Patriubavičius papasakojo apie įvykusią avariją ir apie tai, kaip jis padėjo Petroniui gaminti literatūrą.
— Mano žmona pažinojo Petronį ir laikė jį puikiu žmogumi. Kartą, kai aš po avarijos buvau namuose, atėjęs Petronis pasiūlė, ar aš nenorėčiau spausdinti maldaknyges ir religines knygeles. Politika nebus liečiama ir jokio pavojaus dėl maldaknygių nebus. Aš susigundžiau, nes norėjau uždirbti. Petronis papasakojo, kad norint, bus galima per mėnesį uždirbti iki 400 rub. 1973 vasaros pabaigoje Petronis atsivedė Plumpa, kuris išrinko kambarį, o kuomet Petronis atvežė „Erą", Plumpa ją sumontavo ir išmokė mane dirbti. Aš ėmiau kopijuoti knygą „Danguolės laimė", tačiau, dauginant kitą knygą, ėmė nesisekti. Apie tai pranešiau Petroniui. Neužilgo atėjo Plumpa ir, suderinęs „Erą", pamokė mane dirbti. Vieną kartą Plumpa atnešė LKB Kronikos 7-jį numerį ir, išėmęs iš aparato knygutę, įstatė jį kopijuoti. Aš, būdamas mažamokslis, pagalvojau, kad ir čia rašoma apie tikėjimą.
— Ar jūs pats skaitėte tą Kroniką ? — paklausė prokuroras.
— Ne.
— Kodėl neskaitęs pradėjote kopijuoti?
— Aš pats menkai skaitau ir pasitikėjau žmonėmis.
— Kiek reikėjo Kronikų pagaminti?
— Apie 20 egz. 6-jo numerio ir tiek pat 7-jo.
Kas „Kronikos" iš jūsų paėmė?
— Man bekopijuojant, atvažiavo Petronis ir užsipuolė, kodėl aš neatspausdinęs jo knygelių, o „Kronikas"? Tada aš paaiškinau, kad jas atnešęs Plumpa ir liepęs kopijuoti. Petronis pasiėmė „Kronikas" ir išsivežė.
Petronis, teisėjo paklaustas, kur padėjęs paimtas „Kronikas" — paaiškino, kad jas išplatinęs.
***
— Pradėdamas kalbėti, norėčiau pabrėžti, — kalbėjo P. Plumpa, — kad kaltinimai pateikti ne tuo adresu. Turėčiau aš kaltinti valdžią, o ne valdžia mane. Kai grįžau iš lagerio, valdžia mane visą laiką persekiojo, dažnai atleidinėdama iš darbo. Būdamas Mordovijos lageryje girdėiau pasakojimą apie tolimą šiaurę, kur gyvena baltos meškos, o baltas vilkas vijosi baltą zuikį...
— Prašome kalbėti, kas rišasi su kaltinimu, — nutraukė teisėjas Plumpos kalbą.
Plumpa pareiškė, jei teisėjas neduoda jam kalbėti, tegu klausia.
— Kodėl jūs pakeitėte pavardę?
— Norėdamas atsakyti į šį klausimą, aš turėčiau toliau tęsti Chruščiovo laikų pasakojimą...
Teisėjas vėl nutraukė Plumpos kalbą. Sekė kelios minutės nejaukios tylos.
— Kodėl jūs sakėte, kad neturite pilietybės? — vėl paklausė teisėjas.
Plumpa patvirtino, kad jis tikrai neturįs pilietybės, nes, grįžęs iš lagerio, jis buvo mėtomas iš darbo į darbą ir, kaip antitarybinis nusikaltėlis, negalėjęs prisiregistruoti.
— Jei aš neturiu teisės į darbą, — kalbėjo Plumpa, — tai tuo pačiu neturiu teisės į gyvenimą, ir aš negaliu skaitytis piliečiu tokios valstybės, kuri man neduoda jokių teisių.
Vėliau iš naujo klausiamas, kodėl pakeitęs pavardę, Plumpa paaiškino:
— Pasą man išdavė, išeinant iš kalėjimo, Mordovijos vidaus reikalų ministerija (VRM). Kadangi su šiuo pasu iš visur buvau varomas, tai, nuėjęs pas Vilniaus milicijos valdybos viršininką, pareiškiau: „Jeigu persekiojimai tęsis toliau, aš būsiu priverstas padaryti kokį kriminalinį nusikaltimą, už kurį atsėdėjęs pora metų būsiu priimtas į visuomenę net su tam tikromis lengvatomis." Milicijos viršininkas perpyko ir pagrasino duosiąs lazda per galvą. Aš pareiškiau, kad, išdaužęs jam langus, tikriausiai gaučiau ne daugiau dviejų metų.. . Paskui kalba pakrypo geresne linkme, ir viršininkas pažadėjo man padėti. Jo pasiųstas, nuvykau pas Spalio rajono milicijos viršininką, bet buvau išvytas.
Toliau Plumpa pasakojo, — norėjęs pakeisti pavardę teisėtu keliu — susigrąžinti prosenelio Gasiūno pavardę.
— Caro laikais mano prosenelis buvo pono Gasiūno baudžiauninkas. Ponas nenorėjo, kad baudžiauninkas vadintųsi jo pavarde. Dėl to senelis buvo labai dažnai mušamas ir vėliau ištremtas į Sibirą. Seimai buvo duota Plumpos pavardė nuo žodžio „plumpinti" — mušti. Seneįis Sibire išbuvo 25-rius metus ir gyvas grįžo į Lietuvą Gasiūno pavarde. Tada pono širdis atsileido ir jis seneliui padovanojo 2 ha žemės su visais rugiais.
Vieta, kur senelis gyveno iki šiol vadinama Gasiūniškio vienkiemiu..."
Kauno miesto milicijos pasų skyrius Plumpos pageidavimą atmetė, nes nebuvę liudininkų, kurie būtų patvirtinę šios istorijos tikrumą.
— Po kiek laiko, ruošdamasis vedyboms, — tęsė kalbą Plumpa, — aš privalėjau būti prisiregistravęs, o kad apsivedęs galėčiau būti ramus ir pats ir mano šeima, aš iš pavardės Plumpa padariau Pliuras. Be to, aš maniau, jei šis falsifikavimas išryškės, gausiu 2 metus ir, juos atsėdėjęs, sulauksiu ramybės.
— Kodėl jūs apie šį falsifikavimą nepranešėte atitinkamiems organams? — paklausė prokuroras.
— O kodėl man reikėjo greitinti įvykius? — pastebėjo Plumpa. — Po kiek laiko aš vėl ištaisiau pakeistas raides, ir šį pasą, drauge su autobiografija, kalėjimo charakteristika ir pareiškimu, kuriame nurodžiau, dėl kurių priežasčių aš negaliu naudotis pasu, išsiunčiau atgal į Mordoviją. Tokiu būdu likau be dokumentų ir be darbo.
—1972 m. žmonai negalint dirbti dėl dviejų mažamečių vaikų, — tęsė Plumpa, — nutariau kuo nors verstis, kad išlaikyčiau savo šeimą. Gavęs užsakymą padaryti kopijavimo aparatą, aš sutikau jį padaryti
— Kas jums davė užsakymą? — paklausė teisėjas.
— Neturiu moralinės teisės pasakyti, nes tam asmeniui pakenkčiau.
— Pagal ką jūs kūrėte tą aparatą?
— Man buvo atnešta apie 30 brėžinių. Tai nedidelės apimties ir ypatingos konstrukcijos kopijavimo aparatas.
Plumpa pasakojo, kad minėtą aparatą kūręs pas Semašką - Semaškevičių, išsinuomotame palėpės kambarėlyje.
— Kas jums pristatydavo medžiagas?
— Užsakovas.
— Ar tą darbą pabaigėte?
— Padariau maždaug 70 % darbo.
— Ar gavote atsakymą dėl dokumentų iš Mordovijos VRM?
— Ne. Tačiau, kiek supratau iš tardymo eigoje pasitaikiusių užuominų, atsakymas randasi saugumo komitete.
— Iš Patriubavičiaus parodymų mums žinoma, kad jūs pas jį buvote pirmą kartą nustatyti, kuri patalpa jo namuose Ežerėlyje yra tinkamiausia kopijavimo aparatui; antrą kartą atvykęs sumontavote kopijavimo aparatą „Erą" ir pamokėte Patriubavičių kopijuoti. Trečią kartą atvykote pataisyti ir pamokyti, kaip elgtis darbo metu. Ketvirtą kartą jūs atvežėte 6-jį ir 7-jį LKB Kronikos numerius, ir, išėmęs iš aparato religinio turinio knygelę, įstatėte spausdinti LKB Kronikas, maždaug po 20 egz.
— Taip.
— Kas jums davė tuos „Kronikos" numerius?
— Neturiu moralinės teisės pasakyti tuos asmenis.
Plumpa neigė kaltinimą, kad jis padauginęs po 19 egz. LKB Kronikos 1-jį, 2-jį ir 3-jį numerius.
— Kur gavote LKB Kronikos numerį, rastą pas jus kratos metu? — paklausė teisėjas.
— Negaliu pasakyti, nes pakenkčiau tam asmeniui.
Plumpa neigė, jog jis sumontavęs „Erą" pas Gudą ir kitą „Erą" davęs Petroniui.
— Jokių „Erų" aš neturėjau, nedaviau ir nenuomavau, — tvirtai pareiškė kaltinamasis.
— Vienu metu, — Plumpa kalbėjo, — aš patyriau, kad iš tikrųjų yra persekiojama už religinę literatūrą.
Pas mane kratos metu buvo užėjusi moteris, pas kurią taip pat buvo padaryta krata. Jos rankinuke saugumiečiai rado maldaknygę, kuri buvo atimta, o pati moteris nuvesta į saugumą. Tolesnio jos likimo nežinau.
Teisėjas paprašė nurodyti konkretų faktą, kad kas nors būtų baustas už religinę literatūrą, Plumpa paminėjo Rezbicką, kuris už maldaknyges saugumo izoliatoriuje sėdėjo keturis mėnesius.
— Bet vis dėlto jis buvo paleistas?
— Taip, tačiau sėdėjimas saugumo izoliatoriuje yra tas pat, kaip ir kalėjime. Man kasdien skauda galvą jūsų kazematuose.
Teisėjas paaiškino, kad pareigūnai tuo metu tyrę, ar iš tikrųjų Rezbickas užsiėmęs tik religinės literatūros dauginimu.
— Už ką jūs buvote teistas anksčiau?
— Už politiką.
— Papasakokite plačiau.
— Tai buvo Chruščiovo laikais. Aš dalyvavau riaušėse, kurios vykdavo kasmet Vėlinių dieną Kauno miesto kapuose. (Milicija vaikydavo, gaudydavo ir suiminėdavo jaunimą už žvakių deginimą Vėlinių naktį ant Nežinomojo kareivio, Dariaus ir Girėno ir lakūnų kapų. — Red.) Per vienas vėlines mane suėmė kapinėse ir namuose padarė kratą. Jos metu rado kiaulėms skersti peilį, šautuvo vamzdį su surūdijusia spyna ir granatą be sprogiklio. Teismas visa tai kvalifikavo, kad aš „norėjęs su ginklu rankose nuversti tarybų valdžią". Gavau 7-rius metus. Tuo metu man buvo 18 metų, ir tokius daiktus, kaip granatas be kapsulės, surūdijusias šautuvo spynas iš smalsumo rankiojo ir krapštė visi vaikai ir jaunuoliai.
— Būnant kalėjime, mano nacionalistiniai - šovinistiniai jausmai pasikeitė. Tam pavyzdžių buvo net per daug. Su manimi sėdėjo kai kurie nacionalistai, anais laikais šaudę žydus, o lageryje jie lenktyniavo skųsdami kalinius vyresnybei ir nešiojo tvarkdarių ir vyresniųjų raudonus raiščius. Aš supratau, kad žmogus, neturintis tvirtos pasaulėžiūros, sieks tik žemesniųjų instinktų patenkinimo: valdžios, pinigų ir karjeros. Todėl užsidegiau noru susidaryti tvirtą pasaulėžiūrą — ėmiau skaityti filosofų veikalus, ypač prancūzų — Didro (Diderot), Ruso (Rousseau) ir kt. — veikalus. Tuo pat metu mokiausi ir prancūzų kalbos. Skaitydamas filosofinius veikalus, aš nuolat mačiau tą kovą, kurią ateistai vedė prieš Dievą. Ėmiau mąstyti, — jeigu Dievo nėra, kodėl kovojama prieš tai, kas neegzistuoja? O jeigu yra?... Norėdamas išklausyti antrąją pusę, pradėjau skaityti religinio turinio knygas. Taip aš suradau Dievą ir tikėjimą. Iki 1961 m. į tikėjimą aš žiūrėjau skersom, bažnyčios nelankiau, apie Dievą neturėjau supratimo. Nuo 1961 m. tikėjimas manęs neapvylė iki šiai dienai.
— Grįžęs iš kalėjimo jūs būtinai norėjote gyventi Vilniuje. Kodėl ne tėviškėje? — paklausė prokuroras.
— Ruošiausi stoti į universitetą ir studijuoti prancūzų kalbą.
***
V. Jaugelis pradžioje kalbėjo labai tyliai. Teisėjas tuojau nutraukė jo kalbą, klausdamas, kodėl jis taip piktai kalbąs.
— Man yra skaudu, kad tikintieji negali naudotis tomis pačiomis teisėmis, kaip ateistai, kad tikintieji neturi žodžio ir spaudos laisvės. Jau pats faktas, kad aš čia esu teisiamas, yra pakankamas įrodymas, kad tikintieji neturi nei žodžio, nei spaudos laisvės. Iš tikrųjų, turėtų būti atvirkščiai — kaltintojai turėtų sėdėti teisiamųjų suole.
Teisėjas Jaugelį pertraukė ir paprašė atsakyti į jam pateikiamus kaltinimus.
— Kuo jūs įrodysite, kad tikintieji neturi pą pačių teisių, kaip ateistai? — paklausė teisėjas.
— Bažnyčios uždaromos ir paverčiamos sandėliais, kinoteatrais. Kunigai teisiami už vaikų katekizavimą. Neturime maldaknygių, neleidžiama išleisti katekizmų, trūksta religinių knygų. Kunigų maža, o norintiems įstoti į Seminariją — trukdo saugumas.
— Kuo jūs įrodysite, kad, įstojant į Seminariją, kišasi saugumo organai?
— Dar dirbdamas Kauno Šiluminiuose tinkluose šoferiu, padaviau pareiškimą stoti į Kauno kunigų seminariją. Po kelių dienų mane iškvietė į milicijos valdybą, iš kurios nusivedė į saugumą. Saugumo komitete pareigūnai man pareiškė: „Viskas nuo mūsų priklauso — įstosi į Seminariją ar ne".
— Tai iš to sprendžiate, kad iki šiol jums įstoti į Seminariją trukdė Valstybinis saugumo komitetas, — paklausė prokuroras.
— O ką jūs galvotumėte, jei jums taip būtų pareiškę saugumo darbuotojai?
— Jūs buvote sulaikytas Šakiuose, renkant parašus po taip vadinamu Memorandumu? — paklausė teisėjas.
— Taip.
— Prienų rajone buvote sulaikytas dėl to paties reikalo?
— Taip.
— Ar, eidamas po žmones, jūs skaitėte Memorandumą ar šnekėjote ir nuo savęs.
— Skaičiau tik Memorandumą.
— Koks pagrindinis tikslas skatino jus šitai daryti: kuo daugiau surinkti parašų ar kuo plačiau paskleisti Memorandumo turinį?
— Ir viena, ir kita.
— Kas jums davė Memorandumą ?
— Neatsimenu.
— Mums yra žinoma, kad vienas šeimos narys pasirašydavo už visą šeimą. Ar taip buvo?
— Ne. Aš savo darbą atlikau sąžiningai.
— Stašaitis tvirtina, kad jūs kartu su juo padauginote LKB Kronikos 6-jį numerį?
— Taip.
— Kiek vienetų?
— Apie šimtą egzempliorių.
— Kas išplatino?
— Aš.
— Kur išplatinote „Kronikas"?
— Visur. Nepamenu.
— Ar tai buvo jūsų iniciatyva?
Stašaitis teigė, kad tai buvo padaryta jo iniciatyva. Patriubavičiaus advokatas paklausė Jaugelį:
— Kiek jums metų?
— Dvidešimt septyneri.
— Ar nesergate?
— Taip, sergu storųjų žarnų polipais.
— Ar tai pagydoma?
— Ne. Šiek tiek padeda gyvenimo sąlygų pagerinimas.
Gruodžio 5-ji diena
Tarybų sąjungoje šiandien minima TSRS Konstitucijos diena.
TSRS Konstitucijos 125 str. rašoma: „Sutinkamai su darbo žmonių interesais ir siekiant sustiprinti socialistinę santvarką, TSRS piliečiams įstatymu garantuojama:
a) žodžio laisvė,
b) spaudos laisvė. .."
Šitaip rašoma TSRS Konstitucijoje, o tikrovėje...
