1982 m. liepos 21 d. šv. Tėvas paskyrė kun. Antaną Vaičių Telšių vyskupijos ir Klaipėdos prelatūros apaštaliniu administratorių, o kartu ir vyskupu. Konsekracija buvo pramatyta Kauno arkikatedroje liepos 25 d. Lietuvos kunigai ir tikintieji šį šv. Tėvo paskyrimą sutiko palankiai, nes kun. Antanas Vaičius yra gražiai užsirekomendavęs pastoracijoje, pritardamas ir palaikydamas blaivybės sąjūdį ir patvirtindamas Telšių vyskupijos Kunigų tarybą. Jis, eidamas Telšių vyskupijos valdytojo pareigas, pajėgė surasti kontaktą su vyskupijos kunigais. Savo laiku kunigai, ypač už Telšių vyskupijos ribų, kėlė abejonių dėl kun. Antano Vaičiaus kandidatūros tinkamumo, bet laikas vis labiau tas abejones sklaidė. Visi labai apgailestavo, kad praėjusiais metais kun. Antanas Vaičius buvo įjungtas į Lietuvos Bažnyčiai nepriimtiną trijulę ir dėl to turėjo pergyventi aštrų opozicijos puolimą.

Konsekracijos iškilmės buvo labai gražios. Vyskupą Antaną Vaičių konsekravo vyskupai — Liudvikas Povilonis, Vincentas Sladkevičius, Julijonas Steponavičius ir Romualdas Krikščiūnas, šv. Mišių metu tartame žodyje vysk. Liudvikas Povilonis perskaitė popiežiaus Jono-Pau-liaus II telegramą-sveikinimą Lietuvos Bažnyčiai, pranešė apie vysk. Vincento Sladkevičiaus paskyrimą po 23 metų tremties Kaišiadorių vyskupijos apaštališkuoju administratoriumi ir plačiau apsistojo ties vyskupo tarnyste, pabrėždamas, kad „vyskupo tarnystė yra ne garbės, o darbo ir aukos tarnystė". Baigdamas kalbėti, vysk. Liudvikas Povilonis kreipėsi į konsekruojamąjį šiais žodžiais: „Mielas Brolis Kristuje Antanai, šiandien, Tavo konserkacijos dieną, ryžkis siekti vyskupo idealo, Dievo tarno arkivyskupo Jurgio Matulevičiaus pasiryžimu: „Duok, Dieve, kad sudegčiau, kaip žvakė ant altoriaus nuo darbo kaitros ir meilės ugnies Tau ir Tavo Bažnyčiai".


Katedros šventoriuje naujai konsekruotąjį vyskupą ir kitus vyskupus, o ypač Julijoną Steponavičių ir Vincentą Sladkevičių sveikino Lietuvos jaunimo atstovai.

Pakeliui į namus vysk. Antaną Vaičių pasitiko ir pasveikino Viduklės, Varnių ir Viešvėnų parapijų tikintieji. Telšių katedra, šventorius ir net gatvės buvo užtvindytos žmonių. Žemaičiai neslėpė savo entuziazmo, sulaukę naujo vyskupo, kuris savo gerumu jau buvo spėjęs užkariauti tikinčiųjų širdis.

Mišiose pamokslą pasakė kan. Kazimieras Gaščiūnas, kurio metu perskaitė popiežiaus telegramą-sveikinimą. Po šv. Mišių Telšių vyskupą sveikino žemaičių jaunimas. Ypatingai visus sužavėjo jautrus Telšių jaunimo sveikinimas. Vyskupą taip pat pasveikino Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų komiteto vardu kun. Alfonsas Svarinskas. Tarp kita ko jis kalbėjo: „Katalikų komitetas su dideliu dėmesiu sekė visų mūsų ganytojų pastangas išsivaduoti iš bedieviškų varžtų, sekė ir Jūsų pastangas. Mes dėkingi Jums už pravestą vyskupo kankinio Pranciškaus Ramanausko minėjimą, mes dėkingi Jums už Žemaičių Kalvarijos atgaivinimą, už rožančiaus maldą, geriausiai paplitusią Žemaitijoje, dėkingi Jums už blaivybės akciją. Kartą Vatikano radijas pasakė šiuos žodžius: „Tik vienas Telšių valdytojas kun. Vaičius nesužlugdė blaivybės idėjos". Manau, kad tai gražiausias jo pripažinimas."

Telšių vyskupijos kunigų vardu kalbėjo kun. Klemensas Arlauskas, išreikšdamas visų kunigų džiaugsmą dėl šio šv. Tėvo paskyrimo.

Atsakydamas į sveikinimus, vysk. Antanas Vaičius taip kalbėjo:

„Broliai kunigai, svečiai ir savieji, brangūs telšiečiai, labai brangus ir mielas jaunime, vaikučiai mažieji ir seneliai, aš giliai sujaudintas ir tiesiog sukrėstas, nerandu žodžių, kaip padėkoti už šitą sutikimą. Pirmiausia noriu tarti ačiū Visagaliam Dievui už begalinę meilę, kurią Jis man parodė, leisdamas gimti ten, „kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka", ten, kur Šatrija, Rambynas, Vilija srauni, leisdamas gimti ir augti tikinčių tėvų šeimoje, kur buvo daug vargo ir skausmo, kur dažnai trūko net juodos duonelės, bet kur buvo malda ir giesmės, kur skambėdavo vakarais dainos.

Noriu padėkoti šv. Tėvui Jonui-Pauliui II už ypatingą pasitikėjimą, kad man, menkam, silpnam, eiliniam kunigui patikėjo šias atsakingas pareigas — būti Telšių vyskupijos ir Klaipėdos prelatūros apaštaliniu administratoriumi . . . Noriu tarti nuoširdžiausi ačiū Telšių katedros garbingiems kapituliarams ir Klaipėdos prelatūros tarėjams, kurie sunkiais, vargingais mano, kaip kapitulinio vikaro-valdytojo, metais visu nuoširdumu mane rėmė ir palaikė. Ačiū visiems Telšių vyskupijos ir Klaipėdos prelatūros kunigams, kurių paramą visada jutau, bet ypatingai sunkiausiuose mano gyvenimo momentuose. Ypatingas ačiū mažiesiems vaikučiams, jaunimui, tėvams ir motinoms, seneliams — visiems tikintiesiems, rėmusiems ir palaikiusiems mane savo maldomis. Ačiū Lietuvos vyskupams, kurie mane šiandien konsekravo: jų meilę, prielankumą visada jutau. Ypatingas ačiū Panevėžio kapitulai. Žinau, kad visiems nepadėkosiu . . .


Jūs žiūrite į mane ir klausiate: „Koks tu dabar būsi? Kaip atliksi vyskupo pareigas?" Iš tikrųjų aš esu baimės ir rūpesčio pilnas. Žinau, kokį žingsnį šiandien žengiau ir kokią atsakomybę aš prisiėmiau. Man šiandien buvo pasakyta daug gražiausių žodžių, kuriuose buvo įpinta ne tik įspėjimų. Atvykus šį rytą pas Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininką vysk. Liudviką Povilonį, turėjau kartu su Kaišiadorių vyskupijos apaštaliniu administratoriumi vysk. Vincentu Sladkevičių prisiekti, ką mes ir padarėme, šią valandą norisi tą priesaiką savais žodžiais atkartoti: visas jėgas skirsiu tik Dievui ir vien tik Kristaus Bažnyčiai. Neieškosiu nei poilsio, nei ramybės ir ką tik galėsiu, darysiu, kad klestėtų Katalikų Bažnyčia mielojoje mūsų Žemaitijoje. Kaip priesaiką duodu jums žodį ir užtikrinu, kad visą save paaukosiu ir visas jėgas atiduosiu dėl Kristaus ir Bažnyčios. Kartu prašau jūsų pagalbos, šiandien Kaune pasakiau: glaudžiuosi prie Jūsų, ekscelen-cijos vyskupai, kaip prie savo dvasios Tėvų, kurie šiandien mane pagimdėte vyskupu, šį vakarą kartoju jums: glaudžiuosi prie jūsų, broliai kunigai, kad jūs man padėtumėte, kaip palinkėjote ištverti ir, ką galima, padaryti dėl Dievo ir Bažnyčios; glaudžiuosi prie jūsų, brangūs tikintieji, kad savo maldose mane prisimintumėte ir palaikytumėte."
(Kalba sutrumpinta. — Red.)