Paskutiniu metu Lietuvoje ypač sustiprėjo kova prieš tikinčiuosius. Valdžia pradėjo kovoti net su seneliais, invalidais ir ligoniais. KGB ieško senelio ligonio Vlado Lapienio, suėmė visišką ligonį kun. Joną Matulionį. Dar keisčiau — šventieji ir tie užsitraukė valdžios nemalonę.
Švenčiant šv. Kazimiero 500 metų jubiliejų, valdiški bedieviai darė viską, kad tik sumažintų jubiliejaus iškilmingumą.
Propagandai buvo išleistas jubiliejinis medalis. Bet kas jį gavo? Net aktyvieji bažnyčios lankytojai turėjo pasitenkinti tik jį pamatydami. Panašiai buvo ir su jubiliejiniu šv. Kazimiero „Kataliku kalendorėliu" bei „Katalikų kalendorių — žinynu". Visokiomis priemonėmis ir progomis buvo pompastiškai skelbama apie šiuos jubiliejinius leidinius, tik niekas neišdrįso pasakyti, kiek jų gavo tikintieji. Masės tikinčiųjų į ų net nematė, o propagandai pasidarbavo puikiai: žiūrėkite, kokia religijos laisvė — valdžia katalikų kalendorių leidžia!
1985 m. gegužės 4 d. sukanka 500 metų nuo pal. Mykolo Giedraičio mirties, tačiau valdžia neleidžia minėti šio jubiliejaus. RRT įgaliotinis Petras Anilionis uždraudė „Katalikų kalendoriuje — žinyne" įdėti net trumpą informaciją apie pal. M. Giedraitį, kad Bažnyčia nesugalvotų ruošti jubiliejų.
Nežiūrint sunkių sąlygų, Lietuvos katalikai su pakilimu ruošiasi švęsti pal. M. Giedraičio 500 metų mirties jubiliejų.
Pateikiame savo tautiečio pal. M. Giedraičio biografiją, kurios RRT įgaliotinis P. Anilionis neleido įdėti į „Katalikų kalendorių — žinyną".
Jauna krikščionybė Lietuvoje greit pražydo šventumo vaisiais. Buvusių pagonių kunigaikščių vaikaičiai: Kazimieras ir Mykolas nusipelnė altorių garbę.
Garbingos Giedraičių giminės atžala Mykolas gimė netoli Vilniaus, Giedraičiuose, (pagal kitus šaltinius — Videniškiuose) 1425 m. Jis buvo silpnos sveikatos ir dažnai būdavo vienas, dienas leisdavo drožinėdamas medžio dirbinius.
Jau būdamas jaunuolis, Mykolas, pajutęs pašaukimą dvasiniam gyvenimui, kreipėsi į Bistryčios regulinių kanauninkų vienuolyną (40 km. į šiaurės rytus nuo Vilniaus) ir buvo priimtas.
Netrukus vienuolyno viršininkas nuvežė jį į Krokuvą, į šv. Morkaus vienuolyną. Čia Mykolas atliko noviciatą ir padarė įžadus. Gilintis į dvasinį gyvenimą jam padėjo nuodėmklausis Jonas.
Naujasis vienuolis apsigyveno nedideliame kambarėlyje prie pat bažnyčios. Ilgai ir ištvermingai melsdavosi, griežtai laikėsi regulos ir atlikinėjo visas dvasines pratybas. Jo kambarėlyje buvo kuklūs baldai ir šiek tiek reikalingiausių daiktų. Valgydavo tik tiek, kiek būtina, laikydavosi visų pasninkų. Nuo pat įstojimo į vienuolyną nevalgė mėsos.
Fizinis netobulumas išugdė polinkį vidiniam, intravertiškam gyvenimui, vienatvės pamėgimui. Turėdamas sunkumų prisitaikyti prie kitų brolių, prie aplinkos, Mykolas mokėsi bendrauti ir tyliai nukęsti, ryžtingai siekė krikščioniškojo tobulumo. Vienuolyno asketiškas gyvenimas suformavo Mykolo charakterį ir gyvenimo būdą. Jo vienuolynas laikėsi griežtos regulos. Vienuoliai praktikavo marinimąsi, liturgines valandas kalbėdavo ne tik dieną, bet ir naktį. Griežtumą ir tikslų regulos vykdymą stiprino provinciolas Jonas Praniškis, Mykolui vidinio gyvenimo variklis buvo pamaldumas prieš kryžių, stovintį bažnyčios viduryje (dabar jis perkeltas prie centrinio altoriaus). Mąstydamas apie Nukryžiuotąjį, jis gilino savo meilę Dievui ir žmogui. Ištvermingas mąstymas atvedė jį į kontempliacijos maldą, kuri buvo jam nepamirštamo džiaugsmo šaltinis. Savo vidinio gyvenimo turtingumu Mykolas Giedraitis priartėjo prie tos ribos, kurią buvo pasiekę didieji vidurinių amžių mistikai. Prieš mirtį pasisakė broliams, kad melsdamasis girdėjęs šiuos Kristaus žodžius — „Ištverk kantriai iki mirties ir gausi garbės vainiką."
Istoriko Alberto Kojalavičiaus raštuose randame Krokuvos Akademijos aktų knygų įrašus. Iš jų paaiškėja, kad M. Giedraitis 1460 m. baigė šią akademiją. A. Kojalavičius cituoja „Krokuvos bendrųjų studijų universitete laisvųjų mokslų ir filosofijos bakalauro laipsnis suteiktas Mykolui Giedraičiui, Lietuvos kunigaikščiui". Pažymėtina, kad jis buvo pirmasis studentas XV a. atvykęs iš Lietuvos mokytis į Jogailos universitetą.
Mykolas plačiausiai išgarsino ragulinių kanauninkų vienuoliją, nors netrūko kitų ten šventų vienuolių. „Bažnytinė enciklopedija" jį vadina „brangiausiu tos vienuolijos perlu".
Vienuolyno dvasinį klimatą gaivino pamokslininkas pranciškonas Jonas Kapestranas (vėliau paskelbtas šventuoju). Pastarojo mintys pasiekdavo jaunimo protus ir uždegdavo širdis. M. Giedraitis lankydavosi pas mokslu ir šventumu pasižymėjusius Krokuvos Vyrus. Jo bičiuliai — Jonas Kantietis (šventasis), Izaijas Boneris (palaimintasis), Simonas iš Lipnicos (palaimintasis), Stanislovas Kazimierčikas (palaimintasis), Sventoslavas Tylusis.
Dvasiškiai subtilios asmenybės ypatingu būdu jaučia šventų žmonių artumą. Mykolui tokia asmenybė buvo kitas lietuvis — Kazimieras Jogailaitis, su kuriuo susitikdavo.
Maldingasis karalaitis šv. Kazimieras tuo metu jau buvo laikomas kilmingų jaunuolių vadu. ]is dažnai būdavo Krokuvoje ir savo išsilavinimu bei kilniu gyvenimu buvo žinomas sostinės vienuolynų intelektualams.
Karalaitis Kazimieras ir kunigaikštis M. Giedraitis — dvi asmenybės ant vidurinių ir senųjų amžių ribos. Abu jaunystėje savo sielai stiprybės sėmėsi iš Lietuvos papročių. Jų intelektas subrendo Krokuvos didmiesčio įtakoje, aiškioje Vakarų kultūros įtakoje. Abu turėjo gerą mokslinį pasirengimą, kuris buvo prieinamas tiek vienuolyne, tiek Jogailos universitete, tiek karaliaus dvare. Abu praktikavo atgailą ir pasninkus, gyveno skaistų, asketišką gyvenimą. Abu šie kilmingi lietuviai reprezentavo Lietuvą.
Kaip asmenybės jie turi ir ryškių skirtumų. Mykolas atstovauja viduramžiškajam vienuolinio šventumo tipui. Jam būdingas mistinis gyvenimo būdas, gilinimasis į Dievo ir savo sielos paslaptis, nusišalinus nuo pasaulio įvykių. Trejetu dešimčių metų jaunesnis Kazimieras — karalaitis su humanitariniu renesanso amžiaus išsilavinimu. Jis — visoje Europoje žinomas sosto įpėdinis, jis dalyvauja valstybės valdyme ir jo rankose daugybės žmonių likimas.
Šios dvi asketiškos asmenybės, viena kitą papildydamos, mūsų akims atkuria šventumo vaizdą.
M. Giedraitis mirė 1485 m. gegužės 4 d. ir buvo palaidotas Krokuvoje, šv. Morkaus bažnyčioje. Netrukus buvo parašyta jo biografija, kuri neišliko. Antrąją biografiją parašė Krokuvos universiteto profesorius Jonas Točiantietis 1544 m. Nuo XVI a. vidurio Mykolas laikomas palaimintuoju. Ypač jo kultas sustiprėjo XVII a. pradžioje, kai Krokuvos vyskupijai vadovavo lietuvis kardinolas Jurgis Radvila. Palaimintojo palaikai 1624 m. buvo perkelti į sarkofagą šv. Morkaus bažnyčios didžiojo altoriaus evangelijos pusėje. Virš sarkofago pakabintas palaimintojo paveikslas, kurio apačioje nupiešti Mykolo bendraamžiai, Krokuvos šventieji ir palaimintieji. Paveiksle taip pat pavaizduota 11 Mykolo užtarimu įvykusių stebuklų. Apie patirtas malones ir stebuklus liudija gausūs votai. Maldos į palaimintąjį su vyskupo aprobata buvo išleistos atskiru leidiniu 1759 m.
Apie stebuklus detaliau galima sužinoti iš XVII a. rašytų biografijų. Tai daugiausia stebuklingi išgijimai — vaikų, moterų, vyrų bei to paties vienuolyno brolių. Stebuklų aprašymai liudija, kad maldininkai atvykdavo prie Mykolo karsto iš tolimų kraštų — pasveikimas keturių karių, sužeistų prie Maskvos 1614 m., atgaivinimas skenduolio, išbuvusio tris dienas Dunojaus vandenyse prie Budapešto. To meto rašytiniai šaltiniai mums padeda įsitikinti, kaip plačiai buvo pasklidęs garsas apie M. Giedraitį ir koks stiprus buvo palaimintojo garbinimas, šaltiniai byloja, kad Mykolas turėjęs vizijas, pasižymėjęs pranašavimo dovana, gydydavęs ligonius malda.
Lietuvoje palaimintojo garsą skleidė du broliai: vaivada Martynas Giedraitis (prieš 1621 m.) ir žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis (apie 1536-1609). Lietuviai 1907 m. Vatikane buvo iškėlę klausimą, kad vyskupas Merkelis Giedraitis ir tėvas Andrius Rudamina (jėzuitas, misijonierius Kinijoje) būtų paskelbti šventaisiais. Giedraičiuose yra gimęs ir vėlesnis žemaičių vyskupas Juozapas Arnulfas Giedraitis (1754-1838) — lietuviškojo žemaičių sąjūdžio dalyvis.
Vaivada Martynas Giedraitis pastatydino Videniškiuose bažnyčią ir „baltųjų augustinų" vienuolyną. Čia įrengė palaimintojo Mykolo koplyčią su jo paveikslu. Giedraičių miestelio bažnyčioje taip pat yra altorius su palaimintojo paveikslu. Jame pavaizduotas jaunuolis Mykolas, dar neįstojęs į vienuolyną. (Prieš keliolika metų altorius ir paveikslas restauruoti a.a. Zigmo Komaro rūpesčiu). Vienuolio Mykolo paveikslu buvo papuošta ir Tverečiaus bažnyčia. Tverečiuje vienuolius, regulinius kanauninkus arba „baltuosius augustinus", apgyvendino 1662 m. Feliksas Pacas. Regulinių kanauninkų išplitimas mūsų krašte siejasi su palaimintojo Mykolo kultu. Jie vedė platų švietimo darbą Vilniuje (Užupyje), Medininkuose, Smalvose, Kvetkuose, Suvainiškyje, Salake, Jūžintuose, Kurkliuose, Panemunėje, Papilyje. Be to, Mikailiškėse, Marose, Mioruose BTSR ir kitur. Lenkijoje buvo penki vienuolynai: Krokuvoje, Bogorijoje, Pilice, Tengobože ir Limanove.
Mūsų dienomis palaimintojo kultas egzistuoja, kaip ir ankstesniais amžiais Krokuvoje, prie M. Giedraičio karsto; kultas pamažu atgyja ir jo tėvynėje Lietuvoje. Mykolo beatifikacijos byla iki šiol oficialiai nebaigta.
1985 m. gegužės 4 d. Krokuvoje bus didelės jubiliejinės iškilmės. 1984 m. gegužės 4 d. ten įvyko simpoziumas lietuvio vienuolio asmenybei ir jo epochai nagrinėti. Jį surengė liturgijos institutas prie Krokuvos Teologijos fakulteto. Simpoziumo medžiaga šiuo metu ruošiama išleisti atskira monografija. Joje bus nagrinėjama šios temos: regulinių kanauninkų epocha, kultas, askezė, ikonografinė medžiaga, Nukryžiuotasis (XV a.), Giedraičių Madona (XV a.), votyviniai paveikslėliai, vaizduojantys Mykolo stebuklus.
Apie M. Giedraitį yra parašyta apie 20 veikalų. Pats svarbiausias jų — tai kun. A. G. Dylio 1981 m. Krokuvoje apginta daktarinė disertacija „Pal. M. Giedraitis, gyvenimas ir kultas" — 500 puslapių veikalas. Iš senųjų lietuvių autorių paminėtina Visvainis Butkevičius ir jo knyga „Dieviškojo kryžiaus papuošalas — Giedraičių Rožė" (Krokuva, 1682). Iš knygos puslapių dvelkia meilė gimtajam kraštui, iškeliamas palaimintojo sielos grožis. Autorius gėrisi, kad iš gėlėtų pievų ir miškų šalies į karalystės sostinę atvykęs, jaunuolis atsivežė aukštą kultūrą ir sielos giedrumą.
Tegul taps tradicija lietuviams artėti prie kilniųjų savo tautiečių sielos lobių.
