ATVIRAS LAIŠKAS JO EKSCELENCIJAI 
VILNIAUS ARKIVYSKUPIJOS APAŠTALIŠKAJAM 
ADMINISTRATORIUI

VYSKUPUI JULIJONUI STEPONAVIČIUI

Nuorašai: Lietuvos Vyskupams ir vyskupijų Valdytojams, Kauno Kunigų Seminarijai, Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komitetui

1977 metų pabaigoje iš Kauno Kunigų Seminarijos buvo pašalintas IV kurso klierikas Ričardas Jakutis. Jo bylai tirti buvo sudaryta komisija, kuriai vadovavo seminarijos rektorius. 1977 m. gruodžio 20 d. jis visiems klierikams paskelbė tyrimo rezultatus, tiksliau sakant, klieriko Jakučio amoralaus elgesio faktus. Juos patvirtino savo laišku seminarijos rektoriui Šorienė ir pareiškimu Lietuvos vyskupams ir vyskupijų valdytojams R. Činskytė. Klierikas R. Jakutis kaltinimų nepaneigė, — prisipažino kaltu.

Staiga nelaukta žinia — R. Jakutis slapta pašventintas diakonu ir eina diakono pareigas Nemenčinės bažnyčioje.

1979 m. vasario 6 dieną kun. A. Svarinskas, tikinčiųjų paragintas, nuvyko pas vyskupą J. Labuką pasiteirauti, kas pašventino R. Jakutį diakonu. Vyskupas fakto nepaneigė, bet kas pašventino, sakėsi nežinąs: gal Baltarusijos gal Ukrainos vyskupai . . . 1979 m. vasario 7 d. Vilniaus arkivyskupijos valdytojas kun. A. Gutauskas nemažai Vilniaus arkivyskupijos kunigų grupei, atvykusiai R. Jakučio, A. Kazlausko ir jo paties staigaus išrinkimo į valdytojo postą, pasakė: „Jakutį pašventino vysk. J. Labukas".

Kuo paaiškinti Vilniaus arkivyskupijos valdytojo kun. Č. Krivaičio elgesį, kokios jėgos inspiravo jį šiam žygiui, kad jis iš Seminarijos pavarytą amoralų jaunuolį ir toliau laikė geru klieriku? 1978 m. sausio 11 d. Seminarijoje posėdžio metu jis reikalavo net grąžinti R. Jakutį atgal į Seminariją, kaip nekaltai apšmeižtą; pašalintą globojo, apgyvendino Nemenčinėje pas kun. K. Pukėną, teikė jam materialinį išlaikymą ir net pristatė šventinusiam vyskupui kaip tinkamą ir rimtą kandidatą. Be to, visus stebina keista paties R. Jakučio laikysena. Jis jautėsi ne kaip pavarytas iš Seminarijos, o kaip geras klierikas pasiųstas Vilniaus arkivyskupijos valdytojo kun. Č. Krivaičio į Nemenčinę pas kun. K. Pukėną „atlikti liturginę praktiką".

Į visus šiuos neaiškumus neabejotinai teisingą atsakymą duoda keistas įvykis. Civilinės valdžios pareigūnai susirūpino R. Jakučio likimu. Jie lankėsi net pas jo nusikaltimų liudininkus (pvz., Šorienę) ir reikalavo paneigti jį kompromituojančius faktus. Reiškia, civilinei valdžiai jis yra savas. Nenoromis peršasi keista išvada: kun. Č. Krivaitis, kun. K. Pukėnas, šventinęs R. Jakutį vyskupas ir civilinės valdžios atstovai bendromis pastangomis netinkamą kunigystei jaunuolį, pašventino diakonu.

Antras, ne mažiau netikėtas dalykas — IV kurso klieriko Algio Kazlausko staigus sugrąžinimas į Seminariją. 1977 m. Seminarijos vadovybė griežtai įspėjo jį pataisyti savo elgesį, o 1978 metų rudenį Seminarijos dėstytojų posėdyje nusprendė atleisti jį iš Seminarijos, kaip netinkamą kunigystei. Tam pasipriešino Vilniaus arkivyskupijos valdytojas kun. Č. Kirvaitis.

Sprendimą pakeitė kitu: pasitaisymui davė laiko — išleido vieneriems metams akademinių atostogų. Visai neatsižvelgiant į Vatikano II Susirinkimo Dekretą apie kunigų paruošimą, kuris reikalauja, kad, atrenkant ir tiriant kandidatus, visuomet elgtinasi reikliai, nors kunigų ir labai stigtų . . ." po kelių mėnesių, t.y. 1979 m. sausio viduryje Kazlauskas vėl grąžinamas į Seminariją.

Tarybiniais laikais civilinės valdžios reikalavimu iš Seminarijos buvo pašalinta visa eilė gerų klierikų. Kai kurie iš jų laukė net po 10 ir daugiau metų, kol jiems leido sugrįžti atgal. Pvz., J. Čepėnas, kun. J. Giedraitis, kun. A. Graužinis, kun. J. Zubrus, kun. V. Rūkas ir kt. A. Kazlauskas negali palaukti nė metų! Jis savo charakterį, kultūrą, temperamentą, puikybę „pakeitė" per keletą mėnesių. Visiems suprantama, kad žmogus nėra daiktas, kurį galima greitai perdaryti. Katalikų Bažnyčios kanonai irgi numato žmogaus pasitaisymą, bet tam reikalauja ilgo laiko (kan. 2295).

Seminarija teisinasi, kad tikrieji jos šeimininkai esą ne jie, bet ordinarai. A. Kazlauskas priimtas vysk. L. Poviloniui reikalaujant. Maža to, jis rūpinasi, kad būtų į Seminariją sugrąžinti ir kiti jos pašalinti kaip netinkami kunigystei klierikai — A. Paškevičius ir K. Mancevičius.

1979 m. sausio 8 d. keli Vilniaus arkivyskupijos kunigai, susižavėję A. Kazlausko intelektu, kreipėsi į vysk. L. Povilonį, kad sugrąžintų A. Kazlauską į Seminariją. Argi kandidatui į kunigus užtenka vien tik intelekto?


Antra vertus, kas daugiau pažįsta R. Jakutį ir A. Kazlauską, ar mes, kurie su jais Seminarijoje kartu gyvenome, ar tie, kurie juos sutinka tik retkarčiais paradinėje uniformoje? Manome, kad visi klierikai, kurie tik nėra padavę saugumui rankos, pasisakytų prieš juos, jei tik nebijotų pašalinimo iš Seminarijos. Be to, A. Kazlausko sugrąžinimas parodo Seminarijos vadovų neprincipingumą, žiūrėjimą pro pirštus į šventus dalykus. Jie veikia prieš savo įsitikinimus: čia nusprendžia, kad netinkamas, čia vėl sugrąžina.

1978 metų kovo mėn. civilinės valdžios pareigūnams reikalaujant, Seminarijos vadovai pašalino iš Seminarijos niekuo nenusikaltusius nei jos regulai, nei Bažnyčios kanonams du gerus klierikus — Vytautą Pūką ir Petrą Blažuką. Palyginę jų likimą su R. Jakučio ir A. Kazlausko likimu, aiškiai įsitikinsime, kas verčia Seminariją taip greitai pakeisti savo sprendimus.

Ką visa tai reiškia? R. Jakutis ir A. Kazlauskas iš Seminarijos pašalinti kaip netinkami kunigystei, o Vilniaus arkivyskupijos valdytojas kun. Č. Krivaitis ir toliau juos laikė gerais klierikais, kai kurie kunigai, pvz., kun. K. Pukėnas ir kun. K. Vaičionis juos globojo, Vilniaus kurija rėmė materialiai, jie nešiojo sutanas, patarnavo prie altoriaus. R. Jakutis pašventintas net diakonu, o A. Kazlauskas, nepasibaigus jo „akademinėms atostogoms" priimamas atgal į Seminariją, į tą patį kursą, kuriame mokosi dabar jo draugai.

Tuo tarpu valstybės saugumo reikalavimu pašalintų klierikų negloboja nei Seminarija, nei ordinarai, nei kurijos. P. Blažukas neturi net vilties, kad jam Religijų reikalų tarybos įgaliotinis kada nors leis sugrįžti į Seminariją. Koks paradoksas! Aniems nei iš Seminarijos, nei iš civilinės valdžios pusės nėra jokių kliūčių, o P. Blažukui — didžiausi barjerai.

Ar reikia dar akivaizdesnio įrodymo, kad Seminarija, kai kurie vyskupai ir vyskupijų valdytojai ir kai kurie kunigai yra palenkti civilinės valdžios interesams? Su jų pagalba, šalia gerų klierikų, ruošia ir sau palankius, Bažnyčią kompromituojančius, vadinamus „lojalius kunigus", šito fakto nepajėgs nuslėpti nuo pasaulio nei rektorius dr. V. Butkus, nei kiti aukštieji Katalikų Bažnyčios hierarchai Lietuvoje, duodami užsienio laikraščiams ar radijui klaidingus interviu — girdi, ne valstybės pareigūnai, bet mes patys esame Seminarijos šeimininkais. Stojant į Seminariją ir besimokant joje, patys patyrėme valstybės saugumo leteną. Dabar gi esame liudininkai, kad Kauno Kunigų seminarijai daug įtakos daro valstybės saugumas.

Visiems suprantamas ir aiškus ateistų noras sugriauti Bažnyčią jos pačios vaikų rankomis, ją sukompromituoti, sujaukti jos vidaus gyvenimą, suskaldyti kunigų vienybę. Tačiau kaip suprasti ir kuo paaiškinti jų įrankių, kai kurių kunigų ar net vyskupų elgesį, kuris nesiderina nei su Bažnyčios kanonais, nei su Vatikano II Susirinkimo dekretais? Į R. Jakučio pašventinimą ir A. Kazlausko sugrąžinimą atgal į Seminariją žiūrime kaip į tiesioginį Bažnyčios griovimo aktą.

Čia nenoromis prisimena istorinis aktas — Niurnbergo teismas, kuriame buvo kaltinami žmonės už kraujo ir ašarų upes. Nors jie visi teisinosi: „Mums buvo liepta", „įsakyta iš aukščiau", — bet teismas juos pasmerkė, pripažindamas, kad šalia įstatymo iš šalies, dar yra kiekvieno asmeninis apsisprendimas ir atsakomybė.

Niurnbergo teismas pasibaigė, bet istorijos teismas tebevyksta. Vargu ar jis nepastatys gėdos stulpo vadinamų civilinei valdžiai lojalių Bažnyčios sūnų. Nuo to neapgins nei užimami aukšti postai, nei titulai, kuriais jie vadinami. O Viešpaties teisme, vargu, ar bus pakankamas pasiteisinimas: „Mums buvo įsakyta".

Gerbiamasis Lietuvos vyre, kilnusis Vilniaus arkivyskupijos Administratoriau, šiandien mūsų akys krypsta tik į Jus ir į vysk. V. Sladkevičių. Jūs — mūsų tautos pasididžiavimas ir viltis. Suprantame ir užjaučiame Jus. Jūsų dalia sunki. Esate tremtinys. Vyskupijos valdyti šiuo metu Jums neleidžia, bet tikrasis Vilniaus arkivyskupijos šeimininkas yra ne valdytojas kun. A. Gutauskas, bet Jūs. Dvasinėje bažnytinės veiklos srityje Jūs turite tokias galias ir teises kaip ir pareigas einą vyskupai. Todėl kartu su jais nešate didelę atsakomybę ne tik už Jums Vatikano patikėtos Vilniaus arkivyskupijos bet ir už visos Katalikų Bažnyčios Lietuvoje likimą.

Kadangi R. Jakutis ir A. Kazlauskas priklauso Vilniaus arkivyskupijai, mes kreipiamės į Jus visų Bažnyčią mylinčių kunigų ir tikinčiųjų vardu, prašydami uždrausti R. Jakučiui eiti diakono pareigas ne tik Nemenčinės bažnyčioje, bet ir visoje Vilniaus arkivyskupijoje, nes iš Telšių atplaukia vis naujos ir naujos jo išdaigų istorijos, o A. Kazlausko neleisti prie šventimų, kol nebūsite moraliai įsitikinę jo nuoširdžiu pasitaisymu.
Lietuva, 1979 m. vasaris

R. Jakutį ir A. Kazlauską pažįstą 
Lietuvos kunigai:

A. Beniušis, P. Merliūnas, A. Gražulis, J. Alesius, S. Tamulionis, A. Čeponis, J. Kauneckas, M. Savickas, S. Linda, R. Černiauskas, P. šliauteris.

Pažįstą tik R. Jakutį:

kunigai: F. Baliūnas, E. Bartulis, K. Daknevičius, V. Stakevičius, V. Biržinis, J. Pečiukonis, J. Maleckis, V. Kapočius, A. Bulota, S. Puidokas.
 

***