Iš pedagogo užrašų
Kokia sunki nuotaika grįžus iš šitų, taip vadinamų, mokytojų pasitarimų. Jautiesi tarsi suniurkytas, sulamdytas, lyg purvais aptaškytas. į tave, į tavo vidų, į tavo sąžinę metė, vertė, pylė visokius nešvarumus, auklėjo, grasino, mokė . . . Tu sėdėjai salėje, o iš scenos, iš tribūnos į tave vis liejosi ir liejosi visoki „išmintingi" žodžiai, patarimai, pamokymai, nurodymai, įspėjimai, „pasipiktinimai", gąsdinimai . . . Sėdi čia, apačioje, toks menkas, bejėgis, silpnas, kvailas ... Ir ką tu darytum, kaip gyventum, kaip nepražūtum be šitų visų pamokymų, nurodymų ir perspėjimų!? Todėl kiekvienais metais, kiekviena proga, kiekviename pasitarime ir susirinkime ant tavo galvos vis pilasi ir pilasi neišsenkantis žodžių srautas . . . Kiekvieną tavo darbelį, kiekvieną tavo žingsnį, kiekvieną tavo žodį turi teisę tyrinėti, nagrinėti, vertinti, girti ar peikti. Tave, tavo mintis, tavo veiksmus turi teisę mėsinėti, visiems rodyti. Ir kuo kvailesni, kuo absurdiškesni, kuo mažiau pagrįsti tie kaltinimai ir reikalavimai, tuo kategoriškiau jie pateikiami.
Koks tu kvailas, mokytojau! . . .
Ir kokie išmintingi, kokie teisūs tie, kurie tave moko! . . .
Net ir tie tariami „įvertinimai", pagyrimai, visi tie tuščiaviduriai liaupsinimai skirti tik tavo beteisiškumui ir bejėgiškumui išryškinti.
* * *
Tik charakteris gali ugdyti charakterį. Bet kokį charakterį ugdys tie, kurie patys neturi charakterio? Kurie pataikūniškai kiekviena proga linkčioja prieš viršininkus ir viršininkėlius, išplakti ir apspjaudyti veidmainiškai mušasi į krūtinę, prisipažįsta būtas ir nebūtas kaltes, nuolankiausiai teisinasi ir žada žada žada pasitaisyti, padaryti išvadas, pasistengti . . .
Bailios, šiaudinės sieliūkštės, drebėdamos dėl rublio, linkčioja į visas puses, taškosi sielėmis besiteisindamos ir bekaltindamos kitus, arba puola, kaltina, kritikuoja savo bendradarbius, pažįstamus, pašalinius.
Ar galės tokie bestuburiai šliužai ugdyti tvirtus, tiesius, save gerbiančius žmones?!
Vis dėlto, kiek daug dvasinių baudžiauninkų mūsų, mokytojų, eilėse. Štai N. mokykla buvo pakaltinta už nepakankamą ateistinį darbą. Na ir puolė teisintis, ir žadėti, ir kaltinti kitus! ... Ir tėvai kalti, ir pradinių mokyklų mokytojai kalti, ir moterėlės kaltos, ir vietos klebonas gyventi neduoda. Paskum pasipylė pažadai apsvarstyti, pasitaisyti, pasistengti, nenusileisti, neapsileisti . . . Koktu klausytis.
šunuodegiavimas iki šleikštumo . . .
* * *
Sėdi ir mąstai: kas tu esi — mokytojas, pedagogas, jaunosios kartos auklėtojas, jauno žmogaus formuotojas, kuriam tėvai paveda savo vaikus, tauta patiki savo ateitį, ar menkas, silpnas, apykvailis (šitai visą laiką tau stengiasi įteigti aukščiau stovinčios ir toliau matančios organizacijos), bejėgis žmogelis, amatininkėlis, įrankis kitų rankose, su kuriuo ką nori, tą daro?! Kas esi: savarankiška, atsakingą darbą apsiėmusi asmenybė, ar bejėgis ir bailys baudžiauninkas, klusniai vykdąs svetimą valią ir svetimus nurodymus, be savo įsitikinimų, be savo principų, be žmogiškos savigarbos? . . .
* * *
Ar mes tikime tuo, ką skelbiame? Kuo įtikinėjame vaikus, savo mokinius? Ar tikime taip vadinama komunistine morale, kuri visur, kur tik įsigali, gyvenimą paverčia moraliniais griuvėsiais? Ar tikime socialine lygybe ir teisingumu, kai milijonai žmonių įbaudžiavinti kolchozuose, uždaryti vergų stovyklose, ištremti už įsitikinimus; kai valstybiniai darbdaviai į nieką neatsižvelgdami gali tvarkyti visų dirbančiųjų darbą ir atlyginimą, kai liaudies uždirbtus pinigus gali švaistyti kur nori ir kaip nori, o pačius žmones palikti skursti; kai tuo pačiu metu valdančioji klasė, komunistiniai feodalai, ypač jos viršūnė skęsta pertekliuje ir prabangoje? Ar tikime tarybine demokratija, žodžio, sąžinės ir kitomis „laisvėmis", kai patys net nekaltą kritinę pastabėlę bijomės garsiai pasakyti?
Jei netikime, tai kodėl meluojame sau ir, svarbiausia, taip vergiškai paklusniai stengiamės tuo įtikinti tuos jaunus, patiklius žmones, melu užteršti jų protus?
O jei tikime? Tada dar blogiau: esame jau dvasiniai ligonys, luošiai, su perfiltruotais smegenimis, kuriems net du kart du jau ne keturi!
Ar mes, mokytojai, pagalvojame, ar susimąstome, kokį vaidmenį šiandien vaidiname likiminėje tautos kovoje, kokią atsakomybę nešame prieš istoriją? Visa tai, kas dabar pas mus vyksta, gali turėti lemiamos reikšmės visai mūsų tautos ateičiai. Lietuvių tauta šiandien yra pastatyta prieš dilemą žūti ar išlikti. Esame įmurkdyti į baisų tautų lydymo katilą, kuriame plūduriuoja jau ne vienos tautos tik likučiai. Esame nuodijami baisiais moraliniais nuodais. Prievarta brukama svetima ideologija. Ir visiškai neturime teisės pasirinkti ne tik politinį savarankiškumą, bet net pasipriešinti moraliniui blogiui.
Tautoje yra jėgų, kurios priešinasi šiai slinkčiai į pražūtį. Tauta instinktyviai jaučia kas neša jai pražūtį ir ginasi visais įmanomais būdais. Tačiau šis pasipriešinimas yra daugiau gaivališkas, tuo tarpu kai priešingos jėgos veikia planingai ir organizuotai. Jų įrankiais yra visos oficialios instancijos, jų tarpe ir mokykla. Šalia neutralaus tikslo — dėstymo, jai yra pavesta įskiepyti mums svetimą ideologiją. Pats didžiausias krašto pavergimas įvyksta ne tada, kai svetima valstybė įveda savo kariuomenę ir palieka garnizonus, bet tuomet, kai iš tautos sąmonės išdildomas laisvės ir savarankiškumo troškimas. Tikroji okupacija yra tada, kai okupuojama ne tik teritorija, bet žmonių širdys ir protai.
Militarinei krašto okupacijai įvykdyti rusai pasitelkė stribus. Dvasinei okupacijai vykdyti nusisamdę mus, mokytojus. Mums, mokytojams, šiandien pavesta iš jaunosios kartos, iš vaikučių širdžių rauti tai, ką jiems įdiegė tėvai, ką nuo amžių vertino ir brangino visa tauta. Mes klusniai trypiame visas vertingiausias savo krašto tradicijas, tyčiojamės iš švenčiausių savo mokinių įsitikinimų, spjaudome į tautos praeitį, iki koktumo lankstomės prieš visokius mums pakištus „didvyrius", „išvaduotojus", naujai sukurtus dievukus. Bijomės atviriau pasakyti savarankiškesnę mintį, o gyvenimo patirties neturinčius vaikus prisispyrę įtikinėjame, kad gyvename pačioje laisviausioje ir demokratiškiausioje šalyje. Į mūsų rankas atiduotus vaikus mes ruošiame ne savo tautai, bet svetimos imperijos valdovams. Ruošiame jiems patikimus pavaldinius, net būsimus janyčarus, kuriuos vėliau galės siųsti pavergti kitų tautų (kaip šiandien jau vyksta Afganistane).
Taip, norėdami ar nenorėdami, bet šiandien mes esame valdžios įrankiai, svetimos, mūsų tautą pavergusios valstybės, samdiniai, jos užmačių ir tikslų vykdytojai.
Bet nuo mūsų daug priklauso, kokiais įrankiais būsime: gerais ar blogais.
P. Savėnas
* * *
