Rašo kun. Sigitas Tamkevičius:
Štai jau antras mėnuo, kai gyvenu pastoviai įsikūręs naujose sąlygose. Dirbu virtuvėje nesudėtingus darbus (. . .). Apvaizda sudarė man galimybę dirbti tokį darbą, kad mokėčiau atjausti ir įvertinti tuos, kurie iš pirmo žvilgsnio, atrodo, dirba labai nereikšmingus darbus, bet kurie Dievo akyse yra nemažiau nuopelningi už didžiuosius. Viską aukoju Viešpačiui ir esu įsitikinęs, kad dabartinis mano darbas yra nemažiau naudingas Bažnyčiai ir tikintiesiems, negu visa tai, ką dirbau 20 metų. Kokia paguoda šitai žinoti! Dangiškasis Tėvas viską mato ir viską įvertina. Dirbant niekas netrukdo, todėl mintimis galiu nuolatos bendrauti su geruoju Dievu, o Jame ir su tais, kurie taip artimi ir brangūs buvo mano širdžiai, kai buvau laisvėje. Kai būnate Viešpaties artumoje, prisiminkite ir mane, kad visada ir viską mokėčiau įprasminti ir paaukoti Dievui, kad mano dabartiniame gyvenime nebūtų nei vienos tuščios dienos. Būtų tragedija, jei dabartinio gyvenimo nemokėčiau įprasminti. Būčiau kaip tas žmogus, kuris gavęs talentą užkasė į žemę ir nieko nepelnė (. . .).
Per praėjusius 10 mėnesių išmokau kur kas labiau pasitikėti Dievu. Ir tada, kai mes užsimirštame, jis yra mūsų gyvenimo laivelyje ir neleidžia jam nuskęsti.
Sveikinkite nuo manęs visus, kurie prisimena mane. Visus lydžiu savo malda ir auka. Jėzaus Kristaus meilė tegu auga visų širdyse.
1984.11.24.
* * *
„Balandžio 18-oji diena man buvo labai brangi — dėkojau Viešpačiui už kunigystės dovaną. Prieš 22 metus, trečiadienį, prieš Velykas (lygiai taip, kaip šiemet) virpančiomis širdimis dešimt dijakonų žengėme prie Katedros didžiojo altoriaus, parpuolę ant žemės meldėme kankinius ir šventuosius globos, o po to Telšių vyskupas Petras Maželis suteikė kunigystės šventimus. Balandžio 23 d. (antrąją Velykų dieną) savo gimtinės parapijos bažnyčioje aukojau pirmąsias šventąsias Mišias. Be galo esu dėkingas Viešpačiui ir už kunigystę, ir už nueitą kelią. Nuolatos jutau globojančią Apvaizdos ranką ir, tik tos rankos prilaikomas, kaip brangų perlą išlaikiau kunigystės idealą; atrodo tie 22 metai nebuvo tuščiai praleisti, nors, jei būčiau mokėjęs tobulai bendradarbiauti su Dievo malone, rezultatai būtų kur kas geresni. Tebūna Viešpats man gailestingas, kur apsileidau ir ko nepadariau taip, kaip turėjau padaryti. Dabartinis mano gyvenimas gal užpildys tas spragas, kurių pasitaikė mano pastoracijoje.
Daug džiaugsmo atnešė šv. Velykos. Kur bebūtum, o mirtį nugalėjęs Kristus tave pasiekia ir atgaivina. Kaip liūdna būtų gyventi, jei nepažintum kenčiančio mirštančio ir prisikeliančio Viešpaties. Su šventu širdies virpuliu prisimenu tuos brangius šv. Velykų rytus, kai, paėmęs monstranciją iš Kristaus kapo, užintonuodavau: „Linksma diena mums nušvito", o tūkstantinė minia kaip angelų chorai džiaugsmingomis širdimis tęsdavo šventąją Velykų giesmę su tuo nepakartojamai gražiu „Aleliuja". Turbūt reikia kiek tai metų ne lūpomis, o pačiu gyvenimu intonuoti prisikėlimo giesmę (. . .), reikia išmokti pasitenkinti minimumu visame kame. Tai būtina laimės sąlyga visiems. Kas daug visko nori, niekada nebūna ramus ir pilnas džiaugsmo. Meldžiuosi ir visus laiminu".
1984 m. gegužės mėn.
* * *
Iš kun. Alfonso Svarinsko laiškų:
„šis mėnuo buvo geras — gavau keletą laiškų (tikintieji rašo labai gausiai, bet kun. A. Svarinskas jų negauna — red. past.). Už Kireniečio pagalbą visiems nuoširdžiai, nuoširdžiai dėkoju ir visiems meldžiu visokiausių malonių. (. . .) Labai dėkoju už šv. Mišias sausyje (buvo minimas suėmimo metinės Viduklėje — red. past.). Tik Dievas mūsų viltis ir apsauga. (. . .) Dėkoju vyskupui Julijonui ir visiems, kas mane prisimena ir sveikina (. . .). Viskas būtų pakenčiama, bet labai gaila, kad negaliu aukoti šv. Mišių, naudotis išpažintimi ir šv. Komunija. Tepriima Dievas ir tą auką.
Klausiate apie mano sveikatą. Psichiškai ir dvasiškai jaučiuosi gerai. Tikiu gėrio pergale. Bet taip norisi dar daug padirbėti Tėvynėje. Tai ir kankina mane. Fiziškai jaučiuosi neblogai: esu gyvas ir sveikas. (. . .) Kas mėnesį parduotuvėje galiu nusipirkti už 5-7 rub. margarino, pigių saldainių, augalinių riebalų, svogūnų. Užtenka! Ištraukė du dantis — paradantozė! Kasdien darau mankštą (. . .), todėl gera sveikata (. . .). Atleiskite už paprastas mintis, o norėtųsi daug daug pasakyti." (Manoma, jog leidžia išsiųsti laiškus tik buitine tematika — red. past.).
1984.III.18.
* * *
„Mano nuotaika gera. Viskas kas atsitinka — Dievo valia. Sveikata nesiskundžiu, tik, kasdien dirbdamas, truputį pavargstu, todėl sekmadienį daugiau (2-3 val.) pailsiu, tuomet sekanti savaitė būna lengvesnė. Laisvu laiku skaitau iš Lietuvos gautus laikraščius ir žurnalus, gilinu prancūzų kalbos žinojimą, išmokau italų kalbą ir ruošiuosi mokytis ispaniškai. Galvoju, kad gyvenime visko gali prireikti. Perspektyvos tamsios — pasaulis prarado Dievą ir paskendo tamsybėse (. . .). Daug daug norėtųsi rašyti (...)."
1984.V.20.
