Amžių Tėvo meilė globia
Šalį Nemuno-Neries
Po lietuviška pastoge
Jau nauja ugnis žėrės.
Ten, kur ošė girios žalios,
Degė ugnys aukurų,
Kristaus kryžių bokštai kelia,
Neįveikiami audrų.
Neišraus pikčiausi vėjai,
Kristau, meilės Tau gyvos!
Tu pasaulį nugalėjai,
Tu — Valdovas Lietuvos!
Kryžiaus ženklu pažymėti,
Klūpo šimtmečiai šeši...
Kryžius padeda laimėti,
Jei su Jėzum jį neši.
Žengiam kryžių apkabinę.
Džiaugsmo ir kančių keliais,
Niekad jo neišsigynę.,
Tikim! Dievas neapleis!
Pradėjome 1987-sius Jubiliejinius metus. Kokiomis nuotaikomis pradeda Jubiliejų katalikiškoji Lietuva? Ryžtas, ištikimybė, nežiūrint bedieviškos klastos. Nors ir pavėluotai priimtas katalikiškas Krikštas apsprendė mūsų tautos likimą per praėjusius 600 metų. Suvėlintas Krikštas sąlygojo lenkų tautybės dvasininkų per didele. įtaką Lietuvos bažnytiniame ir kultūriniame gyvenime. Bet kartu toji pati katalikybė savo universalumu ir pagarba tautinėms kultūrinėms vertybėms buvo tas pagrindas, ant kurio praėjusio šimtmečio carinės Rusijos teroro aplinkoje subrendo ir bujojo mūsų tautinio atgimimo judėjimas. Šiandien, minint Lietuvos Krikšto Jubiliejų, tos pat Rusijos naujosios imperijos nemeilingame glėbyje, turime semtis išminties iš praėjusių šešių šimtmečių istorinės patirties ir ypač iš praėjusio šimtmečio pabaigos katalikiškosios Lietuvos kovų ir pergalių. Primityvusis bedieviškasis materializmas, kurį taip uoliai pasiruošimo Jubiliejui metu propaguoja LKP CK lektorius J. Sakalauskas, katalikiškąjį krikštą laiko Lietuvos nelaimių pradžia, o rusiškąsias okupacijas, — tiek praeito šimtmečio tiek ir šio, — tautinio "savarankiškumo" epochomis.
Kiekvienas blaiviau mąstantis lietuvis jauste jaučia, kad istorinė desa nėra partinių propagandistų pusėje.
1939 m., apibendrindamas Nepriklausomos Lietuvos laikais minėtą Lietuvos Krikšto 550 metų sukaktį, prof. S. Šalkauskis rašė: "Nejaugi nubaudę save vieną kartą pavėlintu krikštu, mes dabar pasiskubinsime atsisakyti nuo jo geradaros tik todėl, kad ta linkme eina civilizuotų tautų dekadansas? Tai būtų panašu į tą pasakos kvailį, kuris per vestuves raudojo, o per laidotuves kvatojo".
Valdiški bedieviai norėtų, kad mes, prisimindami prieš 600 metų Lietuvos priimtą Krikštą raudotume (o juk katalikiškasis krikštas sulaikė "palaimingą" susiliejimą su didžiąja pravoslaviškąja rusų tauta, kurios didžius gyvenamus plotus valdė Didieji Lietuvos kunigaikščiai).
Šių dienų bedieviai taip pat norėtų, kad carinės Rusijos ir šiandieninės Rusijos imperijos valdovų pastangas nukatalikinti ir nutautinti Lietuvą priimtume su visuotinu susižavėjimu ir džiaugsmu.
Valdiškos bedievybės pažiūrų nepagrįstumą pripažįsta ir blaiviau mąstantieji tarybiniai tyrinėtojai. Šių metų sausio pabaigoje Vilniuje Respublikinėje bibliotekoje buvo suruošta mokslinė konferencija, skirta krikščionybės įvedimo Lietuvoje 600 metų sukakčiai. Konferencijoje kalbėjęs filosofas B. Genzelis taip įvertino krikščionybės įvedimo reikšmę Lietuvai: kultūrinėje plotmėje — krikščionybės įtaka teigiama: Lietuvai pasidarė prieinami krikščioniškųjų Vakarų Europos tautų sukaupti kultūriniai lobiai: politinė reikšmė — buvusi neigiama dėl padidėjusios lenkų tautinės įtakos (nors buvo nutylėta, jog katalikiškasis krikštas sumažino Lietuvos surusėjimo pavojų), o religinėje plotmėje — katalikiškojo Lietuvos krikšto reikšmę ateistas filosofas garbingai atsisakė įvertinti, nes kaip bedieviškos materialistinės pakraipos filosofas, jis negalėsiąs to objektyviai įvertinti.
Prelegentas priminė eilę neigiamybių šiuolaikinio kovingojo ateizmo paminėjęs ateistų pamėgtą terminą — religinis ekstremizmas, — fil. m. dr. B. Genzelis tvirtino, jog religinį ekstremizmą pagimdė ateistinis ekstremizmas. Taip pat pabrėžė, kad Lietuvos kultūrai padarė daug žalos tarybinės santvarkos metais kultyvuotas "buldozerinis ateizmas", kai brutaliu būdu buvo naikinami religinio meno paminklai, — Lietuvos pakelių kryžiai, koplytėlės ir kt., "buldozerinio tipo ateizmas" neretai buvo propaguojamas valdžios iniciatyva leidžiamoje ateistinėje propagandinėje literatūroje.
"Minties" leidyklos darbuotojas Antanas Rybelis mėgino prieštarauti, kad tokio pobūdžio ateistinė literatūra nebuvo leidžiama, tačiau pats pripažino, kad objektyvaus istorinių dokumentų rinkinio apie Lietuvos krikštą leidykla nesugebėjo prastumti pro bedieviškos cenzūros barjerus. Teko pasitenkinti pokario metais aršaus ateisto prof. Pakarklio paruoštu tendencingai parinktų popiežių, skelbiančių prieš pagoniškąją Lietuvą kryžiaus karus, bulių ištraukų rinkiniu. Kaip beveik vieningai sutarė konferencijos dalyviai, toks nepilnas, tendencingas leidinys tikrai nepasitarnaus objektyviam krikščionybės reikšmės mūsų tautos istorijos įvertinimui.
Lietuvos katalikai žino, kad tokiam objektyviam įvertinimui šiandieninėje bedievių valdomoje Lietuvoje nėra sąlygų, nepaisant visų M. Gorbačiovo skelbiamų persitvarkymų ir "viešumo" kampanijų.
Jubiliejinių metų pradžioje Lietuvoje lankėsi naujasis Maskvos RRT pirmininko pavaduotojas katalikų reikalams Kuznecovas. Tai — kadrinis saugumietis, septynetą metų dirbęs tarybinėje pasiuntinybėje Italijoje. Nepaisant inteligentiškos Šypsenos, jo vizitas nieko gero nežada Lietuvos Katalikų Bažnyčiai. Kuznecovas mėgino jukinti Lietuvos vyskupus, kad jų svarbiausia pareiga — sulaikyti tikinčią liaudį nuo kovos už tikinčiųjų teises. Klaipėdos katalikai esą galį pilnai būti laimingi ir neatgavę neteisėtai iš jų atimtos, pačių tikinčiųjų pastatytos bažnyčios. Užteksią senosios bažnytėlės rekonstrukcijos. Vyskupai Vincentas Sladkevičius ir Antanas Vaičius galėsią vykti į Vatikano Konferencijos, kurių nariais jie yra, posėdžius tik tada, kai sutiksią pasitarnauti ir bedieviškai valdžiai, aktyviau įsijungdami į "taikos šalininkų" judėjimą. Naujasis maskviškis "katalikų globėjas" nerimavo dėl vienuolijų veiklos aktyvumo Lietuvoje, su nerimu klausinėjo, ar neveikianti Lietuvoje "Opus Dei" organizacija?
Kauno Kunigų seminarijos rektorius, grįžęs iš pasitarimų Maskvoje, pranešė klierikams Jubiliejinių metų pradžioje, kad Maskva net grasinanti uždaryti paskutiniąją Kunigų seminariją dėl trijų priežasčių:
1. Dalis klierikų priklausianti vienuolijoms;
2. Seminarijoje veikiančios antitarybinės organizacijos (vice-rektoriaus nuomone, tokia klierikų vienybę skaldanti antitarybinė organizacija — susidedanti iš klierikų, viešai padariusių abstinencijos pažadus);
3. Seminarijoje esanti gyva lietuviška dvasia. Seminarija esą nors ruošia klierikus tik Lietuvai, turėtų būti labiau internacionalinės dvasios, t.y., reikėtų praskiesti klierikų ir dėstytojų gretas neaiškiomis, bet už tai bedieviškai valdžiai labiau atsidavusiomis asmenybėmis. Tai tik keli štrichai, liudijantys, kokioje padėtyje šiandien yra Lietuvos Katalikų Bažnyčia, švenčianti savo įsikūrimo 600 metines.
Prieš 100 metų Lietuvos Krikšto 500 metų sukaktis buvo minima panašiai sunkiais carinės priespaudos metais. 1887 metais Jubiliejus pateko į tarpą dviejų atmintinų datų: 1886 m. Kęstaičių ir 1893 m. Kražių skerdynių. Nepaisant anų laikų skaudžių išbandymų, Katalikų Bažnyčia Lietuvoje per pastarąjį 100 metų nepaprastai išaugo, sustiprėjo — tiek organizaciniai — sukurta Lietuvos Bažnytinė provincija, tiesiogiai priklausanti tik Apaštalų Sostui; tiek ir dvasinėje, kultūrinėje srityje — katalikybė dar giliau suleido šaknis lietuviškų širdžių dirvoje.
Tikime, kad nepaisant skaudžių dabartinio laiko išbandymų, Dievas leis katalikybei Lietuvoje stiprėti ir bręsti ir prasidedančiame septintajame krikščioniškos Lietuvos šimtmetyje. Todėl nepaisant nelengvų sąlygų, represijų, kalinių kalėjimuose sudedamos aukos, šie Jubiliejiniai metai — džiugūs metai.
Dėkojame Viešpačiui už viską, o ypač už bendrą su Juo kryžiaus kelią, vedantį į Amžinąjį prisikėlimą!
Šeši šimtai metų klūpo —
Skundžias randai kruvini...
Bet vilties malda ant lūpų,
Dieve, Tu mus gaivini!
Krikšto vandeniu nuplautą,
Laimėn pakviestą dangaus,
Apkabink mažytę tautą, —
Ji naujų jėgų įgaus.
Šeši šimtai metų trykšta
Mums gyvenimo versme!
Už tikėjimą už Krikštą
Tedėkoja ši giesmė!
