1989 m. vasario 5 d. po 40 metų trukusio neteisėto atėmimo Lietuvos tikintieji iškilmingai sugrįžo į su lietuvio dvasia nedalomai suaugusią Tautos šventovę — Vilniaus Katedrą. Vasario 3 d. visoje Vilniaus arkivyskupijoje buvo paskelbta kaip pasninko ir atgailos diena. Iškilmių dieną nuo ankstyvo ryto miestas svetingai sutiko džiaugsmingai nusiteikusius maldininkus. Katedra netalpino norinčių į ją patekti, atvykę maldininkai, tikrai neeilinį istorijos momentą pergyvenantys Lietuvos gyventojai užpildė aikštę. Tą dieną pamaldas iš Vilniaus Arkikatedros bazilikos tiesiogiai transliavo ir Lietuvos televizija (tiesa, nepilnai — transliacijai buvo skirta 2 valandos).
Arkikatedros vidus šviete atnaujintu altoriumi. Dailės muziejaus darbuotojai, Remonto valdybos darbininkai ir tikintieji per trumpą laiką labai daug padirbėjo, kad iškilmių dienai Katedra būtų kiek įmanoma gražesnė; tačiau ne viskas suspėta: nemažai koplyčių dar uždarytos — reikalingi remonto darbai, be grindų. Grindys dar nepilnai sudėtos ir vienoje iš šoninių navų. Katedrai trūksta liturginių indų ir rūbų. Tačiau materialiniai trūkumai nemažino šventės džiaugsmo. Aukštai navose virš didžiojo altoriaus tautiniais rūbais pasipuošęs jaunimas laikė Popiežiaus ir Lietuvos vėliavas; iš skirtingų Lietuvos kampelių susirinkę vaikai ir jaunimas bandė talpintis presbiterijoje ir šoninėse navose; į iškilmes atvyko ir Latvijos katalikiško jaunimo delegacija.
Iškilmių pradžios nekantriai laukiančius maldininkus pasveikino, glaustai priminė Katedros istoriją, jos reikšmę lietuvių tautai kun. Vaclovas Aliulis: "(...) Katedra — mūsų tautos istorijos barometras. Kai šviesu krašte, šviesu ir Katedroje; kai tamsu krašte — tamsu Katedroje. Istorijos bėgyje ji buvo dažnai nuniokojama, bet visada, kai tik atsikurdavo kraštas, atsikurdavo ir Katedra. (...)
Pradėsime brangias iškilmes. Šiandien atsinaujinimo metai išgyvena vieną iš savo šventų viršūnių — sugrįžtame į pirmąją Lietuvos šventovę — Vilniaus Katedrą. Po mūsų kojomis protėvių, gyvenusių prieš 800-600 m.m. kaulai, krikščioniškų altorių ir aukurų likučiai. Čia Mindaugo, Jogailos statytų Katedrų pamatai, kunigaikščio Vytauto statytos sienos, čia daug kentėjusi ir vėl prisikėlusi mūsų šventoji Katedra."
Keliolika minučių prieš 12 val. kunigų, klierikų ir sunkiai suskaitoma baltais bei tautiniais rūbais pasipuošusio vaikų ir jaunimo procesija išėjo sutikti iš 28 metus trukusios priverstinės tremties į Katedrą grįžtančio Vilniaus vyskupo Julijono Steponavičiaus. Ganytojas keliais žodžiais kreipėsi į maldininkus, kviesdamas visus bendra malda kuo nuoširdžiausiai atsiprašyti ir padėkoti Visagaliui, kad po 40 metų pertraukos vėl gali sugrįžti į savo sielos namus — Katedrą. "Viešpats tikrai laimins ir jo palaima mus lydės", — išreiškė nelengvose tremties sąlygose subrandintą nepalaužiamą ištikimybę ir pasitikėjimą Dievu vyskupas J. Steponavičius.
Prasidėjo Arkikatedros atšventinimo apeigos. J. E. vyskupas J. Steponavičius gula kryžiumi prieš didįjį altorių. Klierikų choras gieda Visų šventųjų litaniją. Giedant atgailos psalmes, atšventinamas altorius, Katedros sienos. Sv. Mišių pradžioje pamokslą pasakė Katedros šeimininkas vyskupas J. Steponavičius. Prieš aukojimą klierikai ir tautiniais rūbais pasipuošęs jaunimas apdengė didįjį altorių drobulėmis, papuošė gėlėmis, padėjo ir uždegė žvakes, altoriaus centre pastatė kryžių, atnešė šv. Mišių auką — duoną, vyną ir pintinę vaisių.
Šv. Mišias koncelebravo J. E. vyskupai — Julijonas Steponavičius, Antanas Vaičius, Juozas Preikšas, Panevėžio valdytojas prelatas Kazimieras Dulksnys, buvęs Vilniaus arkivyskupijos valdytojas prelatas Algirdas Gutauskas, Kauno Kunigų seminarijos rektorius kun. Viktoras Butkus. Per šv. Mišias giedojo naujai susikūręs Katedros choras, vadovaujamas vargonininko Sližio. Pamaldose dalyvavo svečiai — kitų religinių konfesijų dvasininkai: Vilniaus pravoslavų arkivyskupas Viktorinas ir liuteronų vyskupas J. Kalvanas bei Kestono kolegijos vedėjas anglikonų kunigas Maiklas Burdo (kun. M. Burdo yra parašęs knygą apie Bažnyčios persekiojimą Lietuvoje, pavadintą "Kryžių Lietuva").
Po beveik 3 valandas trukusių iškilmingų pamaldų J. E. vyskupą J. Steponavičių Katedros atšventinimo ir sugrįžimo iš tremties proga sveikino Lietuvos kunigai, tarp jų į Vakarus išvykęs kun. Alfonsas Svarinskas, Vilniaus arkivyskupijos vaikai ir jaunimas, vienuoliai, katalikiško moterų sambūrio "Caritas" ir Lietuvos Motinų bendrijos atstovės, kaimyninės Latvijos jaunimo delegacija. Politinių kalinių ir tremtinių vardu kalbėjo kun. Jonas-Kąstytis Matulionis ir Nijolė Sadūnaitė. Buvusiam tremtiniui vyskupui jie padovanojo tremtinės Bronės Cesokaitės iš duonos padarytą ir iki šių dienų išsaugotą rožančių; dėkojo Ganytojui, kad viena Katedros koplyčių paskirta buvusiems politiniams kaliniams bei tremtiniams, į kurią jie pažadėjo gausiai susirinkti kiekvienų metų birželio 14 d.
J. E. vyskupą J. Steponavičių sveikino Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, atskiros parapijos. Visi jie dėkojo Dievui už atgautą simboliną Tautos prisikėlimo aušrą — Katedrą, o J. E. Ganytojui už AUKĄ!
J. E. vyskupo Juhjono Steponavičiaus pamokslas,
pasakytas Vilniuje Arkikatedros-bazilikos
atšventinimo iškilmėse
"Garbė Jėzui Kristui! Ekscelencijos, mieli broliai kunigai ir aliumnai, brangūs tikintieji, šiandien švenčiame džiugią Lietuvos Bažnyčios šventę — tikinčiųjų sugrįžimą į Vilniaus Arkikatedrą, garbingą istorinę mūsų tautos šventovę, primenančią mums karaliaus Mindaugo, kunigaikščių Vytauto, Jogailos ir visų Jogailaičių laikus. Lietuvos Krikščionybės lopšys, mūsų bažnyčių Motina, prieš 40 m. atimta iš tikinčiųjų, šiandien atgaus savo pirmykštę paskirtį: skleisti Dievo garbę ir vesti žmones tikėjimo, doros ir tiesos kebu į išganymą. Šiandien Arkikatedra vėl svetingai priima tikinčiuosius, joje laikomos šv. Mišios, skamba religinės giesmės, skelbiamas Dievo žodis.
Sunku išsakyti tą skausmą, kurį per 40 m. pergyveno tikintieji. Šventame Rašte skaitome Dievo įkvėptus žodžius: "Viskam yra savas metas. Yra metas liūdėti ir metas džiaugtis, metas griauti ir metas statyti, metas tylėti ir metas kalbėti, metas dirbti ir metas melstis."
Metas budėti... Iš tiesų, su Arkikatedros uždarymu mūsų krašto Bažnyčiai ir visai tautai atėjo liūdesio ir gedulo metai. Pasibaigė Antrasis Pasaulinis karas, o mūsų Tėvynę ir jos Bažnyčią vėl apgaubė juodi tamsūs debesys. 1948 m. buvo paskelbtas bažnyčių, jų inventoriaus ir visų Bažnyčios žinioje esamų pastatų nacionalizavimas, pagal kurį tikinčiųjų pastatytos bažnyčios tapo valstybės nuosavybe. Tikintieji, norintys naudotis bažnyčia, turėjo sudaryti religines bendruomenes iš dvidešimties asmenų, taip vadinamus dvidešimtukus, kuriuos valdžia, savo sprendimu, įregistruodavo arba ne. Tik įregistruota bendruomenė galėjo sudaryti sutartį su valdžios atstovais ir išsinuomoti bažnyčią. Jei kaimo gyventojams buvo mažiau kliūčių sudaryti religines bendruomenes, tai miesto tikintieji patyrė daug sunkumų... Ir taip Vlniuje iš 33 prieš karą veikusių bažnyčių sudaryti religines bendruomenes buvo leista tik 10, tarp jų ir Vilniaus Arkikatedrai. 1948 m. rugpjūčio mėnesį Arkikatedrai buvo paskirtas klebonas, bet po metų iš jo buvo atimtas registracijos pažymėjimas ir Katedra palikta be kunigo, o 1950 m. pradžioje tam tikra komisija pranešė bažnytiniam komitetui, kad Arkikatedra yra Valstybės nuosavybė ir joje bus įrengtas muziejus. Net šešerius metus Dailės muziejus laukė, kol jam bus perduota katedra. Per tuos šešerius metus, kol valdžia ieškojo arkikatedrai šeimininko, ji net tris kartus buvo apiplėšta; apiplėšimų metu išvogta daug vertingų meno kurinių, religinių, liturginių reikmenų. Pradžioje arkikatedroje buvo planuojama įrengti traktorių remonto dirbtuves, vėliau — paversti sandėliu. Pagaliau 1956 m. arkikatedra buvo atiduota Dailės muziejui. Arkikatedrą pavertus Paveikslų galerija ir koncertų sale, iš jos buvo šalinama visa, kas turėjo ryšį su religiniu kultu. Tiesa, negalima nepaminėt, kad sugrąžinus Katedrą tikintiesiems, Dailės muziejus parodė daug geros valios, sugrąžino nemažai religinio meno ir kulto vertybių. Remonto organizacija atliko remonto darbus, ir šiandien susirinkę mes galime melstis išpuoštoje Dievo šventovėje. Už visa tai nuoširdus ačiū Dailės muziejaus direktoriui ir visiems muziejaus darbuotojams bei remonto valdybos darbininkams.
Pokario laiku daug bažnyčių Vilniuje, visoje Lietuvoje, buvo išniekinta, jos paverstos šokių ir koncertų salėmis, muziejais, sandėliais. Masiškai buvo griaunami pakelių kryžiai ir koplytstulpiai, kuriais mūsų liaudies menininkai puošė Lietuvą, pelnydami jai Kryžių šalies vardą. Kas besuskaitys, kiek nuostolių padaryta vien architektūros ir dailės kūriniams, nekalbant jau apie dvasinius nuostolius. Dievas buvo raunamas iš žmonių širdžių, šalinamas iš visuomenės gyvenimo. Ir tuo pačiu paminami Dievo įstatymai, ypatingai artimo meilės įsakymas — masinės nekaltų žmonių deportacijos, trėmimai, labiausiai palietę dorus, darbščius žemdirbius, Lietuvos ūkininkus; prisiminkim tik, kiek inteligentų, tarp jų ir dvasininkų, buvo suimta, ištremta, o likusiems Tėvynėje teko išgyventi daugybę pažeminimų, persekiojimų dėl tautinių ir religinių įsitikinimų. Kraštui tai atnešė didelius moralinius ir materialinius nuostolius. Sunku išsakyti visas tas kančias, kurias išgyveno mūsų tauta ir Bažnyčia tais sunkiais pokario metais.
