VILNIAUS ARKIVYSKUPIJA
LTSR Religijų reikalų tarybos Įgaliotiniui
K. Tumėnui
Vilniaus arkivyskupijos Valdytojui
kun. Č. Krivaičiui
Ignalinos rajono Mielagėnų parapijos tikinčiųjų
P a r e i š k i m a s
Mūsų parapijos klebonas kun. Vincentas Miškinis jau 80 metų ir dar varginamas daugelio ligų, todėl jis nebepajėgia mūsų aptarnauti. Prieš porą metų, gavėnioje, suvažiavo kaimynai kunigai mums patarnauti (išpažinčių klausyti, pamokslų sakyti). Tada Ignalinos Vykdomojo komiteto pirmininkė Gudukienė, išsikvietusi kun. Miškinį barė, kam kiti kunigai Mielagėnuose talkininkauja.
Pernai vasarą mūsų klebonas buvo išvažiavęs gydytis. Tuo laiku bažnyčioje beveik visais sekmadieniais niekas jokių pamaldų nelaikė. Tada mes kreipėmės į arkivyskupijos kuriją, kad paskirtų mums kitą, pajėgų kunigą. Mes pasižadėjome abu kunigus išlaikyti, nes seniems ir nedarbingiems kunigams ar zakristijonams valstybė pensijų neskiria (nors kulto tarnai turi mokėti valstybei didelius pajamų mokesčius).
Šiemet mūsų klebonas jau antras mėnuo sunkiai serga ir iš lovos nesikelia. Tuo tarpu iš kaimyninių parapijų kunigai atvažiuoja pas mus sekmadieniais atlaikyti pamaldų ir Vėl skuba namo. Mat, kunigų visur trūksta. Didžiulėje Adutiškio parapijoje visada būdavo du kunigai, o dabar tenai tėra vienas. Kačergiškėje, prie įgaliotinio Rugienio 1961 m. uždarius bažnyčią, nebėra nė vieno kunigo. Kai kurie kunigai, pvz., Ignalinos, net po dvi bažnyčias turi aptarnauti. Aišku, kad jie negali aptarnauti ir mūsų parapijos, mūsų ligonių aprūpinti ir pan.
Atrodo, kad arkivyskupijos valdytojas kun. Č. Krivaitis tik todėl neskiria mums naujo kunigo, nes jų trūksta.
Bet mes girdime, kad yra kunigų, kurie galėtų tikintiesiems patarnauti, bet jiems valdžia neleidžia eiti kunigiškų pareigų, pvz., Vilniuje, medelyne, jau keliolika metų dirba kun. Vytautas Merkys.
Bet, jei tokiems kunigams leidžiama dirbti valdžios įstaigose, kodėl gi jiems neleidžiama mums, tikintiesiems, patarnauti? Už ką mes esame baudžiami, jeigu mums Konstitucija garantuoja sąžinės laisvę?
Nežinia, už ką pašalintas mūsų vyskupas Steponavičius, nežinia, kodėl mūsų Mielagėnų bažnyčioje jau 35 metai niekas nė karto neteikė Sutvirtinimo Sakramento. Mums labai skaudu, kad savo bažnyčioje mes neturime reguliarių pamaldų, kad mūsų ligoniai miršta be paskutinių sakramentų, kad neturime pas ką savo bažnyčioje užsiprašyti šv. Mišių.
Mums, tikintiesiems, nebūtų taip. sunku, jei nežinotume, kad yra kunigų ir vyskupų, kuriems neleidžiama eiti savo pareigų.
Jūs esate paskirtas nauju įgaliotiniu rūpintis mūsų tikinčiųjų reikalais. Todėl prašome įdarbinti pašalintus vyskupus ir kunigus; prašome leisti, kad valdytojas galėtų paskirti ir mūsų Mielagėnų parapijai pajėgų kunigų, kuris galėtų aptarnauti visus tikinčiuosius, kaip reikalauja humaniškumas ir Konstitucija. Mielagėnai, 1973 spalio 13.
Po šiuo pareiškimu pasirašė apie 1000 žmonių, — ne tik lietuviai katalikai, bet ir nekatalikai rusai. Tačiau pareiškimas Religijų reikalų Įgaliotiniui K. Tumėnui neįteiktas dėl tokių priežasčių:
1. 1973 spalio 19 Ignalinos rajono Valstybinio saugumo komiteto viršininkas M. Kolesničenko ir rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas A. Vaitonis Mielagėnų parapijoje pradėjo pareiškimų su parašais medžioklę.
Nuvykę į Miečionių kaimą pas Eleną Jakštaitę, vargino ją visą valandą, klausinėjo, kas organizavo šį pareiškimą, reikalavo pareiškimą su parašais jiems atiduoti. Ji reikalavimo neišpildė. Tuomet „svečiai" baugino kalėjimu, krata. Mergina išsigando ir pareiškimus atidavė.
Kas renka parašus, saugumiečiai, matyt, žinojo, kad iš Miečionių nuvažiavo tiesiog į Buckūnų kaimą pas Kostą Bajorūną. Čia vėl tardymas, grasinimai. Kostas, labai susijaudinęs, pasakė, kad pareiškimus atidavęs Marijonai Milikėnienei. Tada saugumiečiai nuvažiavo į Malikų kaimą pas Milikėnus. Marijonos nebuvo namuose. Visa teroro našta užgriuvo ant jos vyro Stanislovo pečių. Jis nenorėjo lengvai pasiduoti, bet, nelaime, pareiškimai buvo nepaslėpti, todėl juos konfiskavo.
Tą dieną buvo atimti pareiškimai su keliais šimtais parašų tik iš Miečionių, Bernotų, Masonų, Buckūnų ir Salomiankos kaimų, iš kitur pareiškimų su parašais nepasisekė paimti.
Kilo didelė panika. Kai kurie viešai kalbėjo, kad dabar Lietuvoje tikinčio žmogaus dalia blogesnė, negu kažkada baudžiauninko — tikintieji negali net paprašyti, kad būtų paskirtas jų parapijai kunigas.
Bet žmonės nenusiminė ir parašus rinko.
Saugumiečiai nepamiršo „paglostyti" ir Mielagėnų parapijos bažnyčios komiteto pirmininko Juozo Bajorūno. Jį skaudžiai ir grubiai išbarė, pareiškė, kad tokių ir panašių pareiškimų rašyti ir žmonių erzinti negalima. Spalio 22 J. Bajorūnui įsakyta nuvykti į Ignaliną pasiaiškinti. Į rajcną nuvyko ne jis pats, o jo žmona Ona Bajorūnienė. Rajono pirmininko pavaduotojas Vaitonis ją gėdindamas barė: „Ko jūs į Vilnių kreipiatės? Rašykite mums. Jūs, bobos, žinote, kur kreiptis. Jūsų vaikai Vilniuje, todėl tokios gudrios."
2. Saugumui atėmus pareiškimus su parašais, spalio 20 Paringio parapijos klebonui Antanui Mačiuliui dekanas Julius Baltušis atvežė Vilniaus arkivyskupijos valdytojo kun. Č. Krivaičio raštą, kur nurodoma, kad kun. A. Mačiulis privaląs aptarnauti Mielagėnų tikinčiuosius iki būsiąs paskirtas kunigas Mielagėnų parapijai. Paskyrimas parašytas visiškai neatsižvelgiant į tai, kad tarp Paringio ir Mielagėnų yra apie 12 kilometrų, o keleivinis autobusas kursuoja tik vieną kartą.
Saugumas ir ateistai savo tikslą pasiekė. Kurijai paskyrus, kad ir atvažiuojantį kunigą, tikintiesiems siųsti pareiškimą pasidarė nepatogu, nes tiek kurija, tiek įgaliotinis K. Tumėnas atsakys, kad kunigą turit.
Renkant parašus, Mielagėnų klebonas kun. V. Miškinis gulėjo Švenčionių ligoninėje. Jo sveikata gerėjo, bet, sužinojęs, kaip elgiasi saugumiečiai su jo parapijiečiais, labai susierzino ir 1973 spalio 27 mirė.
***
