Moldavija
Tikinčiųjų katalikų persekiojimas Moldavijoje vis nesibaigia, ypač Raškove. Čia sugriovus maldos namus— bažnytėlę, žmonės renkasi kas vakarą melstis į mažą butelį, buvusios bažnytėlės kieme. Čia dažnai lankosi vietinė valdžia ir vaiko besimeldžiančius, ypač vaikus ir jaunimą.
Kaimo tarybos pirmininkas Zan Matvejavič Bogoras ne kartą kvietė Valentiną Oleinik pasiaiškinti, kam ji namuose leidžia žmonėms melstis, bet jos vis nebūdavo namuose. Pagaliau pasitaikė proga. š. m. kovo 21 d. V. Oleinik, grįžtančią iš Rybnicos, gatvėje prieš kaimo tarybos raštinę sulaikė pirmininkas Bogoras ir iškoliojo necenzūriškais žodžiais, reikalaudamas uždaryti, jo žodžiais tariant, „bardak bogomolija". Oleinik jam atsakė, kad jį paduosianti teisman už įžeidinėjimą ir užgauliojimą. Valdžios atstovas gatvėje kolioja moterį vien dėl to, kad ji tikinti. Oleinik užgauliojimą girdėjo Pranė Sajevską.
Pirmininkas Bogaras iškvietė Petrą Pooribnoj ir Aleksandrą Prosianoj ir grasino nubausiąs pinigine bauda, jei toliau eis melstis.
Raškovas liko be Kalėdinės ir Velykinės išpažinties, — kunigui ten nuvažiuoti griežtai uždrausta.
Religijų reikalų tarybos įgaliotinio pavaduotoja uždraudė V. Oleinik net pasirodyti Kišiniove, o žmones prigąsdino, jei jie klausysią V. Oleinik ir kartu važinėsią su ja pas įgaliotinį Kišiniove, tai jų laukia tremtis į Sibirą.
Šių metų Velykų švenčių metu Kišiniove koplytėlėje pamaldose dalyvavo gausesnis katalikų skaičius negu praėjusiais metais. Buvo nemaža vaikučių ir jaunimo. To negalėjo nepastebėti valdžios atstovai, kurie su nepaprasta kantrybe ne tik sekmadieniais, bet ir paprastomis dienomis „uoliai" lankosi pamaldose.
Tuoj po Velykų Kišniovo m. Lenino raj. vyk. komiteto sekretorė Trofimova iškvietė kun. Vladislavą Zavalniuk ir reikalavo, kad neleistų vaikams prisiartinti prie altoriaus ir per pamokslus neraginti jaunimo bei vaikų melstis ir lankyti bažnyčią. Taip pat uždraudė raginti tėvus, kad jie auklėtų savo vaikus katalikiškoje dvasioje.
Dabar beveik kasdieną Trofimova ateina į pamaldas ir stebi, kas patarnauja prie altoriaus, juos tardo, klausinė-dama, iš kur jie ir kodėl eina. Net senyvo amžiaus žmonėms neleidžia ramiai patarnauti kunigui. Kad jaunesni kaip 18 metų vaikinai nepasirodytų prie altoriaus, tikrinami jų pasai.
RRT įgaliotinis Vikonskis skundėsi, kad Moldavijoje yra 150 pravoslavų cerkvių ir apie du šimtai popų ir su jais ateistai neturį tiek daug vargo ir rūpesčių, kiek su ta viena katalikų koplytėle ir su vieninteliu visoje Moldavijoje kunigu V. Zavalniuk. Ateistai negali sutikti su tuo, kad Moldavijoje aušta tikėjimo pavasaris, kad Dievo ieško ir prie Jo glaudžiasi ne tik seneliai, kuriuos jau kviečia amžinybė, bet ir vaikučiai bei jaunimas.
Katalikai Moldavijoje jau išsikovojo, jog kunigas pagal iškvietimą, suderinus su Religijų reikalų tarybos įgaliotiniu, turi teisę aptarnauti ligonius ir kartu ten susirinkusius tikinčiuosius, kiek jų telpa ligonio kambaryje. Tačiau šia pergale teko džiaugtis neilgai, š. m. balandžio 26 d. įgaliotinis Vikonskis (su juo kartu buvo ir saugumo darbuotojai) išsikvietė kun. V. Zavalniuk ir išsigynė savo žodžių, esą jis niekam ir niekada nesakęs—nei bažnytinio komiteto pirmininkui, nei tikintiesiems, kurie dažnai šiuo atveju pas jį kreipiasi, jog galima aptarnauti ne tik ligonį, bet ir pas ligonį susirinkusiuosius. „Leidžiama išklausyti išpažinties tik tą, pas kurį kunigas buvo kviečiamas pagal telegramą, o jei ten susirinkę daugiau žmonių, visi privalo eiti ir prašyti vietos valdžios leidimo net dalyvauti ligonio apeigose, nekalbant jau apie išpažinties atlikimą. Jeigu to bus nepaisoma, tai kunigas gali būti areštuojamas.
Š. m. balandžio 24-26 d. Kišiniove vyko Taikos konferencija. Joje dalyvavo delegacija iš užsienio. Jų tarpe trys kunigai, teologijos profesoriai iš Austrijos, Vokietijos ir Čekoslovakijos, vienuolė seselė profesorė iš JAV ir grupė tikinčiųjų iš įvairių šalių. Jie lankėsi Kišiniovo koplytėlėje, kalbėjosi su tikinčiaisiais, kunigai laikė šv. Mišias. Koks buvo jų nustebimas ir pasipiktinimas, kai jie sužinojo iš tikinčiųjų, jog visoje Moldavijoje yra tik ta viena maža koplytėlė ir vienintelis kunigas. Jie nenorėjo tikėti savo akimis, ką matė, ir tikėti, ką pasakojo parapiečiai. Kaip galima kalbėti apie taiką, apie ramų žmonių gyvenimą, jeigu mindžiojamos švenčiausios ir neliečiamos žmogaus teisės: sutvarkyti savo sąžinę, atlikti išpažintį, atlikti paskutinį patarnavimą ligoniui jį atlankant, atvykus kunigui!?
***
