Kai žvelgiam į praeitį, į Bažnyčios istorijos lopšį, neretai su pagrindu stebimės, kaip dar tokia silpna, mažamokslių kaimo žvejų rankose Kristaus palikta Bažnyčia sugebėjo atlaikyti dviejų tūkstantmečių audras, kai per tą laiką daug gabesnių, talentingesnių, kur kas galingesnių žmonių kurtos imperijos, karalystės, valstybės, įvairios partijos bei organizacijos subyrėjo ir išnyko, nepalikdamos nė pėdsako. Nesuklysime, tvirtindami, kad Katalikų Bažnyčios žemėje stiprybė — tas Evangelijoje minimas garstyčio grūdas — šventieji, jos sūnūs ir dukros, sugebantys būti tobulais įrankiais Dievo rankose. Todėl ir Kristus ne to meto galinguosius paliko savo Bažnyčios kertiniais akmenimis, bet, pasaulio akimis žiūrint, silpnus apaštalus, su kurių vardais neatsiejamai susijęs žodis „šventas" — šventas apaštalas Petras, šventas apaštalas Povilas ir t.t. Šventųjų estafetė Bažnyčios istorijoje nepasibaigė apaštalais, ji buvo ir tebėra perduodama iš kartos į kartą, iš tautos į tautą.
Lietuvos Krikšto 600 metų jubiliejaus išvakarėse žvelgiam į Katalikų Bažnyčios kelią, nueitą mūsų tautoj. Vėl klausiame ir laike ieškome atsakymo — kas turėjo ir turi lemiamos reikšmės Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje išsilaikyti per 600 metų ir mūsų laikais, kai galingų šalininkų remiami jos vieton įnirtingai brovėsi protestantizmas ir provoslavija, o šiandien komunistinis ateizmas? . . . Stebėtina, kaip tokiomis sąlygomis jauna ir silpna Lietuvos katalikybė, — nebuvo nei Kunigų seminarijos, nei pakankamai kunigų, galinčių Dievo žodį skelbti liaudžiai suprantama kalba, — atsilaikė prieš protestantizmo audrą, kai tuo tarpu protestantizmą rėmė dauguma galingų Lietuvos didikų.
Tikėjimą išlaikė paprasta liaudis, kuri net sąlygų neturėjo sąmoningai pažinti Kristaus mokslą ir laiku tinkamai susiorientuoti. Žvelgdami iš laiko perspektyvos, drąsiai galime tvirtinti, kad XV amžiuje katalikybės išsilaikymą Lietuvoje prieš protestantizmo audrą sąlygojo tai, jog tauta pirmajame savo krikščionybės amžiuje turėjo šventų žmonių, kurių dvasinį kilnumą ir grožį instinktyviai jautė moraliai sveika mūsų liaudis. Šventumas ir nesensta, ir neblėsta, — jis priklauso amžinybei, laiko tėkmė nepajėgi jį apnešti užmaršties dulkėmis . . . Todėl, kai šiandien mūsų tautai vėl mėginama išplėšt tikėjimą, jo vietoje prievarta brukant bedievybę, nenuostabu, kad bedievybės nešėjams nepageidautinas ir net pavojingas atrodo tikinčios liaudies troškimas iškilmingai minėti garbingų tautos sūnų — šventojo Kazimiero ir Palaimintojo Mykolo Giedraičio 500 metų mirties jubiliejus. Pernai šv. Kazimiero jubiliejaus minėjimas, o dar labiau šiemet palaiminto Mykolo Giedraičio 500 metų mirties jubiliejaus minėjimas buvo kiek įmanoma prislopintas.
Skaudu, kai bedieviams pavyksta suklaidinti ir kai kuriuos tikinčius. Kalbant apie Palaimintąjį Mykolą Giedraitį, kartais tenka išgirsti ir tokią nuomonę: „Keistas ir nemotyvuotas noras minėti šį vienuolį! Nebent tuo galima pateisinti, — retenybė iš archyvų. Gal jis ir didis amžinybėj — na, bent jau nemokėtume perteikti jo kaip sektino pavyzdžio. Teilsis jis sau Krokuvoj, svetimas Lietuvai ir mums." Ir siūloma minėti tik tuos, kurie pasižymėjo kilnia išorine veikla — vyskupą Merkelį Giedraitį, pirmųjų Kunigų seminarijų organizatorių, lietuviškos raštijos pradininką, subūrusį apie save jaunus kunigus ir paskatinusį juos rašyti lietuviškai, vyskupą Motiejų Valančių, Lietuvos nublaivintoją, spaustuvės Tilžėje organizatorių, knygnešių rėmėją, vyskupą Antaną Baranauską ir kitus. Į šiuos pasiūlymus galima atsakyti Evangelijos žodžiais: „Reikia šitai daryti ir ano neapleisti". (Lk. 11,42). Aktualus mums šiandien ir anų kilnių tautos vyrų pavyzdys, bet nemažiau aktualus ir nuolankaus Palaimintojo Mykolo Giedraičio. Ir vis tik kuo konkrečiai šis XV šimtmetyje gyvenęs luošas, invalidas Augustijonų broliukas aktualus mūsų katalikiškai XX amžiaus Lietuvai, kuo jis pavojingas šio amžiaus valdiškų bedievių užmačioms? Atverskim 1868 m. Tilžėje sunkiomis lietuviškos spaudos draudimo sąlygomis išleistą vyskupo M. Valančiaus knygutę — „Giwenimai Szwentuju Diewa". Perskaitykim šio didžiojo mūsų vyskupo, katalikiškojo tikėjimo gynėjo, parašytą Palaimintojo Mykolo Giedraičio biografiją, perskaitykim šiandieninės Lietuvos Katalikų Bažnyčios padėties kontekste. Kai neturime jokių galimybių statyti naujas bažnyčias, steigti taip reikalingas Kunigų seminarijas, spaustuves, organizuoti labdarybės draugijas, kai mūsų matoma išorinė veikla bedievių apribota iki laisvės melstis, jų supratimu, kalbėti poterius, lieka pats svarbiausias dalykas — šventųjų pavyzdžiu savo ir tautiečių širdyse statyti nesugriaunamą gyvąją Bažnyčią. Ar neišskirtinai brangus ir artimas tokiose sąlygose tampa Palaimintojo Mykolo Giedraičio gyvenimo pavyzdys ... Jo biografijoje randame, kad ankstyvoj vaikystėj, sunkios ligos pasėkoje tapęs visam gyvenimui invalidu, šis mūsų kunigaikštukas dar jokios teologijos nei krikščioniškos filosofijos nestudijavęs, nepaveiktas vienuolyno, kai bendraamžiai šaipydavosi iš jo luošumo, kartodavęs: „Dėkoju Tau, Dieve, už tą ligą ir kūno luošumą, tuo Tu mane apsaugojai nuo didesnės nelaimės, — būdamas kunigaikščiu, aš būčiau lengvai pasikėlęs į puikybę, ir tapęs dvasios luošiu, o dabar mane apsaugojai." Tuo tarpu viena mūsų amžiaus tikėjimą praradusi moteris liaudžiai skirtoje ateistinėje propagandinėje knygoj taip agituoja už bedievybę: „. . . visą gyvenimą aš taip karštai tikėjau, melsdamasi nuolat prašiau vienintelio dalyko savo šeimai — sveikatos. Tai kodėl gi tas įsivaizduojamas Dievas neišklausė mano maldų? Kodėl gi Jis atėmė iš manęs vaikus: vieną pačiame jaunystės žydėjime, o kitą vos pradėjusį gyventi? Kiek yra ligotų, luošų žmonių, ištisus metus prikaustytų prie patalo, prašančių Dievą atsiųsti jiems mirtį! Bet jie kankinasi ir gyvena. Tai kodėl gi šitaip? Kur teisingumas? Taip mūsų namuose ir neliko nė vieno švento paveikslo, iš mūsų namų Dievas išnyko visiems laikams . . ."
Liūdna ir graudu, kad mes, 600 metų gaivinami krikščioniškos tradicijos, nesugebame kartais taip krikščioniškai žvelgti į skaudžius šio laikino gyvenimo momentus, kaip dar pagonybe alsuojančioj XV amžiaus Rytų Lietuvos provincijoje augęs Mykolas Giedraitis. Savo giliai krikščioniška išmintimi jis ir šiandien griauna bedievių mūsų tikėjimui daromus priekaištus.
Šiandien Lietuvoje valstybės remiama bedievybė įstengia toleruoti tik „plytinę" — medžio ar mūro bažnyčia besirūpinančią „ pastoraciją", o kiekvienas kunigas ar aktyvus pasaulietis, išdrįstantis parodyti nuoširdesnio rūpesčio gyvosios Bažnyčios žmonių sielose, ypač jaunimo ir vaikų širdyse, ugdymu, apšaukiamas religiniu ekstremistu, valstybiniu nusikaltėliu, trukdančiu „normalių" valstybės ir Bažnyčios santykių vystymuisi. Tokia ir į ją panaši bedievių peršama pažiūra neretai braunasi ir į bedieviškai valdžiai lojalių kunigų tarpą, kai uolūs gyvosios Bažnyčios ugdytojai vadinami „veikėjais" chunveibinais, išsišokėliais ir panašiai, šiame nūdienos kontekste itin aktualiai skamba vyskupo M. Valančiaus plunksna perduoti testamentiniai Palaimintojo Mykolo Giedraičio žodžiai: „Tėveliai mano, gyvenkit vienybėj ir baimėj Dievo. Mylėkit Viešpatį, mylėkit ir kits kitą. Užlaikykit įsakymus zakono, per savo graudžius pamokslus veskit žmones ant gera. Lai nė valanda nepraslenka be darbo apie išganymą dūšių."
Ypatingai mūsų sąlygose yra aktualus Palaimintojo Mykolo Giedraičio paliktas heroiško nuolankumo pavyzdys. Būdamas kunigaikščių kilmės, tampa paprastu broliuku, vienuolyne. Bakalauro laipsniu baigęs aukštąjį mokslą, ir toliau pasilieka paprasčiausiu bažnyčios tarnu — zakristijonu. Kai žmonės, patyrę apie jo turimas nuostabias antgamtines dovanas (pranašystės, ligonių gydymo) užplūsta su prašymais, jis save vadina nusidėjėliu ir prašo gerbėjus melstis, kad Dievas jam būtų gailestingas. Kaip ši dorybė reikalinga mums, gyvenantiems bedieviškoj aplinkoj, kai, norint likti ištikimu Bažnyčios vaiku, reikia atsisakyti svajonių apie aukštus postus, pasaulietinę karjerą, net paprasčiausioms mokytojo pareigoms esi netinkamas, jei nori būti viešai savo tikėjimą praktikuojančiu kataliku. Kuo šiandien gundoma į bedievybės kelią? — Jei vaikai uoliai lankys bažnyčią, aktyviai dalyvaus pamaldose, susigadins ateitį, bus sunkumų, stojant į aukštąją mokyklą ir t.t. Sugundo silpnus, tuos, kuriuos vilioja garbė ir pasisekimas. Reikia tikro krikščioniško nuolankumo, norint atsilaikyti nuolat kartojamiems tokio pobūdžio gundymams. Su tais, kurie neturi skonio puikybei, savimeilei, aukštiems postams, bedieviai nesugeba sėkmingai dirbti „ateistinį aiškinamąjį ir propagandinį" darbą. Nuolankių žmonių nėra kuo gąsdinti, dėl Bažnyčios ir Tautos jie sutinka paimti kryžių — nelaisvės, persekiojimų, paniekos ar pajuokos kryžių . . .
Kaip praėjusiame amžiuje lietuvišką katalikišką spaudą apgynė savęs išsižadėję, garbės, aukštų postų neieškoję, caro valdžios prielankumu nesusigundę lietuviško kaimo knygnešiai, taip ir šiandien Katalikų Bažnyčios ir mūsų Tautos ateitį apgins tie, kurie, sekdami nuolankų Palaimintąjį Mykolą Giedraitį ir mūsų tyliuosius didvyrius knygnešius, neklaus, kaip bus žemėje atlyginta už auką bei ištikimybę Dievui ir Tėvynei, bet darys visa, ką tik lieps kataliko lietuvio sąžinė. Tokių žmonių bijo bedievybės skleidėjai. Tokiems žmonėms suprantamas ir sektinas Dievo tarno Mykolo Giedraičio kelias, brangus jo pagerbimas.
Giedraičiai (Molėtų raj.)- 1985 m. gegužės 2 d. buvo šalta ir lietinga. Tačiau nežiūrint nepalankaus oro, į Giedraičių bažnyčią, kurioje yra Palaimintojo Mykolo Giedraičio altorius, rinkosi žmonės.
Prieš pamaldas į vainikais ir gėlėmis išpuoštą bažnyčią atėjo didelis būrys tautiniais rūbais pasipuošusio jaunimo ir baltomis suknelėmis apsirengusių mergaičių. Jie visi nešėsi gėles. Jaunimas suklaupė prie bažnyčios durų ir melsdamiesi keliais ėjo iki Palaimintojo Mykolo Giedraičio altoriaus. Jaunoji Lietuvos karta, suvažiavusi iš įvairių miestų ir miestelių, kaip meilės ir pagarbos dovanas ant Palaimintojo Mykolo Giedraičio altoriaus sudėjo gėles.
Taip tikintieji pradėjo švęsti Palaimintojo Mykolo Giedraičio 500 metų mirties jubiliejų. Oficialiai švęsti jubiliejų buvo nepageidaujama.
Uolūs kunigai sakė pamokslus ir ragino ruoštis jubiliejui. Tikintieji platino Palaimintojo Mykolo Giedraičio paveiksliukus, viena po kitos pasirodė mašinraščiu rašytos knygelės apie palaimintojo gyvenimą. Lietuvą pasiekė ir lenkų kun. Andriejaus Gerardo Dylio disertacijos apie Mykolą Giedraitį ištrauka, o vėliau ir visa disertacija. Greitai paplito malda į Palaimintąjį Mykolą Giedraitį, kurią daugelis įsipareigojo kalbėti kasdien per visus jubiliejinius metus. O dabar susirinkę į jo tėviškę (arba netoli jos, nes gimimo vieta tiksliai nėra žinoma) maldininkai su dideliu entuziazmu meldė Palaimintąjį užtarti Lietuvą ir jos Bažnyčią. Pamokslus pasakė kunigai: Zenonas Navickas, Rokas Puzonas, ir Ričardas Repšys. Po ilgai užtrukusių pamaldų atvažiavusieji nenorėjo skirstytis: jaunimas prie altoriaus sukalbėjo maldą į Mykolą Giedraitį, giedojo giesmes, skaitė religinius eilėraščius. Tą dieną vietos klebonas kun. Vilius Cukuras šventė savo kunigystės dešimtmetį. Tikintieji pasveikino jį.
Pasibaigus minėjimui, kun. V. Cukurą užpuolė valdžios pareigūnai; gąsdino, grasino, buvo atvažiavę net iš Vilniaus. Kleboną kaltino, kam jis suruošęs minėjimą, leidęs sakyti pamokslus „reakcingiems" kunigams; būki tai jaunimas giedojęs senąjį Lietuvos himną, nepatiko pareigūnams ir Maironio „Lietuva brangi", tapusi neoficialiu Lietuvos himnu, reikalavo, kad daugiau panašių minėjimų nebūtų.
* * *
Malda į Palaimintąjį Mykolą Giedraitį
Palaimintasis broli Mykolai, Giedraičių giminės kuklusis žiede, pražydęs naujai pasodinto mūsų Tėvynėje, kryžiaus medžio papėdėje, išprašyk mums tvirto ir veiklaus tikėjimo!
Nuolankusis ir kantrusis broli, nuo pat vaikystės paženklintas kančios ir pažeminimų kryžiumi ir nuoširdžiai jį pamilęs kaip brangiausią dovaną, išmokyk mus pamilti nuolankumą, kurio taip trūksta šių dienų žmogaus protui.
Išmintingasis mokslo vyre, pasilikęs tarnu visą gyvenimą, išprašyk mums tikrosios išminties, kad suprastume, jog pasaulyje viskas praeina ir didžiausia garbė — tai visame ieškoti Dievo, savo amžinojo ir vienintelio tikslo.
Stebuklingasis ligonių gydytojau, išgydyk paliegusias, netyrumo, girtavimo, neištikimybės ir kitokiu ydų varginamas savo brolių lietuvių ir visų žmonių sielas, kad jos amžinai nepražūtų . . .
Garbingasis ateities pranaše, pažvelk į savo gimtąjį kraštą ir išmelsk Lietuvai šviesią, tikrai krikščionišką ateitį!
Melski už mus, Palaimintasis Mykolai, kad savo Tėvynės Krikšto 600 metų jubiliejų pasitiktume naujai atgimę, pasiryžę eiti šventųjų keliu.
Išprašyk Lietuvai daugiau šventųjų!
Penki šimtai metų nepajėgė paslėpti užmaršties dulkėse Tavo dorybių, laimėjusių Tau Palaimintojo garbę, spindėjimo.
Šviesk mums savo pavyzdžiu, kad ir mes, sekdami Tavo nuolankumu, kantrybe, susivaldymu, maldingumu ir uolumu, laimėtume amžinąjį džiaugsmą.
Amen.
