1975 m. lapkričio mėn. "Tiesos" 267-272 numeriuose buvo išspausdinta platoka Vyt. Minioto apybraiža "Ir vėl Balfo ranka".
Kas paskatino V. Miniotą grįžti prie jam nebe naujos temos, kurią 1973 m. savo 155 puslapių apybraižoje "Atsargiai, Balfas!" jis, atrodo, buvo išsamiai išgvildenęs?
1975 m. lapkričio mėn. "Tiesoje" išspausdintoje jo apybraižoje V. Miniotas paaiškina savo tikslą: "...Balfas ir jo veikėjai bei statytiniai vis dar neatsisakė savo "šaltojo karo" metų veiklos, vis skverbiasi į Lietuvą, vis drumsčia mūsų gyventojų ramybę".
Pamėginkime atskleisti šių žodžių potekstę.
Pirmiausia, objektyvumo dėlei norisi pasakyti, kad į Lietuvą kasmet atvyksta apie keliolika tūkstančių užsieniečių (1974 m. jų skaičius nesiekė 19 tūkstančių), įskaitant turistus, sportininkus, komercininkus, artistus ir visus kitus. Didžiuma šių užsieniečių sudaro vadinamųjų liaudies demokratinių šalių piliečiai. Tad tikrųjų užsieniečių skaičius nežymus, o atvykstąs vasarą vienas kitas šimtas užsienio lietuvių jokios nei ideologinės, nei politinės, nei kitokios grėsmės tarybinei santvarkai Lietuvoje tikrai nekelia. Lietuva nusėta tankiu tarybinės kariuomenės karių tinklu, joje gausu įvairaus profilio žvalgybos darbuotojų, užsieniečius aptarnauja "Inturisto" ir kt. įstaigų personalas taip pat gerokai papildytas saugumiečiais. Nenutuokiantiems apie tarybinio pasaulio realybę užsieniečiams, nors jie ir norėtų, belieka labai jau ribotos veiklos galimybės. Be to, retas jų išvyksta už Vilniaus ribų, o sostinėje viskas taip sutvarkyta, kad bet koks pašalinis žingsnis būtų tuoj pastebėtas.
Todėl V. Miniotui tikrai nėra ko nuogąstauti. Jei į Austriją kasmet atvykstantys keletas milijonų užsieniečių nesudaro jokios grėsmės, tai ką jau bepadarys tie keliolika tūkstančių, ar tiksliau vienas antras šimtas?
Lietuvis gali nerimauti dėl ko kito - ar šitas Lietuvos gyventojų izoliavimas nuo pasaulio nežlugdo jų kultūros ir ekonomikos? Ar nepaverčia Lietuvos gūdžiu pasaulio užkampiu?
V. Miniotą piktina ir kita bendravimo su užsieniu forma - susirašinėjimas su tautiečiais bei pasikeitimas siuntiniais. Jis, matyt, norėtų, kad Lietuva atsisakytų nuo bet kokių ryšių su keliais šimtais tūkstančių tautiečių, 1944 metais pasitraukusių į Vakarus, besigelbint nuo tarybinio genocido.
Darbštūs Lietuvos žmonės ir dabartinėmis sunkiomis ekonominėmis bei socialinėmis sąlygomis užsidirba duonos kąsnį. Tiesa, yra dalis gyventojų, kurie dėl valdžios persekiojimo, patirtų nelaimių, paplitusio alkoholizmo ar kt. priežasčių yra reikalingi tam tikros materialinės ar dvasinės pagalbos. Tačiau, apskritai, Lietuvoje sunku rasti tokių šeimų, kurios pragyventų iš užsienio siuntinių. Pagrindinis motyvas, skatinąs bendrauti su užsienio lietuviais - tai giminystės ir tautiškumo ryšiai, tai bendri jausmai, užuojauta svetur atsidūrusiems tautiečiams, niekuo ne-nusikaltusiems gimtajam kraštui.
Jei ne V. Minioto ir jo bendrininkų represijos šiandien dažnas Lietuvos gyventojas norėtų įvairiomis formomis bendrauti su užsienyje gyvenančiais broliais ir sesėmis.
Kad šitas bendravimas būtų ardomas, V. Miniotas griebiasi paprasčiausio šantažo.
Balfo vadovai bei aktyvesni jo veikėjai piešiami kuo tamsiausiomis spalvomis, sutapatinami su karo nusikaltėliais, kad su šiais žmonėmis imtų baimė palaikyti bet kokius ryšius. Apybraižoje pateikti dialogai ir atitinkamai nušlifuotos nuotrupos rodo, kaip apdorojami ir įbauginami Lietuvos piliečiai. Daugelis dar gerai prisimena, kaip Lietuvoje būdavo užkertamas kelias į mokslą, į geresnį darbą tiems, kurie prisipažindavo turį užsienyje giminių. Todėl, vengdami nemalonumų, ir šiandien žmonės dar parašo nenorį priimti siuntinių bei susirašinėti su užsienio lietuviais.
Atvykstantys į Lietuvą aktyvesni užsienio lietuviai, savo ruožtu, taip pat gąsdinami, kartais provokuojami, kad nekiltų noras daugiau čia lankytis.
Minėtoje apybraižoje užsienio lietuvė Regina Andriejauskienė kaltinama norėjusi išgauti iš rašytojo J. Keliuočio jo rašomus atsiminimus.
Tariamų J. Keliuočio atsiminimų medžioklė jau tęsiasi keletas metų. Informatoriui klaidingai pranešus apie neva tai rašomus atsiminimus (faktiškai J. Keliuotis rašė atsiminimus apie dailininką J. Vienožinskį), tuoj pat buvo pradėta jų medžioklė.
Pradžioje be jokių užuolankų saugumo darbuotojai atvyko į Keliuočio butą ir pareikalavo atsiminimų.
- Prašau, - pasakė rašytojas, paduodamas atsiminimus apie J. Vienožinskį.
- Mums ne šitų reikia, - atsakė saugumiečiai, - duok tuos, kur rašai apie save.
Nieko nepešus, vėliau pradėta ieškoti per netikrus rašytojo bičiulius. Įvairūs asmenys siūlė savo paslaugas, neva norėdami "padėti". Rašytojui J. Keliuočiui dėl to gyvenimas pasidarė tikrai nepakenčiamas. Be to, imtasi pastangų jį morališkai sugniuždyti. Tegaudamas keliolika rublių pensiją ir versdamasis atsitiktiniais literatūros kūrinių vertimais, rašytojas ilgoką laiką tikrai skurdžiai gyveno. Be to, A. Sniečkaus nurodymu, joks jo kūrinys nebuvo išspausdintas. Pasinaudodami jo sunkia ir dvasine, ir materialine būkle saugumui artimi rašytojai pasiūlė jam parašyti kompromisinį straipsnį, žadėdami už tai išrūpinti normalią pensiją, surengti iškilmingą 70-čio minėjimą ir pradėti spausdinti jo raštus.
Išgautas straipsnis buvo žymiai pakeistas ir plačiai panaudotas propagandiniams tikslams. Rašytojui pradėta mokėti normalesnė pensija, tačiau jo 70-čio jubiliejus liko nesurengtas, o ir raštai nepradėti spausdinti. Netrukus vėl prasidėjo tariamų atsiminimų medžioklė, kurioje nepaskutinis vaidmuo tenka ir V. Miniotui.
Minėtoje apybraižoje jis rašė apie atsilankymą pas J. Keliuotį:
"Kol rašytojas klaidžioja prisiminimų labirintuose, apžvelgiau jo kambarį..."
V. Minioto tikrąjį apsilankymo tikslą dar aiškiau nusako tolimesnė citata:
"...man priekaištavo ant rašomojo stalo padėti keli balti popieriaus lakštai..."
Ne tik V. Miniotui, bet ir kitiems jo profesijos kolegoms neduoda ramybės tie balti popieriaus lakštai. 0 kur slepiami prirašyti popieriaus lakštai? Ta baimė verčia įtarinėti atvykstančius į Lietuvą iš užsienio tautiečius, toji baimė surašė intrygų ir prieš N. Andriejauskienę. J. Keliuočio kūriniai V. Miniotui reikalingi ne tam, kad išvystų šviesą, o kad amžinai dingtų saugumo nišose. J. Keliuotis tiek metų sąžiningai dirbęs savo kraštui literatūros darbą, plėšęs, kiek įstengdamas, jo kultūros dirvonus, senatvėje duonos kąsnį turėjo pirktis pačia aukščiausia kaina - išsižadėdamas savo kūrybos ir principų. Už ilgametį kultūros darbą jis, remiantis A. Venclovos ir K. Korsako literatūriniais kaltinimais, buvo net kelerius metus kalinamas. 0 šiandien Lietuvoje nusipelniusių kultūros veikėjų vardai suteikiami net NKVD generolams! Kokią kultūrą Lietuvoje kėlė generolas J. Macijauskas, LTSR nusipelnęs kultūros veikėjas?! Jis žinomas kaip aktyvus genocido vykdytojas savo ranka iš nagano be pasigailėjimo šaudęs 16-tos lietuviškosios divizijos karius! Kitokios rūšies jo nuopelnų Lietuvoje nežinoma.
Nieko baisaus neatsitiktų, jei koks nors Lietuvos rašytojo kūrinys ir pasiektų Vakarus. Kiekvienas žmogus turi teisę kurti ir skelbti savo kūrybą. Todėl ir kiekviena pastanga praskinti tautos kūrybai kelią į viešumą yra sveikintina.
Kukli pensija už tylėjimą ir merdėjimą yra tautos talentų žudymas. Šie V. Minioto receptai lietuvių tautai nepriimtini.
V. Miniotas šmeižia ne tik Amerikos lietuvius, tiesiančius savo broliams pagalbos ranką. Šmeižiami ir tie, kurie išdrįsta priimti ją.
1973 m. išleistoje V. Minioto apybraižoje "Atsargiai, Balfas" ypač šlykščiai šmeižiami politiniai kaliniai Petras Paulaitis ir Petras Paltarokas. Kas yra šie žmonės iš tikrųjų?
Petras Paulaitis - mokytojas, plataus akiračio žmogus, baigęs filosofijos studijas Italijoje, 1941 m. dalyvavo pasipriešinimo sąjūdyje prieš bolševikus, buvo paskirtas Raseinių apskrities viršininku, vėliau protestavo prieš žydų naikinimą Lietuvoje ir, nesutikdamas su nacių politika, iš šių pareigų pasitraukė. Gestapo buvo persekiojamas, ir vos ištrūko iš jo nagų Kaltinėnuose.
Pokario metais įsijungė į partizanų pasipriešinimo sąjūdį, tačiau ginkluotose akcijose nedalyvavo, dirbdamas daugiausia pogrindžio spaudos darbą. 1947 m. prie D. Poškos Baublių, Žemaitijoje, buvo suimtas. 1956 m. iš konclagerio paleidžiamas, tačiau jau sekančiais metais suimamas už patriotinių nuotaikų skleidimą Kauno studentų tarpe. Iki šiolei vis dar tebekalinamas Mordo-vijoje, faktiškai tik už savo pažiūras ir ištikimybę gimtajam kraštui. Jau 28 metai, kai šis taurus žmogus laikomas už grotų ir siekiama gyvo jo iš. čia neišleisti.
Kada gi pasaulio teisininkai atkreips dėmesį į šį mūsų laikų Šiljono kalinį, kada mūsų užjūrio broliai konkrečiais veiksmais padės šiam didžiajam laisvės kankiniui?
Ne lengvesnė ir P. Paltaroko dalia. Jis - giliai apsišvietęs žmogus, mokąs užsienio kalbų, buvęs Lietuvos kariuomenės artilerijos kapitonas bei Paryžiaus karo akademijos klausytojas. Kam teko pažinti P. Paltaroką, tas neabejoja jo taurumu, jautrumu, jo gilia meile gimtajam kraštui. Jo ištikimybė Lietuvai ir požiūrių nuoseklumas ypač nemėgstami šiandieninių Lietuvos šeimininkų. Buvo siūloma P. Paltaroką anksčiau paleisti, išbadėjusio kalinio ištvermę mėginta palaužti balta duona, cukrumi ir sviestu, tačiau jo ranka nepaėmė plunksnos ir nepasirašė po savo požiūrų pasmerkimo lapu.
Atlikęs 25 metų bausmę, jis ir šiandien neturi teisės gyventi tėvynėje, priverstas vienatvėje ir skurde leisti savo senatvės metus. Jis koneveikiamas, kad prieš kelerius metus, būdamas konclageryje, sutiko priimti šiokią tokią materialinę pagalbą.
V. Miniotas šiam kilniam žmogui nešykšti melo ir šmeižto žodžių.
Kai tėvynėn veržėsi svetimųjų ordos, P. Paltarokas liko ginti jos laisvės ir garbingai kovojo kaip karys. Duok Dieve, kad Lietuva turėtų daugiau tokių žmonių!
V. Miniotas savo apybraižose stengiasi atsiriboti nuo bet kokios žvalgybinės veiklos, savo pastangas kovoti prieš Balfą bandydamas pagrįsti pilietiniais motyvais. Tai įrodinėti Lietuvos gyventojams per daug naivu. Šiandien beveik kiekvienas žino, kad bet koks užsienio piliečių kvotimas yra galimas tik su saugumo žinia. Ir tokio pobūdžio akcija, kurią vykdo V. Miniotas yra senokai numatyta ir apsvarstyta saugumo komiteto.
Nepaisant Helsinkio konferencijos nutarimų, dedamos pastangos, kad Lietuvos gyventojai kuo mažiau bendrautų su užsienyje gyvenančiais tautiečiais. V. Minioto apybraižos yra tik viena iš daugelio suplanuotų šios akcijos priemonių.
Lietuvos gyventojai su viltimi ir ilgesiu žvelgia į Vakarų pasaulį, kada pagaliau karo audrų ir žiaurios okupacijos atskirti vienos tautos žmonės galės netrukdomi bendrauti. Kada lietuvis galės bendrauti su kitomis tautomis, kada galės išvengti prievartinio bendravimo su Lietuvon brukama beveide, amoralia ir viskam abejinga kitataučių mase? Kada?
S.K.
