Broliai ir sesės!
Jau beveik 40 metų nešame sunkų nelaisvės jungą. Tragiški šio laikotarpio įvykiai, palietę mūsų tautą, nusinešė šimtus tūkstančių gyvybių, padarė jai neapskaičiuojamų dvasinių ir materialinių nuostolių, atėmė ne tik nepriklausomybę, politinį savarankiškumą, bet ir teisę spręsti bet kuriuos krašto kultūrinius ir ekonominius klausimus.
1940—1941 ir 1944—1953 metais Lietuvoje vykdyta genocido politika skaudžiai nusiaubė miestus ir kaimus, neaplenkdama beveik nė vienos šeimos. Daugelis net ir šiandien dar nežino, kur jų artimieji surado amžino poilsio vietą: speiguotoje Vorkutoje, baltuose Karelijos miškuose, Sibiro taigoje ar sausringame Kazakstane. Ne ką daugiau žinome, kur ilsisi tie, kurie čia, Lietuvos miškuose, stojo į nelygią kovą ir garbingai žuvo didvyrių mirtimi. Tiems, kas matė Lietuvos miestų ir miestelių aikštėse jų išniekintus kūnus iki net gyvenimo pabaigos neišnyks siaubingi šios dramos vaizdai.
Tūkstančiai gerų žmonių ir puikių specialistų, gelbėdami savo gyvybę, turėjo pasitraukti svetur, kur ir šiandien ar jau mirė taip ir nesulaukę grįžimo į gimtąjį kraštą dienos.
Pasaulio įvykių raida ir okupantams iškilusi grėsmė visiškai sužlugdyti savo ekonomiką bei atsilikti nuo mokslo technikos pažangos privertė juos įvykdyti kai kurias reformas. Tačiau Lietuvos padėtis ir po vadinamojo asmenybės kulto „demaskavimo" iš esmės niekuo nepasiekite. Liko ta pati okupantų strategija, kurios galutinis tikslas — visiškas Lietuvos nutautinimas ir jos dvasinių vertybių sunaikinimas. Atsisakyta taikinti fizinį genocidą tautos daugumai: įvairūs prievartos ir smurto metodai naudojami tik prieš dvasiškai pajėgias asmenybes. Vykdant naująjį kursą nuo 1959 metų pradėtas masinis Lietuvos kolonizavimas. Prisidengus krašto industrializavimu, imta statyti menkavertes, nerentabilios, dažnai visai nesusijusios su Lietuvos ūkiu, o kartais net ir žalingos įmonės ir iš įvairių Rusijos užkampių tiekti joms darbo jėgą — daugiausia apatišką, amoralų ir menkos kvalifikacijos, kai kuriais atvejais ir kriminalinį (Mažeikiai, Alytus) elementą. 1960—1961 metais vien į Vilnių buvo atvežama kas mėnesį vos ne po tūkstantį kolonistų. Kolonizavimo politikos rezultatai šiandien jau akivaizdūs: masinis girtavimas, patys didžiausi sąjungoje nusikaltimų rodikliai, menkas darbo našumas ir bloga darbų kokybė.
XXV TSKP suvažiavimas numatė dar labiau suintensyvinti Pabaltijo ir kitų raudonosios imperijos tautų rusinimą. Apie okupantų kėslus pastaruoju .metu ne mažai buvo kalbama ir būkštaujama Lietuvos inteligentijos sluoksniuose. Šie būkštavimai jau pasitvirtino.
Broliai ir sesės! Paskutiniųjų savaičių įvykiai rodo, kad okupantai nusprendė smogti mūsų tautai patį skaudžiausi smūgį — atimti ir sunaikinti jos brangiausią turtą — gimtąją kalbą.
1978 m. gruodžio pradžioje Lietuvos švietimo ministerijos kolegija ėmėsi konkrečiai įgyvendinti TSKP XXV suvažiavimo direktyvas ir priėmė nutarimą kuriuo nuo 1980 m. Lietuvos mokyklose įvedamas sustiprintas ir išplėstas rusų kalbos mokymo kursas. Pagausės rusų kalbos pamokų. Ji bus dėstoma mokyklose nuo pat pirmosios klasės, taip pat ir ikimokyklinio auklėjimo įstaigose — vaikų darželiuose. Be to, ne mažiau kaip dvi disciplinos (istoriją, geografija ir biologija) tik rusų kalba visose klasėse. Aišku, kad ir aukštosiose mokyklose šių mokslų fakultetai turės būti rusiški. Minėtame kolegijos posėdyje buvo daug kalbėta apie būtinumą pasinaudoti kažkokia „teigiama" Taškento „patirtimi". Švietimo ministro A. Rimkaus paskirta, Lietuvos pedagogų grupė nedelsiant išvyko susipažinti su uzbekų rusinimo „patirtimi".
Vis daugiau lietuvių kalbos ignoravimo faktų išgirstame per Vilniaus radiją ir televiziją. Štai televizijos laidose, pavadintose „Mūsų kalba", kartkartėmis pasirodo rusų kalbos specialistai, aiškina rusų kalbos dalykus, stilistikos trūkumus ir panašiai. Taigi ir „mūsų kalbos" sąvoka jau įspraudžiama ir rusų kalba. Taip įgyvendinama dvikalbystė, kurią vėliau pakeis vienkalbystė, t.y. lietuvių kalbos vietą viešajame gyvenime užims „vyresniojo brolio" kalba. '
Praėjusiais metais Lietuvos mokykloms rusų kalbos propagavimo tikslais pradėtas leisti žurnalas „Ruskij jazik v školė". Šio leidinio tiražas beveik du kartus didesnis už lietuvių kalbą puoselėjančių leidinėlių —„Kalbos kultūra" ir „Mūsų kalba" — tiražą. Be to lietuviškų leidinėlių autoriams už straipsnius nemokama jokio honoraro, neturi jie ir apmokamų redaktorių. Rusiškasis leidinys išeina periodiškai, turi etatinius (apmokamus) redaktorius, už straipsnius mokamas nemažas honoraras. Reikia pridurti, kad nuo 1978 m. liepos mėn. Vilniuje pradėtas leisti literatūrinis žurnalas rusų kalba „Litva literaturnaja". Šio leidinio paskirtis — pamažu pripratinti Lietuvos rašytojus dalyvauti rusiškoje spaudoje bei bandyti rašyti rusiškai. Pagunda iš tikrųjų didelė, nes vienintelis Lietuvoje literatūrinis žurnalas „Pergalė" gali išspausdinti tik labai mažą dalį rašytojų kūrybos. „Litva literaturnaja" geriau meniškai apipavidalintas, geresnis jai skiriamas ir poperius.
Pastaruoju metu Lietuvos aukštieji pareigūnai, kalbėdami mitinguose, susirinkimuose ar kitokiuose sambūriuose. į savo kalbas įterpia rusiškų frazių ar net dalį kalbos pasako rusiškai. Tai daroma ne šiaip sau, o laikantis naujųjų neoficialių instrukcijų, propaguojančių dvikalbystė.
Kaip jau visiems žinoma, dizertacijos rašomos ir ginamos tik rusų kalba.
Beje, svarstomas ir kai kurių lietuviškų žurnalų likvidavimas, sujungimo bei apimties sumažinimo klausimas.
Čia išvardinti faktai rodo okupantų pastangas pakirsti mūsų tautos egzistencijos šaknis — susiaurinti gimtosios kalbos vartojimą, o vėliau ją visai išstumti iš viešojo gyvenimo. Netekdami gimtosios kalbos, netenkame galimybės išlikti kaip tauta, išsaugoti kultūrą, savitą dvasinį veidą. Mes stovime prie duobės, nuo kurios mus gali išgelbėti tik bendras visų mūsų pasiaukojimas, nuoširdi laisvųjų tautų bei pasaulinių visuomeninių institucijų pagalba. Trauktis nebėra kur, nes bet koks atsitraukimas — mūsų dvasinė žūtis. Mes turime auginti kalbą, tą, pasak mūsų bendrinės kalbos pradininko J. Jablonskio, didyjį tautos, jos pačios pasistatytąjį, paminklą. Šimtmečiais kovodami su pavergėjais, mes galėjome išlikti tik dėl to, kad išsaugojome ir apgynėme savo gimtąją kalbą. Tai mums patvirtina ir šie S. Neries žodžiai:
Karžygiu mes Donelaitį šiandien minim,
Kurs laimėjo didžią kovą mums.
Priešas kirto kumštim geležinam,
O jisai kalbos gimtosios gražumu.
Broliai ir Sesės! Nepamirškime, kad mūsų kalbos likimas — tai mūsų tautos likimas. Jei mes neatremsime šiandien mums likimo mesto iššūkio, Lietuva gali būti galutinai išbraukta iš tolesnės istorijos raidos. Padarykime viską, kas įmanoma, gimtajai kalbai apginti. Visais įmanomais būdais ignoruokime naująsias rusinimo priemones. Tegul mūsų šeimos virsta gimtosios kalbos puoselėjimo židiniais.
Tautiečiai, gyvenantys svetur, informuokite laisvąsias pasaulio tautas, visas pasaulio politines ir kultūrines institucijas, kokia skaudi drama šiandien vyksta Lietuvoje, kaip kėsinamasi į švenčiausią ir brangiausią tautos turtą — jos gimtąją kalbą. Kvieskite į šią šventą kovą žymiuosius pasaulio intelektualus. Tegul mūsų skriaudas sužino ir SNO. Tegu 1979 metai būna ne vien Namibijos, bet ir Lietuvos metai. Išdrįskime pasakyti karčios tiesos žodžius Rytų Europos tautų engėjams.
Mūsų tėvai ir seneliai sužlugdė carinės Rusijos užmačias paversti Lietuvą „Šiaurės vakarų kraštu". Nuo mūsų kartos atkaklumo ir pasiryžimo priklausys dabartinių Rusijos carų kėslų sužlugdymas.
Tad stokime kovon už savo gimtąją kalbą, kuri:
Pilėnų laužuose išdeginta, išlydyta,
Su perregima gintaro šviesa.
Ji — motinos baudžianinkės lopšinėse,
Ji — Pirčiupio smėlynų raudose . . .
LIETUVIŲ KALBOS GYNIMO
INICIATYVINĖ GRUPĖ
Redakcijos pastaba: „AUŠRA" pasiryžusi skelbti visą medžiagą, kurią atsiųs jai Lietuvių kalbos gynimo iniciatyvinė grupė.
* * *
