Jau ketvirtą dešimtmetį beveržiantys Lietuvos kūną okupacijos varžtai skaudžiai žaloja jos ekonomiką, kultūrą, apskritai dvasinį gyvenimą.

Kada tik bevažiuotumėte per Lietuvą, per bet kuriuos jos miestus ir kaimus, bet kokiu paros laiku — visur išvysite šlitinėjančius girtus ir pusgirčius vyrus ir net moteris, kitus jau nugriuvusius ties tarybinių smuklių durimis ar gulinčius kelio dulkėse prie autobusų stotelių. Dar kitur pamatysite būrelį paauglių, apsėdusių vejoje „rašalo" butelį gurkšnojančių paeiliui patį pigiausią ir patį nesveikiausią raudoną skystį.

Štai tokie Lietuvos, priėmusios ką tik „brandaus ir išsivysčiusio" socializmo konstituciją, tipiški vaizdai . . . Jau net ir spauda, šiaip vis dar dažnai tebeliaupsinanti tarybinį gyvenimo būdą, kartkartėmis priversta prabilti apie šiuos siaubingus faktus.

Tad pasvarstykime, kas gi darosi ir kodėl taip darosi.

Bet pusiau oficiali statistika teigia, kad visą penktadalį Lietuvos prekių apyvartos sudaro alkoholio gaminiai. Pajamos, gaunamos iš alkoholio greitai pasieks 600 mln. rublių. Kai kuriuose rajonuose, pvz., Šalčininkų, alkoholiui išleidžiama tiek pat, kiek ir maistui. Alkoholis jau lydi kiekvieną gyvenimo žingsnį, jis tapo visų santykių ir reikalų ekvivalentas. Jis taip pat sudaro kuo palankiausią dirvą nusikaltimams ir venerinėms ligoms, kurių paplitimas kasmet vis didėja.

Visiems juk žinoma, kad šie negatyvūs reiškiniai stumia tautą į pražūtį. O kas daroma jai gelbėti?

Kad nebūtumėte apkaltinti neobjektyvumu, savo samprotavimus remsime tik šiuolaikinių Lietuvos šeimininkų išleistais dokumentais bei jų pačių konstatuotais faktais.

Cituojame Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1977 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 247:

„Lietuvos TSR MT pažymi, kad įgyvendinant Lietuvos KP CK ir Lietuvos TSR MT 1975 m. sausio 27 d. nutarime Nr. 33 ir Lietuvos TSR MT 1976 m. balandžio 6 d. nutarime N r. 108 numatytas priemones, susirgimų venerinėmis ligomis skaičius Respublikoje pradėjo mažėti(pabraukta aut.).

Tačiau Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje ir Šiauliuose, Kauno, Klaipėdos, Kretingos, Plungės, Tauragės, Telšių, Šilutės rajonų tarpžinybinės kovos su venerinėmis ligomis komisijos nepakankamai atkakliai telkė visas suinteresuotas įstaigas bei organizacijas dirbti susirgimų venerinėmis ligomis profilaktikos darbą, aktyviai aiškinti užkrėtimo šaltinius, nuolat kovoti su amoralaus elgesio asmenimis. Todėl 1977 metais šiuose miestuose ir rajonuose daugiau sergama venerinėmis ligomis arba susirgimo jomis lygis nemažai prašoka Respublikos vidurkį (. . .)".

„Sutinkamai su TSRS MT 1977 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 372 Lietuvos TSR MT nutaria:

1. Įpareigoti miestų ir rajonų vykdomuosius komitetus: sudaryti kiekviename mieste ir rajone tarpžinybines kovos su venerinėmis ligomis komisijas (. . .).

2. Valstybinė plano komisija ir Sveikatos apsaugos ministerija turi, rengdamos metinius ir perspektyvinius liaudies ūkio vystymo planų projektus, svarstyti klausimus, susijusius su odos ir veneros įstaigų tinklo tolesniu plėtimu Respublikoje (. . .).

3. Įpareigoti miestų ir rajonų vykdomuosius komitetus bei Sveikatos apsaugos ministeriją daugiau steigti ištisą parą veikiančių priešvenerinės profilaktikos punktų tose vietose, kur didelė gyventojų migracija (uostai, stotys, stambus viešbučiai, restoranai, turistinės bazės, poilsio zonos ir kt.)".

Pacituotosios nutarimo vietos rodo iš tikrųjų iškilus didžiulę venerinių ligų grėsmę. Tačiau dėl kovos priemonių galima abejoti, ar jos bus sėkmingos. Prieš trejetą metų Lietuvos medikai, norėdami sumažinti Vilniuje venerinių susirgimų skaičių, pasiūlė miestą paskelbti karantininiu. Toks pasiūlymas, aišku, nebuvo priimtas, nes būtų tekę nutraukti Vilniaus rusinimą. Nesunku nustatyti, kad ir vakarinėje Lietuvoje gausėjančių susirgimų priežastis — sparčiai rusinama Klaipėda.

Beje minėtas nutarimas slaptas. Be to, ir tai, kad jame nepateikiama jokių statistinių duomenų, verčia manyti, jog padėtis yra tikrai rimta.

Niekuo nedžiugina mus ir Lietuvos KP CK bei Lietuvos MT 1977 m. gruodžio 9 d. slaptas nutarimas Nr. 433 „Dėl priemonių liaudies sveikatingumui respublikoje gerinti". Nutarimas, kaip ir visi kiti Lietuvos KP CK dokumentai, parašyti rusų kalba. Pacituosime nutarimo baigiamąją dalį, kuri kondensuotai apibūdina blogėjančią Lietuvos būklę. Nutarimas įpareigoja:

1. Kauno, Klaipėdos, Šiaulių miestų vykdomuosius komitetus kartu su Sveikatos apsaugos ministerija įkurti pramonės įmonėse ir statybos organizacijoje narkologinius punktus.
Apskritai sustiprinti narkologinį gydymą.

2. Socialinio aprūpinimo ministeriją pastatyti 1978—1980 metais 220 vietų namus invalidams — chroniškiems psichiniams ligoniams.

3. Švietimo ministeriją perorganizuoti vieną mokyklą-internatą į internatą psichiškai atsilikusiems vaikams.

4. Sveikatos apsaugos ministeriją ištirti ir išanalizuoti didėjančio psichinėmis ligomis sirgimo priežastis ir iki 1978.X.1. pateikti šiuo klausimu rekomendacijas.

Šio nutarimo pirmasis punktas nebus įgyvendintas jau vien dėl to, kad nebus tiek medikų, vargu ar pakaks ir lėšų. O Sveikatos apsaugos ministerija gal ir nurodys kaip priežastis alkoholizmą, blogą psichinį klimatą kai kuriose šeimose, tačiau ji nutylės tikrąisas šių blogybių priežastis: pernelyg ilgai užsitęsusią okupaciją, žalojančią ir dusinančią žmogaus asmenybę, pedagoginio proceso ardymą pačių pedagogų rankomis ir uoliai talkininkaujant Švietimo ministrui Rimkui, nuolatinį Lietuvos kolonizavimą ir brukimą jon net kriminalinių elementų.

Kalbant apie šiuos pastaruosius, reikia pažymėti, kad, pavyzdžiui, praėjusiais metais į Mažeikių naftos perdirbimo įmonės statybą buvo pažadėta atsiusti iš Rusijos 2000 kriminalistinių kalinių. Vos tik atvežus jų kelis šimtus, Mažeikiuose kilo tokia panika, kad daugelis mažeikiečių galvojo, kur pabėgti iš savo gimtojo miesto. Pasirodo, atvežtoji „darbo jėga" nė neketino dirbti, o ėmė verstis savo senuoju amatu — plėšikavimu ir žudymu. Tik gavus gausybę skundų ir po daugelio skaudžių nusikaltimų, vyriausybė atsiuntė specdalinį recidyvistams sudrausminti ir laikinai nutraukė tolesnį šios „darbo jėgos" telkimą Mažeikiuose.

Panašiu būdu teršiama ir Aukštaitija.

Neseniai Lietuvos KP CK administracinių organų skyriaus vedėjas A. Builis, kalbėdamas viename pasitarime, konstatavo, kad Lietuvoje įvykdomų nusikaltimų santykinis vidurkis keleriopai didesnis už sąjunginį vidurkį. Jau per pirmąjį šių metų ketvirtį įvykdyta tiek nusikaltimų, kiek jų buvo laukiama įvyksiant per tris metų ketvirčius.

Liūdnus faktus pateikė ir Lietuvos KP CK antrasis sekretorius Valerijus Charazovas, darydamas pranešimą siauram partiečių sambūriui Vilniuje. Pasak jo, Vilniuje yra 4000 valkatų. Nors jie nėra tikri vilniečiai, vis dėl to po bausmės atlikimo siunčiami į Vilnių, kur yra įvykdę savo pirmąjį nusikaltimą. Taip Vilniuje gausinamas ir kaupiamas sąjunginis kriminalinis elementas. Todėl nenuostabu, kad Vilniuje įvyksta nusikaltimų daugiau, negu bet kuriame kitame mieste.

Įdomu, kad praėjusiais metais čia 3 stambius nusikaltimus įvykdė patys milicijos darbuotojai. Lietuvos milicijoje gausu rusiško gaivalo, abejingo bet kokiai tvarkai ir drausmei. Joje nemaža ir potencialių nusikaltėlių.

Be to, ir vadinamoji „kova" su nusikalstamumu yra pernelyg liberali, tikriau sakant, — net skatinanti nusikaltimus. Tai patvirtina kad ir šis pavyzdys. 1977 m. rugsėjo ir spalio mėnesiais Vilniuje trijų, niekur nedirbančių rusų grupė apvogė Lazdynų ir Karoliniškių rajonuose 49 butus. Gyventojams pastebėjus ir pranešus, vagys buvo pagauti nusikaltimo vietoje. Tačiau du iš jų buvo amnestuoti lapkričio mėnesį, o trečiasis apsimetė esąs psichiškai nesveikas ir, ko gero, nebus teisiamas. Nebus šie nusikaltėliai išsiųsti iš Vilniaus. Jie juk vykdo „internacionalinę" misiją, įgyvendina tautų „suartėjimo principus" ir dalinasi socializmo metais „vyresniųjų brolių" įgyta patirtimi . . .

Lietuvos vadovai uoliai vykdo okupantų reikalavimus, paspartintai stato rusiškas mokyklas, mielai dalina atvykėliams butus, nepaisydami to, kad tie atėjūnai yra morališkai suluošinti, ieško lengvos duonos ir kaip darbo jėga yra pačios blogiausios kokybės. Jei kitoje valstybėje vyktų panašūs reiškiniai, jos vyriausybei tektų atsistatydinti, ir tokia darbo jėga tuoj pat būtų išsiųsta ten, iš kur ji atvyko. *

Nieko panašaus Lietuvoje negali įvykti. Nesinori tiesiog tikėti, kad kuris nors iš Lietuvos vyriausybės atstovų pasakytų Maskvai tiesą į akis ir paprašytų nutraukti tokią „internacionalizmo" politiką, t.y. sustabdyti Lietuvos kolonizavimą kriminaliniais nusikaltėliais. Faktai rodo, kad su tauta kalbėti atvirai ir nuoširdžiai nenorima. Vis dar slepiamasi už bendrų, tuščių frazių ir tenkinamasi neveiksmingų nutarimų priėmimu. Tautos sąmoningoji dalis turi nutraukti šį priekaištingą tylėjimą ir kelti aikštėn visus nusikaltimus.

Čia pateikti tik keletas faktų, tačiau jie dar neatspindi šio reiškinio visų aspektų. Būtina tad atskleisti jo visumą.

Mes privalome apeliuoti į pasaulio sąžinę. Mūsų skriaudas tesužino visi, kas neabejingi tiesai ir laisvei, kas smerkia bet kurį imperializmą ir žmonių išnaudojimą. Nutautinimas, panaudojant kriminalinius elementus, yra pats siaubingiausias nusikaltimas. Jis turi būti nedelsiant pasmerktas pasaulio viešosios nuomonės. Kolonizacijos nutraukimas yra pati pirmoji sąlyga tautai gelbėti iš moralinio liūno, į kurį ją įstūmė okupacija.

Ed. Kazlauskas