TARYBŲ SĄJUNGOS VYRIAUSYBEI
VOKIETIJOS FEDERATYVINĖS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBEI
VOKIETIJOS DEMOKRATINĖS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBEI
ŠALIŲ, PASIRAŠIUSIŲ ATLANTO CHARTĄ, VYRIAUSYBĖMS
SNO GENERALINIAM SEKRETORIUI P. KURTUI VALDHAIMUI
Tarybinis teisės mokslas nacionalinį suverenumą supranta kaip pilną nacijos valdžia, jos politinę laisvę, realią galimybę pilnai ir ištisai tvarkyti savo likimą, pirmiausia turint galimybę apsispręsti, neišskiriant atsiskyrimo ir savarankiškos valstybės sukūrimo. Nacionalinis suverenumas apsprendžia politinį, teritorinį, kultūrinį, kalbinį tautos nepriklausomumą, kuris reiškiasi pilnomis suvereninėmis teisėmis aukščiau išvardintose tautos socialinio gyvenimo srityse, užtikrindamas kuo pilnesnį jų įgyvendinimą.
Nacionalinio suverenumo negalima nei suteikti, nei panaikinti: jį galima pažeisti ar atstatyti.
1919 m. Leninas pripažino de fakto nuo Rusijos atsiskyrusių Estijos, Latvijos ir Lietuvos egzistavimą. 1920 metais Tarybų Rusija sudarė su šiomis valstybėmis taikos sutartis, kurios reiškė Pabaltijo respublikų pripažinimą ir de jure. Tarybinės vyriausybės vardu Leninas amžiams atsisakė suvereno teisių Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. Tačiau po 19 metų Stalinas ir Hitleris pasikėsino į šių valstybių nepriklausomybę, šių metų urgpiūčio 23 d. sukanka 40 metų nuo vadinamo Molotovo-Ribentropo pakto pasirašymo, kurio įgyvendinimas, Latvijai, Estijai ir Lietuvai reiškė nepriklausomybės netekimą.
1939 m. rugpiūčio 23 d. Vokietijos Reichas ir Tarybų Sąjunga sudarė nepuolimo sutartį, prie jos buvo pridėtas visiškai slaptas Papildomas protokolas dėl Rytų Europos padalijimo į vadinamas „įtakos sferas". TSRS užsienio reikalų komisaro V. M. Molotovo ir Vokietijos užsienio reikalų ministro J. von Ribentropo konfidencialių pasitarimų objektas buvo Suomija, Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija, Besarabija ir šiaurės Bukovina. Papildomuoju protokolu Suomijos, Estijos ir Latvijos likimas buvo pavestas Tarybų Sąjungai, o Lietuvos — Vokietijos Reichui. 1939 m. rugsėjo 28 d. TSRS ir Vokietija sudarė draugystės ir tarpusavio sienų nustatymo sutartį, šis sutartimi papildomasis protokolas, pasirašytas 1939 m. rugpiūčio 23 d. buvo pakeistas taip, kad Lietuva tapo „patikėta" TSRS išskiriant Šešupės kairiojo kranto teritorija, kurią „specialių priemonių" atveju turėjo okupuoti Vokietijos kariuomenė.
1940 m. birželio 15-17 d.d. TSRS vyriausybės įsakymu Raudonoji armija įgyvendino „specialias priemones" Latvijos, Lietuvos ir Estijos teritorijose. Buvo prijungta ir ta Lietuvos dalis, kurią pagal Stalino ir Hitlerio susitarimą turėjo Vokiečių armija prijungti prie Vokietijos.
1941 m. sausio 10 d. Vokietijos pasiuntinys TSRS dr. von Šulenburg, iš vienos pusės, ir TSRS Liaudies komisarų tarybos pirmininkas V. M. Molotovas, iš kitos pusės, pasirašė naują slaptą protokolą kuriame minėtoji Lietuvos teritorija tapo prekybos objektu. Vokietijos vyriausybė už piniginę kompensaciją (7,5 min. aukso dolerių arba 31,5 min. reichsmarkių) TSRS naudai atsisakė teritorijos į vakarus nuo Šešupės.
Molotovo-Ribentropo paktas — tai dviejų didžiausių istorijos tironų — Stalino ir Hitlerio suokalbis prieš taiką ir žmoniškumą, pradėjęs Antrąjį pasaulinį karą. Rupgiūčio 23 — mes laikome gėdos diena.
1941 m. rugpiūčio 14 d. JAV prezidentas F. D. Ruzveltas ir Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas V. Čerčilis pasirašė vadinamąją Atlanto Chartą. šios Chartos II punktas skelbė, kad JAV ir Anglija „Nesutiks su jokiais teritoriniais pakitimais, neatitinkančiais suinteresuotų šalių laisvos valios." III punktas: „Jos gerbia visų tautų teisę pasirinkti tokia valdymo forma, prie kurios jos norėtų gyventi; jos siekia atstatyti suverenumą ir savivaldą tų tautų, iš kurių jie buvo smurtu atimti". 1941 m. rugsėjo 24 d. prie Chartos prisijungė ir TSRS.
TSRS deklaracijoje sakoma: „Tarybų Sąjunga savo užsienio politikoje (. . .) vadovausis tautų apsisprendimo principu. (. . .) Tarybų Sąjunga palaiko kiekvienos tautos teisę į valstybinę nepriklausomybę ir savo šalies teritorinį neliečiamumą, teisę sukurti tokią visuomeninę santvarką ir pasirinkti tokią valdymo formą, kokia jos laiko tikslinga ir būtina savo šalies ekonominiam ir kultūriniam suklestėjimui."
Primename, kad pagal tarptautinę teisę, neįmanoma įgyvendinti tautų apsisprendimo teisės, kai tų tautų gyvenamose teritorijose išdėstyta okupacinė kariuomenė. Tai pabrėžiama ir Lenino Taikos dekrete, kuriame sakoma, kad jei tautai „nesuteikiama teisė laisvu balsavimu, pilnai išvedus prijungiančios arba aplamai galingesnės valstybės kariuomenę, be mažiausios prievartos išspręsti šios tautos valstybinio egzistavimo formos klausimo, tai jos prijungimas yra aneksija, t.y., grobimas ir smurtas."
1938 m. rugsėjo 29 d. Miuncheno susitarimo pasekmes likvidavo pats karinis Vokietijos pralaimėjimas Antrajame pasauliniame kare. VFR vyriausybė, Čekoslovakijos visuomeninės nuomonės veikiama, pripažino Miuncheno susitarimą negaliojančiu nuo jo pasirašymo dienos. Tačiau Molotovo-Ribentropo paktas, matyt, iki šiol turi juridinę galią. Mes įsitikinę, kad pasaulio visuomenės tylėjimas skatina buvusius, esamus ir būsimus agresorius.
Mes kreipiamės:
— į TSRS vyriausybę, prašydami paskelbti pilną Molotovo-Ribentropo pakto teikstą ir visus papildomus slaptus protokolus, esančius prie jo. Primename, kad Taikos dekretas deklaravo tarybinės vyriausybės visišką atsisakymą nuo slaptos diplomatijos. Taip pat prašome paskelbti Molotovo-Ribentropo paktą negaliojančiu nuo jo pasirašymo dienos;
— į VFR ir VDR vyriausybes, prašydami viešai paskelbti Molotovo-Ribentropo paktą negaliojančiu nuo jo pasirašymo dienos ir padėti TSRS vyriausybei likviduoti minėto pakto pasekmes — išvesti svetimą kariuomenę iš Pabaltijo. To uždavinio įgyvendinimui reikėtų sudaryti TSRS, VFR ir VDR atstovų komisiją Molotovo-Ribentropo pakto pasekmėms likviduoti;
— į valstybių, pasirašiusių Atlanto Chartą, vyriausybes, prašydami kad jos iš moralinių pozicijų ryžtingai pasmerktų Molotovo-Ribentropo paktą ir jo pasekmes. Primename, kad pagal tarptautinę teisę, reikalai, savo esme ir kryptimi keliantys pavojų taikai ir saugumui, nelaikomi vidaus reikalais ir grubiai pažeidžia visuotinai pripažintas tarptautines normas. Tautų ir nacijų apsisprendimo principas apsprendžia bet kurių kovos prieš kolonializmą, kuris yra tarptautinis nusikaltimas, formų ir metodų teisėtumą. Todėl išsilaisvinamoji kova susilaukia tarptautinio pritarimo. Dar daugiau, pagal tarptautinės teisės principų Deklaraciją kiekviena valstybė privalo bendrais ir savarankiškais veiksmais remti tautų lygybės ir apsisprendimo principo įgyvendinimą;
— į SNO Generalinį Sekretorių, primindami, kad ši tarptautinė organizacija perėmė tautų lygos teises, kurios narėmis iki „specialių priemonių" įvykdymo buvo Estija, Latvija ir Lietuva. Todėl jūs esate juridiškai atsakingi už šių šalių likimą.
Mes prašome artimiausioje SNO Asamblėjos sesijoje iškelti klausimą dėl Molotovo-Ribentropo pakto pasekmių likvidavimo.
Primename, kad nacijų apsisprendimo principą patvirtino šiuolaikinė tarptautinė teisė. Tai skelbiama tokiuose svarbiausiuose dokumentuose, kaip SNO įstatai (l, 13, 55, 76 str.); Deklaracija dėl nepriklausomybės suteikimo kolonijinėms šalims ir tautoms, priimta Generalinės Asamblėjos XV sesijoje 1960 gruodžio 14 d.) Generalinės Asamblėjos 1965 gruodžio 20 rezoliucija, pripažinusi kolonijinių šalių kovos teisėtumą) tarptautinė konvencija dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo, patvirtinta XX Generalinės Asamblėjos sesijoje 1965 gruodžio 21; tarptautiniai žmogaus teisių paktai priimti 1966 gruodžio 16; deklaracija apie tarptautinės teisės principus, priimta XXV jubiliejinėje Generalinės Asamblėjos sesijoje, 1970 spalio 24. šiuose ir kituose SNO tarptautinės teisės aktuose išryškėja šiuolaikinis lygiateisiškumo ir tautų apsisprendimo principo turinys. Jis reiškia:
— visų tautų teisę laisvai tvarkyti savo likimą, t.y., pilnos laisvės sąlygomis nustatyti savo vidaus ir užsienio politikos statusą be išorinio įsikišimo ir savo nuožiūra vystyti savo politiką, ekonomiką, socialinį ir kultūrinį gyvenimą;
— tautų teisę laisvai tvarkyti savo gamtinius turtus ir resursus;
— visų valstybių pareigą savarankiškais ir bendrais veiksmais remti tautų lygiateisiškumą ir apsisprendimo principo įgyvendinimą, atitinkantį SNO Įstatus.
Saugumo ir Bendradarbiavimo Europoje pasitarimo Baigiamajame akte lygiateisiškumas ir teisė tvarkyti savo likimą paskelbti svarbiausiais tarptautinės teisės principais.
Ir Jums ponas Generalinį Sekretoriau, žinoma, kad aukščiau išvardinti tarptautiniai dokumentai, kurių laikytis privaloma, ignoruojami kai kuriose valstybėse, SNO narėse. Norėtusi, kad sekančioje SNO sesijoje būtų nagrinėjama Latvijos, Estijos ir Lietuvos padėtis, kadangi šių šalių žmonės neturi teisių ir galimybės tvarkyti savo likimą. 1979 m. rugpiūčio 23 d.
Kreipimąsi pasirašė:
Romas Andrijauskas, Stasė Andrijauskienė, Alfonsas Andriukaitis, Edmundas Bartuška, Vytautas Bastys, Vytautas Bogušis, kun. Vladas Bobinas, Romas Vitkevičius, Jonas Volungevičius, Jonas Dambrauskas, Jonas Eišvydas, Rimas Žukauskas, įvaras Žukovskis, Alfredas Zaideks, Juris Žemelis, Liutauras Kazakevičius, Valdis Larius, Leonas Laurinskas, Rimas Mažukna, kun. Napoleonas Norkūnas, Uldis Ofkants, Sigitas Paulavičius, Angelė Paškauskienė, Jadvyga Petkevičienė, Kęstutis Povilaitis, Jonas Petkevičius, Žydrė Povilaitytė, Jonas Protusevičius, Sigitas Randys, Endel Ratas, Henrikas Sambora, Julius Sasnauskas, Leonora Sasnauskienė, Algis Statkevičius, Kęstutis Subačius, En Tarto, Antanas Terleckas, Erik Udam, Ints Calitis, Petras Cidzikas, Arvydas Čekanavičius, Vladas Šakalys, Jonas Šerkšnas, Zigmas Širvinskis, Mečislovas Jurevičius, kun. Virgilijus Jaugelis.
Mes pritariame Lietuvos, Latvijos ir Estijos atstovų kreipimuisi: Elena Boner, Andrėj Sacharov, Malva Landa, Viktor Nekipelov, Jurij Belov, Tatjana Osipova, Ivan Kovaliov, Tatjana Velikanova, Irina Žolkovskaja-Ginzburg, Leonid Ternovskij, Aleksandr Lavut.
