1978 m. lapkričio mėn. Vilniuje vyko respublikinė mokslinė-praktinė konferencija „Šiuolaikinė ideologinė kova ir respublikos gyventojų internacionalinio ir patriotinio auklėjimo klausimai, vykdant TSKP XXV suvažiavimo nutarimus". „Jos tikslas, — kaip pažymėjo Lietuvos KP CK sekretorius L. Šepetys, — apibendrinti sukauptą partinių organizacijų patyrimą ir numatyti naujus kelius, kaip dar kryptingiau dirbti internacionalinio ir patriotinio auklėjimo darbą." Šioje konferencijoje Jūs, Lietuvos KP CK Pirmasis Sekretoriau, skaitėte pranešimą „Leniniškai ugdykime kilnius socialistinio internacionalizmo ir patriotizmo jausmus", kuris buvo išspausdintas 1978 m. lapkričio 17 d. „Tiesoje". Šią konferenciją, ypač Jūsų pranešimą galima drąsiai vadinti Lietuvos dvasinių vertybių naikinimo, nutautinimo ir rusinimo programa.
Jūs sakote, jog „būtina pasiekti, kad visada iš klasinių pozicijų būtų atskleidžiamas istorinis lietuvių tautos kelias, jos klasinis solidarumas su didžiąja rusų tauta, visomis tarybinės Tėvynės tautomis. Tam turi gerai pasitarnauti ir Lietuvos TSR istorijos vadovėlių leidimas."
Šio sąmoningo Jūsų užmojo tikslas aiškus tautiniai ir patriotiniai suluoštini Lietuvos jauniimą, nuslėpti lietuvių tautos garbingą praeitį ir į pirmąjį planą iškelti socializmo idėjas. Šiandien mokyklose dėstoma istorija yra ne garbinga tautos, karalių ir kunigaikščių istorija, o istorija ekonominių santykių, vadinamų „klasių kova". Vidurinių mokyklų VII-lX klasėms skirta M. Jučo ir V. Merkio „Lietuvos TSR istorija" (Kaunas, 1978) apima laikotarpį nuo žmonių apsigyvenimo Lietuvos teritorijoje (akmens amžiaus) iki 1917 metų ir turi tik 139 puslapius. X-XI klasėse dėstoma A. Gaigalaitės ir R. Žepkaitės „Lietuvos TSR istorija" (Kaunas, 1976) apima 1917-1976 metų laikotarpį, t.y., tik 59 metus ir turi net 183 puslapius.
Lietuvos istorija ir įvairūs straipsniai, liečiantys Lietuvos praeitį, periodikoje ar net kapitaliniuose veikaluose yra šališki. Istoriniai faktai pateikiami taip, kaip Komunistų partijos politikai naudinga. Pvz., tarybinė spauda Raudonąją armiją vadina išvaduotoja iš hitlerinių okupantų priespaudos. Net tokie solidūs veikalai, kaip „Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija" (MLTE — Red.) ir pan. rašo: „Lietuvos darbo žmonės, Komunistų partijos vadovaujami, 1940.VI.15-17 nuvertė Lietuvoje buržuazinę valdžią (t. II, p. 419). Jūs irgi tvirtinate, kad „Lenino nurodytą kelią pasirinko ir lietuvių tauta." Aiškus melas! Argi nežinote, kad po konspiracinių Hitlerio ir Stalino susitarimų, pasirašytų 1939 m. rugpjūčio 23 d. ir rugsėjo 29 d., tarybinė Rusija, grasindama karu, privertė Lietuvą, Latviją ir Estiją pasirašyti savitarpio pagalbos sutartis ir leisti savo šalyse Raudonajai armijai įsteigti karines bazes. Tarybų Sąąjunga, pasirašydama minėtas sutartis, jau buvo nusprendusi okupuoti Lietuvą. Tai įrodo vėliau surastas Raudonosios armijos generalinio štabo žemėlapis, turintis 1939 m. datą. Jame Lietuva jau vadinama „Litovskaja SSR". Po karo rastas slaptas protokolas, priedas prie Ribentropo-Molotovo sutarties (1939.IX.27). Tai irgi patvirtina okupacijos kėslus. (Lietuvos Katalikų Mokslo Akademijos „Suvažiavimo darbai", Roma, 1969, t. VI, p. 400). 1940 m. birželio 15 d. Raudonoji armija įžengė į Lietuvą.
A. Gaigalaitės ir R. Žepkaitės „Lietuvos TSR istorijoje" rašoma, kad vokiečių okupacijos metu (1941-1944) Lietuvoje buvo nužudyta 500.000 civilių gyventojų ir 200.000 tarybinių karo belaisvių. Iš viso 700.000 žmonių. Katorgos darbams į Vokietiją buvo išvežta apie 40.000 žmonių. Iki 1942 m. rudens Lietuvoje buvo įkurdinta 16.300 šeimų (p. 112). Šios statistinės žinios neatitinka MLTE žinioms. Enciklopedijoje pasakyta, kad viso Lietuvoje okupantai išžudė ne 700.000, kaip rašo „Lietuvos TSR istorijoje", o 500.000 žmonių, kurių du trečdaliai buvo civiliai gyventojai, daugiausia žydai — dalis jų atgabenta iš kitų okupuotų šalių (t. II, p. 357). į Vokietiją buvo išvežta ne 40.000, o 30.000 žmonių (t. II, p. 422).
Šiuo metu ne tiek svarbu statistinės žinios, kiek istorijos mokslo karikatūrinimas — sąmoningas faktų iškraipymas ar jų nutylėjimas. Nei „Lietuvos TSR istorija", nei MLTE, nei šiaip jokiame straipsnyje ar leidinyje nė žodeliu neužsimenama apie lietuvių tautos naikinimą pirmosios ir antrosios tarybinės okupacijos metais. Tik Petras Gaučas straipsnyje „Lietuvos TSR gyventojų pasiskirstymas" rašo: „Didžiojo Tėvynės karo metu ir pirmaisiais pokario metais žuvo arba dėl įvairių priežasčių iš Lietuvos išvyko apie vieną milijoną žmonių. Lietuva neteko trečdalio savo gyventojų." („Mokslas ir gyvenimas", 1978, Nr. 12, p. 12). Tačiau ir jis konkrečiai nepasako nuo kieno rankos jie žuvo nei dėl kokių priežasčių apleido Lietuvą.
Tarybiniais metais Pirčiupis (kaimas Varėnos raj.) plačiai išgarsintas. Čia 1944 m. birželio 3 d. hitlerininkai sudegino kaimą ir 119 gyvų žmonių, šiam tragiškam įvykiui atminti 1960 m. valstybės rūpesčiu buvo pastatytas paminklas. Prie jo dažnai vežamos ekskursijos. Žmonėms pasakojama apie hitlerininkų žiaurumą. Tuo norima jiems sužadinti neapykantos ir keršto jausmus.
Tame pačiame Varėnos rajone yra didelis, miškais apsuptas Musteikos kaimas. 1944 m. birželio mėn., tik pasitraukus vokiečiams, bolševikų partizanai apsupo jį, surinko visus vyrus, išsivedė į kryžkelę ir sušaudė, nepasigailėdami net 80 metų senelio Simo Tamulevičiaus.
Ceikinių parapijos žmonės su siaubu ir ašaromis akyse pasakoja apie Lietuvos „išvaduotojus" komunistus. Rusijai antrą kartą okupavus Lietuvą, daugybė jos vyrų, nenorėdami priimti Rusijos jungo, pasitraukė į miškus. „Liaudies gynėjai" juos gaudė ir žudė. Ceikinių parapijoje vieną kartą sušaudė didelį būrį jaunų vyrų, o Edvardą Juršėną (Busilų km.), suradę pasislėpusį namuose, peiliais užbadė. 23 metų Praną Cicėną (Stakliškės km.) išsivedę iš kambario į kiemą, nušovė.
Pokario metais visa Lietuva skendėjo kraujyje ir ašarose. Šiems įvykiams panašių buvo tūkstančiai. Nuo komunistų rankos žuvusiems paminklų niekas nestato. Apie juos tylima, lyg jų visai nebūtų buvę.
Laisvojo pasaulio istorikai rašo, kad nacių okupacijos metu Lietuva neteko 405.000 žmonių, pirmosios tarybinės okupacijos metu — 102.000, antrosios — 500-600.000 žmonių. Taigi nacių ir abiejų tarybinių okupacijų metu Lietuva neteko 1.007.000 — 1.100.000 žmonių arba 33,9% visų gyventojų. Nė viena tauta pasaulyje, išskyrus Europoje gyvenančius žydus, neturėjo tokių nuostolių. (Lietuvos Kat. M. A. „Suvažiavimo darbai" t. VI, p. 417).
Nuo 1940 m., kai Rusija pirmą kartą okupavo Lietuvą, praėjo tik 39 metai. Vyresniosios kartos lietuviai gyvai prisimena kraujo ir ašarų jūras komunistų „išvaduotoje" Lietuvoje. Kaimų šalikelėse ir miestelių gatvėse dienų dienomis gulėjo tarybinių „išvaduotojų" nužudyti ir išniekinti Lietuvos patriotų kūnai; ilgi ešelonai raudančių, į prekinius vagonus sukimštų, niekuo ir niekam nenusikaltusių žmonių buvo tremiami į Sibirą. Kalėjimai prisipildė nekaltais žmonėmis. Iš daugelio buvo konfiskuotas turtas.
Nors tarybiniai istorikai šiuos dalykus nuo jaunimo slepia, jie išliks gyvi lietuvio sąmonėje ilgus šimtmečius ir su dideliu pasibaisėjimu bus pasakojami ateinančioms kartoms.
Ne tik Lietuvos istorija, bet ir kova su religija yra slepiama.
„Filosofijos žodyne" (Vilnius, 1975) parašyta: „Galutinai nunykti ir dingti iš žmonių buities religija gali tik išsivysčiusioje komunistinėje visuomenėje. Tačiau religijos išnykimas — ne automatiškas procesas; kad ji išnyktų, reikia atkakliai darbuotis, ugdant mases ateistine dvasia . . ." (p. 369). Praktiškai Tarybų Sąjunga taip ir elgiasi. Ji; nekreipdama dėmesio į savo tarptautinius įsipareigojimus, net į savo šalies Konstituciją, kurioje deklaruojama sąžinės ir kulto laisvė, kovą su religija laiko vienu pagrindinių Komunistų partijos programos punktų. Šios kovos metodus nuolat tobulina ir vis didesnius reikalavimus kelia kiekvienas Komunistų partijos suvažiavimas.
Lietuvos KP (b) VII suvažiavimas, įvykęs 1952 m. rugsėjo mėn., „įpareigojo partines organizacijas plačiau skleisti mokslines ateistines žinias" (J. Jermalavičius. „Ateistinis auklėjimas Tarybų Lietuvoje", Vilnius, 1977, p. 153). 1955 m. lapkričio mėn. LKP CK plenumas „ateizmo propagandos klausimą iškėlė kaip vieną pirmaeilių ideologinio darbo uždavinių, reikalavo, jog visas politinis masinis ir kultūros švietimo darbas būtų vykdomas ateistine kryptimi." (J. Jermalavičius, ten pat, p. 156) 1956 m. liepos mėn. LKP CK plenumas pabrėžė, kad „skleisti mokslines materialistines žinias, išlaisvinti tikinčiuosius iš religijos įtakos yra vienas svarbiausių komunistinio auklėjimo uždavinių, kuriam įgyvendinti turi būti panaudotas visas politinis masinis ir kultūros švietimo darbas" (ten pat, p. 157). LKP XIII suvažiavime (1961) CK ataskaitiniame pranešime pažymėta: „Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas mokslinės ateistinės propagandos stiprinimui, kovai prieš religinius prietarus" (ten pat, p. 163). LKP CK plenumas 1963 m. vasario mėn. pabrėžė: „Aukštųjų mokyklų rektoriai, technikumų direkcijos ir pirminės partinės organizacijos visą savo mokomąjį ir auklėjamąjį darbą turi organizuoti taip, kad kiekvienas aukštąjį mokslą bei technikumą baigęs mokytojas, medicinos darbuotojas, žemės ūkio specialistas, inžinierius ir technikas būtų ne tik ateistas, bet ir propagandistas, sugebėtų organizuoti mokslinę ateistinę propagandą darbo žmonių tarpe." (ten pat, p. 175-176). LKP CK Prezidiumo 1964 m. gegužės 11d. nutarimu visose aukštosiose mokyklose ir daugelyje technikumų įvestas privalomas mokslinio ateizmo pagrindų kursas.
Tarybinė vyriausybė, nepaisydama tarptautinių įsipareigojimų gerbti pagrindines žmogaus teises ir laisves, leidžia įvairius įstatymus ir administracinius potvarkius, varžančius tikinčiųjų religinę laisvę. Pvz., tik ką paskelbus 35 valstybių 1975 metais Helsinkyje pasirašytą „Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimų Baigiamąjį aktą", 1976 m. liepos 28 d. Lietuvos TSR ATP patvirtino 53 straipsnių „Religinių susivienijimų nuosta-tuts", kur parašyta: „Religiniai susivienijimai neturi teisės organizuoti vaikų ir jaunuolių specialių susirinkimų, neturinčių ryšio su kulto atlikimu" (str. 17). „Dėstyti tikybą gali būti leidžiama tik dvasinėse mokyklose" (str. 18). „Kulto tarnų, religinių pamokslininkų ir pan. veiklos rajonas apribojamas jų aptarnaujamo religinio susivienijimo narių gyvenamąja vieta ir atitinkamų maldos namų buvimo vieta" (str. 19) . . .
Praktiniame gyvenime tikintieji, lyginant juos su netikinčiaisiais, ir ateistais, laikomi antrarūšiais žmonėmis. Jie neturi teisės pasinaudoti nei radiju, nei televizija, nei spauda. Vienintelė jų priemonė tikėjimui propaguoti — bažnyčiose sakomi pamokslai, bet ir juos kartais kontroliuoja, užrašo į magnetofono juostą. Apie tikinčiuosius, ypač apie kunigus, dažnai spausdinami melagingi ir šmeižikiški straipsniai, o jiems neleidžiama nė apsiginti. Tikintieji neturi katalikiškų mokyklų, negali užimti aukštesnių postų.
Tarybiniai valdžiai viešpataujant Lietuvoje (1945-1979), per 34 metus propagandiniais tikslais — kad pasaulis matytų, jog ir pas
mus esanti sąžinės ir religijos laisvė — buvo išspausdinti mikroskopiniais tiražais tik šie leidiniai: J. Stankevičiaus ..Lietuvos TSR Katalikų kalendorius", J. Stankevičiaus „Maldaknygė , „Liturgiinis maldynas"; „Naujasis Testamentas", „Psalmynas", „II Vatikano susirinkimo nutarimai" ir maldynėlis Visada su Dievu."
J. Jermalavičius apie ateistinę literatūrą rašo: „Respublikos leidyklos 1945-1951 m. išleido 250 mokslinių, populiarių knygų ir brošiūrų, kuriose aiškintas antimokslinis religijos pobūdis, atskleistas išnaudotojiškas klasinis bažnyčios vaidmuo, demaskuoti antiliaudiniai klerikalizmo pasireiškimai, propaguotos gamtos ir visuomenės mokslų, žinios." „Vien antireligine tematika 1952-IQ58 m. išleistos 44 knygos ir brošiūros bendru 1.154 tūkst. tiražu". „1964-1974 m. išleido apie 110 antireliginio turinio knygų ir brošiūrų" („Ateistinis auklėjimas Tarybų Lietuvoje", Vilnius, 1977, p. 226-228).
Be knygų ir brošiūrų, ateistai savo rašinius spausdina laikraščiuose ir žurnaluose. „Vien 1959-1966 m. antireliginėmis temomis išspausdinti 1.744 straipsniai, korespondencijos, skaitytojų laiškai, publicistinai pasikalbėjimai su skaitytojais. Paskelbta 210 skaitytojų laiškų ir 108 publicistiniai pasikalbėjimai su skaitytojais. Mokslinei pasaulėžiūrai ir pirmiausia marksizmo-leninizmo teorijai propaguoti 1959-1965 m. pasirodė 663 straipsniai. 1966-1970 m. respublikos spaudoje pasirodė 608 antireliginiai straipsniai.
LKP XII suvažiavimas 1960 m. kovo mėn. pripažino, kad „Mokslo ir gyvenimo" žurnalui reikia didinti pastangas ateistinės propagandos srityje. Siekdamas šio tikslo, žurnalas 1957-1970 m. išspausdino 126 ateistinius straipsnius (J. Jermalavičius, ten pat, p. 223-224).
Tarybų Lietuvoje prieškarinės bibliotekos pokario metais daugiausia komunistų buvo sunaikintos, likusios knygos sukrautos i specfondus, į kuriuos patekti reikalingas specleidimas, kuris paprastai duodamas tik partijos patikėtiniams, o iš užsienio gauti religinę literatūrą irgi neleidžiama. Taigi praktiškai Lietuvos tikintieji neturi jokios religinės literatūros. Lietuvoje yra daug tikinčiųjų šeimų, kurios neturi ne tik religinio turinio knygos, bet ir maldaknygės.
„Išvystytoje socialistinėje visuomenėje ateistinio darbo apimtis dar labiau padidėjo, geriausios jo formos plačiai išpopuliarėjo. Antai 1964-1965 m. ateizmui propaguoti naudotos paskaitos, teminiai vakarai, ateistiniai susirinkimai ir disputai, klausimų ir atsakymų vakarai, žodiniai žurnalai, kinas ir teatras, vaizdinė agitacija, pilietinis civilinės būklės aktų rengimas ir daugelis kitų formų, išbandytų ankstesniais metais . . . Pastaruoju metu ateistinis auklėjimas vykdytas kiekviename kolektyve" (J. J., ten pat, p. 230). Taigi ateistai propaguoti bedievybei turi visas teises ir sąlygas, o tikintiesiems propaguoti tikėjimą draudžiama. Net už vaikų pamokymą poterių kunigai sodinami į kalėjimus: kun. J. Zdebskis, kun. A. Šeškevičius, kun. P. Bubnys.
Tikintieji, norėdami išsilaikyti savo postuose, priversti slėpti savo tikėjimą. 1976 m. Lietuvoje buvo 296 mokslų daktarai, 4536 — mokslų kandidatai, 255 — akademikai, nariai korespondentai, profesoriai, 1466 — docentai, 696 — vyresnieji moksliniai bendradarbiai (Lietuvos TSR ekonomika ir kultūra, Vilnius, 1977, p. 55). 1974 m. spalio mėn. 1 d. vien tik vyresnėse (IV-XI) klasėse dieninėse bendrojo lavinimo mokyklose dirbo 19.694 mokytojai (Lietuvos TSR ekonomika ir kultūra, 1974, p. 329). O kiek yra kitų mokslų kvalifikuotų darbuotojų? Ar šią didžiulę inteligentų armiją sudaro tik netikintys ir ateistai? Taip galvoti būtų labai naivu. Mes, kunigai, puikiai žinome, kad daugiau kaip pusė jų yra tikintys, jie tuokiasi, krikštija savo vaikus, eina sakramentų slaptai. Jei kas mėgina savo tikėjimą išpažinti viešai, šalinami iš darbo. Apie tai daug konkrečių faktų pateikia „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika."
Nežiūrint, kad Tarybų Sąjungos Komunistų partija atvirai kovoja su religija, tarybinėje spaudoje dažnai įrodinėjama, kad Lietuvoje klesti pilna sąžinės laisvė ir religijos laisvė. Filosofijos kandidatas Juozas Baužys rašo: „Vienas iš svarbiausių socialistinės demokratijos pranašumų yra tai, kad mūsų šalyje įgyvendinta sąžinės ir religijos laisvė. Tai garantuojama ir naujoje Konstitucijoje." „Tarybinė Konstitucija garantuoja religinių organizacijų veiklą, užtikrina tikintiesiems religijos išpažinimo laisvę. Pastaraisiais metais tarybinė vyriausybė priėmė nemaža naujų įstatyminių aktų. Pavyzdžiui, religiniams centrams ir susivienijimams duota teisė įsigyti transporto priemones, nuomotis, statyti ir pirkti pastatus, gaminti religinių kultų reikmenis ir kt. Jie turi teisę atidaryti bankuose einamąsias sąskaitas, gaunamoms lėšoms saugoti, leidžia spausdinti spaustuvėse įvairiausią religinę literatūrą" (mano pabraukta). „Tikėjimo laisvė, sąžinės laisvė mūsuose įgyvendinta ne formaliai, o iš esmės" („Jaunimo gretos", 1978, Nr. 1, p. 17).
Šitaip meluoti negalima. Argi Lietuvoje yra religinės organizacijos? Nėra jokių! Ar bent vienas religinis susivienijimas (parapija) gavo iš valstybės paskirą nusipirkti automašinai? Negavo! Keisti Lietuvos tikintieji. Jie „turi teisę gaminti religinių kultų reikmenis" ir jų negamina, jiems „leidžiama spausdinti įvairiausią religinę literatūrą" ir jos nespausdina.
Prisiminus Tarybų Sąjungos Komunistų partijos programuotą kovą prieš religiją ir visas priemones, kuriomis kovojama, J. Baužio tvirtinimas, kad „tikėjimo laisvė, sąžinės laisvė mūsuose įgyvendinta ne formaliai, o iš esmės" yra grubus pasityčiojimas ne tik iš tikinčiųjų, bet ir iš religijos ir sąžinės laisvės.
Panašių straipsnių spaudoje pasirodo dažnai. Jais žmonės netiki, nes realiame gyvenime mato visai ką kitą. Todėl neretai yra verčiami geresnes parapijas ar aukštesnius postus užimantys kunigai ar net vyskupai rašyti melagingus straipsnius ar duoti užsienio laikraščiams pasaulį klaidinančius interviu. Jonas Aničas straipsnyje „Kovoje prieš klastingą melą" rašo: „Antikomunizmo ideologai visaip iškraipo lenininį sąžinės laisvės principą, skleidžia prasimanymus apie tariamą tikinčiųjų diskriminavimą Tarybų Sąjungoje." Kad taip nėra, kaip svarbiausią argumentą jis paduoda eilės kunigų, Kunigų seminarijos rektoriaus, kai kurių vyskupijų valdytojų ir net kai kurių vyskupų pasaulį klaidinančius pasisakymus („Gimtasis kraštas", 1973.XII.5, 13 d.), šis J. Aničo argumentas tik juoko vertas. Ką reiškia kunigų ar net vyskupų pasisakymai, palyginus juos su Komunistų partijos nutarimais ar išleistais įstatymais, diskriminuojančiais tikinčiuosius. Tokie straipsniai ar interviu neatitinka tikrovės, yra melagingi, kompromituojantys pačius autorius.
Tarybų Sąjungos politika religijos atžvilgiu yra dviveidė, prieštaringa: kovoja su religija ir lygiagrečiai nori įrodyti pasauliui, kad Lietuvoje klesti niekieno nevaržoma sąžinės ir religijos laisvė. Neaišku, kuo valstybės vadovaujantys organai ir CK, kurio žinioje yra visa tarybinė spauda, laiko savo piliečius: protingais žmonėmis ar kvaileliais, kurie net terminų neskiria, kas yra ,,kova su religija" ir kas „religijos ir sąžinės laisvė."
Pirmasis tautos sunaikinimo veiksnys yra bedievybė. Subedievintoje tautoje smunka žmonių moralė, tauta nyksta ir žūsta.
Prof. dr. Alg. Marcinkevičius straipsnyje „Kodėl žudome save" Mokslas ir gyvenimas", 1978, Nr. 1), kalbėdamas apie alkoholizmą Lietuvoje, pateikia stulbinančius skaičius. „1967-1968 m. Lietuvoje išgerta 100.000.000 litrų degtinės ir vyno. 1975 m. vienas Lietuvos gyventojas išleido alkoholiniams gėrimams 162 rublius. 1976 m. vienam Lietuvos gyventojui teko 11,5 litro degtinės, 25 litrai vyno, 40 litrų alaus". Taigi vienam Lietuvos gyventojui 1976 m. teko 76,5 litro alkoholinių gėrimų. Profesorius lygiagrečiai pateikia statistines žinias kai kurių kapitalistinių valstybių: „1976 m. Prancūzijoje vienam gyventojui suvartotų alkoholinių gėrimų teko 17,1 litro, Portugalijoje — 16,9 litro, Ispanijoje — 14,1 litro, Italijoje — 12,4 litro, Anglijoje — 7,1 litro, Danijoje — 6,9 litro, Švedijoje — 5,6 litro".
Tarybinei Lietuvai neprilygsta nė viena paminėta šalis!
Mūsų šalyje girtavimui sudarytos puikiausios sąlygos. Alkoholinių gėrimų niekad nepritrūksta. Jie pardavinėjami beveik kiekvienoje maisto produktų parduotuvėje, o kaimų parduotuvėse
— visose. 1979 m., prasidėjus Kinijos — Vietnamo karui, duonos buvo parduodama pirkėjui tik vienas kepaliukas, cukraus ir druskos tik po kilogramą ar du, o alkoholinių gėrimų — kiek tik širdis geidžia. Be to, specializuotų vyno ir degtinės parduotuvių tinklas nuolat plečiamas. 1970 m. Lietuvoje jų buvo 14, o 1974 — jau 28 (Lietuvos TSR ekonomika ir kultūra, Vilnius, 1975, p. 355). Pasekmės baisios. 1970 m. į blaivyklą buvo patekęs 53.351 žmogus, o 1974 — 63.234 žmonės („Tiesa", 1975.VI.25). 1969 m. gydyta 7.256 chroniški alkoholikai, o 1974 — net 16.300 — iš jų daugiau kaip 1000 moterų (LTSR MT Respublikinės komisijos kovai su alkoholiu ir girtavimu aplinkraštis, 1975).
Apie alkoholio pražūtingą žalą tautai kalba Pabradės, Akmenės, Kauno ir kiti psichiškai atsilikusių vaikų namai, šeimų skyrybos, venerinės ligos. „Iš 423 Pabradės psichiškai atsilikusių vaikų namų augintinių bent 116 — alkoholikų vaikai. Ir tai tokių, kurie oficialiuose dokumentuose tokiais vadinami. Lygiai pusė iš tų 116 nelaimingųjų — visiški idiotai, o kiti imbecilai (32,7%) ir debilai (17,2%). Visiškai panašia statistika operuoja ir kitų psichiškai atsilikusių vaikų namų medikai" („švyturys", 1978, Nr. 1, p. 14).
Bedievybės ir alkoholio įtakoje kasmet daugėja šeimų skyrybų (1950 m. Lietuvoje buvo 625 ištuokos, 1960 m. — 2364, 1970 m.
— 6918, 1976 — net 9557), mažėja natūralus tautos prieauglis (ii viso gimė vaikų be gimusių negyvų: 1940 m. — 67.619, 1950 m.
— 60.719, 1970 m. — 55.519, 1976 m. — 52.296) (LTSR ekonomika ir kultūra, Vilnius, 1977, p. 35).
Natūralų tautos prieauglį labai mažina bedieviškos valstybės įteisinti abortai. Apie juos spaudoje nerašo, statistinių žinių niekad nepateikia. Pernai vienas rimtas ginekologas sakė, jog kasmet Lietuvoje padaroma apie 60.000 abortų.
Tai — baisūs skaičiai, neša lietuvių tautai pražūtį, tačiau valstybės vadovai neskiria jiems reikiamo dėmesio. Tiesa, kartas nuo karto spaudoje rašoma apie įvairius nutarimus, komisijas kovai su girtavimu, ragina steigti daugiau priverstinio gydymo įstaigų, verkšlena apie vis didėjantį šeimų skyrybų skaičių. Bet ką tai padės, jei nepašalinamos svarbiausios blogio priežastys — valstybė jėga bedievina tautą, skandina alkoholyje, lengvai išskiria seimas, leidžia abortus.
Prie šių blogybių, nešančių Lietuvai pražūtį, Jūs dar pridedate Komunistų partijos užprogramuotą Lietuvos nutautinimo ir surusinimo politiką! Jūsų pranešime pasakyta: „Visų partinių organizacijų uždavinys — dar aktyviau skiepyti visiems žmonėms, ypač jaunimui, komunistinį principingumą, nesitaikstymą net su mažiausiomis nacionalizmo ir šovinizmo, nacionalinio ribotumo apraiškomis, formuoti jų aiškią klasinę poziciją, vertinant praeities ir dabarties reiškinius". „Mes visada turime gerai suvokti, kad tarybinis patriotizmas nesuderinamas su siauru nacionaliniu, kitaip tariant — vietiniu patriotizmu" (mano pabr).
Gerbiamasis Sekretoriau, jei nacija (tauta) yra istoriškai susiformavusi žmonių bendruomenė, turinti bendrą kilmę, bendrą kalbą, savo istoriją, savus papročius, tai ji turi turėti neginčijamą teisę ir į tautiškumą, į savos Tėvynės meilę ir patriotizmą. Tautiškumas yra smerktinas tik tada, kai jis išsigimsta į šovinizmą, tai yra, į neapykantą kitų tautų žmonėms, ; norą kitas tautas pavergti ir net jas sunaikinti. Kuriai gi nacijai šią „dorybę" galime priskirti: Lietuvai ar Rusijai? Kiekvienas protaujantis žmogus mato, kad šiandieninė Komunistų partijos programa yra nukreipta prieš kitų tautų tautiškumo sunaikinimą, kad Tarybų Sąjungos komunistai, siekdami komunistinio internacionalizmo ir patriotizmo, daro visa, kad okupuotos tautos ištirptų rusų tautoje ir taip susikurtų vienatautė valstybė tik su rusų kalba, rusiškais papročiais ir rusiška kultūra. Argi čia ne kulminaciją pasiekęs šovinizmas?
Rusams baisiai nepatiktų, jei, pavyzdžiui, Rusiją okupuotų arba ji „laisvai prisijungtų" prie Kinijos, į Maskvą ir į kitus Rusijos miestus privežtų kinų, kurie užimtų aukštus postus; jei rusai būtų verčiami gerai mokėti kinų kalbą, visada ir visur liaupsinti „vyresnįjį brolį kiną", su juo tik kiniškai kalbėti ir visais bent kiek svarbesniais reikalais prašyti Pekiną leidimo; jei visi sakytų, jog Rusija ne suvereni valstybė, bet Kinijos pavergta. Ar ne lygiai tas pat šiandien su Lietuva? Kur gi yra Lietuvos suverenumas, jei dėl kiekvieno menkniekio reikia kreiptis į Maskvą? Nė liturginio kalendoriaus negalima išleisti be Maskvos aprobato! . .
Komunistų partijos politika, nutautinant ir rusinant Lietuvą, reikalauja, kad lietuviškose mokyklose mokiniai tobulai išmoktų rusų kalbą, kaip nacijų bendravimo priemonę. Čia Jūs atvirai sakote: „Būtinumas kelti moksleivių kalbinę kultūrą, tobulai išmokti ne tik lietuvių, bet ir rusų kalbą, ypač buvo pabrėžtas Komunistų partijos XVII suvažiavime. Ryšium su tuo, respublikoje nemažai padaryta gerinant rusų kalbos dėstymą mokyklose su lietuvių ir lenkų mokomąja kalba. Šį darbą, kaip ir lietuvių kalbos dėsymą, mes ir ateityje nuolat gerinsime". Bet Jūsų pranešime nieko nepasakyta apie būtinumą mokytis lietuvių kalbą Lietuvoie esančiose rusų ir lenkų mokyklose. Reiškia, lietuviai privalo tobulai mokėti rusų kalbą, o Lietuvoje gyvenantiems rusams ir lenkams lietuvių kalba neprivaloma.
Kalba neatskiriama nuo tautos. Atimk kalbą — išnyks ir tauta. Tai aiškiai rodo prūsų ir rytprūsių likimas: pradėję vartoti visuotinai vartoti vokiečių kalbą, ėmė save vadinti vokiečiais, nors jų lietuvišką kilmę aiškiausiai rodo pavardės ir vietovardžiai. Tas pats pasakytina ir apie rytines Lietuvos srities, kur gyventojai, pradėję kalbėti lenkiškai, pradėjo save vadinti lenkais. Jų pavardės — Giedris, Giedroje, Pečiui, Matui, Trumpakoj — ir daugybė kitų rodo, kad jų protėviai buvo lietuviai. Taip pat ir tie, kurie pradės kasdieniniame gyvenime vartoti rusų kalbą — virs rusais, gal net rusiškesniais už pačius rusu, kaip mes šiandien turime daug šovinistiškai nusiteikusių lenkų, kilusių iš lietuvių. Jeigu ir toliau bus Lietuvoje taip rusinami lietuviai (per mokyklas ir mišrias santuokas), ir taip gausiai kolonizuojami kitataučiai, tai rusiškai kalbantieji greit sudarys didelę ar net absoliučią gyventojų daugumą ir tada lietuvių kalba bus išstumta iš viešojo gyvenimo ir įvyks tai, kas įvyko su Prūsų lietuviais — liko tik vardas.
Lietuvos nutautinimo procese didelį vaidmenį vaidina lietuvių atmiešimas kitataučiais. Petras Gaučas, rašydamas apie Lietuvos gyventojus, pažymi, kad Lietuvoje kitataučių skaičius kasmet didėja. Pvz., jei 1959 m. Lietuvoje gyveno 231.000 rusų, 230.100 lenkų, 30.100 baltarusų, tai 1970 m. rusų buvo jau 268.000, lenkų
— 240.200, baltarusų — 45.400 („Mokslas ir gyvenimas", 1971, Nr. 6, p. 18).
Nors Lietuva — žemės ūkio šalis, bet tarybiniais laikais čia smarkiai vystoma pramonė. Įmonėms nepakanka darbo jėgos, todėl į Lietuvą atvyksta daug darbininkų iš Rusijos ir kitų respublikų. Mažeikių naftos perdirbimo įmonėje dirba pusantro tūkstančio statybininkų ir montuotojų. Bet objektui, kuris tuoj pradės dirbti, to per maža. Todėl kviečiami darbininkai iš Grozno, Leningrado, Jaroslavlio, Venspilio, Maskvos, Polocko, Ferganos, Volgogrado, Penzos, Saratovo ir iš kitur. „Mes jau pripratome nesistebėti, mes pripratome prie pasakymo: stato visa šalis. Taip buvo Jonavoje ir Kėdainiuose, Elektrėnuose ir Naujoje Akmenėje, taip yra Sniečkaus gyvenvietėje ir Kaišiadoryse. Ir taip yra Mažeikiuose" („Tiesa", 1979.11.14). Čia šeimos ir viengungiai aprūpinami gyvenamuoju plotu („Tiesa", 1979.III.14). Be abejo, kitataučiai, gavę butus, pasiliks visam laikui gyventi Lietuvoje.
Mažeikių rajono partijos pirmasis sekretorius B. Aleksandravičius tvirtina, kad vien naftos perdirbimo įmonė, į kurią nafta atitekės iš Volgos-Uralo, o vėliau iš Vakarų Sibiro šaltinių, „perspektyvoje padvigubins Mažeikių pramonės potencialą ir miestų gyvenamąjį fondą, t.y., išaugs dar vieni Mažeikiai" ..Tiesa", 1979.II.1).
1967 m. Mažeikiuose buvo 11.300 gyventojų (MLTE). „Į Lietuvą šį penkmetį daugiausia žmonių atvyko iš RTFSR (48,3% tarprespulikinės migracijos mechaninio prieauglio, tame skaičiuje iš Kaliningrado srities — 11,7%). Po RTFSR seka Baltarusija 26,2%), Ukraina — (10,7%), Kazachija (7,4%), Latvija (3,2%)". M. ir g.", 1978, Nr. 12).
Sąmoninga politika: į Lietuvą plaukia kitataučiai, o lietuviai verbuojami įvairiausiems darbams į Rusiją. Toks žmonių maišymas reikalingas greitesniam lietuvių nutautinimui ir surusinimui
— socialistiniam internacionalizmui ir patriotizmui.
Skaudžiausia, kad Jūs, Gerbiamas Sekretoriau, augęs Lietuvos žemėje, jos duona maitintas, net jos sūnumi vadintas, šiandien pritariate okupantų politikai, žudant Motiną — Lietuvą. Tai liudija Jūsų pranešimas, kuriame sakote: „Tarybų Lietuvos komunistų, visų darbo žmonių vardu leiskite užtikrinti TSKP Centro Komitetą, jos Politinį biurą, asmeniškai TSKP Generalinį Sekretorių, TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Pirmininką draugą L. Brežnevą, jog respublikos partinė organizacija padarys viską, kad šis gyvenimas klestėtų, visada nenukrypstamai vystytųsi Lenino keliu."
Gerbiamasis Sekretoriau, nepamirškite, kad lietuvis visada savo Tėvynę mylėjo, jos praeitį dainomis apdainavo, meile apsupo. Carui uždraudus lietuvišką spaudą, knygnešiai savo kaulais nusėjo Sibiro žemę: lietuviškas žodis jiems buvo brangesnis net už gyvybę. Lietuvis žinojo, kad tautos jėga glūdi ne išaugusioje kultūroje ar civilizacijoje, bet žmogaus dvasios taurume, kad tautos tvirtumo ir moralinio sveikatingumo kertinis akmuo yra religija, todėl ją gynė (pvz., Kražiuose). Kai Rusijos caras norėjo paskandinti Lietuvą, iškilo vysk. M. Valančius. Tamsos gadynėje brėško dr. J. Basanavičiaus „Aušra", suskambo V Kudirkos „Varpas", keldamas tautos dvasią, ugdydamas savosios Tėvynės meilę ir kalbą. Net tokiam bedieviui dr. J. Šliupui Lietuva ir jos kalba buvo brangi. Dėl jos kovojo, sielvartavo.
Šiandien Lietuva neša okupanto jungą. Jos dirvoje sėjama blogio sėkla. Iš jos atimta laisvė, niekinama jos kalba — daugelyje įstaigų lietuviškai negalima susikalbėti (dokumentacija daug kur tik rusiška, moksliniai darbai, disertacijos privaloma rašyti tik rusų kalba). Lietuvos vaikų širdys kraujuoja, tačiau ji šiandien dar gyva. Ji šaukia iš kalėjimų, iš tremties, iš psichiatrinių ligoninių: AŠ — GYVA! Bet ar ilgai tai truks? Ir kas bus dėl to kaltas?
Gerbiamas Sekretoriau, visi Lietuvių Tautos mylėtojai laukia, kad Jūs Lietuvą gintumėte, o ne ją parduotumėte.
Helsinkio susitarimų vykdymui remti
Lietuvos visuomeninės grupės narys
kun. Karolis Garuckas
Ceikiniai, 1979.111.15
Šio atviro laiško nuorašai yra pasiųsti:
1. Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komitetui,
2. Vilniaus Arkivyskupijos Kurijai.
