Vilnius. 1989 m. kovo 4 d. karstas su šv. Kazimiero relikvijom iš Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios vėl sugrįžo į Katedrą.

Jaudinanti šventė. Tą dieną vilniečiai ir svečiai, pilni pagarbios rimties, judėjo viena kryptim — Antakalnio link. Dar gerokai prieš 10 val., kada turėjo prasidėti šv. Mišios ir parapijos atsiveikinimas su šventojo karalaičio relikvijom, aikštė prieš bažnyčią buvo pilna žmonių, patekti bent į šventorių jau buvo neįmanoma. Tvarkingai Sąjūdžio ir bažnyčių atstovų tvarkoma minia neužėmė pagrindinio tako. Šventoriuje rikiavosi vėliavos — nemaža dalis maldininkų atsivežė savo parapijų vėliavas —jaunimas. Žmonės gyva garbės sargyba iki pat Katedros rikiavosi Antakalnio, Kruglevskio, Kostiuškos gatvėse, jaunimas fotografai įsitaisė ant namų stogų.

Šv. Mišias šv. Petro ir Povilo bažnyčioje celebravo J. E. Vilniaus vyskupas Julijonas Steponavičius, pamokslą pasakė bažnyčios klebonas kun. Pranciškus Vaičekonis. Pamokslininkas palietė 1950 m., kada, uždarius Katedrą, vienintelio Lietuvos šventojo relikvijoms grėsė pavojus būti sunaikintoms. 1952 m. spalio 9 d. vyskupo Paltaroko rūpesčiu iš Katedros neviešai jos buvo pervežtos į šv. Petro ir Povilo bažnyčią, kur išbuvo trisdešimt šešis su puse metų.

 Po šv. Mišių iškilminga procesija: priekyje kryžius, vėliavos, šimtai tautiniais rūbais pasipuošusio jaunimo, Kauno Kunigų seminarijos auklėtiniai, dėstytojai, Lietuvos vyskupai ir valdytojai, arti 100 kunigų ir tūkstančiai tikinčiųjų melsdamiesi pajudėjo link Katedros. Karstą su karalaičio šv. Kazimiero relikvijom, sveriantį maždaug 500 kg., visą kelią tarpusavy pasikeisdami nešė Tarpdiecezinės Kunigų seminarijos auklėtiniai. Maldingoj eisenoj klierikų choras giedojo šv. Kazimiero pamėgtą giesmę "Omni die..."; artėjant prie Katedros — šv. Kazimiero litaniją. Prie Arkikatedros durų trumpą sutikimo žodį pasakė katedros klebonas kun. Kazimieras Vasiliauskas. Vėliavos, jaunimas su gėlėm ir verbom gyva garbės siena iš abiejų pusių pasitiko į savo pamėgtąją Katedrą sugrįžtantį Šventąjį Tremtinį. Karstas su šventojo relikvijom buvo padėtas presbiterijoje ant specialiai paruošto paaukštinimo.

Vien jaunimas užpildė didžiąją vidurinę Katedros navą; tik nedidelę dalį maldininkų talpino Katedra, likusieji rikiavosi Gedimino aikštėje ir čia per garsiakalbius sekė pamaldų eigą. Šv. Mišias koncelebravo: Lietuvos kardinolas Vincentas Sladkevičius, vyskupai — Julijonas Steponavičius, Antanas Vaičius, Juozas Preikšas, Vladas Michelevičius — Panevėžio vyskupijos valdytojas Kazimieras Dulksnys, kun. Algirdas Gutauskas, Seminarijos rektorius kun. Viktoras Butkus ir svečias iš Romos — šv. Grigaliaus universiteto profesorius Antanas Liuima. Šv. Mišioms vadovavo kardinolas V. Sladkevičius. Jos buvo laikomos pagal specialiai šiai iškilmei Apaštalų Sosto patvirtintus tekstus.

Pamaldose dalyvavo svečiai: iš Romos atvykę prof. A. Liuima ir buvęs Vatikano radijo lietuviškų laidų vedėjas kun. Vytautas Kazlauskas, iš kaimyninės Latvijos Rygos ir Liepojos vyskupo J. Carkov pasiuntinys bei grupė klierikų, Stačiatikių arkivyskupas Viktorinas. Atvyko maldininkų iš Estijos, Latvijos, Moldavijos, Baltarusijos.

Pamokslą pasakė kardinolas V. Sladkevičius. Neslėpdamas džiaugsmingo susijaudinimo, kardinolas pasveikino visus su iškilme, trumpai apžvelgė šv. Kazimiero biografiją ir sąlygas, padėjusias taip anksti subręsti šventumui; ragino maldininkus pasekti šv. Kazimiero pavyzdžiu. Pateikiame pamokslo ištrauką: "(...) Kovo 4 d. pirmą kartą mūsų padangėje pragysta vyturys, skelbiantis gamtos prisikėlimą. Vyturėlis neturi povo plunksnų, kuriomis žavėtų, neturi jis ir strauso didybės ar eiklumo. Jis labiau panašus į mažą, pilką žemės grumstelį, giedantį padangėje, tačiau užtenka vienos jo giesmės, kad padangė pradėtų virpėti pavasariniu džiaugsmu. Mūsų maža tauta turėtų būti panaši į vyturį. Mes taip pat neturime povo plunksnų... Mes kaip tas pilkas grumstelis tarp pasaulio tautų, tačiau ir mes galime ir turime būti reikšmingi. Tautos atgimimo vyturys žadina mus pavasariniam darbui — atsinaujinimui. Atidarykime savo širdies langus šviesai, saulei, orui ir vyturio giesmei. Paskutiniai laikai į mūsų širdis įdėjo ne vienerius langus, ir jie su grotomis, kad gyvenimas atrodytų lagerinis, nepavasariškas, ne prisikėlusios gamtos, bet kalėjimo sienų. Kiek langų, kiek grotų į mūsų širdis įdėjo paskutiniai laikai! Negalime toliau taip gyventi. Džiaugiamės, kad šiandien jau laužomos grotos. Nereikalingi mums tamsieji langai, ateistiniai ar kitokie. Atverkim savo širdis Viešpaties malonei, tikėjimo šviesai. Tegul mūsų dvasinis atsinaujinimas suskamba kaip pavasarinė giesmė pasauliui. Išgirs jis mus, jei tik mes, kaip šv. Kazimieras gyvensime gyvu tikėjimu, pamaldumu, tyrumu ir artimo meile. Kvieskime vieni kitus į kilnų darbą, į tarpusavio meilę, susitaikymą ir kilnesnį gyvenimą. Savo žodį noriu užbaigti vyskupo Zakarijo Tiberijaus žodžiais, kuriais jis nusakė šv. Kazimiero reikšmę Lietuvai ir pasauliui: "Tesidžiaugia Lietuva, iš kurios kunigaikščių jis yra kilęs, tesidžiaugia Vilnius, kur ilsisi šventas jo kūnas. Iš jo pavyzdžio valdantieji teišmoksta nepasitikėti nepastovia ir trumpa šio amžiaus galybe ir tegul išmintingai mąsto apie aukštesnius dalykus. Turtingieji tegul išmoksta nevertinti nežinia kam kraunamų turtų ir pamėgti dvasinius turtus. Kurie jauni, gražūs, težino, kad kūnas tarsi nykstantis šešėlis ir visa jo garbė, kaip lauko žolė; todėl verčiau siekia amžino, nemirtingojo grožio. Kurie atsidėję mokslams, mokslą tenaudoja ne tuščiam pasirodymui, o Kristaus sekimui ir Jo karalystei."

Bendruomeninę maldą skaitė įvairaus amžiaus ir luomų atstovai: vaikai, jaunimas, šeimos, vienuoliai, buvę sąžinės kaliniai ir tremtiniai, Kunigų seminarijos auklėtiniai. Visi jie meldė Dievą, kad mūsų tauta šv. Kazimiero užtarimu keltųsi dvasiniam atgimimui: kad šeimos būtų tvirtos ir gausios, kad vaikai jose augtų Dievo, Tėvynės ir artimo meile, kad nestigtų dvasinių pašaukimų, kad iš rytų ir vakarų į Tėvynę galėtų sugrįžti tie, kas su ilgesiu ir skausmu buvo priversti ją palikti.

Prieš aukojimą klierikai atnešė šv. Mišių auką, o tautiniais rūbais pasipuošę jaunuoliai įteikė kardinolui kryžių ir baltų gėlių puokštę. Per šv. Mišias giedojo vargonininko Prano Šližio vadovaujamas Katedros choras. Iškilmė Katedroje tęsėsi. Ištisą dieną maldininkai lankė šv. Kazimiero sarkofagą. Popietiniu laiku kardinolas V. Sladkevičius, vyskupai, vyskupijų valdytojai, apaštalų šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonas kun. P. Vaičekonis ir katedros klebonas kun. K. Vasiliauskas patikrino šv. Kazimiero relikvijas, medinio karsto atidaryti nereikėjo — 1922 m. palaimintojo arkivyskupo J. Matulaičio ir kapitulos patikrinimo metu uždėti antspaudai rasti neliesti. Buvo surašytas naujas patikrinimo dokumentas ir pridėtas prie jau ten esančių.
Po vakarinių šv. Mišių sarkofagas su šv. Kazimiero relikvijom buvo įkeltas į savo seną, speciabai jam skirtą vietą — karališkosios koplyčios altorių.
 

*  *  *


Vilnius. 1989 m. vasario 22 d. į Vilniaus arkivyskupijos Kuriją atvykusi Vilniaus miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja Čeplėjienė įkalbinėjo prelatą Algirdą Gutauską ir kurijos notarą kun. Metardą Čeponį, kad šv. Kazimiero karstas į Katedrą būtų sugrąžintas tyliai, be iškilmių. Esą dar galioja įstatymas, draudžiantis rengti procesijas miesto gatvėmis. Iš desų Religinių susivienijimų nuostatai nedraudžia organizuoti religinių procesijų, dk nurodo, kad procesijai už šventoriaus ribų reikia vykdomojo komiteto sutikimo; ir Vilniaus kurija kreipėsi į vykdomąjį komitetą leidimui gauti.
 

*  *  *


Šiais metais pirmą kartą nuo okupacijos pradžios Lietuva viešai šventė savo Nepriklausomybės dieną — Vasario 16-ąją. Per spaudą ir televiziją iš anksto buvo paskelbti Vilniuje ir Kaune vyksiantys Nepriklausomybės dienai skirti šventiniai renginiai, kaip šventinė Sąjūdžio Seimo sesija ir Laisvės paminklo atidarymas Kaune, memorialinės lentos atidengimas Vilniuje ant Pilies g. 26, kuriame paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė ir t.t.

 
Lietuvos Katalikų Bažnyčia aktyviai prisidėjo prie šios šventės įprasminimo, vasario 16 d. 8 val. ryto Kauno Arkikatedroje-bazilikoje šv. Mišias už Lietuvą laikė ir pamokslą pasakė Lietuvos kardinolas Vincentas Sladkevičius. Vilniaus Arkikatedroje šventės išvakarėse koncelebracines šv. Mišias už žuvusius dėl Tėvynės laisvės aukojo kunigai: Jonas-Kąstytis Matulionis, Jonas Boruta ir Kazimieras Vasiliauskas. Mišių metu buvo pašventinta tremtinių vėliava. Vasario 16 d. Sumą už Lietuvą ir jos Nepriklausomybe, aukojo ir pamokslą pasakė Vilniaus vyskupas Julijonas Steponavičius. Atidengiant memorialinę lentą ant namo Pilies-26, 15 minučių skambino visų Vilniaus bažnyčių varpai. Vilniaus Katedroje vasario 16 d. vakare šv. Mišias už Lietuvą aukojo Sąjūdžio Seimui priklausantys kunigai: Vaclovas Aliulis, Algimantas Keina, Kazimieras Vasiliauskas. Pamaldų metu giedojo "Varpo" choras. Šv. Mišių aukoje buvo solidarizuojamasi su po visą pasaulį išblaškytais tautiečiais. Konsekracijos metu iškeltas Kanados lietuvių Katedros atšventinimo ir Vasario 16 d. proga padovanotas kielikas.

Lietuvos bažnyčiose — tiek miestuose, tiek kaimuose — vasario 16 d. buvo meldžiamasi už Lietuvą, tikintieji, prisimindami žuvusius dėl laisvės, ėjo Kryžiaus kelius, sugiedojo "Viešpaties Angelas", išklausė tai progai specialiai skirtus pamokslus. Minint Lietuvos Nepriklausomybę, Lietuvos Katalikų bažnyčia meldė Dievą palaiminti prasidėjusį Tautos atgimimą. 
 

*  *  *


Vilnius. 1988 m. lapkričio 12 d. 15 val. Vilniaus Katedroje įvyko konferencija, skirta vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivybės akcijos 130 m. sukakčiai paminėti.

12 val. prie uždarų Katedros durų Jo Eminencija Kardinolas V. Sladkevičius, vyskupai, kunigai ir minia tikinčiųjų dalyvavo pamaldose už blaivią Lietuvą. Šv. Mišių metu pamokslą pasakė Telšių vyskupas Antanas Vaičius.

Konferencijos metu įsisteigė LPS Motiejaus Valančiaus Blaivystės Sąjūdis. Tai savanoriškas, savaveiksmis, demokratinis judėjimas už tautos, visų Lietuvos žmonių blaivybę, dorą ir tautinį atgimimą. Konferencijoje buvo apsvarstytos ir numatytos judėjimo veiklos kryptys.

Vasario 16-ajai, Lietuvos Nepriklausomybės dienai paminėti, įprasminti konkrečiais darbais Blaivystės sąjūdžio iniciatyva nemaža dalis Lietuvos gyventojų padarė pažadus kurį laiką ar visą gyvenimą nevartoti alkoholinių gėrimų, atsisakyti rūkymo. Savo pasiryžimus skyrė Lietuvos atgimimui, didžiam Laisvės ir Nepriklausomybės siekiui.
 

*  *  *


Kapsukas. 1989 m. sausio 27 d. 12 val. pagal įsisenėjusią tradiciją Kapsuko bažnyčioje buvo meldžiamasi palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio mirties metinių proga. Koncelebracines šv. Mišias laikė Kauno ir Vilkaviškio vyskupas Juozas Preikšas bei keliasdešimt kunigų. Pamokslą tema palaimintasis arkivyskupas J. Matulaitis ir Lietuvos atgimimo problemos šiandien pasakė Kybartų parapijos klebonas kun. Sigitas Tamkevičius. Pamokslininkas, pasiremdamas palaimintojo Jurgio gyvenimo pavyzdžiais, dienoraščio mintimis, nurodė, ką reikia daryti, kad prasidėjęs tautinis atgimimas neštų deramų vaisių: katalikas turi būti maldos ir aukos žmogus, jo gyvenimo centras — Dievas ir jo valia; negailėti jėgų savęs tobulinimui ir drąsiai, pasitikint Dievo Apvaizda, konkrečiais darbais rodyti meilę Bažnyčiai ir Tėvynei.

Sausio 28 d. vakare prie palaimintojo J. Matulaičio sarkofago rinkosi tikintis Lietuvos jaunimas. Šv. Mišias laikė ir pamokslą pasakė kun. S. Tamkevičius. Pamokslo metu jaunimas buvo raginamas burtis į religinius, humanistinius siekius turinčias "Ateitininkų", "Skautų" organizacijas, aktyviai įsijungti į tautinį atgimimą.

Po pamaldų buvusį sąžinės kalinį kun. S. Tamkevičių sveikino ir dėkojo už sudėtą auką Marijampolės jaunieji ateitininkai, Panevėžio, Ukmergės, Zarasų ir kL miestų jaunimo atstovai.
 

*  *  *

 

Švenčionėliai (Švenčionių raj.). 1989 m. lapkričio 26 d. valdžia sutiko leisti išpildyti a.a. kun. B. Laurinavičiaus (Helsinkio grupės nario) testamentinį prašymą palaidoti jį Švenčionėliuose.

Kun. B. Laurinavičiaus žemiškieji palaikai, gausiai dalyvaujant tikintiesiems, iš Adutiškio perkelti į Švenčionėlių bažnyčios šventorių.
 

*  *  *


Širvintos. 1988 m. gruodžio mėnesio pradžioje Širvintose įvyko rajono gyventojų susitikimas su tremtiniais. Susitikimą surengė Persitvarkymo Sąjūdžio rajono iniciatyvinė grupė. Pirmininkavo Kiauklių parapijos vikaras kun. Robertas Grigas ir mokytojas pensininkas V. Alekna. Kalbėjo politiniai kaliniai, tremtiniai bei jų artimieji. Parodų salėje veikė paroda, savo medžiaga pasakojanti apie tremtinių gyvenimą, represuotus žmones, jų likimus. Susitikimo metu buvo išrinkta rajono tremtinių klubo taryba, kuri savo pirmininku išsirinko buvusį mokytoją V. Alekną.

Gruodžio 17 d. rajoniniame laikraštyje "Lenino vėliava" pasirodė J. Barbaravičienės ir R. Tatolio-J. Marcinkevičiaus straipsniai: "Aš irgi buvau tremtinė" ir "Kunigas ar piktas politikas?". Minėti autoriai pasipiktinę, kad susitikimo metu Kultūros namų sceną puošė Nukryžiuotojo paveikslas. "(...) tarybai buvo primesti garbės svečiai N. Sadūnaitė, J. Bieliauskienė, J. Šilinis. (...) Man atrodo, kad mūsų rajono tremtinių klubo tarybą turėtų sudaryti tik mūsų rajono žmonės," — rašo J. Barbaravičienė. Autorė pasipiktinusi, kad kun. R. Grigas dėl represijų, masinių trėmimų savo pasisakyme apkaltino partiją ir jos ideologiją. R. Tatolis-J. Marcinkevičius savo straipsnyje kun. R. Grigą vadina įpykusiu politiku, antitarybininku ir dėl pasakytos kalbos smerkia jį kaip kunigą. J. Barbaravičienė, baigdama straipsnį, rašo: "Norėtųsi, kad ir jie, kas bebūtų, — ateistai ar katalikai, partiniai ar nepartiniai, pasakytų savo nuomonę, pasiginčytų mūsų laikraščio puslapiuose."

Į minėtą kvietimą gruodžio 22 d. laišku atsiliepė kun. R. Grigas, tikėdamas, kad po tokio raginimo jo laiškas tikrai bus išspausdintas, o ne nutylėtas ar iškraipytas kaip 1987 m.

Deja, laikraštis "Lenino vėliava" laiško neišspausdino. Pateikiame, kai kurias minėto laiško redakcijai ištraukas:

"J. Barbaravičienė prikiša renginiui per didelį katalikiškumą, kiti du autoriai — per didelį politiškumą. Tai labai seni kaltinimai ne tik paskiriems krikščionims, bet ir visai Kristaus įsteigtai Bažnyčiai. Kai Bažnyčia ragina rūpintis dvasiniu gyvenimu, vidinio mūsų pasaulio tvarka, prikaišiojama, kad ji nusigręžusi nuo darbo liaudies interesų, nuo socialinių problemų. Kai aktyviai reiškiasi ir šiose gyvenimo srityse — išsako savo poziciją, reglamentuoja katalikų laikyseną — šaukiama, kad ji "klerikalinė", kad "kišasi į politiką", apskritai, dirba ne savo darbą. Žodžiu, nuostabiai pasikartoja šv. Rašto istorija: "Buvo atėjęs Jonas, nevalgus ir negeriantis, tai jie kalbėjo: 'Jis demono apsėstas'. Atėjo Žmogaus Sūnus, valgantis ir geriantis, tai jie sako: 'Štai rijūnas ir vyno gėrėjas, muitininkų ir nusidėjėlių bičiulis.' (Mt. 11,18-19)". O liaudiškai tariant, kai norima mušti, lazda visada atsiras. (...) O dėl salės papuošimo tariausi su tremtiniais. Jei į Lietuvos televizijos laidą "Veidrodis" atsinešamas Rūpintojėlis, ir niekas tame neįžiūri pavojaus telestudiją paversti bažnyčia, juo labiau ši grėsmė nekyla Širvintų Kultūros namams. Nukryžiuotasis lydėjo mūsų žmones ir džiaugsmo metais, ir gulagų keliais ir todėl yra tapęs ne vien religiniu, bet ir kultūriniu-nacionaliniu simboliu. Ar įsivaizduotume mūsų liaudies meną, poeziją be šio motyvo?

Visi trys mano oponentai labiausiai pasipiktinę, kad masinių žudynių ir dvasinės priespaudos kaltininkais laikau partiją ir marksistinę doktriną. Jų nuomone, toks kaltinimas yra neteisėtas ir nekunigiškas, nesiderinantis su Bažnyčios Vadovybės pozicija. Ką gi — negalutiniais duomenimis politinis teroras TSRS per visą jos egzistavimo 70-metį nusinešė 60 milijonų gyvybių — nepalyginamai daugiau negu nacizmas, kurį Niurnbergo procesas apibūdino kaip nusikaltimą žmonijai. Jeigu mano kritikai galvoja, kad tuos 60 mln. sunaikino (cituoju) '...atskiri ideologai', 'atskiri TSKP nariai', 'tai ši nuomonė irgi jų, kaip piliečių, sąžinės reikalas. Mes, katalikai, visuomeninius reiškinius vertiname Kristaus paliktuoju kriterijumi: Tš jų vaisių pažinsite juos.'

Lenkijos įvykių dienomis Popiežius Jonas-Paulius II tėvynainiams rašė: "Priešinkitės viskam, kas pažeidžia žmogaus orumą." Žmogaus orumą pažeidžia ir draudimas laisvai burtis į organizacijas, partijas, alternatyvines valdančiajai, kurios pastarąją kontrobuotų ir kritikuotų. Kadangi nekontroliuojama vienvaldė partija neišvengiamai pavirsta tironija (kaip hitlerinėje Vokietijoje, TSRS, Kampučijoje). Bažnyčia, kaip dorovės mokytoja, visuomene, apie šią nelaime. įspėja, ir tai yra jos moralinė, pabrėžiu, moralinė, o ne politinė pareiga. (...)

Kun. V. Aliulis tai labai tiksliai nusakė Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime: "Stebimės, kad mokytos galvos sakosi negalinčios suprasti, kaip galėjo įsigalėti stalininė savivalė, kur yra jos šaltinis. O šaltinis tas pats, kaip ir hitlerinės savivalės. Vienintelė partija, net be frakcijų (Plojimai). Tai niekuomet negarantuoja demokratiškumo" ("Atgimimas", Nr. 8 p. p.).

(...) Beje, tremtinių klubo garbės nariais Nijolė Sadūnaitė, Jadvyga Bieliauskienė ir Justinas Šilinis išrinkti demokratiškai — taip nubalsavo susirinkusiųjų ir klubo tarybos dauguma — iš 21 — 13 "už". Gyvenamoji vieta čia nieko nelemia — ir TSRS mokslininkai yra JAV akademijų garbės nariai.
 

*  *  *


Zibalai (Širvintų raj.). 1988 m. gruodžio 28 d. Zibalų parapijos katalikai pasiuntė rajono vykdomajam komitetui tokio turinio pareiškimą: "Pokario metais, administracijai vykdant grubią ir, kaip dabar paaiškėjo, neteisėtą tikinčiųjų persekiojimo politiką, mūsų bendruomenė neteko visų bažnyčiai priklausiusių pagalbinių pastatų. 1950 m. buvo nusavinta klebonija ir ūkio pastatai: svirnas, tvartas, klojimas. 1972 m. apylinkės pirmininkas Kriaučiūnas su milicijos pagalba iš mūsų atėmė paskutinį parapijos namą — vadinamą "špitole.". Kadangi visi išvardinti statiniai buvo įrengti tikinčios Uaudies, mūsų bei mūsų tėvų triūsu ir lėšomis ir buvo savavališkas, niekuo nepagrįstas plėšikavimo aktas. Patalpos yra reikalingos mums, Zibalų katalikams ir parapiją aptarnaujantiems kunigams. Todėl, ištyrus antiįstatymišką nusavinimo būdą, reikalaujame išlikusius pastatus grąžinti teisėtam savininkui — tikintiesiems, atlyginant nuostolius už neišlikusiuosius. Jūsų sprendimas padės mums suprasti, ar katalikai jau nebelaikomi antrarūšiais žmonėmis."

Pareiškimą pasirašė kun. Robertas Grigas ir 53 parapijiečiai. 1989 m. sausio 19 d. gautas vykdomojo komiteto pirmininkės M. Sabaliauskienės pasirašytas atsakymas:

"LTSR AT Prezidiumo 1948 m. liepos 19 d. įsaku buvo nacionalizuoti visi maldos namai, vienuolynai, o taip pat religinėms bendruomenėms priklausantys gyvenamieji namai ir prie jų esantys ūkiniai bei pagalbiniai pastatai nepriklausomai nuo jų dydžio.

Maldos namai tuo pačiu įsaku buvo perduoti nemokamam ir neterminuotam naudojimui religinėms bendruomenėms, o vienuolynai ir gyvenamieji namai perduoti komunaliniam fondui.

LTSR AT Prezidiumas 1958 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu paaiškino, kad 1948 m. liepos 19 d. įsakas neturi būti taikomas religinių bendruomenių gyvenamiems namams, ūkiniams bei pagalbiniams pastatams, pastatytiems religinių bendruomenių reikmėms po 1945 m. rugpjūčio 22 d., turint tam Religinių reikalų tarybos įgaliotinio leidimą. Kadangi minėti Zibalų religinės bendruomenės pastatai buvo statyti iki 1945 m. rugpjūčio 22 d., jų nacionalizavimas yra teisėtas ir rajono vykdomasis komitetas grąžinti šių pastatų neturi teisinio pagrindo."
 

*  *  *


Kaišiadorys. 1988 m. gruodžio 20 d. Kaišiadorių rajoninis laikraštis išspausdino Darsūniškio Kultūros namų direktoriaus V. Lapinsko straipsnį 'Tegul saulė tamsumus prašalins", kuriame pasakojama, kaip buvo sunaikinti Darsūniškio miestelio bromai — miesto vartai, kurių pirmieji, manoma, pastatyti dar valdant Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Vytautui. "Tuo metu Darsūniškis buvo Lietuvos kunigaikščių vasaros rezidencija (...) 1818 m. miestelyje kilo gaisras. Jis beveik visas sudegė. Nukentėjo ir miesto vartai, vėliau jie buvo atstatyti. Šiauriniai vartai tapo šv. Agotos, globėjos nuo gaisrų, o pietiniai — šv. Kazimiero (...) Rytiniai vartai buvo pastatyti šv. Jurgio garbei. Čia buvo atvaizduotas visiems gerai žinomas piešinys "Jurgis ant arklio duria smaką". Ši alegorija buvo suprantama įvairiai, tiek religiniu, tiek tautiniu aspektu.

Kryžių pjovimo bei tautos dvasinių atramos taškų naikinimo bumas 1963 m. pasiekė ir Darsūniškį. Tais metais vieną rugpjūčio naktį, kada visi kietai miegojo, buvo įvykdytas barbariškas aktas. Darsūniškio miestelio vartai buvo sulyginti su žeme. Griūdami žemėn, istorijos galiūnai aidu atsiliepė visų gyventojų širdyse. O valant teritoriją, reikėjo iškviesti Kaišiadorių miliciją ir saugumo darbuotojus.

Saugumo darbuotojas Volkovas visiems asmeniškai grasino po penkiolika metų už nepaklusnumą, į žmonių teisingus priekaištus buvo atsakoma įspėjamaisiais šūviais.

Dar ilgai šiose vietose žydėjo gėlės, degė atminimo žvakutės, kurios palaikė tikėjimą ir viltį: jog tiesa — tai statymas, o ne griovimas."

1988 m. lapkričio 12 d. Darsūniškio gyventojai parašė pareiškimą, reikalaudami atstatyti sugriautus miesto vartus, paskelbti spaudoje barbariškos akcijos įkvėpėjus, viešai pasmerkti antihumaniškus ir neteisėtus veiksmus. Po pareiškimu yra 191 parašas.
 

*  *  *


Vilnius. 1987 m. gegužes 28 d. Nijolės Sadūnaitės dėdė Kazimieras Rimkus, gyvenantis JAV, Čikagoje, rašė: "Vakar išsiuntėm siuntinį tavo vardu, adresu Architektų 27-2. Turėtum gauti ir tikime, kad gausi".

1987 m. spalio 30 d. K. Rimkus rašė: "Siuntinį turėjai seniai gauti. Man dar negrąžino, spėju, kad jis tebėra Vilniuje padėtas kur nors ant lentynos ir vis dar laukiama įsakymo, ar tau atiduoti, ar man grąžinti..."

Minėto siuntinio N. Sadūnaitė negavo, nors jame buvo siunčiami leistini persiųsti maisto produktai; negrąžino jo ir siuntėjui.


1988 rugsėjo 1 d. K. Rimkus vėl rase N. Sadūnaitei: "Pas mus daug rašo ir kalba apie jūsų glasnost ir perestroiką, todėl vakar išsiuntėm Marytės Sadūnienės (N. Sadūnaitės brolio žmonos) vardu siuntinį. Turėtumėt gauti spalio pabaigoje."

Siuntinys adresato nepasiekė, negrįžo ir siuntėjui K. Rimkui.

K. Rimkus bandė siųsti N. Sadūnaitės draugės Bronės Kibickaitės, giminaitės Danutės Kalinauskienės adresais, tačiau visi jie buvo pavogti.

1989 m. sausio 10 d. N. Sadūnaitę iš Vakarų Vokietijos pasiekė vyskupo Antano Deksnio siųsta banderolė. Banderolė išsiųsta 550 gramų, gauta svėrė 200 gramų, iš siųstų knygų gauta šv. Tėvo Jono-Pauliaus II Enciklika ir vokiškas kalendorėlis. Kokias knygas konfiskavo — nežinoma, banderolėje nebuvo nei paimtų knygų akto, nei siunčiamų knygų sąrašo.
 

*  *  *


Žygaičiai (Tauragės raj.). Pokario metais iš Žygaičių katalikų parapijos valdžia atėmė kleboniją, vėliau joje buvo įrengta ambulatorija. Šiuo metu baigiama statyti nauja ambulatorija. Žygaičių parapijos klebonas kun. V. Šlevas gyvena avariniame name, tačiau rajono valdžia pradžioje kategoriškai atsisakė grąžinti parapijai neteisėtai iš jos atimtą kleboniją, mat senojoje klebonijoje planavo įrengti kirpyklą.

Vis tik gruodžio 5 d. rajono valdžia, dar kartą apsvarsčiusi padėtį, senąją kleboniją grąžino parapijai.