Turi Lietuva nemaža žymių žmonių. Vienas iš tokių žmonių yra šiuo metu gulago kančias kenčiąs Antanas Terleckas, baigęs Vilniaus universiteto ekonomikos ir istorijos fakultetus, draugiškas, gerbiamas ir jaunimo mėgiamas žmogus, jis, negalėdamas pakęsti tarybinės valdžios daromų skriaudų lietuviams, dažnai kėlė balsą, protestavo žodžiu ir raštu, ne kartą drąsiai rėžė saugumiečiams tiesą į akis. jam už tai buvo atsilyginta.
Jau ne pirmą kartą A. Terleckas parengtinio tardymo ir po teismo prieš išvežant į kalinimo vietą 1979.X.31 — 1980.X.5 buvo įkalintas Vilniuje, saugumo komiteto požemiuose, kur jau tūkstančiai lietuvių prarado savo sveikatą, neteko laisvės, kur žvėriškai buvo tyčiojamasi ir tebesityčiojama iš švenčiausių teisių ir žmogaus orumo. Tardomas A.Terleckas atsisakė duoti parodymus, todėl jam buvo sudarytos itin sunkios kalinimo sąlygos: ilgai buvo neleidžiama susirašinėti su šeima, kiauras paras jis buvo tardomas penkių aukšto rango tardytojų: Lazarevičiaus, Markevičiaus ir kt. Paskutinį pusmetį prieš pat teismą jis buvo laikomas su labai pavojingais žmonėmis. „Nuo vasario 20 buvau laikomas su labai nervuotais žmonėmis. Aleksandrui vaikystėje Sibire galvą kirviu perskėlė, o Juozui Vilkaviškio rajone kažkas kastuvu makaulę aptalžė. Siutui praėjus, Aleksandras būdavo labai geras, o Juozas visą laiką tylėdavo (su juo buvau nuo VI.6 iki VIII.25). Pavargau su jais",— kiek vėliau 1981.II.26 rašė laiške A. Terleckas, kurio bylos medžiagą kruopštūs saugumo darbuotojai sudarė net keliolikos tomų. Su tokiu kalnu popierių A. Terleckui buvo duota nepaprastai mažai laiko susipažinti.
Kalinys buvo taip požemių ir tardymų įtampos išvargintas, kad pirmąją proceso dieną per pertrauką jį ištiko priepuolis. Todėl po pertraukos dar negalėdamas atsigauti po ištikusio smūgio, neturėjęs jėgų net kalbėti. Teisme dalyvavusi gydytoja tvirtino, kad teisiamasis A. Terleckas yra nuolatinėje jos priežiūroje, gauna stiprius vaistus ir teismo metu jo sveikata esanti patenkinta. Per teismą A. Terleckas, kaip ir jo bičiulis Julius Sasnauskas, elgėsi ramiai, su jam būdingu jumoru, šviesiu optimizmu, nors iš tikrųjų buvo neapsakomai išvargintas, nukamuotas ir išsekintas. Savo principų, pasaulėžiūros ir įsitikinimų nė vienu žodžiu nepasmerkė, savo veiksmų neapgailestavo. Teisme, be artimiausių šeimos narių, dalyvavo vien tik saugumiečiai ir kviestiniai.
Po teismo buvo paskleisti gandai, kad teisiamasis prisipažino kaltas, apgailestavo. A. Terleckas 1981.II.12 ir II.26 laiškuose rašė: ,.Teismo pertraukos metu gavau priepuolį. . . koresp. Jusytės ir Vaičiaus net akyse nemačiau, kaip ir jie mano ašarų. Nieko neprašiau pasigailėjimo, prieš nieką nešliaužiojau, neverkšlenau. Advokatas patarė į paskutinį savo žodį įdėti „gailiuosi". Griežtai atsisakiau." Šitaip rašė A. Terleckas, perskaitęs sufabrikuotą minėtų korespondentų, kurių plunksną vedžiojo saugumiečių ranka, „Tiesoje" išspausdintą straipsnį, šmeižiantį ir su purvais sumaišiusį A. Terlecko asmenį ir jo darbus.
Nors jam buvo pažadėta leisti tyrinėti Lietuvos istoriją, susipažinti su istoriniais archyvais, bet saugumiečiai įpratę duoti pažadus, kad jų neištesėtų.
Teismo nuosprendis, iš pirmo žvilgsnio žiūrint, tarytum buvo lyg ir „švelnus": treji metai laisvės atėmimo griežto rėžimo lageryje ir penkeri metai tremties. Ką gali žinoti, kokia čia išmonė — gal mažai buvo įkalčių tokioje gausybėje medžiagos, gal lėmė santūrus A. Terlecko ir J. Sasnausko elgesys teismo metu, o gal viešosios nuomonės baimė. Tik viena aišku, kad A. Terleckas tikrai buvo nubaustas neteisėtai. „Už mano veiksmus, bent Europoje, (išskyrus tik Albaniją) niekas žmonių į kalėjimus nesodina", — 1981.IV.9 rašė laiške nuteistasis.
Proceso metu saugumiečiai A. Terlecko žmonai pareiškė, kad jos vyro likimas nuo jų nepriklauso, kad nuo šiolei — jis teisingumo instancijų rankose. Tačiau tie patys saugumo darbuotojai nebeleido pasimatyti su nuteistuoju, nors po teismo teisėjas Ignotas davė leidimą žmonai, broliams, vaikams ir marčiai. Toks draudimas netgi buvo visiškai nemotyvuotas, nepaaiškinta priežastis. Negana to. Kai 1980.X.5 A. Terleckas buvo išvežtas į kalinimo vietą, jam buvo neleista net artimųjų pristatyto maisto pasiimti. Mat, kaip paaiškino pareigūnai, „nebuvę kam atrakinti šaldytuvo". „Iš šiltų daiktų tik kojines leido pasiimti" (1981.III.26). Ir taip A. Terleckas iš Vilniaus atsidūrė Permės apskrityje, Čiusavajos rajono Kučino km. lageryje BC 389/36.
Per teismą tarytum „švelniai" nubaudę, sumanė gerokai kalinį „pavėžinti": į kalinimo vietą, kur traukiniu galima nuvažiuoti per pustrečios tris paras, nuteistąjį vežė tik. . . 50 parų (nuo 1980.X.5 iki XI.23). štai kokia odisėja laukė iškankinto, išvarginto ir ligoto kalinio. Saugumas turbūt samprotavo: gal toks „pavėžinimas" nežmoniškomis sąlygomis, pusalkanis gyvenimas, patyčios ir žvėriškas elgesys jį visiškai sunaikins. O visuomenei bus oficialiai pranešta: susirgo, neišlaikė, mirė. Trumpa, aišku ir ramu. Nereikia nei upėje skandinti, nei žvyrduobėje su spygliuota viela surištomis rankomis pamesti, nei kokios avarijos organizuoti. . .
Kaip jis buvo vežtas, turbūt įmanoma aprašyti tik Solženicino ar Sruogos plunksnai, jis buvo įspraustas kartu su kriminaliniais nusikaltėliais, Smolensko kalėjime išgyveno siaubingą žemės pragarą. Kriminalistai atėmė iš jo viską, kas tik buvo galima atimti. Jaroslavlio kalėjime buvo laikomas tokioj kameroj, kur grindis sėmė vanduo. Neretai kelioms dienoms jam tebuvo duodamas puskepalis duonos. Kad tokia „kelionė" kuo ilgiau truktų, net kelis kartus būdavo vežamas į tą patį kalėjimą. „Ar galėjau kada nors pagalvoti, kad šį miestą (Kizelį) teks net 3 ar 4 kartus pravažiuoti. Visą kelionę aprašiau devyniuose laiškuose. Deja, nė vieno jų nagavai. Rašysiu dar Smolensko ir Kalugos prokurorams, tačiau jokios vilties nėra. XI.3 Sverdlovske įmečiau laišką, kuriame tebuvo tik keli žodžiai. Kodėl jo neišsiuntė Tau? Ilgiausia išbuvau Permėje (net du kartus). 1958 m. Taišetą pasiekiau per 16 parų, o 1980 m. perpus trumpesnį kelią veža 50 parų. . . Smolenske kalėjime. . . patys kaliniai 1-oje kameroje įrengė pragarą. Įsivaizduok mane 60 rūkančių kriminalistų tarpe, kurie ištisą parą arbatą verda (vietoj malkų naudojamos įvairiausios medžiagos). Tokioj pirty ilgai neištversi, nes ventiliacijos — jokios! . . Žmogaus organizmas daro stebuklus — prie visko pripranta. . ." Tos „įvairiausios medžiagos — tai iš kalinių atimti paskutiniai rūbai . . .
„Klausėt, kodėl mane vežė į lagerį net 50 parų? Į šį klausimą man neatsakė net generalinis prokuroras." „Ką teko išbandyti 1973—1974 m. galvojau, kad XX a. paskutiniame dvidešimtmetyje nieko baisesnio negalima sugalvoti. Pasirodo, galima! 1980 m. lapkričio 5-ąją sugrąžino iš Sverdlovsko kalėjimo į Permę taip išalkusį, kad sunku ir įsivaizduoti".
Oficialiai kaliniams leista rašyti laiškus, tik nė vienas iš 9 nepasiekė šeimos. Netgi žuvo tie laiškai, kurie buvo persiųsti ne paštu, o kitais keliais. Pasirodo, kad visi laiškai, siunčiami Terleckų šeimai, iš paskutinio pašto, aptarnaujančio tą rajoną, persiunčiami į Vilniaus saugumo būstinę. Adresato nepasiekė ir pirmasis laiškas iš Kučino lagerio. „Prokurorui skundžiausi ne dėl laiškų, o dėl mano asmenybės 50 parų trukusio „transportavimo". Įstatymas numato, kad kalinimas neturi suteikti „laikinai izoliuotam" nei fizinių, nei moralinių kančių. Kelionėje pakako tiek vienų, tiek kitų. Skundžiausi Smolensko, Permės ir Sverdlovsko kalėjimų administracijai" — prisipažįsta kitame laiške.
Jei bent tos kančios, tie pažeminimai, veidmainystė būtų pasibaigę lageryje. Kur tau! Netrūksta jų nei Kučino barakuose. Jstatymas leidžia A. Terleckui per mėnesį parašyti du laiškus, o jam laiškų skaičius ribojamas. Saugumiečiai sulaiko laiškus du, tris ir daugiau mėnesių. Kai kurie visiškai konfiskuojami. Tai „ideologiškai ydingi". Dėl kitų paprasčiausiai kaltinami pašto skyriaus darbuotojai. Užtat ne be reikalo Permės kalinys skundžiasi: „Jau ketvirtas mėnuo, kaip nuo jūsų negaunu jokios žinios. Kas atsitiko? Matyt, irgi negavot manųjų laiškų. XII.10 rašydamas Generaliniam prokurorui paliečiau ir šią temą", — rašoma 1980.XII.25 datuotame laiške žmonai.
Artimieji, norėdami, kad greičiau pasiektų žinios, laiškus mėgina siųsti avia paštu. Tačiau tai bergždžios pastangos, kurias paliudija pats kalinys: „Nesiųsk laiško avia paštu. Juk jie nesuinteresuoti, kad greit gaučiau laiškus. . . avia ar rogių paštu (jei tokia pašto gadynė sugrįžtų) laiškus gausiu (sic) nustatytu laiku". Beviltiški mėginimai kreiptis į lagerių vyriausybę. Ji — taip pat bejėgė: „Nerašyk daugiau lagerio valdžiai, ką jie gali padėti? Jie vykdytojai (viską tvarko Vilniaus saugumo komitetas)".
„Taip nieko nežinau apie jūsų gyvenimą. Kažkam atrodo, kad mažai mane nuteisė, todėl susirašinėti trukdo. . . Pirmiau nors atvirutes praleisdavo greičiau. Teisinasi, kad neturi lietuviškai mokančio cenzoriaus. Tavo atvirutė rusų kalba parašyta. Kodėl tyčia ją taip ilgai laikė?" — stebisi A. Terleckas.
Šiokio tokio prasiblaškymo teikia darbas. Nors jis dažnai būna sunkus ir toks sunkus, kad, kilnojant po centnerį ir daugiau sveriančius geležinkelio bėgius, dažnai gaunamas trūkis (ne veltui sakoma, kad Rusijos geležinkeliai kalinių kaulais nukloti), tačiau ore ne taip įskausta galva, galima susitikti su žmonėmis, pamatyti šiek tiek gamtos. A. Terleckas jau kiek laiko dirbo valgykloje. Apie tai jis rašė:,,Valgykloje sutikau dirbti tik todėl, kad jos vyresnysis .. . pedantiškai sąžiningas, šiaip gan sunku. . . Parą išdirbęs, vos ant kojų pastovi . . . Kas antrą naktį tenka neišsimiegoti . . . dirbu kas antrą parą po 16 val. . . . Susirgus vienam iš bendradarbių, tenka pasidalinti darbo valandomis . . . Ne tik ligoninėj, bet ir kalėjime keletą mėnesių su malonumu pasėdėčiau . . . nakties darbą mielai keisčiau į kalinimą, nors į vienutę, kurią labai sunkiai pakeliu".
Lageryje netgi įstatymu leistieji dalykai trukdomi, nesiskaitoma su jokiu žmoniškumu, žmogaus orumu, įsitikinimais. Štai ką apie tai rašo A. Terleckas: ,,. . . Per Velykas dirbau. Valdžia žinojo, kas jas švenčia. Gal nugirdo draugus per pusryčius sveikinusius mane. Budintis karininkas ir prižiūrėtojai ne kartą vizitavo valgyklą. Tik vėliau supratau, kad stebėjo, ar kartais negaminu ko nors velykiniam stalui. Labai nekokios jie nuomonės apie mano draugus ir mane patį . . . Susirinkom 15 žmonių, šeimininkais buvom dar vienas lietuvis ir estas. Ant stalo nebuvo jokių vaišių. Nebuvo iš ko gaminti. . . Ant popieriaus papyliau Tavo atvežtų saldainių žirnelių. Teturėjom vieną pakelį arbatos, nes estas neturėjo teisės pirkti, o lietuvis Simokaitis, matyt, skolą grąžino. Draugai atsinešė šventinę dovaną — mažytį tortą iš duonos, pabarstytą cukraus pudra, papuoštą tokiais pat žirneliais. Nežiūrint į tokį kuklų stalą, nuotaika buvo puiki. Šventė tęsėsi tik apie 15 minučių. Nesinorėjo susilaukti prižiūrėtojų (1982.IV.13).
O štai taip buvo švenčiamos Kūčios: „. . . Vakar su S. šventėm Kūčias. Visam lageryje tik 2 katalikai. Turėjome tik svogūno galvą ir arbatos . . ."
„Ačiū, Elyte, kad daug meldeisi ir kad Dievas išklausė Tavo meldimą. Baisu ir pagalvoti, jeigu būtų tekę grįžti nepasimačius su manimi, o kiek grįžta! . . Ant velykinio stalo buvo ir margučių. Seniai lageris matė margučius. Ukrainietis sukalbėjo trumpą maldą, pasveikino su šventėmis. Prisiminė visus mūsų draugus, kur jie bebūtų . . ."
Ypač kaliniams yra sunki bausmės pabaiga: „Žinodami, kad paskutiniai mėnesiai kalėjime ar lagery sunkiausi, man daro didelį spaudimą, susidedantį iš smulkių patyčių. Lagerio vyriausiasis, mums girdint, mokė abu gydytojus ir medicinos seserį: „Privalot reikalauti iš jų įtempto darbo, priversti juos dirbti ... iki apsivėmimo". Negalvok, kad nuleidęs galvą vergiškai tylėjau. Vienintelis atsikirtau, kad esu su jumis mandagus, to paties ir iš jo prašau. Buvo priverstas teisintis" (1982.V.29).
Matyt, kad sutartinai su saugumu lagerio vadovybė visaip stengiasi galutinai palaužti A. Terlecką iki tol, kol jis lapkričio mėn. 1982 m. turėtų būti išleistas į tremtį: „Jie, atrodo, to tik ir siekia, kaip čia gali išleisti mane į tremtį su sveiku stuburu. Reikia jį sulaužyti . . . šiomis dienomis administracija vėl ėmė kabinėtis: Kenčiu dantis sukandęs, bet turbūt neištversiu, ką nors iškrėsiu .. . Ankstyvą šalto pavasario rytą draugai kvietė pabūti su jais kompanijoje. Nusprendžiau neiti. Tą pačią dieną kelis . . . labai griežtai nubaudė ... Po trijų dienų nubaudė ir mane. Draugai juokėsi, kad nubaudė už tai, kad neatėjau į „zboriščią" (susibūrimą).
Saugumo užmačios lenda kaip yla iš maišo. Vilniaus saugumiečiai ne kartą tvirtinę, jog A. Terlecko likimui neturį jokios galios, po teismo jau ne jų rankose. Gyvenimas rodo ką kita.(Sic). Be jų žinios nesuteikiami pasimatymai, jų įsakymu panaikinamos lengvatinės sąlygos ir kt. Sakysim, jei kalinamasis neturi nuobaudų, jam gali būti skiriamas papildomas pasimatymas su artimaisiais ir papildomi du rubliai per mėnesį. Už juos jis gali nusipirkti bufete maisto. „Sekančią dieną manęs laukė dar vienas netikėtumas — man nedavė priklausančių dviejų gamybinių rublių. Gan abejingu balsu paklausiau, už ką dar kartą nubaudė? Vienas iš viršininkų be jokios diplomatijos atsakė, kad „du rubliai duodami ne vien už gerą darbą". O aš, naivuolis, iki šiol nežinojau, kad teisė į savo kruvinu darbu uždirbtus du rublius nusipelnoma kuo nors kitu. . ."
Saugumo „gundymai" nesiliauja net lageryje. Atvykęs saugumietis iš Vilniaus tikino A. Terlecką, kad užtenka jam tik atsisakyti įstatymu uždraustos veiklos, ir jis bus paleistas iš tremties: „Pernai aiškino, kad jiems pakanka tik atsisakyti įstatymu uždraustos veiklos. Mano pažiūros jiems visiškai esą nesvarbios". Vadinasi, štai kokia jų galia: net teismo nuosprendį jie gali pakeisti, kada tik nori.
A. Terleckas nesiduoda jokiems saugumiečių pažadams suvilioti, nepalūžta, nerašo prašomų „atgailos" straipsnių į spaudą, anot jo, „niekada nežadėjau tapti nei šuniškai nuolankus, nei aklai paklusnus".
Dažnai su baigiančiais kalėti atsitinka siaubingi dalykai, štai vienas toks pavyzdys:. . . Šiame pragare beliko vos pora mėnesių 12 metų iškalėjusiam ukrainiečiui. Jį išvežė, likus pusantro mėnesio iki bausmės galo. Ne trumpiau vežios ir mane po matuškos Rusijos kalėjimus", — su nerimu rašo A. Terleckas ir priduria: „Su šiurpu prisimenu Smolensko ir Sverdlovo kalėjimų pragarą. Veždami į tremtį, kankins ne mažiau, kaip kankino gabendami į Kučino!. . . 1981 m. lapkričio mėn. įspėjo, kad man bus sudarytos labai sunkios gyvenimo sąlygos ir kad po 5 Tremties metų sugrįšiu palaužta sveikata. Tačiau šiandien kitos išeities nematau. Mano likimas artimai susijęs su mūsų tautos likimu. Kas nesugeba paklusti, prisitaikyti, atsisakyti savo politinių pažiūrų, savo etinių — moralinių principų, tam lemta sunki kalinio ir tremties dalia. . . Kitos išeities nematau", — tarsi testamentą su skaudžiu nerimu, bet tvirtu ryžtu rašo A. Terleckas. Iš tikrųjų, palaužti žmogaus valią net pasaulio galingieji nepajėgia. Ne taip lengva ir paprasta užgesinti žmogaus sieloje rusenančią dieviškąją kibirkštį. Todėl ir iš šio lagerio sklinda į visą pasaulį tiesos ir laisvės, solidarumo ir teisingumo trokštą balsai, štai iš čia JAV prezidentą pasiekė laiškas, iš čia pasiųstas sveikinimas Lenkijos „Solidarumui". Savaime suprantama, kad saugumas už tai kaltina ir A. Terlecką. Užtat mėgins jį sunaikinti, sugniuždyti dar prieš tai, kai ateis laikas šiek tiek atsikvėpti: tremties laikas.
Jei pasaulis neišgirs šio tremtinio skundo, jei nepasipils reikalavimai išlaisvinti šį laisvės kovotoją, jis gali žūti. Tada Tave, Vilniaus, Niujorko, Vašingtono, Berlyno, Bostono, Dublino, Romos, Paryžiaus, Londono ir visų pasaulio kraštų lietuvi, grauš sąžinė: mes visi kalti būsime dėl šio ir kitų lietuvių, tebekalinčių ir vis dar atkakliai tebesilaikančių — Balio Gajausko, Viktoro Petkaus, Juliaus Sasnausko — ir kitų gyvybių. Kova už jų gyvybę ir laisvę — kova už Lietuvos gyvybę ir laisvę!
„Aušros" bendradarbiai
