Už pogrindine veikią iškalėjęs 25 metus (1948—1973) Balys Gajauskas vėl nuteistas — 10 metų ypatingai griežto lagerio darbų ir 5 metus tremties. Apkaltintas „nusikaltimais", už kuriuos demokratinių šalių teismai nebūtų leidę saugumo pareigūnams net laikinai sulaikyti „nusikaltėlį" — davęs vienam žmogui paskaityti porą knygų, išvertęs vieną „Gulago salyno" skyrių, sudaręs lietuvių politinių kalinių sąrašą ir kaupęs Lietuvos partizaninio judėjimo dokumentus.
Parengtinio tardymo metu buvo apklausti 37 liudininkai. Iš jų tik vienas; kažkoks Stavskis, paliudijo dalį šių „nusikaltimų". Net saugumo skirtasis advokatas Gavronskis pareiškė teisme — kadangi valstybės kaltintojus neįrodęs teisiamojo nusikaltimo, siūloma pakeisti 189 straipsnį.
Kaltinamasis neprisipažino kaltu. Teisme papasakojo, kad tardytojas Kazys grasinęs atvažiuoti į Kauną ir „pakratyti jo motiną, kad ta išleisianti paskutinį kvapą", o jeigu jis duos parodymus, tai bus paleistas namo.
Teismo komedija buvo blogai režisuota. Prokuroras Bakučionis vaizdavo dorą lietuvį!, kuriam suprantamos teisiamojo ir jo motinos kančios. Todėl jie paprašė teismą nubausti „valstybinį nusikaltėlį" Gajauską „tik" 7 metus griežto režimo lagerio darbų ir 5 metus tremties.
Po teismo nuosprendžio sekretorė aiškino, kad niekas nesitikėjo, jog teismas paskirs griežtesnę bausmę, negu prokuroras reikalavo. Labai grubus teisėjas Radžiūnas pridėjęs metus. Po tiek pat „pridėjęs" ir abu tarėjai . . . Lyg mes nežinome, kad tarėjams tepalikta teisė linkčioti galvą. Yra žinoma, kad KGB, Lietuvos Aukščiausiasis teismas ir kitos „juridnės" įstaigos yra Charazovo ir gen. Vorošilovo žinioje. Tačiau ir šie atlieka tik vyr. režisierių vaidmenį. Baigus teisminę procedūrą, prokuroro, advokato kalbos ir teisiamojo paskutinis žodis teletaipu perduodami į Maskvą. Ten „kažkas" nustatė bausmės dydį, kurį lietuviškasis teismas sužinojo tik prieš pat nuosprendžio paskelbimą.
Visiškai teisus Simas Kudirka tvirtinęs, kad nuosprendis Baliui Gajauskui yra Maskvos nuosprendis nepaklusniai Lietuvai, kerštas už jos troškimą būti laisvai ir nepriklausomai nuo imperialistinės Rusijos.
Balio Gajausko procesas priminė kruvinus Stalino laikus, turtingus žiauriais nuosprendžiais. Lietuvos TSR Aukščiausiojo teismo teisėjas perskaitė Maskvos nustatytą bausme lietuviui patriotui.
Kaip vyko teismo spektaklis teismo salėje ir rūmų vestibiulyje. Balandžio 12 d. 10 vai. penki rusiškai kalbą kareiviai ir karininkas įvedė į salę kaltinamąjį. Saugumas nepraktikuoja leisti į politinius procesus lietuvišką jaunimą ir norinčius stebėti teismo procesą. Greitai į salę buvo suleisti čekistai ir viskam abejingi korespondentai. Teisiamojo draugai, jų tarpe ir trys kunigai, veltui mėgino įeiti į teismo salę. Ypatingu uolumu, saugant įėjimą, pasižymėjo čekistas, disidentu pramintas „Berija" Pavėlavusiam A. Terleckui papulkininkis Baltinas pasiūlė įeiti į salę. Antanas Terleckas palaikė šį žestą provokacija, tačiau draugai patarė pasinaudoti proga stebėti procesą. Liudininkus apklausus, salėje buvo leista pasilikti Balio motinai ir kai kuriems jo artimiesiems.
Tą pačią dieną, kai teisė B. Gajauską, Mordovijos dienų draugą, R. Ragaišį tyčia buvo iškvietę į saugumą. Į saugumo komitetą R. Ragaišis nenuėjo. Jam dar nespėjus grįžti iš darbo į namus, namuose jau laukė pakartotinas kvietimas. Nežiūrint į visus pakvietimus, Ragaišis atvažiavo į teismą. Kelią į salę jam pastojo „Berija". Abu susiginčijo. Atskubėjo papulkininkis Česnavičius. Ragaišį saugumiečiai ironizavo. Jis gi jiems atsikirto: „Aš iki šiol nežinojau, kad jums priklauso ir Aukščiausiasis teismas". Čekistas iškvietė miliciją. Milicininkas mėgino Ragaišį nusivesti „pasikalbėti". Tačiau draugai neleido. Česnavičius įsakė neliesti Ragaišio. Nors Ragaišis ir ne „raupsotas", o teismas vyko prie „atdarų" durų ir vietų salėje buvo, bet Ragaišis, kaip ir jo draugai, liko už salės durų.
Išvesti iš kantrybės disidentai saugumo pykčiui ėmė porinti politinius anekdotus. Vienas paklausė majorą Trakimą, ką čekistai darys, jei Brežnevas Vokietijoje paprašys politinio prieglobsčio? . .
Teismo salėje tuo metu buvo apklausinėjami liudytojai. Teisėjas reikalavo tų pačių parodymų, kuriuos visokiomis priemonėmis buvo išgavęs tardytojas. Išsigandusi teisėjo pažadėtų 3 metų bausmės, liudytoja Cizikienė atsisėdo šalia Balio Gajausko.
Ketvirtadienį po paskutinio B. Gajausko žodžio draugai mėgino perduoti jam gėlių. Karininkas, stovėjęs sargyboje, metė puokštę atgal jiems po kojomis. Nesusivaldęs A. Terleckas sviedė karininkui lietuviškai „kiaulė". Motina ėmė raudoti. Draugai mėgino ją guosti: „Ko verkiate? Kam rodote priešams savo ašaras? Reikia didžiuotis tokiu sūnumi, o ne verkti." Pribėgęs „didvyris" Urbonavičius ėmė šaukti: „Kuo didžiuotis, kuo?" A. Terleckas atsakęs, kad niekas su juo nenori kalbėti. Tada „didvyris" ėmė gąsdinti: „Jūs patį reikia pasodinti šalia teisiamojo. „A. Terleckas atkirto: „Po dviejų metų kviesiu į šią salę. Tik tada nejus kaltinsite mane, o aš jus." Gali būti, kad čekistai turėjo įsakymą neprovokuoti daugiau A. Terlecko. Šitaip „dvikova" ir baigėsi.
Penktadienį, išklausiusi nuosprendžio, motina suklupo. Iš saugumo kalėjimo atvykusi felčerė rusė mėgino suteikti motinai pagalbą. Motiną globojusios moterys demonstratyviai atstūmė „ištiestą pagalbos ranką".
Po nuosprendžio dauguma čekistų ir korespondentų paliko teismo rūmus. „Berija" nusprendė pasityčioti iš disidentų: „Žiūrėkite, kiek jūsų mažai, o mūsų daug ..." Vienas iš disidentų atsakė: „Kinų dar daugiau. Kai jus teis gėlių neatnešime."
Disidentų elgesys teismo metu rodo, kad nuosprendžio B. Gajauskui autoriai blogai pažįsta lietuvių tautą — jie galvoja, kad žiauriu nuosprendžiu paklupdys ją.
Po teismo prokuroras Bakučionis teisinosi, kad jis nesitikėjęs tokios teismo pabaigos. Visi jie laukę daugiausia 5 metų bausmės. Tai Maskvos tarnų apgailėtina vaidyba, kuri tačiau neapsaugos jų nuo teisingo istorijos teismo.
Disidentų garbės reikalas — ateityje tokiuose teismo procesuose atsisakyti atsakinėti į teisėjų klausimus. Laikas suprasti, kad lietuviai teisėjai ne teisia, o perskaito Maskvoje priimtą nuosprendį. Lietuviai teisėjai tik padeda Kremliui sudaryti iliuziją, kad Lietuvos teismai suverenūs. Reikia prie gėdos stulpo prikalti teisėjų mantijomis apsirengusius čekistus!
Džiugu, kad Laisvės radijo vadovybė supranta, kad mūsų emigrantų pareiga — padėti pavergtai tautai.
Dėkojame Simui Kudirkai, Jurašams, K. Jokūbynui, generolui Grigorenkai. K. Linkauskui ir kt. už atsiliepimą į B. Gajausko teismą. Jam paskirta bausmė yra tolygi mirties nuosprendžiui — teisingai pabrėžia ir Vatikano radijas. Dievui padedant, iš mirties rogų jį gali ištraukti tik mūsų emigrantų protestai, Vakarų valstybių reikalavimas, apeliavimas į laisvojo pasaulio sąžinę.
Dėkojame belgų advokatui p. van der Bošui už jo nuoširdų norą padėti B. Gajauskui. Linkime sėkmės jo pastangoms išplėšti nuteistąjį iš KGB nagų.
Nepamirškime ir kitų tarybinio režimo aukų: lietuvių tautos dvasios milžino Petro Paulaičio, P. Plumpos, V. Petkaus, Š. Žukausko, H. Jaškūno ir kitų. Jie kenčia už mūsų visų laimę.
A. Liepa
***
