Lietuva yra išbuvusi Rusijos okupuota beveik 200 metų (1795-1977), išskyrus trumpą 22 metų (1918-1940) laisvės laikotarpį. Lietuva per tą laiką nuo savo pavergėjų yra daug nukentėjusi. Ji buvo ne tiktai apiplėšta, bet turėjo ilgai ir sunkiai kovoti ir kentėti, siekdama išsaugoti savo didžiausias vertybes: katalikų tikėjimą ir tautiškumą. Lietuviai ilgą laiką buvo įvairiais būdais išnaudojami, persekiojami, masiškai tremiami ir net žudomi.
Kun. Pr. Račiūnas, str. autorius
Norėdami išsaugoti savo gyvybę ir laisvę, bėgdami nuo nemėgiamos karo tarnybos okupantų daliniuose ar mirties Sibiro pusnynuose, daugelis lietuvių atsidūrė užsienyje, daugiausia Jungtinėse Amerikos Valstybėse. Atskirti nuo savo tėvų, brolių bei seserų, jie niekada nenustojo mylėti savo tėvynės Lietuvos ir joje kenčiančiųjų artimųjų. Ir dabar jie jaučiasi esą vienos motinos— Lietuvos vaikais. Išvykę apsišvietusieji ir drausmingi mūsų tautiečiai sugebėjo gerai susiorganizuoti. Jie ir išeivijoje sukūrė lietuviškas parapijas, suorganizavo savas mokslo, meno įstaigas ir draugijas. Čia jie leidžia savo laikraščius, vieningai ir ištvermingai gina pavergtosios savo tėvynės teises, sugeba rasti galimybių painformuoti net žymius Bažnyčios atstovus ir paveikti politinius ir visuomeninius veikėjus užstoti kenčiančią savo tėvynę.
Mūsų tautiečiai, dvasininkai ir tikintieji, susitikdami su į Lietuvą atvykstančiais turistais tautiečiais arba patys viešėdami užsienyje, pastebi, kaip daugeliui jų sunku orientuotis Lietuvos religinio gyvenimo painiuose klausimuose. Daugelio problemų nepajėgia suprasti arba išspręsti, neminint negausių išimčių, net aukšto laipsnio dvasininkai, nekalbant apie eilinius tikinčiuosius. Vieni iš jų mano, kad visus religinius klausimus, net liečiančius slaptą tikinčiųjų veiklą, gali išspręsti vietos ordinarai, jie pamiršta, kad daugelio jų veikla suvaržyta, o į kai kuriuos iš jų tikintieji nedrįsta kreiptis. Kiti nepajėgia suprasti, kaip Lietuvoje gali būti iškatekizuota apie 70 proc. vaikų, kada už katekizaciją Lietuvoje nubausti keli kunigai ir tikintieji kalėjimu.
Jie neturi supratimo, kaip plačiai Lietuvoje vyksta katakombiniu būdu katekizaciją, vadovaujama nebijančių nei administracinių baudų, nei kalėjimų kunigų ir pasauliečių. Pasitaikė net tokių turistų, kurie stebėjosi, kodėl vežami į Sibirą lietuviai nepaskambino telefonu milicijai, kad sulaikytų jų ištrėmimą. Jiems dažnai sunku atskirti, kuriais asmenimis galima pasitikėti, kuriais negalima. Jie neįsivaizduoja, kiek Lietuvoje yra saugumo užverbuotų asmenų, pajėgiančių klaidinti atskirus asmenis ir viešąją opiniją. Mes tą reiškinį iš dalies pateisiname, nes painią mūsų būklę labai sunku suprasti, čia ilgiau nepagyvenus ar nepamačius Sibiro. Prisipažįsta mus sunkiai suprantą mūsų kaimynai Vokietijos ir Lenkijos socialistinių valstybių vyskupai ir tikintieji. Juo sunkiau suprasti mūsų sąlygas laisvėje gimusiems ir laisvėje užaugusiems Vakarų civilizacijos žmonėms. Padėtį dar pasunkina gudri mūsų tikėjimo ir tautos priešų apgaulė. Jie gali laisvai siųsti į užsienį klaidinančius raštus, skelbti straipsnius. Blogiausia, kad prie to klaidinimo prisideda, nors ir priversti, įvairių laipsnių dvasininkai gyvu ar rašytu žodžiu. Kai kurie iš jų, rūpestingai vykdydami ateistų nurodymus, net nuvykę į Vatikaną, jį klaidingai informuoja. Dėkui Dievui, kad bent paskutiniu laiku išryškėjo ta klasta. Net ir tie, kurie geriau mus supranta ir užjaučia, užsienyje gyvenantieji dvasininkai ir tikintieji skundžiasi, kad negali išmelsti privilegijų ir pagalbos. Mūsų pageidavimai žodžiu ir raštu iki šiol likdavo dažniausiai be rezultatų. Tikimės, kad Katalikų Bažnyčios vadovybė ir mūsų tautiečiai, tiksliau ir plačiau pažinę mūsų sąlygas, daugiau ir sėkmingiau mums padės.
Pirmiausia jaučiame pareigą padėkoti Apaštalų Sostui už atskiros bažnytinės provincijos įsteigimą. Dėkojame ir dabartiniam šv. Tėvui Pauliui VI už paskutiniu laiku mums skirtą dėmesį: turiningas Vatikano radijo laidas, Lietuvos okupacijos nepripažinimą, šv. Kazimiero kolegijos įsteigimą, už suteikimą Šiluvos šventovei bazilikos titulo, už rodomą nuoširdumą šv. Tėvą lankantiems mūsų tautos atstovams, už jautrų reagavimą į 17,000 t skundą, už diplomatines pastangas padėti ir už visą nuoširdumą bei meilę, už nuoširdžias maldas.
Dėkojame už norą padėti mums visomis galimomis priemonėmis. Mes žinome, kad Lietuvos katalikų jėga glūdi vienybėje su šv. Tėvu ir su Katalikų Bažnyčia. Okupantai įvairiais būdais mėgino mūsų vyskupus ir atskirus kunigus atplėšti nuo Apaštalų Sosto. Už tą ištikimybę jie turėjo daug nukentėti. Lietuvos katalikai sunkiausiais laikais rodė savo drausmingumą ir klusnumą šv. Tėvui.
Kviečiame viso pasaulio lietuvius ir viso pasaulio katalikus rodyti didžiausią meilę, pagarbą ir pasitikėjimą, susilaikyti nuo nesveikos, be meilės Bažnyčios vadovų kritikos. Mes smerkiame kiekvieną veiklą, ardančią Bažnyčios vienybę. Tikimės, kad šv. Tėvas, įvertindamas mūsų ištikimybę ir atsidavimą, ateityje mums parodys dar daugiau pasitikėjimo ir pagal galimybes patenkins mūsų pageidavimus.
Mes esame dėkingi Airijos katalikams, parodžiusiems mums nuoširdžią brolišką užuojautą ir kenčiančiai mūsų tautai padovanojusiems švč. Mergelės Marijos statulą.
Dėkojame ypač Jungtinių Amerikos Valstybių vyskupams, senatoriams, kongreso atstovams už Lietuvos tikėjimo ir laisvės įkalintų lietuvių gynimą. Esame dėkingi daugeliui Italijos, Vokietijos, Prancūzijos, Šveicarijos vyskupams, kunigams ir tikintiesiems, kurie raštu ir žodžiu kovoja už Lietuvos tikėjimo laisvę. Be to, dėkingi ir Tarybų Sąjungos Žmogaus teisių gynėjams, ypač akademikui A. Sacharovui ir už tos laisvės gynimą įkalintam daktarui S. Kovaliovui. Ta proga norim padėkoti ir žydų žurnalistams bei jų atstovaujamai spaudai, kuri plačioms skaitytojų masėms skelbia mums daromas Tarybų Sąjungos ateistų skriaudas. Baugiais Hitlerio teroro laikais daug Lietuvos dvasininkų, patys rizikuodami savo gyvybę, išgelbėjo nemažai žydų gyvybių, šitokie faktai yra aprašyti knygoje „Ir be ginklo kariai". Net visaip bedievių šmeižiamas vysk. V. Brizgys nacių okupacijos metu Kauno Įgulos Bažnyčioje viešai per pamokslą pasmerkė masinį žydų žudymą, kaip nesuderinamą su krikščioniška morale.
Matydami mūsų tautiečių ir Lietuvos katalikų Bažnyčios bičiulių norą mums padėti ir žinodami, kaip Tarybų Sąjungos ateistai bando suklaidinti viešąją pasaulio opiniją, ryžtamės bent trumpais bruožais atvirai painformuoti mūsų tautiečius ir viso pasaulio tikinčiuosius bei geros valios žmones, kokie yra degantys Lietuvos ir katalikų Bažnyčios reikalai, laukią greito, energingo sprendimo, kokios yra susidariusios dvasininkų ir tikinčiųjų pažiūros.
Nepaisant didžiausių pavojų, stengiamės daryti viską, kad mūsų krašte tikėjimas išsilaikytų.
Kad būtų galima lengviau suprasti Tarybų Sąjungos ateistų klastą, trumpai supažindinsime, kokius metodus jie vartoja, naikindami Pravoslavų Bažnyčią Tarybų Sąjungoje. Paskui supažindinsime su Romos Katalikų Bažnyčios gyvenimo problemomis visoje Tarybų Sąjungoje, ypač Lietuvoje.
Pagal marksizmo teoriją, religija yra kapitalistinė, išnaudotojiška socialinė gyvenimo apraiška. Kraštuose, kur panaikinta kapitalistinė santvarka, religija turinti palaipsniui sunykti. Religija esanti liaudies opiumas.
Kadangi gyvenimas, tos teorijos nepatvirtina ir religija laikosi komunistų valdomuose kraštuose, tai jie naudoja visokias propagandines, administracines ir net fizinio naikinimo priemones, kad ta teorija pasitvirtintų. Todėl nenuostabu, kad Tarybų Sąjungos yra tokia politika: religija tuo tarpu toleruojama, kur ji nykstantis reiškinys, ir visa jėga naikinama ten, kur ji pradeda rodyti naujas savo gyvybės atžalas. Kaip nykstančiai Romos Katalikų Bažnyčiai tarybiniai kulto įstatymai leidžia tuo tarpu ribotai veikti: kunigams atlikti kulto apeigas ir teikti sakramentus. Tačiau ir čia nėra pilnos laisvės. Apskritai tikinčiųjų veikla suvaržyta visokiais neoficialiais, visiškai slaptais ar pusiau slaptais potvarkiais bei instrukcijomis. Dažniausiai aklai kopijuojami Rusijos carų metodai: parenka kandidatus į vyskupus, kišasi į vyskupijų kurijų veiklą, atskirų parapijų veiklą, jų valdymą paveda vadinamiems bažnytiniams komitetams, kurių nariais gali būti ir ateistai. Tokiu būdu Bažnyčios valdymas ir veikimas paraližuojamas iš išorės ir iš vidaus.
Pravoslavų Bažnyčios būklė Tarybų Sąjungoje
Vos tik po Spalio revoliucijos Rusijoje paėmė valdžią bolševikai, prasidėjo tikinčiųjų, ypač pravoslavų ir katalikų, varžymas, vėliau virtęs kruvinu persekiojimu. Naujai išleistais dekretais Bažnyčia atskirta nuo valstybės ir mokykla nuo Bažnyčios. Iš tikrųjų Pravoslavų Bažnyčia buvo pavergta valstybei, o mokyklose įvedamas ateistinis auklėjimas, draudžiantis jaunimui lankyti pamaldas. Tarybų valdžia per daugelį valdymo metų įsitikino, kad geriausias būdas kovoti su tikėjimu—ne kruvinas persekiojimas, o Bažnyčios ardymas iš vidaus. Nelaimei, vyriausias pravoslavų Bažnyčios vadovas gyveno Rusijos teritorijoje. Be to, pravoslavai įpratinti būti klusnūs civilinei valdžiai.Po baisių persekiojimų Pravoslavų Bažnyčia, norėdama bent šiaip taip išsilaikyti, turėjo daryti ateistinei valdžiai įvairiausių nuolaidų. Ji buvo priversta sutikti, kad Bažnyčiai vadovautų asmenys, sutinką vykdyti ateistų direktyvas. Tai labai pakenkė Pravoslavų Bažnyčiai. Jų hierarchai, visokiais pareiškimais girdami tarybų valdžią ir klaidindami viešąją pasaulio opiniją apie tariamą tikėjimo laisvę Tarybų Sąjungoje, sutikdami būti saugumo bendradarbiai, dvasininkų ir tikinčiųjų akyse prarado autoritetą. Rusijos pravoslavų Bažnyčioje įsigalėjo korupcija. Atsirado vyskupų, padedančių ateistams uždarinėti bažnyčias. Nemaža dalis rusų pravoslavų dvasininkų yra menkai išsilavinę, pasidavę įvairioms ydoms, girtavimui, materializmui. Jie beveik neišvystė jokios pastoracijos, nekatekizuoja vaikų, retai sako pamokslus, nenoriai klauso išpažinčių ir nenoriai lanko ligonius. Dauguma pasitenkina tik kulto apeigų atlikimu. Todėl Rusijoje labai maža sąmoningų tikinčiųjų.
Dalis pravoslavų dvasininkijos ir tikinčiųjų nepaiso savo hierarchų varžymų—drąsiai skelbia Kristaus Evangeliją ir rūpinasi, kad tikėjimas nežūtų. Tokie asmenys tikinčiųjų gerbiami. Nuo jų veiklos priklausys Pravoslavų Bažnyčios ateitis Tarybų Sąjungoje.
Panaši būklė ir su kitų srovių krikščionimis. Viešai veikiantieji protestantai, baptistai ir kitos sektos savo vadovais paprastai turi ateistų parinktus, patikimus jiems žmones, per kuriuos ateistai jų veikimą ardo iš vidaus.
Patys aktyviausi, sėkmingiausiai išsivystę religinę veiklą, yra valdžios persekiojami, slaptai ar pusiau slaptai veikią baptistai, penkiasdešimtininkai, jehovistai ir kitos religinės grupės.
Katalikų Bažnyčios būklė Tarybų Sąjungoje
Tais pačiais metodais Tarybų Sąjungoje ateistai nori sunaikinti ir Katalikų Bažnyčią. Pradžioje ją naikino fizinėmis priemonėmis—suimdami ir ištremdami Bažnyčios vadovus—vyskupus, kunigus ir aktyvesnius tikinčiuosius. Pastaruoju metu jie nori Katalikų Bažnyčią suardyti iš vidaus, stengdamiesi, kad į hierarchų postus patektų asmenys, sutinką vykdyti jų direktyvas, paraližuojančias Bažnyčios veikimą. Dėkui Dievui, tas jų planas pavyko tik iš dalies. Rusijos Federacijos Europos dalyje veikia vos kelios katalikų bažnyčios, skirtos ne tiek pastoracijai, kiek reprezentacijai. Maskvos šv. Liudviko bažnyčia yra Tarybų Sąjungos Saugumo komiteto centrinio pastato kieme. Todėl ten ir nežymi religinė veikla akyliai stebima saugumiečių. Dauguma bažnyčios lankytojų senutės lenkės, užsieniečiai ir rusų inteligentijos atstovai. Panaši būklė ir Leningrado bažnyčioje. Jos komiteto pirmininkas—saugumo atstovas, gyvenąs su svetima žmona ir vis dėlto priimąs šv. Komuniją. Kai iš Lietuvos atvykęs kunigas norėjo pasikalbėti su vietos tikinčiaisiais, pirmininkas to neleido. Vietos katalikai bijo šiose bažnyčiose tuoktis. Per metus kažin ar buvo bent vienas vaikas paruoštas šv. Komunijai. Katalikų tikėjimas Rusijoje pasmerktas žūti, jei ten nebus išvystytas katakombinis veikimas.
Šiek tiek geresnė būklė kitose Tarybų Sąjungos teritorijoje esančiose bažnyčiose, kur yra veiklių tikinčiųjų, pajėgiančių veikti katakombiniu būdu, ypač tarp vokiečių ir iš dalies lenkų. Kur katakombinės veiklos nėra, ten Katalikų Bažnyčia visiškai išnykusi arba merdinti (platūs Sibiro plotai).
Ypatingai sunki Bažnyčios būklė Baltarusijos respublikoje. Nė vienoje respublikoje nėra taip persekiojamas katalikų tikėjimas kaip Baltarusijoje. Čia uždaryta daugybė gražiausių bažnyčių, kitos paverstos sandėliais, apleistos ir baigia griūti (Druja, Vydžiai ir kt.). Čia labai trūksta kunigų. Vienas kunigas kartais turi aptarnauti buvusių 28 parapijų tikinčiuosius. Kunigų seminarijos nėra, ir nesirūpinama ruošti naujų kunigų katakombiniu būdu. Kai atsirasdavo vienas kitas jaunuolis, pareiškęs norą stoti į Rygos ar Kauno kunigų seminariją, juos taip ėmė persekioti saugumiečiai, norėdami užverbuoti, kad jie buvo priversti bėgti į kitas respublikas. Be to, Kauno kunigų seminarija kandidatų iš Baltarusijos ir Ukrainos nepriima, bijodama, kad saugumiečiai, užuot pasiuntę gerus žmones, neatsiųstų savo agentų. Kandidatus į Kunigų seminariją čia parenka kulto įgaliotinis. Daugelis Baltarusijos kunigų yra apie 70 metų. Yra net nešamų į bažnyčią (pvz., Borūnų klebonas, nusilaužęs koją ir nepajėgiąs ateiti į bažnyčią). Dar po 5-10 metų Baltarusija gali likti be kunigų. Čia draudžiama kviestis į talką kaimyninius kunigus. Nežmoniškas darbo krūvis greitai nuvaro į kapus dar besidarbuojančius kunigus. Pas ligonius jiems dažnai tenka važiuoti 130-200 km.
Minske, kur yra apie 40 tūkst. katalikų, nėra nė vienos veikiančios katalikų bažnyčios. Valdžia leido atlikti katalikams apeigas vienoje pravoslavų cerkvėje. Ar nepadarė klaidos kunigai, nepasinaudodami tokiu leidimu?
Gardine per 1976 m. Kalėdas, kur yra 3 veikiančios katalikų bažnyčios, nebuvo nė vieno kunigo, kuris tikintiesiems galėtų atlaikyti šv. Mišias. Tikintieji verkė, kada tuo metu susirinkusiems buvo skaitomas vietos kunigo laiškas. Juo pranešama, kad vietos kunigas sunkiai sergąs ir neturi jėgų atlaikyti šv. Mišias. Gražiąją Paros bažnyčią vietos tikintieji gina nuo uždarymo jau 18 metų, kiekvieną sekmadienį atlikdami pamaldas be kunigo. Ilgą laiką bažnytinio komiteto nariai stovėdavo prie bažnyčios durų, tikrindami jaunimo pasus. Valdžia buvo uždraudusi jaunimui iki aštuoniolikos metų eiti į bažnyčią. Ypatingai persekiojami kunigai tose parapijose, kur pasirodo bažnyčiose vaikai, pvz., Breslave. Sunkias pastoracines problemas sudaro kalba. Paaugantis jaunimas lenkiškai nemoka. Daugelis vietos kunigų nenori vaikų katekizuoti baltarusių ar rusų kalba. Tokiu būdu sudaromos sąlygos plisti ateizmui. Baltarusijoje labai demoralizuojamai veikia paplitęs alkoholizmas. Katalikų Bažnyčią labiausiai persekioja ne vietiniai žmonės, bet atvykėliai rusai. Čia Bažnyčios persekiojimas vykdomas kartu su Baltarusijos nutautinimu.
Ukraina
Ukrainos respublika. Čia Vakarų katalikų būklė panaši kaip Baltarusijoje: išmiršta kunigai, nėra vietos kunigų seminarijos. Ukrainoje yra keletas jaunesnių Rygos seminariją baigusių kunigų. Vakarų apeigų katalikams padeda Rytų apeigų dvasininkai. Čia pastoracijai labai kenkia ukrainiečių ir lenkų nacionalinė neapykanta.
Dar sunkesnė Rytų katalikų būklė. Visos jų bažnyčios uždarytos, kunigai smarkiai persekiojami. Netrūksta ir gyvybių aukų. Iš kunigų atimamos liturginės knygos, indai, drabužiai, nes jie esą Maskvos patriarcho nuosavybė. Kai kurie pravoslavų dvasininkai padeda persekioti katalikus. Esant tokiai būklei, labai nejaukiai jaučiasi Ukrainos Rytų apeigų tikintieji, matydami Romos katalikų, jų nuomone, per didelę draugystę su Maskvos patriarchatu ir nejausdami didesnės paramos savo reikalams.
Laiminga Rytų apeigų ukrainiečių Bažnyčia, pajėgdama stipriai veikti katakombiniu būdu. Vietos saugumo pareigūnai yra tos nuomonės, kad Lvovo mieste kiekvienas kvartalas turįs savą Rytų apeigų kunigą. Esą jie gailisi, kam suvarę juos į katakombas. Dėl to jie neturį galimybės kontroliuoti jų veiklos. Ukrainiečiai, nuo senų laikų įpratę būti persekiojami ir išmokę veikti katakombiniu būdu, ateistų sunkiai įveikiami. Jie dėkingi savo mylimam kardinolui kankiniui J. Slypij, kuris, gerai suprasdamas vietos sąlygas, pajėgė jiems padėti.
Latvija
Esą jau nuo 1940 metų Tarybų Sąjunga pavedė visos Sąjungos katalikų globą ir evangelizavimą Rygos arkivyskupui. Tačiau per visus 40 metų to apaštalavimo žymių sunku pastebėti. Reikia pripažinti, kad iš dalies Latvijos vyskupai šią pareigą atlieka. Turėdami mažai kunigų, juos siunčia į keletą Tarybų Sąjungoje veikiančių katalikų bažnyčių. Tačiau platesnės Tarybų Sąjungos evangelizacijosjienevykdo.Kodėl?Latviai katalikai sudaro vos penktadalį Latvijos gyventojų. Nuo senų laikų jie įpratę taikytis prie valdžios reikalavimų. Tuo labiau dabar jie vykdo ateistinės valdžios reikalavimus, varžančius Bažnyčios veiklą. Latvijos katalikų religinis gyvenimas daugelyje parapijų silpnokas. Kunigai bijo būti valdžios nubausti, nesulaukia savo vyskupų paraginimų; kunigai dažnai nepasitiki vieni kitais, daugumas apsiriboja apeigų atlikimu, senosios kartos ir mirštančiųjų aprūpinimu sakramentais; apleista vaikų katekizaciją. Daugumai Latvijos moterų vienuolynų trūksta apaštalavimo dvasios. Jos nėra išstudijavę Vatikano II Susirinkimo nutarimų, ir nesirūpina jų vykdyti. Jos beveik nekatekizuoja vaikų, neįsijungia į pastoracinį darbą. Esą gavę iš centro nurodymus—melstis ir laukti.
Azija
Geresnė Katalikų Bažnyčios būklė Tadžikijoje, Kazachstane ir kitose respublikose, kur gyvena daug uolių, ypač vokiečių ir iš dalies lenkų katalikų. Jų uolumu ir sąmoningumu galėtų žavėtis Vakarų Vokietijos ir kitų Europos kraštų tikintieji. Tai nuostabūs šv. Dvasios veikimo pavyzdžiai! Uolių kunigų, vienuolių bei tretininkų veiklos išdava. Jie pajėgė savo tikinčiuosius paruošti katakombiniam gyvenimui; tikintieji sugebėjo, neturėdami nei kunigų, nei vyskupų, išlaikyti tikėjimą. Tikėjimas ypač gyvas tose srityse, kurios buvo lankomos buvusių kalinių ir tremtinių kunigų. Ypatingos tikinčiųjų pagarbos yra sulaukęs kun. A. Šeškevičius, S.J. Daugelio Azijos vokiečių namuose kun. A. Šeškevičiaus portretas pakabintas šalia šventųjų paveikslų.
Tarybų Sąjungos ateistai kuria naujus planus sužlugdyti Katalikų Bažnyčiai Tarybų Sąjungoje. Girdėti, kad jie, darydami kai kurias nuolaidas Apaštalų Sostui, nori, kad Maskvoje būtų įkurtas Katalikų Bažnyčios centras. Jos vadovas turėtų būti valdžiai atsidavęs dvasininkas, gavęs kardinolo titulą. Jam turėtų priklausyti visos Katalikų Bažnyčios vyskupijos, esančios Tarybų Sąjungoje: Lietuvos, Ukrainos, Baltarusijos ir kt. Tai būtų paruoštas pirmas žingsnis į schizmą. Jau ir dabar kai kurie pravoslavų dvasininkai prasitaria: kadangi Katalikų Bažnyčia pripažįsta Maskvos patriarchą teisėtu Bažnyčios hierarchu, tai bręsta reikalas Tarybų Sąjungos katalikams atsisakyti Romos šv. Tėvo. Jiems esą sugebėtų vadovauti Maskvos patriarchas.
Mums sunkiai suprantama paskutinių laikų vad. „Rytų politika". Mūsų nuomone, ji labai pakenkė Katalikų Bažnyčiai Rytuose. Mes girdime tokius samprotavimus: Tarybų Sąjunga—galinga valstybė, kurios šiuo metu fizine jėga negalima nugalėti. Reikia ieškoti diplomatinių ' kelių tartis su ta jėga, siekiant ten apsaugoti esančius tikinčiuosius nuo visiško sunaikinimo. Mūsų nuomone, ne diplomatinės priemonės sulaiko nuo žiaurumų, o būtinybė skaitytis su galingų valstybių jėga, pasaulio ir savosios tautos opinija, baimė naujo Niunbergo proceso.
Tarybų Sąjungos atstovai mielai ieško diplomatinių kontaktų su Apaštalų Sostu, kad, sulaukę Katalikų Bažnyčios nuolaidų, galėtų dar subtiliau persekioti Bažnyčią, ypač jiems atsidavusių Bažnyčios vadovų rankomis. Ateistams pataikaują vyskupai dažnai savo žodžiu ar raštu paskelbtais potvarkiais trukdo ypač katakombinės Bažnyčios veiklą (dažnai draudžia laikyti šv. Mišias privačiuose butuose persekiojamiems tarnautojams, varžo klausyti išpažinčių už savo vyskupijos ribų privačiuose butuose, ypač seserų vienuolių).
Rytų kraštų katalikus žavi drąsus tikėjimo gynimas. Jei Lietuvos katalikus užstoja nekatalikai ar net ateistinių pažiūrų asmenys, kaip akademikas A. Sacharovas arba S. Kovaliovas,' rizikuodami savo laisve, tai dar labiau laukiame mus užtariančio žodžio iš savo brolių kitų kraštų katalikų vyskupų ir tikinčiųjų. Ačiū Dievui, paskutiniu metu girdime mus ginančius jų balsus.
Susidaro įspūdis, kad katalikai, nenorėdami sugadinti santykių su Maskvos ateistais, pasirinko tylos taktiką.
Vienas Lietuvos vyskupas, grįžęs iš Romos, teigė, kad šv. Tėvas audiencijos metu pataręs Tarybų Sąjungos tikintiesiems: „Melstis ir ramiai, kantriai laukti". Mes esame įpratę būti klaidinami ir netikime, kad šv. Tėvas taip būtų mums pataręs. Mes turime Evangeliją, Vatikano II Susirinkimo nutarimus apie misijas ir apaštalavimą, girdime šv. Tėvo Pauliaus VI žodžius per radiją apie pareigą evangelizuoti šių laikų pasaulį, nesigailint net gyvybės aukos. Kaip mes galim tylėti ir laukti, kada netyli ir nelaukia ateistai ir kiti Bažnyčios priešai? Ar mes galime ramiai žiūrėti ir laukti, kada apie mus šimtai tūkstančių jaunimo-studentų ir inteligentų yra besiilginčių Evangelijos, nusivylusių ateizmu ir iš jo kylančiu moraliniu supuvimu? Taip elgdamiesi visi mes nusikalstume. Apaštalas šv. Paulius šaukė: „Vargas man, jei aš neskelbčiau Evangelijos!" šiuo atžvilgiu mums pavyzdžiu galėtų būti įvairūs Tarybų Sąjungos sektantai: jehovistai, penkiasdešimtininkai. Jie surado tinkamus Tarybų Sąjungai metodus. Juos dvasiškai ir materialiai remia užsienyje gyvenantieji jų broliai. Jie savo narių tarpe yra išugdę nei kančių, nei mirties nebijančią apaštalavimą dvasią, aprūpinami naujausia spauda, sukūrę drausmingą organizaciją su įvairių laipsnių vadovais: būrelio, kaimo, miesto bendruomenės, srities, respublikos ir t.t.
Taigi ilgus metus Tarybų Sąjungoje Katalikų Bažnyčia buvo tarsi apmirus, nerodanti didesnės apaštališkos veiklos. Dabar būklė žymiai pasikeitusi. Mums reikia ne migdančio, o padrąsinančio žodžio, tinkamos veikimo laisvės, deramo įgaliojimo, be kurio mes nesijaučiam turį teisės Bažnyčios vardu siųsti ar net raginti vykti į heroizmo reikalaujantį apaštalavimo darbą. Mūsų jėga yra mūsų vienybė su šv. Tėvu ir drąsus, gerai organizuotas persekiojamos Bažnyčios gynimas, šia kryptimi, galime džiaugtis,Katalikų Bažnyčia yra padariusi žymią pažangą. Tų pastangų dėka iškelti tikėjimo persekiojimo faktai Tarybų Sąjungoje privertė net užsienio komunistų partijas pasmerkti Tarybų Sąjungos vykdomą tikinčiųjų persekiojimą.
Lietuva dėl savo geografinės padėties ir susidėjusių istorinių aplinkybių yra Katalikų Bažnyčios avanpostas Rytuose. Ji gali atlikti Rytų evangelizacijos uždavinį, pasitarnauti žmonijai, sukurdama Rytų ir Vakarų kultūrų sintezę. Dėl to Lietuvos religinio gyvenimo lygis Katalikų Bažnyčiai ir Europos istorijai gali turėti nepaprastos reikšmės. Todėl Romos Katalikų Bažnyčia turėtų būti labai suinteresuota, kad katalikybė Lietuvoje išsilaikytų, bandymuose sustiprėtų ir, ją remiant tinkamu būdu, pasireikštų visu savo gajumu ir būtų pajėgi skirtą jai Apvaizdos ir Bažnyčios misiją atlikti. Lietuva yra Pabaltijo valstybė, kurios daugumą gyventojų sudaro katalikai. Net 'dabar Katalikų Bažnyčia veikia oficialiu ir katakombiniu būdu. Jos veikla dar būtų veiksmingesnė, jeigu ji gautų kitų tikinčiųjų moralinės ir materialinės paramos. Nežiūrint ilgo atkaklaus ir žiauraus ateistų persekiojimo, katalikų tikėjimas Lietuvoje yra gyvas. Mes šv. Tėvui galime pasigirti, kad pas mus labai nedaug kunigų, atsisakančių kunigystės, netrūksta pašaukimų į dvasinį luomą, gyvas eucharistinis gyvenimas, vertinamas atgailos sakramentas. Jūs turite daug duomenų, kaip drąsiai Lietuvos dvasininkai ir tikintieji gina savo tikėjimą. Mes turime daug kankinių už tikėjimą ir mergaičių, kurios paaukojo gyvybę gindamos savo nekaltybę (stud. Elena Spirgevičiūtė, Stasė Lušaitė, Danutė Burbaitė ir kt.). Mūsų šalyje yra gyva apaštalavimo dvasia, trokštanti skleisti katalikų tikėjimą plačiame subedievintame krašte.
Galingai veikia Katalikų Bažnyčia ir katakombiniu būdu: klesti pogrindinė spauda, vyksta platus katekizacijos darbas, nepaisant visokeriopų aukų, veikia vienuolynai. Netrūksta atsakingų pareigūnų ir net komunistų partijos narių, kad ir slaptai išpažįstančių tikėjimą. Jie mirdami prašo būti laidojami su katalikiškomis apeigomis. Turime keletą vyskupų-kankinių: arkivysk. T. Matulionis, M. Reinys, vysk. V. Borisevičius, P. Ramanauskas. Už ištikimybę Bažnyčiai ištremti vyskupai—J. Steponavičius ir V. Sladkevičius. Apie 600 lietuvių kunigų yra buvę kalėjimuose ir ten nenustoję skleisti Kristaus mokslo.
Tačiau Lietuvos ateistai visokiais būdais nenustoja ardę Katalikų Bažnyčios gyvenimo.
1. Pirmoji priemonė sugriauti Katalikų Bažnyčią Lietuvoje—tai uolios ir pastovios ateistų pastangos į Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchiją statyti asmenis, kurie sutiktų vykdyti jų direktyvas: a) skleisti melagingą informaciją užsieniui apie tariamą tikėjimo laisvę Lietuvoje. Priėmus šią sąlygą, ištremtiems vyskupams buvo žadama leisti oficialiai eiti savo pareigas; b) padėti klaidinti Vatikaną ir išgauti ateistų pageidaujamus kandidatus į vyskupų sostus; c) žlugdyti pastoracinį darbą, ignoruojant Vatikano II Susirinkimo nutarimus ir naujausius šv. Tėvo dekretus; d) proteguoti apsileidusius kunigus, skiriant juos į atsakingas vietas, persekioti uoliuosius, skiriant juos į užkampius; e) nesirūpinti katekizaciją ir t.t.
Iš dalies ateistams pavyko savo planus įgyvendinti, tačiau ne visiškai. Naujai paskirti vyskupai šiuo metu kiek gali rūpinasi pastoracija. Dėl senatvės nepajėgiantieji eiti savo pareigų ir pasipriešinti ateistų reikalavimams garbingai pasielgtų jų atsisakydami.
2. Ateistai trukdo kandidatams stoti į Kunigų seminariją, stengiasi užverbuoti stojančiuosius, deda pastangas, kad seminarijoje būtų žemas mokslo ir auklėjimo lygis. Vyskupai negali laisvai skirti nei seminarijos vadovybės, nei profesūros. Nepajėgia iš pareigų atleisti aiškiai toms pareigoms netinkamus asmenis. Klierikams trūksta teologijos vadovėlių. Labai skurdi Kunigų seminarijos biblioteka, nepapildoma užsienyje naujai išleistasis grynai religinio turinio veikalais. Nenuostabu, kad Kauno Kunigų seminarijos mokslo ir dorovinio auklėjimo lygis yra gana žemas. Dažnai jauni kunigai dvasia atsigauna, pradėję eiti kunigo pareigas.
3. Viena iš didžiausių katalikybės ardymo priemonių Lietuvoje yra gerai organizuotas priverstinis vaikų auklėjimas bedieviškai, neatsižvelgiant nei į žmogaus teisių deklaraciją, nei į Helsinkio konferencijos nutarimus. Dar ir dabar už vaikų mokymą katekizmo kunigai baudžiami piniginėmis baudomis. Lietuvos mokytojai įvairiausiomis priemonėmis švietimo ministerijos yra verčiami ateistiškai auklėti jaunimą. Tą darbą dalis mokytojų karjeristų atlieka labai uoliai. Lietuvos ateistų duomenimis, į pradinę mokyklą ateina 70 proc. tikinčių vaikų; vidurinę mokyklą baigia išsaugoję tikėjimą tik 30 proc. Toliau tikėjimas griaunamas aukštosiose mokyklose. Visi studentai įpareigojami išeiti vadinamą „mokslinio ateizmo" kursą.
Kadangi jaunimui draudžiama lankyti bažnyčią, labai trūksta religinės spaudos, todėl didelė dalis jaunimo nėra tiek ateistai, kiek ignorantai. Ateizmo vaisiai—net ateistams susirūpinimą keliąs jaunimo dorovinis pakrikimas.
4. Viena iš labiausiai lietuvių tikėjimą ir dorovę žalojančių, žeminančių žmogaus asmenybę bei orumą yra masiškas verbavimas būti saugumo agentais visokiomis priemonėmis: įkalbinėjimais, papirkimu, šantažu, grasinimais atleisti iš darbo, gražiausiais pažadais kilti karjera, įstoti į aukštąją mokyklą. Nesutinkantieji bauginami visokiomis bausmėmis. Užsiverbavusiems dažnai dovanojamos bausmės už padarytus kriminalinius nusikaltimus. Verbuojami beveik visi, pradedant nuo pradinės mokyklos mokinukų, baigiant vyskupais. Reikia pripažinti, kad ilgais metais besitęsiantis toks terorizavimas duoda savo rezultatus. Todėl daugelis šiandieną lietuvių nepasitiki vieni kitais, bijo atvirai kalbėti, nuolat bijo būti išduoti.
Ypač stipriai verbuojami Kunigų seminarijos auklėtiniai. Nesutinkantiems būti saugumo agentais, grasinama, kad jie nebūsią priimti į seminariją, kad bus sukliudyta gauti kunigystės šventimus. Klierikai ypač teorizuojami atostogų metu. Kartais iš jų reikalaujama įsipareigoti, kad, keletą metų ėję kunigo pareigas, paskui viešai iš jų atsisakytų, kaip yra buvę su kun. Vytautu Starkum, Sidabravo klebonu.
5. 1976.VII.28 Lietuvoje išleistas naujas įstatymas, kuriuo numatoma dar labiau suvaržyti Katalikų Bažnyčios veiklą. Naujojo įstatymo vienas straipsnis teleidžia kunigui religinius patarnavimus atlikti tik toje bažnyčioje, kurioje jis yra valdžios užregistruotas. Pagal tą potvarkį kunigams draudžiama važiuoti į talką klausyti išpažinčių pas kaimynus kunigus, kada šie per atlaidus ar laidotuves labai apkrauti darbu. Pagal tą įstatymą draudžiama mokyti religijos. Jos mokymas teleidžiamas tik kunigų seminarijose. Reikia laukti naujų persekiojimų visiems, kas vaikus mokys poterių ar katekizmo—juos baus jau remdamiesi įstatymais.
Tuo pačiu įstatymu dvasininkams draudžiama lankyti tikinčiuosius—kalėdoti, nors tai atlikti įpareigoja Katalikų Bažnyčios kanonai. Tas pats įsakas nurodo, kad klausimą apie naujų religinių bendruomenių įsteigimą sprendžia ne patys tikintieji, o rajono vykdomojo komiteto nariai.
Lietuvos Katalikų Bažnyčia veikia dvejopu būdu: viešai ir slaptai. Visai katakombiniu būdu priverstos veikti visos vyrų ir moterų vienuolijos; jaunuoliai, slaptai besiruošią kunigystės šventimams, beveik visi mokytojai ir įvairūs tarnautojai, kurie bijo viešai lankyti bažnyčią ir priiminėti sakramentus, kad nenukentėtų. Žymi dalis ir oficialiai dirbančių kunigų priversti veikti ir katakombiniu būdu: ruošti vaikus šv. Komunijai ir Sutvirtinimo Sakramentui, lankyti ligonius tokiose ligoninėse, kur kunigo neįsileidžia medicinos personalas, tuokti tarnautojus.
Katalikų Bažnyčia išimtinai katakombiniu būdu ar pusiau katakombiniu būdu veikia plačiuose Rusijos plotuose. Ji gali veikti todėl, kad nepaiso ateistų varžymų. Tokia veikla labai sunki, nes ateistų labiau persekiojama. Tačiau sunkiai įveikiama, kada tinkamai susiorganizavusi. Viešai veikiančią Katalikų Bažnyčią ateistai gali sunaikinti kiekvienu momentu—uždaryti bažnyčias, suimti vyskupus ir kunigus. Tačiau jiems labai sunku nugalėti katakombinę Bažnyčią, nes jos veiklos nepajėgia sukontroliuoti. Katakombinėse sąlygose veikianti Bažnyčia nekliudo oficialiai veikiančiai vietos Bažnyčiai, nesiekia ardyti jos drausmės ar ją skaldyti, bet kaip įmanydama stengiasi papildyti jos veikimą. Kiek galėdama ji palaiko ganytojo autoritetą, stengiasi išsikovoti sąlygas laisviau veikti, gina ganytojus nuo valdžios persekiojimo ir prievartavimo, užkerta kelią klaidinantiems jų pareiškimams.
Katakombinės Bažnyčios santykiai su ateistine valdžia
Valdžiai labai nepatinka Katakombinės Bažnyčios veikla, nes jos negali kontroliuoti. Jei viešai veikianti Bažnyčia turi šiokias tokias privilegijas, tai katakombinė— persekiojama. Todėl slaptai veikiantieji kunigai ir vienuoliai vadinami Vatikano agentais arba užsienio žvalgybos darbuotojais. Patys kaltintojai žino, kad tai netiesa. Net ir katakombinėse sąlygose veikianti Katalikų Bažnyčia nesirengia ruošti sukilimo nei jėga kovoti prieš tarybinę santvarką. Ji nedraudžia katalikams tarnauti tarybinėje armijoje, dalyvauti visuomeninėje veikloje, dirbti valstybinėse įstaigose ir fabrikuose. Daugelis katalikų yra pavyzdingi ir pasitikėjimo nusipelnę darbuotojai. Net į katakombinį gyvenimą suvarytos seserys vienuolės vertinamos, kaip sąžiningos medicinos darbuotojos, rūpestingai slaugančios partiečius ir saugumiečius. Katakombinėse sąlygose veikianti Bažnyčia nesiekia ardyti gerų santykių tarp Apaštalų Sosto ir Tarybų Sąjungos. Ji siekia nekliudomai skelbti Kristaus mokslą visiems žmonėms.
Buvo padaryta didelė pastoracinė klaida, kad Lietuvos vyskupai, kunigai ir tikintieji laiku nebuvo paruošti pastoraciniam darbui katakombinėms sąlygoms nei juridiniu, nei pastoraciniu atžvilgiu. Kuo tikėjimo laisvė didės, tuo Katakombinės Bažnyčios reikšmė mažės. Kuo persekiojimas bus didesnis, tuo Bažnyčia bus priversta eiti vis giliau į katakombas ir jos reikšmė didės. Turėdami šiuos faktus prieš akis, mes tikimės, kad mūsų broliai užsienio lietuviai bei viso pasaulio vyskupai ir tikintieji mums padės išlaikyti katalikų tikėjimą, padės mums savo maldomis ir aukomis, visomis jėgomis gins mus nuo tikėjimo persekiotojų. Kiek galima, jie geriau pasinaudos katalikų ir kitų gerų žmonių rankose esamomis žinių perdavimo priemonėmis. Kiek įmanoma, dės pastangas, kad Katalikų Bažnyčios vadovybė padėtų ne tik viešajai, bet ir katakombinėmis sąlygomis veikiančiai Bažnyčiai.
Paskutiniu laiku pagerėjo santykiai tarp Apaštalų Sosto ir Tarybų Sąjungos, šios valstybės atstovai nuolat aplanko šv. Tėvą. Kardinolai lankosi Maskvoje ir Leningrade. Niekas neneigia, kad reikia naudotis visais diplomatiniais kanalais, ieškant kelių net ir su ateistine valdžia, siekiant pasaulio taikos, teisingumo ir rasinės lygybės. Ateistai mielai ieško gerų santykių su Apaštalų Sostu. Tačiau ta diplomatine veikla jie nori išsiderėti nuolaidų, kuriomis galėtų labiau pakenkti Bažnyčiai. Dažniausiai jie savo pažadų ir sutarčių nevykdo. Nedžiugina mūsų naujų Vengrijos ir Čekoslovakijos vyskupų pareiškimai. Ateistai gąsdina, kad, jei nebus kreipiamas dėmesys į jų reikalavimus, jei nebus varžoma uoliųjų katalikų veikla, tai gali būti iš naujo sukeltas kruvinas tikinčiųjų persekiojimas, koks yra buvęs 1917-1923 metais ar 1930-1938 metais. Mums ne toks pavojingas kruvinas persekiojimas, kaip lėtas, tylus dusimas, smaugiant Bažnyčią savomis rankomis.
Visa tai turėdami prieš akis, mes prašome mūsų užsienyje gyvenančių brolių lietuvių šių dalykų:
1. Parodyti daugiau rūpestingumo, meilės, dvasinės ir medžiaginės pagalbos ypač katakombinėmis sąlygomis gyvenančiai mūsų Katalikų Bažnyčiai.
2. Deramu būdu prašyti Apaštalų Sostą: a) kiek įmanoma pagreitinti Dievo tarno Jurgio Matulaičio-Matulevičiaus beatifikaciją; b) rūpintis, kad būtų pradėtos beatifikacijos bylos naujų lietuvių kankinių už tikėjimą ir dorą: arkivyskupo T. Matulionio, vysk. V. Borisevičiaus, stud. Elenos Spirgevičiūtės, parodžiusios panašų heroizmą, kaip šv. Marija Gorėti; c) prašyti šv. Tėvą neskirti vyskupais ir neduoti garbės titulų doroviškai ir politiškai susikompromitavusiemsasmenims.Nepasitikėti rekomendacijomis tų, kurie jau yra suklaidinę Apaštalų Sostą; d) paskatinti rūpintis Tarybų Sąjungos evangelizacija; vietos ordinarams įsakyti nedaryti kliūčių norintiems dirbti šiame krašte misijų darbą; e) dėti pastangas, kad Baltarusijos ir Ukrainos tikintieji gautų teisę atidaryti savą kunigų seminariją; f) pasirūpinti, kad būtų atidarytos bažnyčios ir joms paskirti kunigai bent didesniems Tarybų Sąjungos miestams, kaip Kijevas, Minskas, Novosibirskas, Krasnojarskas, Omskas, Tomskas ir pan.; išleisti pastoracinius potvarkius, Apaštalų Sosto skelbiamus per radiją, skatinančius Tarybų Sąjungos evangelizaciją, veikiančius nuo paskelbimo dienos; įspėti, kad jų vykdymo neturėtų teisės varžyti vietos ordinarai. Duoti teisę klausyti išpažinčių Bažnyčios drausmei nenusikaltusiems kunigams, nepaisant vyskupijos ribų, privačiuose butuose, ne tik pasauliečių, bet ir seserų vienuolių.
Vatikano II Susirinkimo dekrete „Christus Dominus" Nr. 7 ragina viso pasaulio vyskupus, kad jie ypatingos meilės ir rūpestingumo parodytų tiems kunigams, kurie kenčia dėl Kristaus įvairiausius persekiojimus, ragina jiems padėti malda ir savo parama. Be to, ragina visus tikinčiuosius, ypatingai esančius aukštesnėse pareigose, drąsiai ginti persekiojamus tikinčiuosius (plg. „Gaudium et spes" 75). Laukiame, kad šie nutarimai būtų uoliai vykdomi. Helsinkio konferencijos nutarimai sudaro palankias sąlygas ginti varžomus ir persekiojamus tikinčiuosius visame pasaulyje ir ypač Tarybų Sąjungoje.
Šis pareiškimas buvo parašytas, prašant šventosios Dvasios šviesos, išklausius daugelio Lietuvos dvasininkų, vienuolių ir tikinčiųjų nuomonių. Tikimės, kad mūsų broliai lietuviai užsieniečiai, viso pasaulio tikintieji ir geros valios žmonės kaip galėdami mums padės. Mes prašysime Aukščiausiąjį, kad būtų išgirstas mūsų pagalbos šauksmas.
* * *
