Prieš trisdešimt metų per Lietuvą ir už jos ribų nuvilnijo skaudi žinia apie kun. Juozo tragišką žūtį. Mane ji pasiekė gerokai pavėlavusi Permės lageryje, kai gavau eilinį „Tiesos“ numerį, kuriame buvo trumpa žinutė apie įvykusią avariją ir kun. Juozo mirtį. Žinutės tekstas kėlė įtarimą, kad KGB sunerimusi ir karštligiškai bando įteigti, kad čia įvyko eilinė avarija ir nieko daugiau. Tačiau šiandien susirinkome ne tam, kad išnarpliotume trisdešimties metų senumo įvykius, bet kad padėkotume Dievui už kunigą, daugelio širdyse įspaudusį neužmirštamus prisiminimus ir ne vieno gyvenimą pakreipusį nauja kryptimi.
Būtų gera, jei Bažnyčioje tarnaujantys visi kunigai esminiuose dalykuose būtų panašūs į šį Sūduvos krašto kunigą. Kun. Juozo kunigiškoje tarnystėje labai ryškiai spindi Kristaus palaiminimų dvasia.
„Palaiminti dvasingieji vargdieniai: jų yra dangaus karalystė“ (Mt 5,1). Kun. Juozas nebuvo formalus vienuolis, bet buvo padaręs neturto įžadą. Tai liudiju, nes kun. Juozas šį įžadą padarė mano akivaizdoje. Jo didžiausias turtas buvo paprasti, dažnai suvargę Lietuvos žmonės. Juos mylėjo ir jiems pašventė savo laiką, gabumus ir visą sąmoningą gyvenimą.
Neturėjo asmeninės sąskaitos banke, po mirties nerasta pinigų rašomojo stalo stalčiuose; tuose stalčiuose Lazdijų dekanas surado daug akmenėlių. Per laidotuves jis kalbėjo: „Nustebau ir atsiklaupiau prie rašomojo stalo. Mąstau, kad čia reikėtų atvesti kiekvieną jauną kunigą, kad pamatytų ir pasidžiaugtų, kiek „aukso ir turtų“ turi tikras kunigas. Supratau, ką reiškia tikros kunigystės svoris“.
Aš buvau ne vieną kartą liudininku, kai kun. Juozas visas santaupas išdalinęs vargšams ir kitoms Bažnyčios reikmėms, atvažiuodavo pas mane, prašydamas pagelbėti jo finansinėse bėdose. Bandydavau įtikinti, kad reikėtų šiek tiek išlaikyti saiką, bet, kaip jam buvo įprasta, kantriai išklausydavo ir pasakydavo: jei gali, padėk.
Pinigai kunigo rankose gali daug pasitarnauti sielovadoje, bet jei kunigas pamilsta pinigus, tuomet jie tampa prakeikimu ir neša didžiausius nuostolius Bažnyčiai.
„Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę“.Kun. Juozas turėjo cholerišką prigimtį ir jam daug kainavo apvaldyti savo charakterį. Tačiau kam teko su juo bendrauti, prisimena jo ramybę net pačiais sunkiausiais momentais. Nuolatinės maldos santykyje su Dievu jis gebėjo viską sustatyti į savo vietas ir visuomet išlaikyti nesudrumsčiamą ramybę.
„Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo“.Kurį laiką, dirbdami Prienų melioracijoje, gyvenome viename name. Kartą buvau liudininkas, kaip kun. Juozas radęs ant šaligatvio miegantį girtuoklį, apkabines nešė jį į blaivyklą. Jis aiškino: gatvėje maža kas gali žmogui atsitikti, o blaivykloje išmiegos ir bus sveikas. Kun. Juozas neskirstė žmonių: čia geri, o čia niekam tikę. Jam kiekvienas vargšas, alkoholikas, kalinys ir net jį persekiojęs saugumietis buvo jo brolis, į kurį žvelgė Jėzaus akimis. Labai norėtųsi, kad mes visi - dvasiškiai ir pasauliečiai katalikai - būtume panašūs į kun. Juozą.
„Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą“.Celibato įžadas neuždarė kun. Juozo klebonijoje ir neapribojo jo veiklos, atvirkščiai, pasitarnavo savo meilę dalinti daugeliui. Kas suskaičiuos tuos tūkstančius jaunuolių, seserų vienuolių ir kitų tikinčiųjų, kuriems kun. Juozas dalijo savo meilę ir Dievo žodį.
Ta meilė kun. Juozą nuvedė ir į lagerį. Antrą kartą teisiamas už vaikų ruošimą Pirmajai Komunijai, kun. Juozas kalbėjo: „Jūs man už grotų parodėte tūkstančius jaunuolių. Nė vienas jų nepažįsta Dievo tokio, kurį reikia mylėti ir kuris myli mus. Jiems niekas apie tokį Dievą nekalbėjo, niekas jų nemokė kur rasti laimę, darant gera kiekvienam žmogui, netgi priešui. Gerai žinau, jei mes, kunigai, apie tai nekalbėsime, tai akmenys pradės šaukti, o Dievas pareikalaus iš mūsų jų likimo. Jei mūsų, kunigų, už tai neteis teismai, tai mus teis tauta“.
„Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje“.Du kartus kun. Juozas kalėjo už vaikų mokymą religijos tiesų. Jo sekimui buvo suorganizuota tiesiog armija seklių kolaborantų, kurie turėjo nešti į KGB bet kokią informaciją. Neviską kunigas anuomet žinojo, bet ir tai, ką jis matė, buvo pakankamai sunkus persekiojimo kryžius. Labai skaudus kun. Juozui buvo KGB uždėtas kryžius, kai jis cheminėmis medžiagomis buvo nudegintas, siekiant jį visiškai sukompromituoti kaip kunigą.
Kai kuriuos kryžius kunigas Juozas pats užsidėdavo. Tai jo kelionės patarnauti Pavolgio, Kazachstano ir Sibiro tikintiesiems. Tai tremtinių lankymas, nešant paguodos žodį ir Eucharistiją, tai jo organizuojama pogrindžio kunigų seminariją ir rūpestis religinės spaudos gaminimu ir platinimu.
Būtų labai gera, kad kiekvienas kunigas, kuris, tarnaudamas kaimo parapijoje, nusimena ir dejuoja, kad yra vyskupo užmirštas, susipažintų su kun. Juozo veikla. Anuomet kun. Juozas sovietinės valdžios tiesiog pasmerktas dirbti atkampiose vyskupijos parapijose, kaip antai, Valakbūdyje, Šlavantuose ar Rudaminoje, ne tik nerezignavo, bet išplėtė savo sielovadinę veiklą, ko nebūtų galėjęs padaryti dirbdamas didelėse parapijose.
Padėkokime Dievui už kun. Juozo tarnystę, už jo meilę žmonėms, Bažnyčiai ir Lietuvai, už jo radikalų sekimą paskui savo Mokytoją.
2016 02 06 Rudamina
