1978 m. kovo 19 d. buvo paskelbtas LTSR ATP įsakas dėl naujosios LTSR Konstitucijos projekto svarstymo. Jau anksčiau, kai buvo svarstomas TSRS Konstitucijos projektas, Lietuvos dvasininkai ir pasauliečiai siuntė savo pageidavimus į Maskvą. Žemiau pateikiame kitus dokumentus, kuriuose išreikšta tikinčios Lietuvos liaudies valia, į kurią tarybinė vyriausybė visiškai neatsižvelgė.
Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos
Prezidiumui
Kauno arkivyskupijos kunigų dėl
naujosios Konstitucijos projekto
P a r e i š k i m a s
Naujosios Konstitucijos projekto svarstymui skirtas labai trumpas laikas verčia mus skubotai pareikšti keletą pastabų dėl šio naujo dokumento, kuriam bus lemta tapti pagrindiniu įstatymu daugeliui metų.
Jau daug kunigų rašė savo pageidavimus ir pastabas dėl visasąjunginio projekto. Deja, jų pageidavimai nerado jokio atgarsio. Matyt, Lietuvos tikinčiųjų balsas Maskvoje neturi jokio svorio ir nematoma jokio reikalo jo įsiklausyti. Visai kas kita turėtų būti Lietuvoje, kur didelė dauguma—tikintys ir katalikai. Tikimės, kad čia jis nebus tyruose šaukiančiųjų balsas. Todėl ir rašome.
Dabartinis naujosios Konstitucijos projektas nepatenkina Lietuvos tikinčiųjų. Mat, daugelis straipsnių, liečiančių mus asmeniškai, yra suformuluoti miglotai, neaiškiai ir faktiškai mažai kuo skiriasi nuo senosios, nebent numeracija. Dabartines Konstitucijos variantas, jei jis nebus pakeistas, galės patenkinti tik mažą Lietuvos gyventojų dalį—ateistus.
Todėl norime atkreipti dėmesį į kai kuriuos straipsnius, kurie, mūsų nuomone, reikalingi tikslesnės redakcijos, kad ateityje būtų išvengta skaudžių nesusipratimų.
32 str. sako, kad „Lietuvos TSR piliečiai yra lygūs prieš įstatymą, nepriklausomai nuo kilmės, socialinės ir turtinės padėties, rasinio ir nacionalinio priklausomumo, lyties, išsilavinimo, kalbos, santykio su religija, užsiėmimo rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų aplinkybių".
Iki šiol, pagal veikiančią Lietuvos TSR Konstituciją, katalikai ir tikintieji buvo antraeiliai piliečiai:
1) jie negalėjo užimti atsakingų pareigų valstybinėse ir mokslo įstaigose;
2) gyvenime ir spaudoje jie buvo nuolat išjuokiami, žeminami, vadinami „tamsiais", „atsilikusiais", „prietarų skleidėjais" ir pan., kai tuo tarpu kitais metais jėzuitų įkurtas Vilniaus universitetas ruošiasi švęsti 400 sukaktį;
3) negali naudotis lygiomis teisėmis su ateistais kultūros ir meno srityje.
Todėl siūlome vietoje nieko nesakančių žodžių „santykio su religija" įrašyti „nežiūrint religinių ir pasaulėžiūrinių skirtumų".
39 str. „Lietuvos TSR piliečiai turi teisę į poilsį. Šią teisę užtikrina ne ilgesnės kaip 41 valandos darbo savaitės įvedimas darbininkams ir tarnautojams, sutrumpinta darbo diena kai kurioms profesijoms bei gamybos sritims, sumažinta naktinio darbo trukmė; kasmetinės apmokamos atostogos, poilsio dienų suteikimas kiekvieną savaitę". . .
„Kolūkiečių darbo laiką ir poilsio trukmę reguliuoja kolūkiai".
Lietuvos kaime gyvena dar beveik pusė visų gyventojų. Dauguma jų—kolūkiečiai. Jie uždirba duoną, kuri yra visokios dvasinės kūrybos pagrindas ir progreso stimulas. Ne paslaptis, kad vasarą kolūkiečiai dirba 7 dienas per savaitę ir visiškai priklauso nuo kolūkių vadovų užgaidų. Gerų kolūkių Lietuvoje dar ne tiek daug. Todėl kolūkiečiai negali patenkinti savo elementarių, kaip žmogaus ir tikinčiojo, poreikių.
Todėl prašome į 39 str. įrašyti:
„Lietuvos TSR piliečiai turi teisę į poilsį, šią teisę užtikrina ne ilgesnės kaip 41 vai. darbo savaitės įvedimas darbininkams, tarnautojams ir kolūkiečiams" . . . Visai išbraukti žodžius: „Kolūkiečių darbo laiko ir poilsio trukmę reguliuoja kolūkiai". Priešingu atveju, kolūkiečiai ir toliau liks beteisiai. Išskirti kolūkiečius iš pagrindinio įstatymo—netikslinga ir žalinga!
50 str. tvirtina: „Lietuvos TSR piliečiams garantuojama sąžinės laisvė, tai yra teisė išpažinti bet kokią religiją arba neišpažinti jokios, praktikuoti religinius kultus arba vesti antireliginę propagandą. Kurstyti nesantaiką ir neapykantą ryšium su religiniais tikėjimais draudžiama.
Bažnyčia Lietuvos TSR atskirta nuo valstybės ir mokyklą—nuo bažnyčios".
Nuo senosios Konstitucijos šis straipsnis skiriasi tik numeracija! šiuo atveju tikinčiųjų padėtis kaip ir kolūkiečių—tik pareigos, o jokių teisių. Jie atiduoti įvairaus rango vykdomųjų komitetų valiai:
1) Mums neleidžiama turėti religinės literatūros. Tarybų Lietuvoje neišleista nė vieno katekizmo. Ir ateitis be perspektyvų! Keletą kartų išleistas labai ribotas kiekis maldaknygių, kuris visiškai nepatenkina tikinčiųjų reikalavimų. Mes neturime nė vieno katalikško laikraščio, žurnalo, kalendoriaus ar religinės knygos. Vatikano II nutarimus gavo tik kunigai (!), Naująjį Testamentą po keletą egzempliorių gavo kiekviena parapija. Apeigynai, atspausdinti ant laikraštinio popieriaus, baigia jau suplyšti. Tuo tarpu ateistai leidžia literatūrą dešimtimis tūkstančių egzempliorių ir turi radijo bei televizijos programas valdžios lėšomis—reiškia ir už tikinčiųjų pinigus, nes jie moka mokesčius.
2) Daug meniškų bažnyčių (ypač Vilniuje) uždaryta ir paversta koncertų salėmis (Stuokos Gucevičiaus kūrybos šedevras—Vilniaus katedra), ateistiniais muziejais (šv. Kazimiero bažnyčia Vilniuje) filharmonijos salėmis (Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčia) arba tiesiog paverstos sandėliais. Katalikiškos Lietuvos sostinė Vilnius neturi nei katedros, nei vyskupo! Tai pasityčiojimas iš religijos, tikinčiųjų jausmų ir galop paties meno. O ką jau bekalbėti apie reikalą pastatyti naujas bažnyčias Elektrėnuose, N. Akmenėje ir didesnių miestų mikrorajonuose. Juk ir ten gyvena bei dirba daug tikinčiųjų.
3) Du vyskupai—Julijonas Steponavičius ir Vincentas Sladkevičius ištremti iš savo vyskupijų jau 17 metų ir jiems neleidžiama eiti pareigų nežinia kieno įsakymu, už ką ir kuriam laikui. Vienintelė Kauno Kunigų seminarija (kitos uždarytos jau 1946 m.) limituota ir neleidžiama vyskupams savo nuožiūra parinkti kandidatus į kunigus. Dėl šios ateistų savivalės kunigų skaičius labai sumažėjo, ir tie patys jau gerokai susenę, todėl nebepajėgia tinkamai aptarnauti tikinčiuosius (vienas kunigas kartais aptarnauja dvi-tris parapijas).
4) Mums, katalikams, neleidžiama susisiekti su savo tautiečiais ir tikėjimo bei įsitikinimų vienminčiais pasaulyje, neduodama galimybė keistis religine informacija ir dvasinėmis vertybėmis, kai tuo tarpu ateistai gali savo brošiūrose ar propagandoje laisvai cituoti Vatikano leidinius (dažnai tendencingai: paimant citatas be konteksto), pasaulio katalikų ir lietuvių išeivių kūrinius.
5) Neleidžiama vaikus mokyti religijos bent privačiu būdu. Kunigai už tai baudžiami kalėjimais ir piniginėmis baudomis. Visur akcentuojami Lenino principai, tai kodėl nesilaikoma Lenino dekreto apie religijas ir pirmosios Konstitucijos, kurie leido religijos mokyti ir mokytis privačiai. Iki šiol tikinčiųjų tėvų vaikai prievarta bedievinami mokyklose, už bažnyčios lankymą rašomas tik patenkinamas elgesio pažymys, prieš visą klasę nuolatos išjuokiami ir žeminami. „Akiratis" ir kitos bedievių programos tikinčiuosius pajuokia, žemina ir nesilaiko istorinės bei mokslinės tiesos.
6) Tikintieji diskriminuojami ir buityje. Pvz., už vieną elektros kilovatą bažnyčia moka 25 kap., piliečiai—4 kap., o kolūkiai—dar mažiau. Todėl tikintieji dažnai nepajėgia tinkamai apšviesti bažnyčių. O juk tikintieji yra darbininkai ir kolūkiečiai, kurie kasdien sąžiningai dirba valstybei.
Kaimo bažnyčios pagal TSRS LKT 1938 m. vasario 3 d. nutarimą N III moka labai aukštus draudimo mokesčius. Motyvas: kaime nėra gaisrinių. Gyvenimas per 40 metų pasikeitė. Dabar kiekviename kolūkyje, taigi ir bažnytkaimyje, yra gaisrinės ir gaisrininkai. Jau laikas būtų peržiūrėti pasenusius įstatymus ir palengvinti sunkią mokesčių naštą už bažnyčias darbininkams ir kolūkiečiams.
Iki šiol kalbos apie ateistų ir tikinčiųjų lygybę suprantamos kaip piktas juokas.
Todėl prašome, jei norima, kad naujoji Konstitucija būtų priimtina visiems, įrašyti vietoje žodžių „praktikuoti religinius kultus arba vesti antireliginę propagandą" žodžius „vesti religinę ir antireliginę propagandą". O vietoje „kurstyti nesantaiką ir neapykantą ryšium su religiniais įsitikinimais draudžiama", kurie vėl bus ateistų botagas plakti tikintiesiems, įrašyti—„Bet kokia religinė ar pasaulėžiūrinė diskriminacija draudžiama įstatymais".
51 str.: „Šeimą gina valstybė" . . .
Mūsų šeimos, kuriamos bedievystės pagrindais, smarkiai sušlubavo. Beveik trečdalis kasmet sudaromų šeimų iširsta. Kasmet, kaip teigia neoficiali statistika (oficialiai kažkodėl neskelbiama), daugiau nužudoma kūdikių negu gimsta. Paskutiniais metais kaimuose uždarinėjamos ne tik paskiros klasės, ne tik vidurinės mokyklos, bet ir aštuonmetės—nebėra vaikų!
Todėl prašome visais galimais būdais gelbėti šeimą. Mūsų įsitikinimu, be religinio auklėjimo tai padaryti neįmanoma. Ateistinis eksperimentas, švelniais žodžiais tariant, nepasiteisino. Taip pat prašome Konstitucija uždrausti abortus. Abortus gali drausti Vakarų Vokietija, Rumunija, Izraelis. O kodėl mes negalime? Gėda tai visuomenei ar valstybei, kuri nepajėgia apsaugoti dar negimusių savo piliečių! Kol bus žudomi dar negimę kūdikiai, tol kalbos apie kultūrą bus muilo burbulas.
56 str.: „Lietuvos TSR piliečiai turi teisę apskųsti pareigūnų, valstybinių ar visuomeninių organų veiksmus. Skundai turi būti apsvarstyti įstatymų nustatyta tvarka ir terminais".
Deja, į tikinčiųjų skundus beveik niekada neatsakoma arba tik praneša Religijų reikalų tarybos įgaliotinis vien gyvu žodžiu: „Šmeižtas". Konflikto atveju visi valdžios organai palaiko ateistinę pusę. Pagal įsigalėjusį nerašytą įstatymą, kunigas ar tikintysis negali laimėti prieš valdžios pareigūnus ar ateistus. Todėl reikia šitą straipsnį suformuluoti preciziškai ir panaikinti bet kokius papročius šiuo atžvilgiu.
108 str. nušviestas nepakankamai aiškiai. Paragrafas 4 nurodo, kad Aukščiausios Tarybos prezidiumas kontroliuoja, kaip laikomasi Lietuvos TSR Konstitucijos. Reikia atskiro organo, kuris aiškintų pačią Konstituciją autentiškai. Aukščiausios Tarybos Prezidiumas padaryti šito negali, nes pats leidžia įstatymus, priešingus Konstitucijos raidei ir dvasiai (plg. Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo Įsakas 1976.VII.28).
Prašome mūsų pastabas apsvarstyti ir naujosios Konstitucijos projektą papildyti.
Kaunas, Kurija, 1978.IV.10.
Pasirašė kunigai: (dalis dėl techninių kliūčių nebuvo supažindinti su šiuo projektu)
A. Svarinskas, L. Kalinauskas, K. Daknevičius, L. Jagminas, A. Jokūbauskas, S. Dobrovolskis, A. Imbras, V. Brusokas, J. Birbilas, S. Pilka, J. Užusienis, V. Pesliakas, E. Semaška, J. Vaičeliūnas, P. Liubonas, A. Perminąs, J. Voveris, K. Valančius, P. Meilus, G. Dunda, A. Danyla, P. Matulaitis, J. Vaicekauskas, J. Babonas, J. Dobilaitis, G. Gudanavičius, vyskupas J. Steponavičius, P. Lažinskas, L.Vaičiulionis, Z. Grinevičius, V. Ramanauskas, J. Povilaitis, P. Ščepavičius, V. Polikaitis, J. Survila, R. Mizaras, J. Augustauskas, P. Bubnys, A. Kazlauskas, M. Buožius, V. Šauklys, A. Močius, P. Bastys, P. Tuminas, J. Fabijanskas, V. Grinevičius, J. Indriūnas, A. Graužinis, I. Butkus, kan. J. Želvys, A. Zaikauskas, R. Liukas, A. Lapė, K. Statkevičius, J. Račaitis, I. Čechavičius.
***
Mes Telšių vyskupijos kunigai, perskaitę Kauno Arkivyskupijos Kunigų pareiškimą dėl naujosios Konstitucijos projekto papildymo, pilnai pritariame:
(Seka Kauno arkivyskupijos kunigų parašai:)
Pasirašė kunigai:
V. Stirbys, J. Budrikis, J. Miškinis, J. Alšauskas, P. Stukas, P. Jasa, L. Serapinas, F. Žilys, A. Baškys, J. Maželis, J. Petrauskas, J. Bučinskas, A. Alminas, B. Racevičius, K. Viršila, J. Širvaitis, D. Bivainis, V. Šlevas, V. Požėla, V. Vėlavičius.
Dėl laiko stokos ne visi kunigai buvo supažindinti su šiuo tekstu.
Lietuvos tikinčiųjų
P a r e i š k i m a s
Susipažinę su LTSR Konstitucijos projektu, pateiktu visuomeniniam svarstymui, mes, žemiau pasirašę Lietuvos tikintieji, siūlome:
1. Pabrėžtinai garantuoti lygias tikinčiųjų ir netikinčiųjų teises. Iki šiol ši lygybė Lietuvoje dar nebuvo įgyvendinta—tikintiesiems neleidžiama dirbti mokytojais, įstaigų vadovais bei kitais atsakingais darbuotojais. Naujoje Konstitucijoje turi būti garantuota absoliuti lygybė—įstatymuose turi būti uždraustas atleidimas iš darbo dėl religinių įsitikinimų.
2. Tikinčiųjų ir netikinčiųjų lygybei užtikrinti būtina religinės spaudos laisvė. Kai yra vien ateistinės propagandos laisvė, dažnai pažeidinėjamos tikinčiųjų teisės, jie šmeižiami ir įžeidinėjami spaudoje, vadinami tamsybininkais. Neturint religinės spaudos, nėra galimybės atsakyti į neteisingus šmeižtus, įžeidinėjimus. Tarybinė spauda dar niekuomet nėra kritikavusi įstatymų pažeidimų tikinčiųjų atžvilgiu. Dėl to tarybiniai piliečiai—tikintieji priversti kreiptis į tarptautines organizacijas, žmogaus teisių gynimo komitetus ir pan.
3. Žmogaus Teisių Deklaracija pabrėžia tėvų teises auklėti savo vaikus pagal savo pasaulėžiūrą, mokyti juos mokyklose pagal savo religinius įsitikinimus. Dėl to ir naujojoje Konstitucijoje reikia numatyti religinio mokymo laisvę.
4. Užtikrinti teisę į gyvenimą dar negimusiems vaikams. Uždrausti abortus, nes tai nusikaltimas žmoniškumui.
Sustiprinti šeimų patvarumą. Skyrybas leisti tik ypatingais atvejais Aukščiausiojo Teismo sprendimu. Lietuvos katalikų šeimos yra patvarios tik dėl to, kad Bažnyčia neleidžia skyrybų.
Mūsų nuomone, šios priemonės pakels TSRS prestižą tarptautinėje arenoje. Tai bus akivaizdus įrodymas, kad tarybinė vyriausybė rūpinasi visų liaudies sluoksnių lygiateisiškumu. Visokeriopa lygybė—demokratijos pagrindas. Spaudos, darbo ir mokymosi teisių suteikimas tikintiesiems ypač sustiprina demokratinį Tarybų valstybės prestižą. Kadangi tokie įstatymai nebuvo priimti bendroje TSRS Konstitucijoje, jų priėmimas Lietuvos TSR Konstitucijoje būtų įrodymas visam pasauliui, kad Lietuvos TSR yra suvereni leisdama savo įstatymus.
Telšių vyskupija,
1978 m. balandžio mėn.
N. B. Pasirašė 780 žmonių, apie 1/3 išskaitomų parašų. Išsiųstas adresatui iš Plungės 1978.IV.11 registruotu laišku, kvito Nr. 456.
***
Lietuvos TSR KP CK Sekretoriui,
Konstitucinės komisijos Pirmininkui
P. Griškevičiui
Kybartų parapijos tikinčiųjų
P a r e i š k i m a s
Tikintieji žmonės Lietuvoje sudaro didžiausią tautos dalį, todėl jų teisės naujoje LTSR Konstitucijoje negali būti mažesnės negu ateistų. LTSR Konstitucijos projekto 50 str. mus, tikinčiuosius, padaro nelygiateisiais su ateistais ir todėl būtina jį perredaguoti. Lietuvos katalikams būtų priimtina šitokia 50 str. redakcija:
„Lietuvos TSR piliečiams garantuojama sąžinės laisvė, tai yra teisė išpažinti bet kurią religiją arba neišpažinti jokios, praktikuoti religinius kultus arba jų nepraktikuoti, vesti religinę arba ateistinę propagandą. Kurstyti nesantaiką ir neapykantą ryšium su religiniais tikėjimais draudžiama.
Bažnyčia ir ateistinė propaganda Lietuvos TSR atskirta nuo valstybės ir mokykla—nuo bažnyčios ir ateistinės propagandos. Draudžiama mokyklose auklėti vaikus priešingai tėvų įsitikinimams".
1978 m. kovas-balandis.
Pasirašė 975 Kybartų tikintieji. Pareiškimas buvo įteiktas LTSR CK balandžio 17 d. rytą.
Panašų pareiškimą CK įteikė Vištyčio parapiečiai.
***
TSRS Aukščiausios Tarybos
Prezidiumui
Šiuo metu, kai vyksta visaliaudinis Konstitucijos projekto svarstymas, ir mus, Lietuvos TSR vyskupus bei vyskupijų valdytojus, pasiekia eilinių tikinčiųjų ir kunigų pasisakymai dėl Konstitucijos projekto. Keliamas klausimas, kad ir vyskupai su valdytojais dėl jos pareikštų savo pastabas ir pageidavimus. Čia mes, žemiau pasirašiusieji, ir pateikiame keletą minčių.
Mus domina ir optimistiškai nuteikia TSRS Konstitucijos projektas, garantuojąs laisvą piliečių asmenybės vystymąsi bei ugdymą, jų lygybę prieš įstatymą, jų teisių ir laisvių plėtimą, sąžinės laisvę, teisę pateikti valstybės organams pasiūlymus ir t. t. Pagarbiai žiūrime į tą faktą, kad projektas pateiktas visaliaudiniam apsvarstymui, kad visi galėtų pareikšti Konstitucinei Komisijai savo nuomonę bei pasiūlymus dėl pageidaujamų pataisų ar papildymų.
Norime atkreipti Konstitucinės Komisijos dėmesį į Konstitucijos projekto 36, 50 ir 52 straipsnius, kurie, mūsų nuomone, prašosi konkretesnio apibrėžimo, kuris užtikrintų tikinčiųjų pilnesnę laisvę ir pilietines teises.
Dėl 36 straipsnio
Religiniai ir pasaulėžiūriniai skirtingumai yra ne mažiau esmingi ir gilūs, kaip ir rasiniai bei nacionaliniai, todėl į straipsnio formulavimą, užtikrinant visų piliečių laisvės, visapusiško vystymosi ir lygiateisiškumo sąlygas, po žodžių „tautybių ir rasių" reikėtų įterpti žodžius „religijų ir pasaulėžiūrų". Kaip rodo gyvenimas, iki šiol tikintieji jautėsi kai kur ne pilnai lygiateisiais, nors sąžinės laisvė ir piliečių lygiateisiškumas buvo galiojančios Konstitucijos garantuotas.
36 straipsnis, įnešus siūlomas pataisas, galėtų taip atrodyti:
„Įvairių tautybių, rasių, religijų ir pasaulėžiūrų tarybiniai piliečiai turi vienodas teises.
Šių teisių įgyvendinimą užtikrina visų TSRS nacijų, tautybių, religijų ir pasaulėžiūrų laisvės, visapusiško vystymosi ir suartėjimo politiką, piliečių auklėjimas tarybinio patriotizmo ir socialistinio internacionalizmo dvasia, galimybė vartoti gimtąją kalbą ir kitas TSRS tautų kalbas, galimybė susisiekti su savo tautiečiais, tikėjimo ir įsitikinimų vienminčiais visame pasaulyje, galimybė keistis su jais informacija ir dvasinėmis vertybėmis.
Bet koks tiesioginis ar netiesioginis ar netiesioginių pranašumų pagal rasinius, nacionalinius ar pasaulėžiūrinius požymius nustatytas, lygiai kaip ir visokia rasinio, nacionalinio, religinio ar pasaulėžiūrinio išimtinumo, nesantaikos ar niekinimo propaganda, baudžiama pagal įstatymą".
Dėl 52 straipsnio
Šis straipsnis, mūsų įsitikinimu, nepakankamai užtikrina lygias tikinčiųjų su netikinčiaisiais teises. Jis, atrodo, tapatina religijos išpažinimą su religinių apeigų atlikinėjimu. Jis kalba apie netikinčiųjų teisę vykdyti ateistinę propagandą, o nieko nesako apie tikinčiųjų teisę mokyti ir mokytis religijos. Tiek netikinčiųjų ateistinės propagandos teisė, tiek ir tikinčiųjų religijos mokymo ir mokymosi teisė iš esmės yra savo įsitikinimų informacijos teisė. Ji būtina tiek tikintiesiems, tiek ir netikintiesiems. Ji turi būti Konstitucijoje aiškiai deklaruota. Kiekvienas sąmoningas religinės bendruomenės narys, išpažindamas religiją, tuo pačiu suinteresuotas ir religine erudicija, kukliau tariant, yra suinteresuotas įsigyti bent elementarias religines žinias. O kaip, iš kur jis galės gauti tų žinių, jei niekas iš piliečių neturės teisės teikti religinę informaciją, mokyti religijos? Antai, Lenino iniciatyva paskelbtame Bažnyčios nuo valstybės ir mokyklos nuo Bažnyčios atskyrimo dekrete toji tikinčiųjų teisė buvo aiškiai deklaruota: „Piliečiai gali mokyti ir mokytis religijos privačiu būdu". Ir Lenino 1918 m. Konstitucijoje buvo aiškiai išreikštas tikinčiųjų ir netikinčiųjų savo įsitikinimų informacijos lygiateisiškumas: „Religinės ir antireliginės propagandos laisvė užtikrinama visiems piliečiams". Tokį tikinčiųjų ir netikinčiųjų lygiateisiškumą reikia aiškiai deklaruoti ir naujoje Konstitucijoje.
Kai 1936 m. Konstitucijoje buvo deklaruota tikintiesiems kulto atlikimo laisvė, o netikintiesiems—ateistinės propagandos laisvė, visame viešajame mūsų šalies gyvenime įsiviešpatavo ateistinės propagandos laisvė, naudojant valstybines priemones (mokyklą, spaudą, radiją ir t. t.), gi religinės informacijos laisvė, ir tai ribota—tik kulto pastatuose. Taip susidarė padėtis, kad religija ir jos išpažinimas tapo dalyku, kurio piliečiams viešumoje reikia gėdytis. Tai giliai užgauna tikinčiųjų moralinius jausmus ir reiškia gilią tikinčiųjų diskriminaciją, lyginant su netikinčiaisiais.
Kai Konstitucijoje religijos mokymo ir mokymosi teisė konkrečiai nedeklaruota, tai, kaip rodo praeities patirtis, toji teisė gali būti įvairiai suprasta: vieni pareigūnai laikosi Lenino dekreto ir netrukdo privataus religijos mokymo bažnyčioje, o kiti—ir privatų religijos mokymą laiko pagrindinio įstatymo pažeidimu ir taiko sankcijas. Dėl tokios padėties jautrios sąžinės tikintieji jaudinasi, nes negali „nemokantį pamokyti", o kunigai,-iš vienos pusės, girdi Kristaus įpareigojimą: „Eikite ir mokykite . . .", o iš kitos pusės, —draudimą mokyti. Ir tęsiasi nuolatinis sąžinės konfliktas: jautrios sielos žmogus kankinasi, nežinodamas kaip pasielgti, kad būtų teisus ir prieš Dievą, ir prieš valstybės įstatymą. Negalima galvoti, kad žmonės, esą prie valstybės vairo, nenorėtų viską taip suderinti, kad būtų rasta išeitis, padedanti tikintiesiems išvengti sąžinės konflikto, o pareigūnams—nesusipratimo. Tokios išeities radimas būtų į naudą abiems pusėms.
52 straipsnis, mūsų įsitikinimu, galėtų būti taip perredaguotas:
„TSRS piliečiams pripažįstama sąžinės laisvė, tai yra lygi visų piliečių teisę išpažinti bet kurią religiją, elgtis pagal jos reikalavimus, mokyti ir mokytis savo religijos, informuotis apie savo ir kitų įsitikinimus, lygiai kaip ir tolygi teisė neišpažinti jokios religijos, informuoti ir informuotis apie savo ateistinius įsitikinimus".
Toji įsitikinimų informacijos teisė turi būti Konstitucijoje deklaruotą aiškiu straipsniu, be miglotų ir neapibrėžtų sąlygų, kaip „Sutinkamai su darbo žmonių interesais ir siekiant stiprinti socialistinę santvarką". Po tokiais bendrais sąlygojimais gali slėptis teisių diskriminacija ir atskirų piliečių grupių teisinis išskirtinumas ar privilegijos.
50 straipsnis
Jis kalba apie piliečių žodžio, spaudos, susirinkimų, mitingų, gatvės eitynių ir demonstracijų laisvę, mūsų nuomone, galėtų būti taip suredaguotas:
„Savo įsitikinimų informacijai, savo individualių ir bendruomeninių aspiracijų tenkinimui visiems TSRS piliečiams garantuojama žodžio, spaudos, susirinkimų, mitingų, gatvės eitynių ir demonstracijų laisvė. Už piktnaudžiavimą ta laisve ir nusikreipimą prieš valstybinius visų piliečių interesus gali būti piliečiai traukiami teismo atsakomybėn. Už teisėtos laisvės varžymą valstybės pareigūnai gali būti skundžiami teismui.
Šių politinių laisvių įgyvendinimą užtikrina suteikimas piliečiams ir jų organizacijoms visuomeninių pastatų, gatvių ir aikščių, platus informacijos skleidimas, galimybė naudotis spauda, televizija ir radiją—laikantis bešališkumo ir proporcijos pagal atitinkamos organizacijos narių skaičių".
Vysk. J. Matulaitis-Labukas
Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio
vyskupijos apaštališkasis administratorius
Vysk. R. Krikščiūnas
Panevėžio vyskupijos
apaštališkasis administratorius
Vysk. L. Povilonis
Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos
apaštališkojo administratoriaus koadiutorius
Mons. Č. Krivaitis
Vilniaus arkivyskupijos valdytojas
Kan. J. Andrikonis
Kaišiadorių vyskupijos valdytojas
Kun. A. Vaičius
Telšių vyskupijos ir
Klaipėdos prelatūros valdytojas
* * *
Tarybinė valdžia visiškai nereagavo į tikinčiųjų pasiūlymus ir priėmė naują LTSR Konstituciją, aiškiai diskriminuojančią Lietuvos tikinčiuosius.
„LKB Kronika" šia proga prisimena vieno kataliko prieš šešerius metus pasiūlytą pareiškimo tarybinei vyriausybei projektą:
„Kadangi tarybinė vyriausybė nepajėgia Lietuvos tikintiesiems duoti pilną tikėjimo laisvę, todėl prašome duoti Lietuvai laisvę. Lietuva, būdama laisva, užtikrins visiems savo piliečiams reikalingas teises".
AR LEIDŽIAMA RELIGINĖ PROPAGANDA?
„Ji (religinė propaganda—„LKB Kronikos" pastaba) įgyvendinama mūsų šalyje ir šito nematyti gali tik prieš mūsų visuomenę išankstiniai nusistatę ar priešiški žmonės. Argi be religinės propagandos gali būti įgyvendinami tikinčiųjų religiniai poreikiai, atliekami religiniai kultai? Dėl tokių priežasčių tarybinė valstybė nemokamam naudojimui atiduoda religinėms bendruomenėms bažnyčias ir kulto reikmenis, esančius visos liaudies nuosavybe? Kas gi vyksta pamaldų metu, jei ne religinė propaganda? Kas gi iš tikrųjų yra pamokslai? Dėl ko gi religiniams centrams mūsų šalyje suteikta galimybė išleisti religinę literatūrą, pradedant šventomis knygomis, periodiniais leidiniais ir baigiant teologų darbais?
Vienok natūralu ir dėsninga, kad religinė propaganda įgyvendinama religinių kultų atlikimo rėmuose . . . kadangi mūsų šalies didžioji dauguma gyventojų— netikintieji žmonės—nejaučia tokios propagandos reikalingumo".
(iš „Nauka i religija" 1978 m., Nr. 4, p. 13).
Lietuvoje didžioji dauguma gyventojų—katalikai ir nejaučia ateistinės propagandos reikalingumo, tad kodėl ji visomis, net prievartinėmis, priemonėmis yra skleidžiama? Kur tada tikinčiųjų lygybė su ateistais prieš tarybinius įstatymus?
Kur religinė propaganda, jei Lietuvos tikintieji neturi net kukliausių katekizmų, reikalingų vaikams susipažinti su tikėjimo tiesomis?
