Iš visų Tarybų Sąjungos vidaus problemų, nuolatos trikdančių ramų Kremliaus senukų miegą, viena sunkiausiai sprendžiamų yra nacionalinis klausimas. Jis ypač pavojingas Kremliui tuo, kad jo paaštrėjimai dažniausiai kyla stichiškai ir iš anksto jų neįmanoma nuspėti. Tokių nacionalinių protrūkių žinoma gana daug: jaunimo demonstracija Vilniuje po „Žalgirio" futbolininkų laimėjimo prieš Smolensko komandą, Gruzijos jaunimo kova dėl gruzinų kalbos pripažinimo vienintele respublikos valstybine kalba, Estijos jaunimo bruzdėjimas dėl estų kalbos ir kultūros teisių išsaugojimo ir t.t. Nerimą kelia tautinių mažumų gigantas — Ukraina. Ramu tik Baltarusijoje. Ten jeigu ir pamurma prieš valdžią, tai tik dėl mėsos ir sviesto trūkumo . . .
Tarybinėms tautoms ne vis vien, koks likimas jų laukia ir jų nerimas pagrįstas. įžymiausias nacionalinės problemos autoritetas Josifas Stalinas 1929 m. straipsnyje „Nacionalinis klausimas ir leninizmas" rašė, kad nacionaliniai skirtumai ir nacionalinės kalbos išnyks, kada įsikurs vieninga pasaulinė socialistinė ūkinė sistema. Jis teigė, kad pradžioje bus sukurta ne vienas, o keletas tokių ekonominių centrų, į kuriuos įeis atskiros tautų grupės, tarpusavio bendravimui naudojančios vieną bendrą to centro kalbą. Pamažu tie centrai pradės jungtis į vieną bendrą centrą su viena pasauline kalba. Stalinas spėjo, kad tautos ir kalbos galutinai išnyks, kai pasaulinė socialistinė ūkinė sistema sustiprės ir socializmas įeis į tautų buitį.
Kaip matome, šie gana migloti teiginiai nieko gero tarybinėms tautoms nežadėjo. Bet matydama, kad pasaulinė revoliucija labai vėluoja ir kad dauguma tarybinių tautų ne tik nemano susilieti, bet siekia vis didesnio savarankiškumo, partija pakeitė savo požiūrį į šį opų klausimą.
Dabar tarybinėje spaudoje pasirodo nemažai straipsnių šia tema. I. Cameriana „Socialistinių nacijų ateitis", išspausdintas 1981 m. birželio 25 d. „Valstiečių laikraštyje". Straipsnį autorius rašė remdamasis „išmintingojo" partijos vadovo L. Brežnevo teiginiais ir, žinoma, jo kalbomis XXVI partijos suvažiavime: „Su socialisitinių nacijų bei tautų plitimu, su jų komunistine ateitimi susijusi naujosios istorinės bendruomenės — tarybinės liaudies — ateitis, ši bendruomenė, matyt, ir esant komunizmui išsaugos savo daugiatautiškumą, neįgaudama kokios nors naujos nacijos bruožų."
Kas čia? Žingsnis atgal? Nebūkime naivūs, tai tik eilinis partijos taktinis manevras, kuriuo siekiama apraminti tarybinių respublikų tautinį atgimimą arba, kaip vadina partiniai veikėjai, stiprėjančias nacionalizmo apraiškas: jūs, mažosios tautos, nebijokite, neišnyksite ir neištirpsite net sukūrus komunizmą. Partija, kurios vadovybę sudaro rusai arba baigią surusėti kitataučiai, siekia, kad tos tautos ne susilietų į kažkokią naują tautą, o įsilietų ... į „didžiąją" rusų tautą — ištirptų rusų tautoje.
Aiškus to įrodymas — vis didesnis rusų kalbos skverbimasis į nerusiškas respublikas: nemaža įmonių ir įstaigų rusų kalbą naudoja kaip tarnybinę; didėjant tautinių mažumų gyventojų skaičiui, knygų tiražai ne tik kad nedidinami, bet net mažinami, o knygynai pilni rusiškų knygų; trukdomas naujų periodinių leidinių nacionalinėmis kalbomis išleidimas. Pastarąjį reiškinį gerai iliustruoja mūsų respublikos pavyzdys, šiuo metu respublikoje dirba autotrasnporte arba turi privačias automašinas apie pusę milijono žmonių. Visai šiai armijai labai reikia savo spaudos organo. Bet Maskva apie tai nė girdėti nenori — vairuotojams perša rusišką žurnalą „Za ruliom" („Už vairo"), kuris ir taip yra didžiausias deficitas. Tuo tarpu Lietuvos spaudos kioskuose šie žurnalai neišperkami. Vilniuje rusų kalba leidžiamas žurnalas „Russkij jazik v škole" („Rusų kalba mokykloje"), kurio beveik niekas neperka.
Visa tai apvainikuoja Taškento nutarimai. Jų išpūstose frazėse apie tautų draugystę ir vienijantį „didžiosios rusų kalbos vaidmenį" tarp eilučių galima išskaityti štai kas: nuo šiol mes, tautinės mažumos, turime jau nebe vieną, o dvi gimtąsias kalbas. Kadangi pirmosios mes pradedame mokytis nuo lopšio, kad antroji nebūtų nuskriausta, ją būtina pradėti mokytis kuo anksčiau — nuo vaikų darželio. Ir mokykloje antrosios mokymui skirti didžiausią dėmesį ir, žinoma, skirti daugiau valandų. Bet juk mokiniai ir taip jau perkrauti, didinti jiems krūvį neįmanoma. Jį reikia kompensuoti kurio nors dėstomo dalyko sąskaita, šiuo atveju — mažinti gimtosios kalbos valandas.
Kartojasi variantas Muravjovo-Koriko, kuriam net buvo statomi paminklai už diegimą „šiaurės Vakarų krašte" antrosios — rusų kalbos.
O kaip gali būti ateityje? Nesuklysiu pasakęs, kad pirmosios — mūsų senosios lietuvių kalbos laukia dar senesnės — lotynų kalbos likimas pokario metų Lietuvos gimnazijose: iš pradžių ji buvo dėstoma kaip pilnateisis mokslas, vėliau jos valandos buvo vis mažinamos, kol ji visai išnyko iš mokyklų programų.
Štai keli sakiniai iš T. Motyliovos straipsnio „Kontaktų poezija", išversto iš Maskvoje leidžiamo žurnalo „Literaturnoje obozrenije" („Literatūros apžvalga") ir išspausdinto 1981 m. rugpjūčio 8 d. „Literatūroje ir mene": „Dar pirmaisiais Tarybų valdžios dešimtmečiais sąjunginėse ir autonominėse respublikose ėmė formuotis inteligentai, įpratę ne tiktai kalbėti ir rašyti, bet ir galvoti rusiškai taip pat laisvai kaip ir savąja gimtąja kalba. „Kalnų sūnus ir dvasia, ir mintimis, ir visa savo esybe esu rusas, ir be rusų kalbos, be rusiškos aplinkos, nėra man gyvenime nieko artimo — rašė Efendis Kapijevas".
Štai jums gairės, į kurias turi orientuotis mūsų inteligentai, mūsų rašytojai, pagaliau mūsų tautiečiai! ... Aš manau, kad komentarai nereikalingi.
Bet ne vien tik tokiu keliu siekiama įlieti Tarybų Sąjungos tautas į „matušką Rusiją". Svarbiausias vaidmuo čia skiriamas tautybių maišymui per mišrias šeimas ir tam sudaromos pačios palankiausios sąlygos.
Mišrių šeimų atsiradimo mūsų krašte priežasčių yra įvairių. Dalis rusų ar kitų tautybių atstovų gyvenančių Lietuvoje tuokiasi su lietuviais arba lietuvėmis. Tai pats paprasčiausias ir nekalčiausias atvejis. Kad tas procesas intensyvėtų, dabar mokslo įstaigose — nuo vaikų darželių iki aukštųjų mokyklų — visur organizuojami internacionaliniai vakarai, susitikimai su kitų tautybių bendraamžiais. Aišku, nieko bloga, jei vienos tautos vaikai ar jaunimas geriau pažins kitos tautos bendraamžius. Su laiku ši draugystė vis stiprinama ir skatinama, o toliau, jau subrendus, žiūrėk, ir sumainomi žiedai su kitataučiais. Taip ši nekalta priemonė tampa labai pavojinga.
Lietuviai, atvykę į Rusijos ar kitų respublikų miestus ar miestelius, dažnai stebisi radę skelbimus, kad telkiami darbininkai į Ignalinos atominės elektrinės ar Mažeikių naftos perdirbimo įmonės statybas. Tuo tarpu Lietuvoje jaunimas raginamas vykti į „komjaunuoliškas", „spartuoliškas" statybas toli į rytus nuo Lietuvos. Kas čia — neapsižiūrėjimas, kainuojantis valstybei nemažus pinigus? Juk ar ne paprasčiau būtų, kad lietuviai vyktų į Ignaliną ar Mažeikius, o rusai ieškotų darbo savo krašte? Deja, tai iš anksto apgalvota ir gerai apskaičiuota priemonė tautų maišymui skatinti. Kuo daugiau to maišymo, tuo daugiau mišrių šeimų.
Tam pasitarnauja ir karinės prievolės atlikimas toli už Lietuvos. Dažni atvejai, kai jaunuolis iš tarnybos grįžta ne vienas, o su rusaite. Sūnus parodo savo tėvams marčią, bet kalbos tarp jų nebūna, nes marti nemoka nė žodžio lietuviškai, o tėvai — rusiškai.
Santuoka su kitataučiais labai retai atneša tikrą laime ir harmoniją. Jų kiti įpročiai, papročiai, tradicijos. Tai, kas lietuviui atrodo sava ir brangu, anam atrodys svetima, nereikalinga, net juokinga.
Lietuvoje kas ketvirta santuoka išyra. Skiriasi ir lietuviškos šeimos. Bet mišrios šeimos išyra kur kas dažniau.
Nėra jokios abejonės, kad iš daugumos mišrų šeimų laimi tik rusai. Dažniausiai su mūsų tautiečiais tuokiasi rusai atvykėliai. Jie lietuvių kalbos nemoka, todėl šeimoje kalbama tik rusiškai. O tokių šeimų palikuonys dažniausiai save laiko tik rusais, nors kai kurie iš jų su lietuviška pavarde. Kai santuokinis rusas priverčia šeimą persikelti į Rusiją, tada šeimoje nieko lietuviško nebelieka!
Net susituokus dviems nerusams, dažniausiai laimi rusai. Pavyzdžiui, lietuvė išteka už gruzino. Žmona nemoka gruzino kalbos, o vyras — lietuvių. O šnekėti reikia. Tad visos tokios poros šnekasi rusiškai. Vaikai su tėvais kalba taip pat rusiškai. Jie iš inercijos leidžiami į rusišką mokyklą. Ir štai rezultatas: gruzinas ir lietuvė išaugino rusiukus . . .
Mišrių šeimų pasekmės labiausiai bus juntamos ateityje. Juk tokių šeimų vaikai, netgi laiką save lietuviais, su savo tauta bus ne pilnai susiję. Ir sunkių mūsų Tėvynei išbandymų metu, kada kiekvienam reikės apsispręsti, už ką aukotis, su kuo jiems eiti, jie eis ne už nepriklausomą Lietuvą, o už tarybinę Lietuvą, nes tik toji patenkina mišrios šeimos dvilypę prigimtį. Iš mišrių šeimų daugiausiai kils išdavikų ir Tėvynės duobkasių, štai tarybinis žvalgas Richardas Zorgė. Ne vien komunistinė pasaulėžiūra pastūmėjo šį vokietį šnipinėti Tarybų Sąjungos naudai, bet ir tai, kad jo motina buvo rusė!
O kokia padėtis šiandien?
Palyginus su kitomis tarybinėmis tautomis, lietuviai visada buvo gana atsparūs tautybių maišymui. Tiesa, tam daug įtakos turėjo religija. XIX šimtmetyje ir XX pradžioje nemažai lietuvių buvo sudarę mišrias šeimas su lenkais, nes lenkai katalikai, bet beveik negirdėta, kad lietuvis būtų tuokęsis su ruse. Todėl iki okupacijos lietuvio rusiška pavarde beveik niekada nesutikdavai.
Keturiasdešimt įnirtingos antireliginės propagandos metų padarė savo: nors lietuviai ir laikomi religinigiausia Tarybų Sąjungos tauta, bet religijos įtaka, palyginus su praeitimi, labai sumažėjo, tuo pačiu sumažėjo ir religijos, kaip kliūties trukdančios sudaryti mišrias šeimas su kitatikiais, vaidmuo (dar dažniau — su visiškais ateistais). Štai jums dar vienas paaiškinimas, kodėl dabar taip įnirtingai kovojama su tikėjimu!
Iš kitų respublikų mišrių šeimų skaičiumi gausios Ukraina, Moldavija ir Latvija. Mus ypač jaudina brolių latvių ateitis. Nejau ir juos ištiks prūsų likimas?
1981 m. „Mokslo ir gyvenimo" 3 nr. išspausdintas Petro Gaučo straipsnis „Dabartiniai etniniai procesai Lietuvoje". Jame pateikiama gana daug statistikos apie dabartinės Lietuvos, jos miestų ir atskirų rajonų, nacionalinę sudėtį. Kito šaltinio mes, eiliniai lietuviai, neturime, todėl tai, ką šis straipsnis siūlo, turėtume priimti už gryną pinigą. Tik perspėju: tai tarybinė statistika, todėl reikia atsargumo! Statistikos duomenys dažnai pakreipiami palankesne režimui kryptimi, tuo labiau, kad niekas nepatikrins. O juk šio straipsnio skaičiai gali būti pakoreguoti. Tai rodo prierašas apačioje. Spausdinama skaitytojų pageidavimu". Matyt, žurnalo skaitytojus jau seniai neramina kitų tautybių gyventojų skaičiaus didėjimas Lietuvoje, todėl, tikriausiai, redakcija gauna ne vieną laišką, kur prašoma šį klausimą nušviesti. Tad šis straipsnis greičiausiai ir skiriamas nuraminti skaitytojams.
Iš jo matome, kad mes skųstis labai negalime: kitataučių procentas mūsų respublikoje vienas iš mažiausių. Nuo 1970 iki 1979 m. Lietuvos gyventojų skaičiui padidėjus 8,4%, lietuvių padaugėjo 8,2%. Mažėjimo procentas nedidelis.
Mišrių vedybų Lietuvoje, ypač miestuose, gausėja: nuo 15,6% visų besituokiančių 1970 m. iki 18,4% 1978 m. Tiesa, autorius tuojau skuba nuraminti: daugumą mišrių šeimų sudaro ukrainiečiai, baltarusiai, rusai ir lenkai, o koks lietuvių procentas — autorius užmiršo pažymėti, bet atrodo ir jis auga. Juk paminėtų keturių tautybių atstovai, gyvendami tarp lietuvių daugumos, nebūtinai sudaro šeimas tik savo tarpe; galime spėti, kad kas antras tų mišrių vedybų partneris yra lietuvis.
Autorius pripažįsta, kad Vilniuje, tame Lietuvos Babelyje, lietuviai daug dažniau tuokiasi su kitataučiais, negu kitose Lietuvos vietose: 1970 m. 19,7%, o 1978 m. — jau 20,5%. Vadinasi, kuo daugiau svetimtaučių maišosi tarp lietuvių, tuo daugiau mišrių šeimų.
Lietuvoje didėja procentas gimusių mišriose šeimose. Iš 13,9% jose gimusių 1970-1978 m. lietuvių tautybės vaikai sudaro 5,9%. Tiesa, autorius pastebi, kad vaiko tautybė nustatoma tik pagal motinos tautybę. O kiek yra tėvų lietuvių, kurių vaikai rusai, ukrainiečiai ar kitos tautybės? Todėl tuos 5,9% galime dvigubinti. Dvylika procentų negryno kraujo lietuvių — tai daug ar maža? Labai daug! jeigu šis procesas intensyvės (o dėl to abejoti nereikia), mes būsime „atskiesti". Pasekmės gali būti labai liūdnos.
Juk į tokią maišytą tautą lengviau braunasi rusų įtaka. Mūsų kalba, kuri yra pagrindinė tautos savistovumo reiškėją, bus dar labiau teršiama rusiškų žodžių, posakių bei keiksmažodžių, lietuviškus papročius vis labiau ims išstumti rusiški — prasidės liga, kuriai neužkirtus kelio, gali įvykti tautos mirtis, arba, kaip tarybiniai aktyvistai sako, „Lietuvoje bus išspręstos nacionalinis klausimas". Tad kol ne vėlu — susimąstykime!
Mūsų tauta, palyginus su kitomis tautomis, pasižymi gana dideliu atsparumu asimiliacijai. Dabartiniu metu dauguma sąjunginių respublikų sostinių sparčiai rusėja. Minskas, Kijevas, Ryga, Alma-Ata, Taškentas ir kiti miestai tapo beveik vien rusiški ir nacionalinės kalbos juose beveik neišgirsti. Vilnius, kuriame baigiantis karui gyveno apie 2% lietuvių, nors ir pamažu, bet nesulaikomai lietuvėja. šiuo metu jame daugiau pusė gyventojų — lietuviai. O miesto lietuvėjimas, be abejo, turės įtakos tiek sulenkėjusių, tiek subaltarusėjusių Vilniaus apylinkių bei Vilniaus krašto atlietuvėjimui.
Įdomu, kad sparčiai lietuvėja senieji rusai — sentikiai, ypač jaunimas, šie Lietuvos gyventojai prieš karą buvo bene labiausiai atsilikusi gyventojų dalis. Pirmosios rusų okupacijos metu ir pokario metais jie mūsų tautai atnešė daug nelaimių: daugelis jų tapo įvairiais pareigūnais, dirbo milicijoje, saugume, tapo stribais. Jų sąžinę slegia nemaža mūsų tautos kraujo ir ašarų. Bet jaunoji sentikių karta šiuo metu daug mieliau šliejasi prie lietuvių, negu prie rusų, dauguma jų lanko lietuviškas mokyklas ir stengiasi tuoktis su lietuviais. Susituokę sudaro lietuviškas šeimas. Bet mišrių santuokų net su sentikiais reikia vengti. Tai bus negryna lietuviška šeima.
Mišrios šeimos — mūsų tautos korozija. Jei norime atgauti laisvę, turime užkirsti ir šį rusinimo kelią!
J. MEDVĖGALIS
