ŽEMAIČIŲ KANKINIAI
(Rainių miškelio tragedija 1941.VI.24-25)
TAUTOS KANČIŲ KELIAS
(Įžangos vietoje)
Mūsų tautai istorijos eigoje teko išgyventi daug didingų, bet ir daug sunkių valandų. Kitados turėjusiai didžiulę valstybę, kuri nuo metu vaidino labai svarbų vaidmenį Europos gyvenime, jai buvo istorinio likimo lemta patekti į pietų ir rytų slavų pinkles, Tose pinklėse ji prarado ne tik savo valstybinę nepriklausomybę, et turėjo labai daug pavojų savo tautinei egzistencijai. Žiaurus, mažai kultūringas, bet godus imperialistinis kaimynas iš rytų augiau šimtmečio siekė išnaikinti mūsų tautą. Dėl iš seno likusio lietuviško atsparumo ir dėl tauriųjų savo tautos sūnų pasiaukojimo mes ne tik išsilaikėme gyvi tautiškai, bet ir atkūrėme savo valstybę.
Tačiau pavojai neišnyko. Vietoj carinio imperializmo rytuose, sugriuvus carinei imperijai, pasinaudodamas suirute, šlykščiausio teroro priemonėmis įsigalėjo nuožmusis bolševizmas, kuris rusus ir su jais surištas kitas tautas kankino daugiau 20 metų. 1918-1919 m. mums pavyko savo jėgom, palyginant, nesunkiai atsiginti ir retas pagalvodavome, kad panašus pavojus gali kada nors vėl mus ištikti. Per 20 su viršum metų ramiai dirbome, kūrėme, ateičiai tikėjome. Kilus Europoj ir pasauly naujoms audroms, įsisiautėjus naujam pasauliniam karui, mūsų maža tauta ir valstybės turėjo pakelti ypač sunkių bandymų dienas. Tų didžiųjų grumtynių metu mes, neturėję progos net parodyti ilgus metus organizuoto pasipriešinimo ginklu, staiga praradome savo brangiausią turtą — laisvę. Atėję su per dvidešimt metų didžiulės tautos krauju ir prakaitu lietais ginklais, nuožmieji bolševikai išplėšė iš mūsų nepriklausomybę, sutrukdė tautos pažangą. Skelbdami savo socialinius planus ir bandydami juos praktikoj įvykdyti, išardė mūsų ūkį.
Savo užsibrėžtiems tikslams vykdyti bolševikai naudojo kitur ir pas mus tokias baisias priemones, kokių ligi tol istorijoj nebuvome pažinę. Po bolševikinio imperializmo slibino letena turėjo padėti galvas dešimtys milijonų taurių jo pavergtų tautų sūnų. Ir mūsų tauta tą labai skaudžiai patyrė. Palyginti per trumpą vienerių metų siautėjimo laiką jie išžudė Lietuvoje 3000 mūsų tautiečių, kalino kalėjimuose 12000, išvežė nežinomam likimui į tolimuosius plotus ne mažiau 45000. Ir visa buvo daroma tokiu būdu, kurį pavadinti žvėrišku tikrai yra per maža. Į mūsų kraštą buvo atsikraustę budeliai ir smaugikai, kurie per ilgus savo praktikavimo metus buvo tapę tikrais to jų sukurto „meno" specialistais. Tai dar kartą vaizdžiai parodė pasauliui, kad žmoniškumas bolševikijon ne tik kad negrįžta, bet ir tikrai negrįš, kol tie žmonijos smaugliai nebus pašalinti iš žemės paviršiaus. Užtat mūsų tauta, su tiek nuostolių iškentusi bolševikinės invazijos metus, taip uoliai ir nuoširdžiai prisidėjo ir prisideda prie to slibino sužlugdymo.
Vienu tragiškiausių bolševikinio siautėjimo momentų, be abejo, buvo tas, kurį turėjo išgyventi Telšių kalėjimo politiniai kaliniai, nukankinti naktį iš 1941 m. birželio 24 1 25 d. Rainių miškely. Neaprašomas sadizmas, kurį vadinti žvėriškumu būtų tikrai labai švelnu, čia pasireiškė ypač kraštutinėm formom. Tokių kankinimo būdų ligi šiol buvome girdėję vieną ar kitą atskirai, bet čia jie visi buvo pavartoti iš karto pačiom aštriausiom formom. Ir visa tai buvo daroma juk ne kieno kito, o jų nešamosios „laisvės", „darbo žmonių gerovės" vardan.
Rainių tragedija amžiams liks vienu šiurpiausiu momentu mūsų tautos istorijoje. Kad ji neliktų ilgesnį laiką tik žodinėj atminty, kaip tai atsitiko su Kražių skerdynėmis ir kitais skaudžiais mums įvykiais, šis leidinys ir yra pirmas bandymas fiksuoti tuos įvykius, paskelbti juos visai tautai. Žinoma, jis nėra tobulas, tačiau ateity plačiau surinktoji medžiaga galės jį patobulinti. Visi, kurie gali kuo nors jį papildyti ar pataisyti, ar kokių pageidavimų pareikšti, prašome neatidėliojant rašyti šio leidinio rengėjams.
Čia skelbiamoji medžiaga ne tik atskleidžia tą nepaprastą raudonųjų okupantų siautėjimą paskutinėmis valandomis prieš išvejant juos iš mūsų krašto, bet kartu primena ir keletą skaudžių dalykų. Visų pirma aiškėja, kad bolševizmas buvo radęs, tiesa, labai maža ir tarp mūsų tautiečių savo pakalikų, aklų ir baisių savo darbo talkininkų. Tai paaiškės iš Telšių kalėjimo istorijos. Be to, ji mums akivaizdžiai primena, kad dalis mūsų tautiečių mėgo kaišioti liežuvį, skųsti savo brolius, juos išdavinėti. Tokių nemaža ir šiandien tebėra. Jie raitosi, slapstosi, nori nuduoti padorius tautiečius, bet jų sąžinė niekada nebus gryna. Ant jų išdavikiškumo dalinai gula visas mūsų tautiečių pralietas praeitais metais kraujas ir tos nežmoniškos kančios, kurios yra išgyventos mūsų kankinių. Ne vienas gal savo įprasto lengvabūdiškumo vedamas bėgo skųsti savo kaimyną ar brolį nuožmiems okupantams. Tai didele gėda ir praeičiai neatitaisoma klaida. Ateičiai tai reikšminga pamoka, kad reikia laikytis tautinio solidarumo ir savosios žemės, savųjų brolių meilės. Mums reikia išmokti daugiau vienybės, dar daugiau tautinio susipratimo.
Tačiau visa tauta didžiulėj daugumoj egzaminą išlaikė. Palikta viena be vadų nuožmiam likimui, ji parodė labai daug susipratimo, kovingumo ir laisvės meilės. Ji išskyrė iš savo tarpo ir daug dvasios galiūnų, kurie ir tomis tragiškiausiomis valandomis kėlė laisvės vėliavas ir kvietė tautiečius ruoštis kovai, nebojant kliūčių ir kančių. Ir tai darė visų mūsų tautos sluoksnių žmonės, be amžiaus, išsilavinimo ir profesijos skirtumo. Užtat ir šiame leidiny minimų didvyriškų kankinių tarpe mes taip pat randame labai įvairaus išsilavinimo, amžiaus ir verslo žmones. Visi jie buvo bolševikinės žiaurios rankos surinkti į vieną vietą iš savo kasdieninio darbo ir tapo jų sadizmo aukomis. Visi juos vadiname Žemaičių Kankiniais. Ir tai teisinga. Tiesa, yra tarp jų ir iš kitų Lietuvos vietų kilusių, bet visi prieš suėmimą Žemaičiuose gyveno, čia nelaisvėn pateko, čia kančias iškentėjo, čia mirė. Visų jų palaikus priglaudė numylėtoji Žemaičių Žemė. Žemaičiams nuo seno teko parodyti ypatingo atsparumo dėl savo laisvės, pakelti daug kančių, išlieti daug kraujo. Ir šiuo kartu tai pasikartojo.
Be abejo, kartu tai yra visos mūsų tautos didvyriški kovotojai, kankiniai, kurių kilnus pavyzdys, pralietas kraujas ir iškentėtos kančios per amžius kels kovos dvasią ir žadins savosios žemės meilę, meilę lietuvio lietuviui, meilę ir pasiaukojimą Lietuvai.
K. MOCKUS
ŽEMAIČIŲ KANKINIAI
Kadangi daugumos kankinių lavonų nebuvo galima atpažinti, todėl iš karto nebuvo galima tiksliau nustatyti nukankintųjų asmenų. Vėliau, kalėjimą betikrinant, buvo rastas sąrašas, kuriame įrašyti viso 76 asmenys. Iš atpažintųjų kankinių tame sąraše buvo visi įrašyti. Skaičius taip pat atitiko, nes Rainių duobėse buvo rasti 73 lavonai ir 3 buvo rasti prie Džiuginėnų. Tarp Rainiuose nukankintųjų buvo du rusai. Trys iš polit. Telšių kalėjimo kalinių bandė bėgti, iššoko per tvorą. Juos sargybiniai vijosi ir nušovė jau už miesto. Jie buvo rasti užkasti vienoj duobėj prie Džiuginėnų.
Ligšioliniai tyrimai nesukėlė abejonių dėl to sąrašo tikrumo, todėl ir reikia tą sąrašą laikyti tikru Telšių polit. kalinių nukankintųjų asmenų sąrašu.
ANTANAVIČIUS Juozas — gim. 1921 m. Jauniausias iš trijų nukankintųjų brolių. Plungės gimnazijos mokinys.
ANTANAVIČIUS Antanas — gim. 1918 m. Lietuvos kariuomenės savanoris.
ANTANAVIČIUS Jonas — gim. 1912 m. Aktyvus šaulys, pasienio policininkas.
BACHMANAS Liudvikas — gim. 1922 m. Plungės gimnazijos mokinys.
BALTRIMAITIS Kazys — gim. 1922 m. Telšių amatų mokyklos mokinys.
BALSEVIČIUS Povilas — gim. 1920 m. Plungės gimnazijos
mokinys, skautas.
BALSEVIČIUS Stasys — gim. 1913 m., ūkininkas, aktyvus šaulys.
BALTRAMIEJŪNAS Albinas — gim. ? Kilme aukštaitis. Baigęs
1928 m. gimnaziją, studijavo Kauno V. D. universitete. Yra
išleidęs kelis eilėraščių rinkinius Gilbonio psuedonimu.
BEIMAVIČIUS Juozas — mūrininkas, kilęs iš Naujamiesčio.
BUČIUS Kostas — gim. 1922 m. Telšių amatų mokyklos
mokinys, poetas.
BUMBLYS Juozas — ūkininkas iš Lygių km., Platelių valsč.
BUBELĖ Steponas — gim. 1920 m. Alsėdžiuose, ūkininkas, pavasarininkas.
BUTKEVIČIUS Adolfas — prekybininkas iš Kaunatavo, Luokės valsč.
ČIUZAS Antanas — gim. 1922 m. Telšių amatų mokyklos mokinys. Dalyvavo skautų, jaunalietuvių, šaulių organizacijose.
ČIURINSKAS Andrius — gim. 1907 m. Buvo Telšių m. pr. mokyklos vedėjas; šaulys, jaunalietuvis.
DAUKŠA Pranas — gim. 1914 m., mokytojas. Janapolėje, Telšių apskr. vadovavo šaulių būriui.
DAKNEVIČIUS Stasys — gim. 1904 m., ūkininkas, puskarininkis,
šaulių būrio vadas.
DIBISTERIS Antanas — gim. 1904 m., mokytojas. Buvo šaulių ir
jaunalietuvių ilgamečiu vadu.
GLAZAUSKAS Henrikas — gim. 1918 m., tarnautojas, šaulys.
GUŽAUSKAS Pranas — tarnautojas, buvęs skautas, šaulys,
jaunalietuvis.
GAUDUTIS Augustinas — tarnautojas, visuomenininkas, tautininkas.
GAILIUS Vaclovas — gim. 1902 m., ūkininkas.
GELŽINIS Ignas — tarnautojas, tautininkų ir šaulių darbuotojas.
GALDIKAS Kazys — iš Platelių.
JABLONSKIS Juozas — gim. 1911 m., prekybininkas, policininkas.
JANKAUSKAS Aleksas — darbininkas.
JAKŠTAS Jonas — ūkininkas, ilgametis Tverų vals. viršaitis, savanoris leitenantas, Tverų šaulių būrio vadas ir tautininkų pirmininkas.
JOCYS Stasys — buvęs vargonininku, vėliau prekybininnku.
JAGMINAS Adolfas — gim. 1911 m., valdininkas.
KATKUS Kazys — ūkininkas, kaimo seniūnas, šaulių būrio vadas.
KVEDARAS Juozas — ūkininkas, susipratęs lietuvis.
KAVOLIUS Petras — ūkininkas, šaulys. Bolševikų laikais kartu su broliu moksleiviu ir kitais spausdino laikraštėlį „Laisvės Varpas" ir atsišaukimus.
KAVOLIUS Bolius — Plungės gimnazijos mokinys. Veikė kartu su broliu Petru.
KARDELIS Povilas — kretingietis.
KAZLAUSKAS Povilas — ūkininkas, telšietis.
KIZEVIČIUS Karolis — ūkininkas, kretingietis.
KAVECKAS Vladas — ilgametis notaras Šiauliuose, tautininkų apskr. pirmininkas, šaulys.
KORZA Balys — gim. 1902 m., Platelių pašto viršininkas, aktyvus visuomeninininkas.
KUSA Leonas — gim. 1909 m., policininkas, tautininkas, šaulys.
KRIZINAUSKAS Bronius — gim. 1922 m., tarnautojas, patriotas.
LILEIKIS Vytautas — tarnautojas, priklausė šaulių ir jaunalietuvių organizacijom.
LENGVENIS Mikas — ūkininkas, šaulys, jaunalietuvis.
LUKAUSKAS Pranas — ūkininkas, šaulys; gim. 1909.
LONGINAS Mikas — ūkininkas.
MALAKAUSKAS Liudas — gim. 1920 m., tarnautojas.
MASKOLENKA Petras — prekybininkas.
MILIUS Jonas - gim. 1903 m., batsiuvys, šaulys.
MONTVYDAS Antanas — matininkas iš Kretingos.
MOTUZAS Vladas — darbininkas, šaulys.
NORVAIŠA Motiejus — siuvėjas.
PAKALNIŠKIS Liudas — gim. 1910 m., darbininkas-ūkininkas, šaulys.
PARAFIONAVIČIUS Zigmas — Dotnuvos žemės ūkio akademijos studentas, skautas.
PABARČIUS Vaclovas — gim. 1903 m., pienininkas, ilgametis šaulys, Krakių šaulių būrio vadas.
PUŠKORIUS Kazys — gim. 1921 m., Telšių amatų mokyklos mokinys, aktyvus skautas.
PETRONAITIS Vladas — gim. 1888 m., advokatas, atsargos karininkas, Nepriklausomybės kovų dalyvis, Vytauto kryžiaus kavalierius, šaulių pirmininkas.
PAULAUSKAS Kazys — ūkininkas, telšietis.
RUDOKAS Andrius — ūkininkas.
RUDOKAS Jonas — ūkininkas, Rudoko Andriaus brolis. RAKĄS Adomas — gim. 1923 m., Telšių amatų mokyklos
mokinys.
SAKELIS Zigmas — dvarininkas.
SIMUTIS Adomas — darbininkas.
SIMUTIS Julius — laikrodininkas iš Kretingos.
STUKAS Feliksas — gim. 1909 m., ūkininkas, buv. puskarininkis.
SUNGAILA Vladas — buv. policininkas, šaulys.
ŠALKAUSKAS Česlovas — ūkininkas.
ŠAKENIS Zenonas — Plungės gimnazijos mokinys.
ŠALČIUS Edmundas — - pašto valdininkas Palangoje, šaulys,
visuomenininkas.
ŠLEINIUS Jonas — gim. 1905 m., ūkininkas, malūnininkas,
šaulys.
TELŠINSKAS Jonas — dvaro ūkvedis, baigęs žemės ūkio mokyklą.
TRUSKA Juozas — buv. policininkas, šaulys.
TARVAINIS Zenonas — gim. 1920 m., buv. Telšių gimnazijos mokinys, aktyvus skautas, rašė eiles, pogrindinės spaudos
leidėjas Telšiuose.
VIČIUS Jurgis — gim. 1899 m., ūkininkas, vietinio šaulių būrio
vadas, Mosėdžio valsč. viršaitis.
VILČINSKAS Povilas — gim. 1918 m., buv. Telšių kalėjimo
prižiūrėtojas.
ŽVIRZDINAS Herminegildas — gim. 1920 m., Telšių gimnazijos mokinys.
PASKUTINĖS DIENOS TELŠIŲ KALĖJIME
Prasidėjus Vokietijos — SSSR karui, Telšių kalėjime sėdėjusių politinių kalinių širdys, kaip želmuo saulės, laukė išsivadavimo. Birželio mėn. 23 ir 24 dienomis Telšiuose buvo didelis kariuomenės judėjimas. Įvairūs daliniai keliavo priešų priešais ir sausakimšai užpildė gatves. Iš 23 į 24 d. naktį iš Telšių išbėgo kompartija, NKVD įstaiga, milicija . . . Kalėjime tuo laiku jokių rusų nebuvo, prižiūrėtojai palaikė įprastą tvarką ir kalinių nepaleido, nors buvo iš lietuviškos visuomenės pusės kreiptasi ir reikalauta kalinius paleisti. Birželio 24 d. rytą atsirado rusų sargybos, gatve pro kalėjimą buvo sustabdytas judėjimas, o pats kalėjimas buvo apstatytas kulkosvaidžiais. Kalėjime buvo sudaryti politinių kalinių sąrašai ir nutarta juos, t.y. politinius kalinius likviduoti. Dienos metu buvo iškastos Rainių miškelyje 4 duobės, naktį iš 24 į 25 d. kaliniai buvo iš kamerų vedami į būstinę, apklausinėjami, pasmerkiami mirti, buvo surišamos užpakaly rankos, užrišamos burnos (pažabojimą), o iš čia vedami ir guldomi į sunkvežimius.
Visi svarbesnieji tos pasibaisėtinos egzekucijos vykdytojai yra pasišalinę arba žuvę, joks kalinys, nėra pabėgęs nei iš sunkvežimių, nei nuo duobės, taigi ir apie kankinimus kalėjime jokių žinių nėra. Čia paduodame ištraukas iš bylų — buvusių bolševikų kalėjimo prižiūrėtojų parodymus, bei sėdėjusių kamerose kalinių išgyvenimus ir tikime, kad skaitytojas iš šios medžiagos galės susidaryti apytikrį vaizdą tų baisumų, kokie yra įvykę kalėjime pirmomis šio karo dienomis.
Buvusio kalėjimo tarnautojo A. Žutauto parodymai
. . . Mums besikalbant atvažiavo sunkvežimis su kareiviais. Iš mašinos išlipęs karininkas paklausė, kas mes esame. Aš ir Gutmanas paaiškinome, jog esame kalėjimo tarnautojai; Gutmanas klausė, ką reikia daryti su kalėjimu. Tas karininkas pažadėjo padaryti tvarką. Priėjęs prie kalėjimo, karininkas įsakė stabdyti pravažiuojančias tuščias mašinas. Kareiviai sustabdė 3 pravažiuojančias mašinas. Viena iš sustabdytų mašinų buvo tuščia, o kitos su kroviniais. Tada visi buvę gatvėje: karininkas, kuris vėliau pasivadino garnizono viršininku, aš, Gutmanas, Selenis, Milauči-us ir keli kariškiai, palikę apie 10 kareivių gatvėje, užėjom į raštinę. Tas pats karininkas liepė, kad į raštinę susirinktų visi prižiūrėtojai. Susirinkusiems prižiūrėtojams, kurių, pamenu, buvo šie: Selenis, Gutmanas, Sungaila, Balniškaitė, Liaudanskaitė, Adomaitis, karininkas nieko nesakė, tik visą laiką kalbėjo su Gutmanu. Ką kalbėjo — nežinau, nors rusiškai šiek tiek suprantu. Vienas rusų karys ką tai pasakė Gutmanui. Gutmanas man liepė eiti parodyti kalėjimo rūsį, kuris yra už kalėjimo virtuvės. Aš parodžiau; rūsio-sklepo raktą davė Balvočius ar Adomaitis. Rusų karys, apžiūrėjęs tą skiepą, pakraipė galvą ir aš supratau, kad rūsys yra mažas politiniams kaliniams sušaudyti, nes prižiūrėtojas Milaučius kalbėjo, kad kaliniai būsią sušaudyti. Iš kur Milaučius tai girdėjo — nežinau. Grįžus į raštinę, koks tai karys paklausė, kas turi iš raštinėje esančių ginklus. Aš turėjau ir pakėliau ranką. Ginklus iš turinčių nepaėmė. Moterims ir virėjui Adomaičiui liepė iš raštinės išeiti ir eiti į namus, nes Adomaitis buvo virėju, o Gutmanas apie tai tam kariui buvo pasakęs. Išeidamas garnizono viršininku pasivadinęs karininkas, berods, majoras (turėjo du pailgus ženkliukus) įsakė, kad nieko iš raštinės neišleistų. Tai buvo apie 7-8 val. ryto.
Apie 9-10 val. ryto tas pats garnizono viršininkas grįžo su keliais kariais ir atsisėdo prie stalo, kur buvo sudėtos politinių kalinių bylos. Bylos buvo sudėtos pirmadienį, nes Vaitkus norėjo sudaryti sąrašą politinių kalinių. Garnizono viršininkas pareiškė, kad nereikalingi prižiūrėtojai iš raštinės gali išeiti. Raštinėje likome: aš, Gutmanas, Selenis, Vaitkus.
Rusų kariai, susėdę prie bylų, pradėjo jas skirstyti pagal nusikaltimo straipsnius. Skirstė į dvi grupes. Kiek supratau, 43 kalinius išskyrė sušaudyti, o kitus paleisti ar išvežti. Sąrašą darėme Gumanas ir aš — tų 43 kalinių. Kariai, paėmę sąrašą, išėjo. Išeidamas garnizono viršininkas savo vietoje paliko kokį tai kapitoną — iš NKVD.
Tasai kapitonas klausė Gutmano, ar yra kalėjime kastuvų. Vaitkus, o paskui ir aš išbėgome paklausti prižiūrėtojų, nes liepė Gutmanas. Aš paklausiau Balvočiaus, kuris su kitias prižiūrėtojais buvo sargybos būstinėje. Balvočius, kaipo sandėlininkas, atsakė, jog čia kastuvų nesą, o esą tik Siraičių dvare. Vaitkus grįžo ir pranešė, aš nieko nesakiau. Po to, iš raštinės rusai greit išėjo. Apie 11-12 val. išėjęs į gatvę pamačiau, jog gatvėje stovi rusų sargybiniai su kulkosvaidžiais ir gatve civilių žmonių nepraleido eiti. Mašinų stovinčių nebuvo.
Kublickas kalbėjo Vaitkui, kad reikalingas raštas kastuvams iš Siraičių dvaro parvežti. Vaitkus atsakė, jog raštą išrašys raštinėj. Kublickas, kiek žinau, tų kastuvų pargabenti nuvykęs nebuvo. Apie 21-22 val. rusai pakeitė kalėjimo vartų sargybą rusais.
Apie 22 val. kas tai įsakė visiems iš būstinės išeiti. Kas įsakė — nežinau, kur eiti — nepasakė. Aš išėjau į koridorių, kuris eina į kiemą ir mačiau, kad iš kiemo pro mane raštinės link nuėjo rusas — saugumo tarnautojas Galkinas. Jis rankose laikė virveles.
Atėjus Visagurskiui ir Budginui, prasidėjo kalinių vedimas iš II aukšto kamerų žemyn, nes buvo galima girdėti, kaip Vaitkus šaukė kalinius po vieną. Supratau, kad kalinius vedė Vaitkus, nes buvo girdėtis jo balsas ir kalinių su klumpėmis ėjimas. Aš koridoriuj prie lango prabuvau apie valandą su viršum. Man esant, visą laiką buvo girdėti kalinių vedimas iš antro aukšto į pirmą. Kaliniai buvo vedami surištomis rankomis užpakaly, kas netaip aiškiai matėsi, bet buvo matyti užpakaly galvų balti raiščiai. Kalinius vedė pavieniui.
Vedant kalinius, mašinų motorai neūžė. Kalinius kareviai keldavo į mašiną ir pastumdavo. Kalinių prikrovė 3 mašinas; vieną prikrovus pavažiuodavo ir privažiuodavo kita. Į prikrautas mašinas sulipdavo 4-5 rusų kareiviai. Kaliniai sunkvežimiuose-mašinose buvo ne sustatomi, o suguldomi ant kits kito. Ar vedami kaliniai buvo skaudžiai mušami — nežinau, bet eidavo patys, vedame dviejų rusų kareivių. Kai trečia mašina nuvažiavo, aš Visagurskiui ir Budginui pasakiau, jog, turbūt, kalinių vežimas baigtas, nes buvo numatyti tik 43 kaliniai sušaudyti ar išvežti. Ar ką atsakė į tą mano kalbą Visagurskis ir Budginas, pasakyti negaliu. Tai buvo apie 24 val. nakties iš 24 į 25 d. birželio mėn. Stovint man I aukšte su Žalimu ir Kublicku, į antrą aukštą užlipo Vaitkus ir 2 rusų kareiviai, kurie nuėjo koridoriais link buvusios kalėjimo koplyčios. Jie atsidarė kameros duris, berods, dešimtos, išvedė nesurištą vieną kalinį, kurio nepažinau, ir nusivedė žemyn. Aš tuo laiku nuėjau link ambulatorijos, kurioje kas tai buvo; kas buvo — nežinau, nes buvo tamsu.
Stovėdamas prie virtuvės laiptelių mačiau, kad kalinius vedė ne į raštinę, bet į būstinę. Kai pravedė pro koridoriaus duris, aš paėjau prie būstinės lango. Būstinėje buvo silpna žvakės šviesa, elektra nedegė. Tuo laiku būstinėje buvo NKVD-istas Roslanas ir Galkinas iš saugumo. Prieš juos sėdėjo du ar trys nepažįstami kariškiai. Prie durų mačiau atvestą kalinį, jo nepažinau, ir dar apie 4 žmones. Tuo metu Ročiaus nemažiau. Pro langą žiūrėti man niekas netrukdė, nes su manimi žiūrėjo ir rusų sargybiniai, kurie stovėjo kieme. Man pasitraukus nuo lango, tuojau išvedė, berods, tą patį kalinį, kurį mačiau pro langą sargybos būstinėj. Pastebėjau, kad kalinio rankos buvo surištos ir burna buvo užrišta kokiu tai baltu audeklu. Kalinys nei šaukė, nei verkė. Jį vedė du sargyginiai, paėmę už abiejų rankų, į stovinčią mašiną, kuri stovėjo prie kalėjimo kiemo vartų. Sargybiniai kalinį įkėlė į mašiną ir stumdami paguldė. Aš priėjau prie rusų sargybinių, kurie stovėjo prie lango ir paprašiau papirosą. Po to į sargybos būstinę įvedė kalinį Sakelį. Tuomet stovėdamas prie lango pamačiau greta Roslano besėdintį Ročių. Kalinį Sakelį klausinėjo: už ką nuteistas, ar prisipažįsta kaltu. Ką jis atsakė, aš negirdėjau. Jam tuo metu surišo rankas. Po to, liepė išsižioti ir sakyti „a", o tuo momentu jam užmetė ant burnos audeklo juostą ir ką tai darė užpakalį galvos, matomai, rišo. Tuomet aš vėl pasitraukiau nuo lango ir priėjau prie durų, pro kurias Sakelį užrišta burna ir rankomis išvedė prie sunkvežimio ir pastūmė į sunkvežimį. Sunkvežimyje buvo, berods, trys rusai sargybiniai, kurie kilnojo kalinius į mašiną. Kurie spardėsi ar priešinosi, tuos mušdavo su kumštimi, nes šautuvų prie jų nemačiau. Juos vedė vieną po kito. Man bestovint į tą sunkvežimį suguldė apie 15 kalinių. Visi buvo surištomis rankomis ir užrištomis burnomis. Buvo vieni vienmarškiniai, kiti su švarkais, visi be kepurių; su paltais nė vieno kalinio nemačiau. Išsyk kai kuriuos kalinius keldavo ir stumdavo į sunkvežimį, o vėliau iš kur tai prie mašinos pastatė suolą, ant kurio kaliniai palipę buvo įstumiami į sunkvežimį. Ten kareiviai juos visaip sukinėdavo. Mačiau, kad įstūmus į mašiną, dviem kaliniam numovė batus. Baigiant krauti ketvirtą sunkvežimį, Kublickas (prižiūrėtojas) išnešė keletą glėbių įvairių rūbų ryšulių ir pametė prie virtuvės laiptelių. Žalimas ir aš numėtėme tuos rūbus laipteliais žemyn, o Budginas numetė juos toliau į virtuvę. Tai daryti įsakė Žalimas. Mums metant tuos rūbus laipteliais žemyn, išėjęs rusų kapitonas Jermolajevas įsakė man keletą paltų ir odejalų numesti prie sunkvežimio, ką aš ir padariau. Kareiviai, buvę sunkvežimyje, paėmė tuos rūbus ir apdengė vežamus kalinius. Apdengus kalinius, mašina pavažiavo žemyn — į Respublikos gatvę.
Po pertraukos vėl atvažiavo sunkvežimis, dengtas, su būda ir vėl pradėjo vesti kalinius. Vedė iš I aukšto koridoriaus. Vedė rusai ta pačia tvarka, surištomis rankomis ir užrišta burna. Išvedus porą-trejetą kalinių, iš koridoriaus išėjo Vaitkus ir priėjęs prie Žalimo pasakė, kad turįs padėti vesti kalinius. Žalimas atsikalbėjo, sakydamas sergąs, ar panašiai. Į mane, nors buvau šalia Žalimo, Vaitkus nesikreipė. Tačiau kada Vaitkus nuėjo, Žalimas liepė man eiti padėti vesti kalinius, bet aš atsakiau, kad tai ne mano reikalas ir kalinių nevedžiau. Po kiek laiko pamačiau, kad kalinį su kokiu tai rusu vedė prižiūrėtojas Kublickas. Tas kalinių į paskutinį sunkvežimį vedimas truko apie pusvalandį. Aš visą laiką buvau ant virtuvės laiptelių. Paskutinius kalinius vedant, kaliniai pradėjo šaukti pilnu balsu, matomai atsirišo burnas. Tai darė ir susodinti į mašinas. Tada iš koridoriaus išlėkė Galkinas ir nubėgęs prie mašinos pradėjo keiktis, grasindamas sušaudysiąs ir, paėmęs iš kareivių šautuvą, kalinius sunkvežimyje pradėjo mušti su šautuvo buože. Kaliniai nutilo, bet buvo girdėtis sunkus alsavimas. Rūbų apkloti kaliniaims nebereikėjo nešti, nes mašina buvo dengta.
Sutvarkius kalinius, mašina pavažiavo ir sustojo prie kalėjimo vartų. Mačiau, kaip į paskutinę mašiną įsėdo Vaitkus; daugiau kalėjimo prižiūrėtojų įsėdant nemačiau. Mašina vėl pavažiavo į Respublikos gatvę ir vėl sustojo. Nuėjęs prie kalėjimo kampo, pamačiau, kad gatvėje buvo ir daugiau mašinų-sunkvežimių. Iš mašinų pasigirod vienas kitas riksmas ir už kokių 15-20 minučių jos nuvažiavo. Mašinoms nuvažiavus, mačiau, kaip iš raštinės išėjo Roslanas ir Dušanskis, kurie ką tai su savim nešėsi. Grįžęs į kiemą, kieme prižiūrėtojų nei Kublicko, nei Žalimo, nei Budgino bei kitų nemažiau. Kieme prie šulinio sėdėjo rusų sargybiniai. į sargybos būstinę dėmesio neatkreipiau, [ėjus į pirmo aukšto kalėjimo koridorių, galėjo būti po paskutinės mašinos išvažiavimo apie dešimt minučių, koridoriuje maišėsi daug kalėjimo prižiūrėtojų, iš kurių pamenu: Balniškaitę, Želvį, Basarą ir, berods, Stonį; kitų nepamenu. Nuėjęs į raštinę radau Ročių; kas daugiau buvo — nemačiau. Ročius sėdėjo ir nieko neveikė. Jis man nieko nepasakė, ir aš jam nesakiau. Tuomet iėjau vėl į kiemą ir, pamatęs virtuvėje šviesą, užėjau tenai. Radau pilną virtuvę žmonių: rusų ir kalėjimo prižiūrėtojų. Iš kalėjimo prižiūrėtojų pamenu: Budginą, Žalimą ir, berods, Sungailą. Rusų kareivių galėjo būti du. Jie tenai kniso baltinius, rūbus ir kita. Ar jie ką paėmė, nežinau. Grįžau atgal į I aukšto koridorių. Iš kiemo atėjo daugiau rusų. Jie su savimi ką tai nešėsi ir klausė, kur galima pavalgyti. Užėjome visi į sargybos būstinę, bet ten buvo tamsu, įžiebę degtuką, pamatėme žvakę, kurią uždegėme. Čia pradėjome valgyti. Valgant užėjo daugiau kalėjimo prižiūrėtojų: Sungaila, Balniškaitė, Želvys, Budginas, Raibužis, o vėliau Selenis ir Ročius. Kas daugiau buvo — nepamenu. Aš pavalgęs, savo vietą užleidau Ročiui ir atsigėręs vandens išėjau į gatvę.
Prižiūrėtojo A. Pilybaičio parodymas
Antradienį apie 11-12 val. Selenis Vincas pašaukė mane, Žutautą ir kitus, kurių pavardžių nepamenu, ateiti į raštinę. Čia mums pasakė, kad iš kalėjimo niekur neišeitumėm; buvome: Sungaila, Budginas, Žutautas, Heimanas, Želvys, Milaučius, Vaitkus, Žalimas ir Raibužis. Apie 18 val. Žalimas mane nurodė rusų karininkui, kuris užsirašė mano pavardę ir liepė eiti į sargybos būtsinę, drauge su raštinėje buvusiu Heimanu. Greitai po to užėjo tas pats karininkas ir įsakė man, Heimanui ir 8 rusų kareiviams eiti į sunkvežimį. Įsėdę nuvykome į mišką, ant Luokės kelio. Važiuodami vežėmės dešimtį kastuvų. Nuvykę į mišką, kuris nuo Telšių yra apie 4-5 km., radome tris ne visai iškastas duobes, šaly stovėjo užmaskuotas tankas ir nuo duobių apie 30 metrų stovėjo suverstos mašinos-motorai. Kartu atvykęs rusų karininkas įsakė tas tris duobes pagilinti. Kasėme: aš, Heimanas ir tie aštuoni kareiviai. Dirbome apie valandą laiko ir kai pabaigėme kasti, jau saulė buvo nusileidusi. Po to, atsigulėme ant žemės ir išgulėjome apie 2-3 valandas. Paskui visi pėsti grįžome atgal į kalėjimą. Mums būnant prie tų duobių, iš Telšių kalėjimo kalinių atvežę nebuvo. Kuriam reikalui tas duobes kasėme, nežinojau. Kai grįžau kalėjiman, kaliniai jau buvo išvežti. Daug sunkvežimių stovėjo Respublikos gatvėje prie kalėjimo.
Virėjo J. Adomaičio parodymas
Įbėgau į sargybos būstinę ieškoti savo kepurės. Būstinėje radau šiurpų vaizdą: čia buvo be jokios tvarkos priversta politkalinių drabužių ir apavo. Iš čia greitai nubėgau į virtuvę, nes ten buvo padėtas mano portfelis. Ten dar labiau radau visa suversta ir pilną virtuvę visokių drabužių. Iš virtuvės per kalėjimą išėjau į gatvę. Čia radau veik visus prižiūrėtojus (išskyrus Lukošių, Gailių, Petrulį, Jasą ir Dausiną). Gatvėje buvo didelis kariuomenės judėjimas Iš mūsų tarnautojų kažkur nuėjo Stonys, Selenis ir Balvočius. Tuo pačiu laiku prie mūsų prisidėjo du milicininkai, du rusų karininkai, o vėliau iš kažkur atsirado ir Ročius. Du rusų karininkai, Ročius ir mūsų valdininkai įsakė nuo jų neatsilikti ir skubiau eiti paskui juos.
Iš miesto visi greitai ėjome Luokės gatve ir pasisukome Tryškių vieškeliu. Apie du kilometrus paėjus vieškeliu, rusų karininkai ir Ročius sustabdė vieną pravažiuojantį sunkvežimį, į kurį liepė ir mums sėsti. Į mašiną sulipome: du milicininkai, du rusų karininkai, Ročius, kalėjimo tarnautojas Žalimas, Raibužis, Želvys, Balniškaitė, Bauža, Kabaila ir aš. Daugiau sėstis šoferis neleido. Pasiliko: prižiūrėtojas Žilinskas, Basaras, Jakavičius ir vežikas Samoška su savo žmona.
Mašina mus nuvežė į Tryškių mišką už miesto ir ten išlaipino. Tarnautojas Žalimas ir Raibužis liepė mums eiti su jais toliau, gi prižiūrėtojas Bauža kažkur miške dingo. Ročius taip pat liko miške; prižiūrėtojai kalbėjo, kad Ročius čia turi lengvą mašiną, o mes toliau turim eiti pėsti. Einant pastebėjau, kad Vaitkaus kelnės ir batai buvo aptaškyti kraujais.
Heimanas buvo apsiavęs politkalinio rudos spalvos kelnes. Eidami kalbėjo, kad jie eis iki Šiaulių ir paskiau link Latvijos. Aš su Kabaila pradėjome po truputį atsilikti. Visai pasilikti bijojom, kad nenušautų. Toliau su jais eiti taip pat bijojom.
Kabaila man papasakojo, kad Vaitkus ir Heimanas buvo prie politkalinių žudymo. Taip pat, kad Vaiktus kalėjimo būstinėje antradienio vakare užrišinėjo politkalinių burnas ir rišo jiems rankas.
J. Bertašiaus parodymas
Aš buvau pasodintas į kalėjimą už pervedimą žmonių į Vokietiją. Teko sėdėti kartu su politkaliniais nuo 1941 m. balandžio mėn. 15 d. iki birželio 24 d. Birželio 22 dieną pasigirdo patrankų garsai. Nuo tos dienos kalėjime buvome laikomi be maisto. Birželio mėn. 24 d. iš ryto patikrinimo kameroje nebuvo ir prižiūrėtojų nesimatė. Palaukėme iki 10 val. Pro langą matėme, kaip atvažiavo viena rusų mašina pilna ginkluotų kareivių. Mašina prie kalėjimo buvo sustabdyta kalėjimo gydytojo. Jis ilgokai kalbėjosi su rusų karininku ir buvo girdėti, jog šis prašė duoti nurodymų, ką daryti su kalėjimu, nes kompartijoj ir NKVD valdininkų nebesą. Pats gydytojas buvo pasiruošęs bėgti. Rusai sustojo, išlipo iš mašinos, apsupo kalėjimą ir pastatė sargybą. Sargybai buvo įsakyta sustabdyti judėjimą pro kalėjimą. Tuo pačiu momentu rusams prisistatė kalėjimo valdininkas Vaitkus. Netrukus atėjo buvęs valdininkas Žalimas ir buvo matyti gatve einant prižiūrėtojus Gailių ir Kavaliauską, bet juos sargybiniai nuvijo. Buvo matyti, kaip prižiūrėtojas Milaučius nuėjo į priešais esantį namą, atsivedė Balniškaitę ir abu įėjo į kalėjimą. Po to, susirinko visi prižiūrėtojai: Stonys, Sungaila, Raibužis, Balvočius, dar du (pavardžių neatsimenu) ir prižiūrėtojas žydas Joselis.
Ruošos metu buvau pastebėjęs, kad prižiūrėtojas Joselis su kriminaliniu kaliniu Vylučiu nešė rūbus iš kalėjimo sandėlio į sargybinę. Taip pat buvo renkami visi kalėjimo įrankiai ir dedami prie durų.
Prižiūrėtojas Balvočius stovėjo prie durų. Apie 11 val. atvažiavo lengva rusų mašina su vienu NKVD tarnautoju. Raštinėje buvo girdėti Vaitkaus balsas: „Suneškit visas politkalinių bylas". Taip pat davė prižiūrėtojui Balvočiu įsakymą, kad visus politinius kalinius iš 1 ir 2 kamarų suvarytų į antrą aukštą — kamerą 7. Įsakymas buvo įvykdytas.
Kameros Nr. 1 kaliniai, kurioj ir aš buvau, pradėjome prašyti valgyti. Tada įėjo Vaitkus su vienu rusu. Vaitkus rankoj laikė du pistoletus, o rusas lengvąjį kulkosvaidį. Vaitkus suriko: „Svo-lačiai, smetonininkai, raminkitės, o kitaip būsite vietoj sušaudyti". Po to visus suguldė ant cemento.
Apie 1 val. pasiprašėme, kad leistų atlikti ruošą. Matėme tą patį rusą, kuris grasino kulkosvaidžiu, sėdint ant šulinio ir sekantį prižiūrėtojus.
Vakare patikrinimo kameroj nebuvo. Patikrinimo nesulaukę sugulėme. Maždaug po valandos laiko pasigirdo baisus bildėjimas 7-toj kameroj. Kadangi bildesys nesiliovė, buvo įjungti trijų sunkvežimių motorai ir trys traktoriai.
Netrukus pasigirdo skaudūs vaitojimai ir aikčiojimai apačioj. Ir gatvėje girdėjome šauksmus: „Jėzus Marija! Žmonės, gelbėkite!" Tuo metu iš I kameros, kurioj aš buvau, iššaukė politkalinį Motuzą iš Telšių. Po kelių minučių Vaitkus iškvietė tardomą politkalinį Jocių iš Luokės. Jocius paklausė Vaitkaus, ar reikia pasiimti visus savo daiktus. Vaitkus atsakė, kad užsivilk tik viršutinius baltinius. Vedant kalinius iš kamerų, Balvočius, kuriam tą dieną buvo užvilkta sovietiška uniforma, atrakinėjo duris. Dar prie durų stovėjo vienas NKVD tarnautojas. Taip pat mačiau vaikščiojantį rusų kareivį su kulkosvaidžiu. (Dabar jis suimtas ir sėdi kalėjime). Vaitkus kalinius iš kameros kvietė labai švelniai; iš jo kalbos neatrodė, kad tą vakarą įvyktų žudymas. Matyt jis tai darė, kad nesukeltų panikos kalinių tarpe, tačiau kriminaliniai kaliniai suprato, jog žudymas vyksta. Kriminaliniai kalinai man kalbėjo: „Lįsk po naru ir gerai užsimaskuok, nes tavo byla surišta su politika, gali jie nužudyti ir tave". Tada mes su politkaliniu Žilinsku pasilindome po naru ir užsimaskavome.
Po kelių minučių aš buvau iššauktas Vaitkaus, bet kriminalinis kalinys Galdikas iš Kartenos atsakė: „Jo čia nėra, jis yra išvežtas su kitais kaliniais arba yra kitoj kameroj". Tada Vaitkus nuėjo.
Po kokios valandos pasigirdo smarkesnis mašinų ūžesys ir visos mašinos su vaitojančiais žmonėmis nuvažiavo. Buvo girdėti ir baisiai žiaurūs keiksmai. Mašinoms nuvažiavus, pasidarė tylu. Po kokios valandos užmigau. Kai pabudau, saulė jau buvo patekėjusi, maždaug buvo pusryčių laikas. Tada prie kalėjimo stovėjo rusų pasienio kareiviai. Mūsų kameroj esantieji 3 rusų kareiviai-kaliniai pradėjo su sargybiniais kalbėtis per langą. Rusų kariuomenės daliniai klausė, kas čia yra. Kaliniai-rusai atsakė, kad čia yra kalėjimas ir sėdime jau tris dienas nevalgę ir prašė pažiūrėti, ar yra kieme sargyba. Kareiviai pasakė, kad jokios sargybos ir jokio žmogaus nėra.
Po to, prie kalėjimo priėjo vienas vyriškis, apsirengęs pilku kostiumu, ir paklausė, kokie esate: ar politiniai, ar kriminaliniai. Atsakėme, kad esama ir politinių, ir kriminalinių. Tada jis pasakė: „Vyrai, nesilaužkit, nes tuoj įžygiuoja vokiečiai ir jumis paleis, o aš pats einu į kalėjimo raštinę". Viršuj kalėjimo pasigirdo baisiausias triukšmas. Mūsų kameroj sėdintieji kaliniai-rusai, išgirdę, kad ateina vokiečiai, sušuko: „šiaip ar taip, vistiek mirtis", ir pradėjo laužti duris. Iš lauko pusės padėjo jų vienas draugas, kuris sėdėjo kameroj nr. 10. Durys buvo išlaužtos, spyna nusukta, kaliniai vieni bėgo į raštinę, kiti bėgo į kiemą. Išbėgus į kalėjimo kiemą, aš pamačiau pas skalbyklą atplėštą vieną "lentą, pro kurią išlindau į gatve.
PASMERKTŲJŲ TESTAMENTAS
Įdomiu ir vertingu radiniu reikia laikyti vienoje kalėjimo kameroje rastą aliumininį bliudelj (maisto), kurio šonuose ir dugne (aštriu daiktu) išrėžtas šis politkalinių testamentas, puikiai vaizduojąs nukankintųjų nuotaikas ir valią pirmomis karo dienomis. Bliudelio krašto sienelėse įrašyti šie žodžiai:
„Atskrido pirmos seniai lauktos iš vakarų krašto plieninės padangių kregždės, vokiečių šaunūs lakūnai virš Telšių miesto 1941 m. birželio mėn. 22 d.
Mes, trylika politkalinių, bolševikų aukos, sėdėdami Telšių kalėjimo 10-je kameroje, beviltiškai laukiame išganingos laisvės, kaip briedžiai, ištroškę šaltinio vandens.
Drasko mano žemę. plėšrus azijatai, kankina tikrus lietuvius tėvynainius, sukišę į tamsius kalėjimo rūsius, bendraudami su gobšuoliais žydais.
Šiandieną, 1941 m. birželio mėn. 23 d. rytą nušvito mūsų veidai, širdys ugnimi suliepsnojo, pamačius vokiečių bombonešius, sprogdinant Telšiuose bolševikų karinius objektus.
Sadistiškas prižiūrėtojas Kabaila, mus ilgą laiką persekiojęs neišėjimu iš kameros ruošon ir mane prieš trejetą dienų trimis kumščio smūgiais išvietėje daužęs veidą, nuleido ausis.
Vyriausias kalėjimo politrukas aklas bolševikas Vaitkus, ketinęs nunešti į Berlyną 58-tą straipsnį, kuriuo nuožmiausiai kaltinami mes visi Lietuvos politkaliniai, bėgioja nesavame kailyje ir pajuodavusiu bekonišku snukiu, tyli.
Iš kalėjimo buvusios bažnytėlės politk. Tarvainis, mūsų Elta, per sieną praneša džiuginančių naujienų: Raibužis apipiautas, žydai vilkstinėm bėga į rytus, Kaunas laisvas, pasipuošęs tautiškom vėliavom. Viens kitą sveikiname su laisva Lietuva.
Šiandieną, 1941 m. VI mėn. 24 d., gražus saulėtas rytas; pro plieno lango grotus matosi spindintis mėlynas Masčio ežeras. Mes pakeltom nuotaikom laukiame bolševikų žlugimo galo, sužinoję iš mūsų geriausio prižiūrėtojo Visagorskio apie mūsų naują tikslią vyriausybę . . .
Telšių kalėjimo 10-tos kameros 1941.VI.23 politk.: 1. Antanavičius Juozas, 2. Baltramiejūnas Albinas, 3. Baltrimaitis Kazys, 4. Bučius Kostantas, 5. Gaudutis Augustinas, 6. Jagminas Adolfas, 7. Katkus Kazys, 8. Kizevičius Karolis, 9. Kvedaras Juozas, 10. Lileikis Vytautas, 11. Puškorius Kazys, 12. Rakąs Adomas, 13. Rudokas Andrius. 1941.VI.23, Telšiai".
NETIKĖTAI ATRASTOS AUKOS
(Pasakoja gais. p. Peckus)
Birželio 26 d. Telšių apylinkėj jau buvo nutilę karo šūviai. Nuėjau pasižiūrėti, kas dedasi Telšių miesto ugniagesių komandoje, nes viršininkas su visais padėjėjais, paėmęs geriausią mašiną, buvo išbėgęs.
Auto radau mieste. Jame sėdėjo traktorių stoties vedėjas ir pradėjo aiškinti, kad automobiliui trūksta žvakės, kurią galima gauti traktorių stoty. Aš įsėdau prie jo ir nuvažiavau traktorių stotin į Rainių dvarą.
Rainių miškelio kairėj pusėj stovėjo rusų palikta auto priekaba, o netoli kaimiečiai krovė į savo vežimus karišką medžiagą.
Apie tai pranešiau Telšių policijos vadui. Man davė pistoletą ir liepė pačiam tvarkytis. Birželio 26 d. reikėjo pakeisti Rainių miškely sargybinius, kuriuos buvome pastatę prie auto priekabos. Tačiau nuėjus nebuvo kuo šiuos sargybinius pakeisti ir nutariau palikti juos pačius, kol gausiu arklius priekabai parvežti. Miške pamačiau du vyrus, kurie iš vienos mašinos leido benziną. Patikrinus pasus pasirodė, kad jie broliai iš netolimos apylinkės. Juos paleidau.
Netoliese pamatėm mašinų ratų, kelis kibirus kopūstų, rusiškų popierių. Taip pat pamatėm sukastas žemes, kurios buvo dalinai samanomis užmaskuotos, tačiau buvo aiškiai matomos kasimo žymės. Spėjome, kad gali būti pakasta ginklai arba stambesnės mašinų dalys. Sargybiniui buvo įsakyta atkasti vieną duobę. Jis atsisakė, nes nebuvo kastuvų. Lopeta tuoj atsirado ir pakasus 30 cm. pradėjo jaustis, kad yra kas tai minkštas — drabužis. Padaviau peilį. Perpiovus drabužius, pasirodė mėlyna vyriška krūtinė. Nutarėm, kad kariškis negali būti, nes kariškius laidojant niekas neišrengia; o čia buvo matyti melsvos spalvos baltiniai. Įsakiau ištraukti ir ištraukus pamatėm baisų reginį. Duobėje buvo be skaičiaus kojų, galvų, rankų . . .
Palikęs sargybinį, nuvykau pranešti Telšių policijai, kad duobėje rasta daug lavonų, kurie ar tik nebus Telšių kalėjime sėdėję politiniai kaliniai. Policijos vadas įsakė lavonus iškasti.
Grįžęs į mišką, radau jau tris lavonus ant kranto, o duobėje buvo matyti kiti lavonai. Taip pat ir kitose duobėse, prakasus 15-20 cm., buvo lavonai. Tada jau buvo aišku, kad tai kalėjime sėdėję vyrai.
Gavęs paramos iš Rainių dvaro, pradėjau darbą. Duobėse buvo baisiai sužaloti lavonai. Jie buvo atkasami ir guldomi ant žemės eilėmis. Jų galvos buvo sudaužytos, rankos suraišiotos užpakaly, kūnai subadyti ir juodomis dėmėmis padengti. Reikia manyti, kad rasti kopūstai buvo panaudoti sutinimui rankų ir kojų. Žiaurumas buvo didžiausias.
Tai buvo birželio 28 d. apie 14 val. Iki vakaro buvo atkastos visos duobės, kuriose rasta 73 lavonai . . .
KAIP JIE MIRĖ
Kaip ėjo kankinimas, kol kas žinių nėra. Visi kankinimo dalyviai yra pabėgę, visi kankinamieji yra nukankinti. Tačiau matydami nukankintųjų lavonus, galime suprasti ir įsivaizduoti, kokias kančias mūsų kankiniams teko išgyventi ir su kokiu iškrypėlišku žiaurumu išgamos azijatai ir jų pakalikai juos nukankino.
Vaikų neatpažino motinos, žmonos neatpažino savo vyrų, broliai ir seserys — brolių, draugai — draugų, nes taip baisiai lavonai buvo sužaloti. Yra faktai, kad žmonos apraudojo ne savo vyrus už savus, palaidojo juos, išgyveno baisiausią pragarą kančių, o jų vyrai, buvę išvežti į kitus kalėjimus, po kiek laiko išsilaisvinę grįžo gyvi ir sveiki.
Čia skelbiame teismo medicinos protokolą. Deja, jis nėra detalus. Tačiau iš jo aiškiai galima suprasti, koks nepaprastai žiaurus ir nežmoniškas bolševikų nusikaltimas čia, Rainių miškelyje, yra padarytas. Visais amžiais, kol gyvens mūsų tauta, kol gyvens doroji žmonija, šitas darbas bus minimas su pasibaisėjimu.
(Lavonai yra tirti tarptautinės medikų komisijos, bet jos duomenų kol kas neturime, jie bus paskelbti tarptautinėje spaudoje).
Teismo medicinos protokolo ištraukos
(Iš 73 lavonų aprašymų pateikiame tik kelis — Red.)
1. Lavonas neatpažintas. Epitelis lupensi, kaire koja iki pusės blauzdos sumušta, krūtinė sumušta. Sprandas numuštas. Galvos oda nulupta, kraujas išsiliejęs. Dešinys skruostas ir smilkinys sumušti. Kaktikaluyje virš antakio 2 cm. žaizda aštriais kraštas 3 cm gilumo. Kraujas išsiliejęs.
2. ČlUŽAS Antanas iš Telšių. Pilvo ir krūtinės sumušimo žymės. Ant kairės kojos žemiau sąnario smūgio žaizda, kraujas išsiliejęs. Abi rankos užpakaly surištos. Viso galvos kiaušo siūlės sutrūkusios, trūkimai pusiau ovalinės formos, zonduojant (žaizdų gilumą matuojant) matuoklis laisvai eina per visą kaukolę, smegenys sumaišyti. Paakiuose mėlynės.
3. KAVOLIS Petras (Atpažino brolis Matas). Visas galvos kiaušas sutreškintas, deformuotas. Iš galvos dešinės pusės, tarp kaktikaulio ir smilkinio kaulų yra nelygiais kraštais žaizda. Iš nosies ištekėjęs kraujas. Oda nulupta. Smegenys ištryškę. Ties dešiniu lūpų sujungimu yra durtos dvi žaizdos 10 cm gilumo. Apatinis žandikaulis sutriuškintas, šone iš dešinės pusės po ranka yra mušimo žymės. Lyties organai sumušti, kraujas išsiliejęs. Rankų galūnės nušutintos ir nubrūžuotos. Lavono dėmės stipriai išreikštos.
4. BUBELĖ Stepas iš Alsėdžių. Lavondėmės stipriai išreikštos visame kūne, lupasi ir maceruojasi abiejų kojų sumušimo žymės. Lyties organai sumušti, kraujas išsiliejęs . . . Smakras priverstas prie kaklo, pažabotas raiščiu, liežuvis iškištas, apatinis žandikaulis nuverstas žemyn, kairioji akis atdara. Tarp viršukaulio, pakauš-kaulio ir smilio kaulo yra aštriais nelygiais kraštais žaizda 8 cm. Smegenys bėga.
5. Neatpažintas. Lavondėmės apatinėse kūno ir galvos dalyse stipriai išreikštos. Pilvas, kojos ir lyties organai sumušti, kraujo išsiliejimas. Dešinės kojos pirštai kruvini, pado vidurys perdurtas iki kaulo, žaizda 1,5-0,5 cm. Kaklas parištas audekliniu raiščiu, galva kiaura, kakta iš dešinės pusės įmušta — įdubus, galvos kaulai sutreškinti, skylė 12-8 cm, smegenys išmaišyti.
ŽEMAIČIŲ KANKINIŲ LAIDOTUVĖS
Iš Rainių miško į Telšius vieškeliu slenka ilga 70 vežimų virtinė. Kiekvienas vežimas papuoštas žalumynais ir eglaitėmis - tarp kurių guli karstas. Telšių apylinkių žemaičiai palydi į amžinojo poilsio vietą savo kankinius. Iš raudonųjų kraugerių kankinimo vietos visi buvo paimti. Visuomenės pastangomis visiems padaryti karstai, ir štai dabar visi palydimi į Telšių kapus.
O kapuose jau iš vakar dienos eina darbas, kasama bendra duobė, nes nusistatyta kartu kentėjusius kartu ir palaidoti, kad kiekvienas praeivis per amžius prisimintų juos visus čia kartu gulinčius, — buvusiojo mūsų tėvynėje neišmatuojamojo žvėriškumo auką.
1941 m. liepos 1 d. Antradienis, eilinė darbo diena. Tačiau Telšių miestas atrodo ir jaučiasi nepaprastai. Jau nuo išsivadavimo valandos kabančios tautinės trispalvės vėliavos perrištos juodais kaspinais. Visų žmonių veidai liūdni ir rūstūs. Visi rengiasi laidotuvėms, kokių ne tik Telšiai, bet ir visas mūsų kraštas niekados nėra matęs ir, Dieve duok, kad niekados ateity nebematytų.
Gėlės, vainikai, kaspinai — jų nesuskaitoma daugybė. Žemaitės, žemaičiai pripynė jų tiek, kad užteko apsupti ir kiekvieną karstą atskirai, ir visą 70 vežimais vežamų karstų procesiją bendrai.
Telšių Katedros šventoriuje įrengtas altorius, laikomos gedulingos pamaldos. Toks skaičius karstų ir tokia, daugybė palydinčių žmonių Katedros viduj juk jokiu būdu netilptų.
Po gedulingų pamaldų vėl karstai ir minia sujuda. Paskutinė kelionė į amžino poilsio vietą. Prieky eina keletas kunigų, įvairių organizacijų nariai, atstovai, mokyklų mokiniai ir t.t. O aplinkui gatvėse žmonių minios. Choras ir orkestras pakaitomis traukia gedulingas melodijas.
Telšių katalikų kapuose karstai vienas prie kito sudedami į duobę. Iš viršaus ant karstų nepertraukiamai krenta gėlių puokštės ir gailios ašaros. Dvasininkas pasako graudų atsisveikinimo žodį ir atlieka religines apeigas. Pasigirsta „Amžiną atilsį", krenta ant karstų smėlis iš artimųjų rankų. Bendradarbių, artimųjų, organizacijų, visuomenės ir vietinės valdžios atstovai pasako atsisveikinimo kalbas ir kankinių akivaizdoje prisiekia visomis galiomis ginti tėvynę, ginti jos laisvę. Prie atviro kapo giedamas Tautos Himnas, kurio garsai susilieja su visos minios nesulaikomomis ašaromis ir kūkčiojimais. Tai buvo iš tikrųjų didelio dvasinio pakilimo momentas, kokį gali išgyventi tauta, paaukojusi ant savo tėvynės aukuro sunkiausias savo sūnų kančias ir gyvybes ir prie jų kapo daranti nepalaužiamą pasiryžimą ateičiai.
Po kiekvienos kalbos aidi tautinės ir religinės giesmės. Visai miniai graudžiai palydint, duobė imama užpilti žeme. Vėl gėlių, ašarų, kūkčiojimų lietus — paskutinė atsiskyrimo valanda.
Telšių kapų angoje išdygo didelis, gėlėmis ir žalumynais apkrautas kapas, kapas toks, kokio nežinojo dar mūsų tautos istorija.
Brangus tautieti, lietuvi, žemaiti. Būdamas Telšiuose, aplankysi visada šį kapą. Čia atsiminsi sunkiausius mūsų tautos gyvenimo metus, atsiminsi jos didvyrius ir pasisemsi jėgų savo darbui, savo valiai ir siekimams sustiprinti.
***
