Adutiškis
Religijų reikalų tarybos prie TSRS Ministrų Tarybos Įgaliotiniui Tarasovui,
J. E. Kauno arkivyskupijos apaštališkajam administratoriui vysk. J. Labukui,.
Vilniaus arkivyskupijos kurijai, Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui K. Tumėnui,
Švenčionių ra j. Vykdomojo komiteto pirmininkei Purvaneckaitei
Kun. B. Laurinavičiaus,
gyv. LTSR Švenčionių raj. Adutiškyje
P a r e i š k i m a s
1973 liepos 16 Adutiškio apylinkės pirmininkas A. Laurinavičius pareikalavo bažnyčios raktų. Paklaustas, kokiu tikslu, atsakė: „Atvažiavo didelis svečias iš Maskvos — Tarasovas. Jis nori apžiūrėti bažnyčią".
Šventoriuje sutikau Jus, Lietuvos TSR Religijų reikalų tarybos įgaliotinį K. Tumėną, Švenčionių raj. Vykdomojo komiteto pirmininkę Purvaneckaitę, kažkokį nepažįstamą vyrą ir Adutiškio apylinkės pirmininką A. Laurinavičių. Jūs manęs klausinėjote.
1. Į klausimą „Kiek ateina į bažnyčią?" atsakiau, kad nežinau, nes neskaičiuojame. Kad galėčiau Jums į klausimą atsakyti, 1973 liepos 22 suskaičiavome 722 asmenis. Tik išvadų negalima daryti: daug ateiti į bažnyčią negali, nes toli, trūksta transporto ir daug kas kliudo. Štai vienas iš parapijiečių — Feliksas Kairys, veždamas mane iš ligonio, 1973.IV.14 tiesiog su ašaromis pasakojo: „Gerai padirbėjęs, nusipirkau eilutę, bet kas iš to? Jau dveji metai, kaip/ruošiuosi apsivilkti ir nueiti į bažnyčią. Deja, negaliu, nes mane persekioja baimė — Jakelių tarybinio ūkio direktorius Galvydis pavasarį grasino: „Jei neateisi sekmadienį į darbą, negausi arklio, nei arams įdirbti, nei malkoms parsivežti, nei karvei šieno, nei kombaino miežiams iškulti."
Povilas Burokas, gyvenantis Jakelių tarybiniame ūkyje, negavo nei šieno karvei, nei premijos tik dėl to, kad eidavo šventadieniais į bažnyčią.
P. Burokas, Steponėnų ir Trečiokų šeimos negavo nusipirkti iš tarybinio ūkio kviečių papigint'a kaina irgi tik dėl to, kad eidavo į bažnyčią.
Einantys į bažnyčią atsidurdavo gėdos lentoje.
2. Į klausimą „Kiek parapijoje tikinčiųjų?" atsakiau, kad nežinau. Jau keliolika metų, kai mums uždraudė lankyti parapijiečius — kalėdoti, o tikslų parapijiečių sąrašą galima sudaryti tik belankant šeimas. Galiu pasakyti tik tiek, kad prieš karą parapijoje buvo daugiau nei devyni tūkstančiai.
3. Klausėte „Kam bus panaudotos lentos?" Bažnyčioje reikia pakeisti grindis. Jūs sakėte, kad grindys dar geros. Aš įrodžiau, kad jas grybas suėdęs. Parapija be reikalo išlaidų nedaro, nes neturi pinigų.
Tuomet Jūs akcentavote, kad bažnyčia yra valstybinis pastatas, į kurią be leidimo negalima ir vinies įkalti.
Nacionalizuojant bažnyčią, buvo nacionalizuotas ir prie bažnyčios esantis gyvenamas namas. Namą pastatė parapijiečių seneliai, — jis visiems brangus. Tikintieji jaudinasi, kad jis liko apleistas, be globos. Taigi, bažnyčios komitetas kreipėsi į dabartinius namo šeimininkus — Adutiškio apylinkės vykdomąjį komitetą. Kreipiausi ir aš, kaip nuomininkas, 1968.V.31 d., 1969. 11.24 d., 1970.1.28 d., 1972.V.24 d., nes, lietui lyjant, varva į kambarį, dūmtraukis apgriuvęs. Nežiūrint, kad nuomos už mėnesį mokama 56 rub. 45 kap., namo ir šiandien kiauras stogas. Kaip bažnyčios komitetui, taip ir man atsakinėta tik žodžiu: „Nėra tokios organizacijos, kuri galėtų padaryti remontą." Keista, yra organizacija paimti pinigus, o remontuoti — nėra!
Šventoriaus tvora, ypač nuo gatvės, net kelerius metus buvo apgriuvusi. Praeinančius ir pravažiuojančius galėjo ištikti didelė nelaimė. Atsakingi rajono pareigūnai jos nepastebėjo.
Bažnyčios komitetas kreipėsi į rajoną, kad leistų nupirkti cemento. Prašantiems atsakė: „Pas mus cemento neužtenka svarbesniems reikalams." Kartais skelbiama rajono laikrašty, kad statybinės medžiagos parduodamos laisvai, o kai norima nupirkti, atsako: „Bažnyčiai neparduodama." Taip atsakė šių metų sausio mėn. Švenčionių rajono statybinių medžiagų bazės vedėjas.
Tikintieji, supratę, kad bažnyčia nacionalizuota tik tam, kad greičiau sunyktų ir sugriūtų (taip daugelis bažnyčių sunaikinta Baltarusijoje), patys perka statybinių medžiagų, talkininkauja, remontuoja.
Nepaisant, kad bažnyčia suvisuomeninta, parapijiečiai ir dabar jaučiasi jos šeimininkais, nes jų tėveliai patys bažnyčią pastatė, negaudami iš kitur jokios paramos.
4. Jūs, sužinoję, kad šių metų liepos 15 Adutiškio bažnyčioje buvo atlaidai, padarėte man pastabą: „Nesilaikote tarybinių įstatymų. Be rajono leidimo į atlaidus pasikvietėte kunigų".
Neprašiau leidimo, nes rėmiausi sutartimi, kurią bažnyčios komitetas pasirašė su Švenčionių rajono Vykdomuoju komitetu. Minėtos sutarties antrajame straipsnyje aiškiai pasakyta: „Taipgi suteikiant galimybę naudotis visiems kitiems tos tikybos asmenims, išimtinai religinio kulto reikalui ir nedaleisti atlikinėti religinių apeigų kulto tarnautojams, kurie nėra užregistruoti religinių kultų reikalų tarybos įgaliotinio Lietuvos TSR Respublikai." Taigi, kunigus pakviečiau teisėtai.
Tada Jūs paklausėte Lietuvos TSR įgaliotinį ir rajono Vykdomojo komiteto pirmininkę: „Ar taip sutarty gali būti?" Jie atsakė, kaip ir Jūs, kad negali. Labai gaila, kad nei Jūs, nei Jūsų palydovai, kuriems pavesta Bažnyčią tvarkyti, nežino, kas mums leidžiama. Patariau Jums atsivežti bažnyčios komiteto sekretorių. Galėjome vietoje išsiaiškinti ir įsitikinti, kieno teisybė, bet Jūs tik patyliukais atsakėte: „Jei taip yra, sutartį paimt." Gaila, kad viskas daroma vienašališkai. Kas pagal sutartį leidžiama, dabar jau draudžiama.
Norėdamas įrodyti, kad ne Jūs ir ne Jūsų palydovai buvo teisūs, bet aš, prie šio pareiškimo piridedu aukščiau minėtos sutarties nuorašą.
Tarybų Sąjungoje Bažnyčia atskirta nuo valstybės, bet, tur būt, nėra pasaulyje kitos valstybės, kuri taip kištųsi į bažnyčios gyvenimą.
Suprantama, kad valstybės valdo kaip nori, bet didžiausia nelaimė, kad jokių įstatymų raštu neleidžia, o suteikia neribotą galią rajonų vykdomųjų komitetų pirmininkų pavaduotojams, o kartais net ir kaimo apylinkių pirmininkams, kuri viską aiškina kaip patinka. Jie kunigus valdo ir moko net kaip atlikinėti religines apeigas.
Visiems žinoma, kad Tarybų Sąjungoje gydo ligonius, moko gydytojus ir, apskritai, specialistus ruošia tik specialistai. Bet Tarybų valdžia patikėjo kunigus mokyti nekompetentingiems asmenims, fanatiškai nusiteikusiems ateistams. Ateistai moko kunigus, kaip jie turi atlikinėti religines apeigas.
Kai dirbau Švenčionėliuose, mane mokė Švenčionėlių vykdomojo komiteto pirmininkas V. Bukielskis: „Jei nori numirėlį į kapus lydėti, nusivilk kunigiškus rūbus ir lįsk liaudžiai užpakalin. Tik užpakaly gali eiti." Kai paklausiau, kuo pasiremdami taip įsako, išdidžiai atsakė: „Toks valdžios potvarkis."
Ką gi tikintieji pagalvotų ir pasakytų, jei aš, palydėjęs numirėlį į kapus, sukalbėčiau vien maldos užbaigą „Amžiną atilsį", kaip mane mokė 1972 spalio 2 Švenčionių rajono vykdomojo komiteto pirmininkė?
Apeigų negaliu kitaip atlikinėti, kaip tik pagal „Romos katalikų apeigyną Lietuvos vyskupijoms", kuris Lietuvos vyskupų Liturginės Komisijos suredaguotas, tarybinių organų cenzūruotas ir Šventosios Apeigų Kongrecijos aprobuotas.
Tarybų Lietuvoje dar egzistuoja bažnytinė hierarchija — vyskupų kurijos, net apeigų komisija, bet ne kurijos, ne apeigų komisija duoda nurodymus, o visai nekompetentingi organai, — kurijoms palikta tik interviu teisė.
Jei kunigas valdžiai nepatinka, jis tampa auka. Aš nukentėjau moraliai ir materialiai. Štai faktai: iš Švenčionėlių parapijos klebono pareigų mane pašalino šantažu: „Jei neišvažiuosi iš Švenčionėlių, kunigo pareigų eiti negalėsi". Taip sakė Religijų reikalų įgaliotinis Rugienis.
Namą, kurį aš pastačiau prie Švenčionėlių bažnyčios, konfiskavo neteisėtai.
Liepos 16 aiškinau, kad anksčiau prašydavome leidimo atvykti kunigams į atlaidus. Su laiku nustojome prašę, nes rajono oficialus asmuo, kuriam buvo pavesta tvarkyti Bažnyčios reikalus, pradėjo iš mūsų tyčiotis. Švenčionėlių rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Telyčėnas davė leidimą rekolekcijoms tą pačią dieną visose rajono parapijose. Jo tikslas aiškus — sutrukdyti rekolekcijas. Niekas nepasmerkė tokio rajono vykdomojo komiteto pareigūno pasityčiojimo. Jūs, norėdami pateisinti, gudriau atsakėte: „Galėjote pasikviesti kunigų iš kitų rajonų, iš Vilniaus, Palangos, ar net iš kitų respublikų". Jūs nemažiau pasityčiojote. Vilniaus kunigai užtektinai turi darbo Vilniuje. Palanga per daug toli (463 kilometrai), be to, Palangoje dirba tik du kunigai. Kai kurie rajonai, pvz., Ignalinos, iš kitų rajonų kunigų neįsileidžia.
Taigi apie Palangą ir kitus rajonus nėra ko ir galvoti, o tuo labiau apie kitas respublikas. Kitų respublikų kunigai nėra užregistruoti LTSR Religijų reikalų tarybos įgaliotinio, taigi, pagal aukščiau minėtą sutartį, jie negali dirbti Lietuvoje.
Mes, kunigai, daugiau nieko nenorime, kad tik galėtume dirbti pagal Tarybų Sąjungos Konstitucijos 124 ir Lietuvos Konstitucijos 96 straipsnį, o taip pat atlikinėti apeigas pagal aukščiau minėtą apeigyną.
Šių metų (1973) liepos 10 rajone sakė, kad leisią du-tris kunigus atvažiuoti į atlaidus, bet kaip du-trys būtų išklausę liepos 13 dieną apie pusantro tūkstančio tikinčiųjų išpažinties?
Lietuvoje buvo atsitikimų, kad po atlaidų nuo didelio nuovargio kunigai mirė, pvz., kun. Ražanskas — Šeduvoje, o kun. Garuckas sunkiai susirgo. Todėl pasikviečiau tiek kunigų, kiek mane, kleboną, įpareigoja Vilniaus arkivyskupijos Sinodo nutarimai, kad tikintieji galėtų lengvai atlikti išpažintį, greičiau grįžtų į namus, o svarbiausia, kad darbo dienomis nebestovėtų prie klausyklos valandų valandomis, nes daugelis būtų ėję darbo dienomis. Pakviečiau tiek kunigų, kad liaudis būtų patenkinta ir nemurmėtų nei prieš valdžią, nei prieš mane. Ir dėl to rajonui nebuvo jokių nuostolių ir išlaidų. Jokios materialinės paramos kunigams priimti neprašiau.
* * *
Caro laikais kunigams atvykti į atlaidus buvo reikalingas leidimas, — taip rašo vysk. M. Valančius savo knygoje „Maskoliams katalikus persekiojant", Kaunas, 1929, p. 32, ir A. Alekna „Bažnyčios istorijoje", Tilžė, 1920, p. 213: („1863 m. buvo uždrausta naujų bažnyčių statymas, senųjų taisymas ir kunigų atvažiavimas į atlaidus").
Tik Leninas, panaikindamas visus caro išleistus dekretus, be abejonės, panaikino ir tą, kuriuo buvo draudžiama pasikviesti kunigus į atlaidus, o tarybiniais laikais tokio ar panašaus dekreto nebuvo išleista.
Adutiškis, 1973.VII.31. Kun. B. Laurinavičius
