„. . . velnias (. . .) viena akimirka parodė jam visas pasaulio karalystes ir tarė: „Duosiu Tau visą šių karalysčių valdžią ir didingumą; jos man atiduotos, ir kam noriu, tam jas dovanoju. Taigi, jei, parpuolęs ant žemės, pagarbinsi mane, visa bus Tavo" Lk 4,5-7.
Jei Kristų išdrįso gundyti velnias, tai nenuostabu, kad gundymų ir bandymų naštą tenka pergyventi ir mums. Gundomi ne tiktai eiliniai tikintieji, gundomi ir sielų ganytojai, ir ištisos bažnytinės bendruomenės.
Išbandymų ir klastingų gundymų naktį išgyvena šiandien ir Lietuvos Bažnyčia; jos vadovai ir eiliniai Bažnyčios vaikai. Ir nėra lengva likti ištikimiems Kristui, Jo Evangelijos dvasiai.
Katalikiškoji Lietuva užjaučia lenkų katalikus ir visą Tautą, sukrėstą piktadariško kun. J. Popieliuško nužudymo. Teisinga Šventojo Tėvo mintis, kad tokie įvykiai ryškiai liudija, kaip nelengva šiandien būti lenku kataliku.
Nelengva būti ir lietuviu kataliku. Dar sunkiau šiandien būti Lietuvos Katalikų Bažnyčios medžio gyvąja šakele. Tai ne vien netolimos praeities įvykių — persekiojimų šviesoje išryškėjanti tiesa, tai skaudi ir sunki šiandiena. Nors valdiški bedieviai ir bando sušvelninti padėtį savo pažadais, vilionėmis, nuolaidomis antraeiliuose dalykuose, tačiau iš tikrųjų vis klastingesnėmis priemonėmis bando giliau įsibrauti į Bažnyčios vidaus gyvenimą ir ją griauti iš vidaus. Tai daug baisiau negu atvira kova.
1985 m. sausio 17 d. Vilniaus dramos teatre buvo iškilmingai minima vysk. Antano Baranausko 150 metų gimimo sukaktis. Dalyvavo bedieviškos valdžios atstovai. Kuo ne gražiausias Bažnyčios ir valstybės sugyvenimo pavyzdys! Minimas Lietuvos poetas, vyskupas, kuris praėjusiame šimtmetyje drąsiai kovojo prieš rusų caro varžymus katalikiškai veiklai; vyskupas, kurį ano meto valdžia baudė už tai, kad organizavo katalikiškas procesijas katalikiškoje Lietuvoje net už šventoriaus vartų.
Ir tą pačią dieną tame pačiame Vilniuje kaip viešosios tvarkos pažeidėjai už tai, kad Visų Šventųjų dieną su tikinčiųjų minia tvarkinga eisena nuėjo iš bažnyčios į kapines pasimelsti už mirusius, buvo teisiami: kun. Jonas Kastytis Matulionis ir katalikas jaunuolis Romas Žemaitis. Caro valdžia panašiais atvejais pasitenkindavo pinigine bauda, o šiandien už tai 2-3 metai kalėjimo.
Naujasis Maskvos Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Konstantinas Charčevas (Konstantin Charčev), lankydamasis Lietuvoje, žadėjo vyskupams padidinti Kunigų seminarijos auklėtinių skaičių iki 150, jei vyskupai pasižadės būti „geri" bedieviškai valdžiai — pasižadės nešventinti į kunigus tų jaunuolių, kurių saugumas nepajėgs užverbuoti tarnauti bedieviškiems tikslams. Seminarijoje visu smarkumu vyksta verbavimo darbas: beveik kasdien kas nors iš klierikų šaukiamas į karinį komisariatą ar panašiai, kur jų laukia saugumo pareigūnai — gundytojai. Šį baisų moralinį prievartavimą puikiai atskleidžia paskutiniu metu Lietuvoje paplitęs jauno kunigo Roko Puzono atviras laiškas saugumui apie tai, kaip jis buvo užverbuotas KGB.
Valdiški bedieviai žada padidinti kandidatų į Kunigų seminariją limitą, o visomis jėgomis veda kovą, kad tų kandidatų neatsirastų, veda sustiprintą antireliginę propagandą mokyklose, persekioja bet kokią veiklą katalikiško jaunimo tarpe; vos užsiregistravus jaunuoliams kariniame komisariate, jau reikalaujama įrašyti į anketą tikintis ar ne. Be to, „lojaliųjų", „nuosaikiųjų" kunigų lūpomis smerkiami ir niekinami kunigai, dirbantys vaikų ir jaunimo tarpe.
Naujasis TSRS Religijų reikalų tarybos įgaliotinis K. Charčevas, lankydamas Lietuvos vyskupus, nuolat gyrė rusus, kurie, esą, daug gero padarę ir nerimavo, kad Lietuvoje neįvyktų panašių dalykų kaip Lenkijoje.
„Valstiečių laikraštis" 1985.1.26 d. atspausdino filosofijos mokslų kandidato J. Tichonovičiaus straipsnį, pavadintą „Katalikų bažnyčia Lenkijoje", jame tarp kitko rašoma: „LLR yra apie šimtas periodinių leidinių, atstovaujančių įvairioms katalikybės pakraipoms. Be jų dar apie 20 biuletenių ir rinkinių, kuriuos leidžia katalikų mokslinės draugijos, visuomeninės organizacijos, mokslo ir mokymo įstaigos . . . LLR vyriausybė išdavė leidimą statyti apie 600 naujų ir išplėsti daugiau kaip 300 bažnyčių . . ."
O Lietuvoje tikinčiųjų prakaitu pastatyta bažnyčia iki šiol vis negrąžinama. Paklausus įgaliotinį K. Charčevą apie Klaipėdos bažnyčios likimą, Maskvos atstovas griežtai atkirto, kad Klaipėdos bažnyčia niekados nebus grąžinta.
Toks pat likimas ištiko ir kitas bažnyčias: Gaurės (Tauragės raj.) bažnyčia neatstatyta, Batakiuose tikintieji naudojasi varpine — jų bažnyčia taip pat sudeginta. Kai prie mažutės varpinės jie prisistatė priestatą — stoginę su laikinu brezento stogu nuo lietaus, pareigūnai „statinį" įsakė tuoj pat nugriauti.
Ką ir bekalbėti apie katalikišką spaudą, periodinius leidinius, biuletenius, jei Lietuvos kunigai net liturginius kalendorius gauna kelis mėnesius pavėluotai.
Ateistinė valdžia Lietuvos vyskupams kartas nuo karto leidžia nuvykti į Romą pas šventąjį Tėvą, bet, kaip liaudis pastebi, paskutiniu metu už kiekvieną tokį vizitą Lietuvos Bažnyčiai tenka mokėti labai brangiai — naujo kunigo areštu.
O ir Romoje mūsų vyskupų nepalieka be savo agentų. RRT pareigūnas, liūdnai pagarsėjęs Juozėnas, nuvykęs į Romą tuo pat metu kaip ir vyskupas, nurodinėja, ką ir kaip vyskupas privalo kalbėti.
Naujasis TSRS Religinių reikalų Tarybos įgaliotinis Lietuvos vyskupams kalbėjo, jog planuojama suimti dar keletą kunigų, kad Lietuva nenueitų Lenkijos pavyzdžiu.
Dar viena bedievių pastanga — pasiekti, kad „lojalieji" kunigai pasmerktų uoliuosius Lietuvos vyskupus bei kunigus. Ir atsiranda kunigų, kurie išdrįsta viešai — per pamokslus, rekolekcijas — niekinti pavyzdingus kunigus, o ypatingai kunigus kalinius. Prieš Vilniaus vyskupą Julijoną Steponavičių ir toliau vedamas nešvarus anoniminių laiškų karas.
„Kronika" nemato reikalo atsakyti į tokius raštus, nes jų autoriai perdėtomis ir nepagrįstomis, iš piršto išlaužtomis panegirikomis, o kitų pernelyg naiviais absurdiškais niekinimais tik patys save suniekina ir įžeidžia giriamuosius.
Gaila tik, kad atsiranda net Romoje kunigų, kurie patiki Lietuvoje anonimų skleidžiamais gandais ir saugumiečių propaguojama „išmintimi" ir sakosi vaizdą apie tikrąją padėtį Lietuvoje susidarą iš „lojaliųjų" laiškuose pateikiamos informacijos. Iš patirties žinome, kad laiškai su valdžiai nenaudinga informacija niekados nepatenka į užsienį. Tad ką galima laiške parašyti apie tikrąją padėtį Lietuvoje?!
Katalikiška Lietuva visada su dideliu dėmesiu klauso Vatikano radijo laidų. Bet labai skaudu, kad ir ten pakliūva dezinformacija. Pvz.: pasirodo, kad yra suklaidintas ir Lietuvoje didžiai gerbiamas diplomatas Lozoraitis: „Kronika" niekada nerašė, kad Lietuva turinti būti be vyskupų, tik „Kronika" savo laiku ir dabar buvo ir yra susirūpinusi, kad vyskupais, dėl klaidingos informacijos, netaptų netinkami kandidatai, kurie labai daug pakenktų Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje.
Mums lieka melstis, kad klastinga bedievių taktika nesuklaidintų tų, kurie kenčiančiai Lietuvos Bažnyčiai nuoširdžiausiai nori padėti.
