
„Tariamasis kardinole „in pectore"! Tai tu laimini svarinskų, tamkevičių, keinų, zdebskių ir į juos panašių Bažnyčios skaldytojų veiklą. Tai tavo ir „veikėjų" darbelius šventasis Sostas taip įvertino, kad ne katalikiška Lietuva, o protestantiškoji Latvija gavo kardinolą ir dar vieną vyskupą". Po anonimu pasirašė „daugumos kunigų nuomonę išreiškiantis konfratras", kuris, greičiausia, turi KGB karininko antpečius. Kitas anonimas ragina popiežių, vyskupus ir kunigus melstis, „kad nelabasis neveiktų Bažnyčios nenaudai per vyskupą Steponavičių".
Piktus anonimus, gimusius KGB būstinėje, gavo taip pat kunigai A. Svarinskas ir Algimantas Keina.
Lietuvos kunigus stebina ne anonimai (nors dažnai jie įdomūs tuo, kad sužinoma, ką vienu ar kitu klausimu galvoja KGB), bet Lietuvą pasiekiantys kai kurių Romos lietuvių kunigų laiškai. Viename iš jų kaltinamas vysk. Julijonas Steponavičius ir „veikėjai kunigai", kad Popiežius paskyrė kardinolą ne Lietuvai, o Latvijai. Kuo paaiškinti šį nemalonų sutapimą — KGB Lietuvoje ir kai kurie kunigai Romoje kalba vienodai? Atsakymas tik toks: KGB meistriškai dezinformavo bent kai kuriuos įtakingus Romos lietuvių kunigus, o tuo pačiu ir Apaštalų Sostą. Džiugu tik tai, kad šv. Tėvas nepaskyrė Lietuvai kardinolu pasyvią ir konformistinę poziciją užimantį asmenį. Už šį Apaštalų Sosto sprendimą Lietuvos kunigai ir tikintieji tikrai yra dėkingi.
Kad Apaštalų Sostas KGB buvo klaidinamas liudija ir šis faktas. Vašingtono arkivyskupijos savaitraštis patalpino kun. Doil strapsnį, kuriame jis svarsto, kodėl kardinolas buvo paskirtas Latvijai, o ne Lietuvai. Straipsnyje remiamasi prel. L. Tulabos gautomis patikimomis žiniomis iš Lietuvos, būk tai, Maskva yra pranešusi, kad vysk. Steponavičių viešai pakėlus kardinolu, Vatikanui tektų padaryti sunkų pasirinkimą, nes Maskva reikalautų, kad jis būtų ištremtas į darbo stovyklą Sibire arba priverstų išvykti į Vatikaną, iš kur jis niekada negalėtų sugrįžti Lietuvon, šis Maskvos pranešimas yra eilinis KGB šantažas, kad Apaštalų Sostas Lietuvai nepaskirtų gero kardinolo. (Į lagerį kardinolas tikrai nebūtų išsiųstas!). Jei Lietuvai būtų buvęs paskirtas geras kardinolas, tai kur jis bebūtų — lageryje ar Romoje — kunigai ir katalikai morališkai būtų paremti. Deja, šiuo metu Lietuvoje triumfuoja tik KGB, o uoliausi kunigai ir pasauliečiai jaučiasi palikti „vienų vieni".
Lietuvą pasiekia žinios (negalime patikrinti jų objektyvumo), kad, būk tai, šv. Tėvas esąs nepatenkintas, jog Lietuvoje tarp kunigų nesą vienybės, todėl Lietuva ir negavusi kardinolo. Lietuvos kunigai netiki, kad šv. Tėvas galėtų nesuprasti tikrosios padėties Lietuvoje. KGB dalį kunigų suluošino ir jie, plakami prievartos botagu, daro, rašo ir kalba tai, ko nori sovietinė valdžia. Jie yra didžiausi kunigų vienybės ardytojai. Galimas daiktas, kad jie daugiausiai ir dezinformuoja Vatikaną, o tikrasis Bažnyčios balsas iš Lietuvos šiandien yra tylus, Apaštalų Sostą retai pasiekiantis ir dar KGB koloborantų suniekintas.
Šiuo sunkiu Lietuvos Katalikų Bažnyčiai metu, kai uoliausi kunigai areštuojami, o uolumas tarsi neįvertinamas, Lietuvos kunigams ir tikintiesiems labai svarbu nepasimesti, bet ir toliau išlaikyti pirmykštę pagarbą ir ištikimybę Apaštalų Sostui. Pati Apvaizda pasirūpins, kad tikroji ištikimybė triumfuotų. O krikščioniškasis triumfas visada prasideda nuo kryžiaus.
* * *
LIETUVI, NEUŽMIRŠK!
Kun. Alfonsas Svarinskas
Sergiejus Kovaliovas
Antanas Terleckas
Anastazas Janulis
Doc. Vytautas Skuodis
Mečislovas Jurevičius
Gintautas Iešmantas
Julius Sasnauskas
Balys Gajauskas
Viktoras Petkus
Vytautas Vaičiūnas
Povilas Pečeliūnas
Algirdas Statkevičius ir kiti
neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai gyventi ir tikėti!
* * *
