"Erškėčiams žydint" — 12 dainų ir eilėraščių rinkinėlis. Paskutinieji trys eilėraščiai sukurti Antano Čingos. Jis buvo išvežtas į Badaibo aukso kasyklas. Daugiau nieko apie jį nežino tas, kuris padiktavo šį rinkinėlį. Kūrinėliai rodo, kad A. Čingos būta gabaus poeto.
Kas sukūrė kitus eilėraščius ir dainas — žinių nėra. Jie buvo sukurti ir dainuojami bei deklamuojami miškuose, lageriuose, taigose. Užrašyti iš lagerininko. Jis sakė: "Ir po daug metų atsimenu tas dainas. Jas kartojau dažnai, ypač sunkiose valandose... Jos mus guodė, gaivino, stiprino, drąsino kaip Sibiro lietuvaičių maldaknygė..."
1977.1.29.
ĮSIKLAUSYK
Įsiklausyk, kai žiemos naktį švilpia pūgos,
Skrajodamos baltai pražydusiais laukais, —
O sudrebės tavo jauna širdis pabūgus,
Kai pamatysi, koks bedalis palikai!
Įsiklausyk, ar negirdi: kažkas vaitoja,
Kažkas dejuoja vėjo aimanoj liūdnoj —
Lyg rauda pušys žaliam gojy,
Lyg vėlės partizanų, kritusių kovoj...
Įsiklausyk: ar negirdi tu tėviškėlės skundo
Apie liepsnojančias pirkias tarp topolių senų?
Ir prakeikimo šauksmo tų, kuriuos sušaudė,
Ir ilgesio nebesugrįžtančių dienų?
Išeik laukan, kada žiauri pūga nerimsta,
Daužydama mažos pirkelės langines,
Tu vėjo švilpime užgirsi laimę mirštant
Ir žvangančias vergijos grandines...
Įsiklausyk, kai žiemos naktį švilpia pūgos
Krauju ir ašarom aplaistytais laukais, —
Tu pajusi, iš miego neramaus atbudęs,
Ir pamatysi, koks bedalis palikai!
DAUG DAINŲ...
Daug dainų sudėčiau tau, Tėvyne, šiandien,
Žvelgdamas į liepos kvepiančias naktis!..
Gal jau ryt vosilkas bus šalna pakandus,
Gal baltų lelijų nebeteks matyt...
Kai užmigę liepos dainų aidą šnara,
Ašara blakstienom rieda pamažu. —
Dieve, kiek lietuvių Sibiran išvaro!
Kiek šaltojoj taigoj jų šiandieną žus!..
Daug dainų sudėčiau šiandien tau. Tėvyne,
Kol už lango šypsos jazminai balti,
Bet rytų štai vėjas atneša jau žinią,
Kad ir man vergijos pančiai nukalti...
Sibire komendantas paskelbė išvežtiesiems, kad jie į tėvynę niekad nebegrįš. Už pabėgimą — 20 metų katorgos. Tuomet sukurtas eilėraštis:
JIE NEBEGRĮŠ
Gal gyvenimo buvo taip lemta,
Gal jau tokie likimo keliai —
Niekad, niekad lietuviui tremtiniui
Į Tėvynę sugrįžti neleis!..
Žvelgia kryžiai į mėlyną tolį
Nuo Šventosios pakrančių aukštų...
Nesugrįš, nesugrįš mūsų broliai
Iš snieguotų Sajamų šlaitų!
Ak veltui lietuvaitė daržely
Žalias rūtas kas vakarą lies —
Nesugrįš jie į tėviškę žalią
Iš šaltos pilkų tundrų šalies...
Daug kalėjimuose, vagonuos mirė,
Nepasiekę šalies tolimos.
Partizanas lietuviškų girių
Veltui lauks grįžtant savo šeimos...
Dieve, Dieve, kodėl tokią dalią
Melsvo lino Tėvynei davei?!
Rauda uosiai, pasvirę berželiai
Ir lakštutės tyliais vakarais.
Sibiran ištremtų niekad, niekad
Į Tėvynę sugrįžti neleis!..
Kas pažadins, prikels tautą žengti
Atgimimo saulėtais keliais?
SIBIRO LIETUVAIČIŲ DAINA
Neskambink man, sese,
Ir nedainuok dainų:
Nesugrąžins akordai
Lietuvių išvežtų.
Tas ūkanotas rytas
Buvo labai žiaurus,
Kai iš Tėvynės vežė
Nekaltus lietuvius.
Pirmiausia juos apsupo,
Pabeldė į duris...
Savieji išdavikai
Galando jau dantis.
Lietuvis nesuprato —
Įleido budelius.
Pirmiausia areštavo
Senuosius tėvelius.
Vienas iš jų pasakė:
"Įsakymas skubus:
Per valandą turėsit
Apleisti šiuos namus!"
Lietuvio širdį spaudžia
Tie rūstūs žodžiai jų,
Kad reik apleist Tėvynę
Ir likti be savų!
TĖVELI, KUR TU?"
O laisve, toli pasilikus,
Ar grįši, sugrįši kada?
Mes vargšai klajūnai bedaliai
Kovojam visi dėl tavęs.
Prie kelio pakrypus pirkelė.
Joj verkia mažyčiai vaikai.
Jie žvelgia pro mažą langelį
Ir šaukia: "Tėveli, kur tu?"
Veidmainis mėnulis tekėjo,
Ir krito rasa nuo žiedų.
Tie du našlaitėliai liūdėjo
Ir laukė sugrįžtant tėvų.
Dievuli, išgirski meldimą
Našlaičių vaikų nekaltų!
O jeigu ir leisi mums žūti, —
Gailėkis našlaičių mažų!
Mažyčiai neturi mamytės —
Ji mirė šaltam Sibire.
Turėjo tik vieną tėvelį —
Ir tas jau ant gatvės purve...
Jie žuvo už brangiąją laisvę,
Už laisvę visos Lietuvos.
Ir savo mažyčių našlaičių
Daugiau nematys niekados.
PARTIZANŲ DAINA
Palikom raudančią močiutę,
Arklus palikome rūdyt —
Geriau laisvam Tėvynėj žūti,
Negu kad Sibire trūnyt!
Pakilkit, pavergti lietuviai! —
Rauda tautos neišvaduos!
Garbė, kurie už laisvę žuvo!
Gyvi jie amžiais, nors kapuos.
Nebijom darganų nei lietaus,
Nei rudenio nakties juodos!
Likimas mums žiaurus ir kietas
Auka už laisvę Lietuvos.
Už brangią žemę tėviškėlės,
Sesučių rūtų darželius,
Už mielą seną motinėlę,
Už koplytėlės smūtkelius!
Kada melsvutės rugiagėlės
Linguos su varpomis laukuos, —
Plačiais takais šviesi laisvužė
Į mūsų šalį atžygiuos.
Ir komunizmas bus išrautas,
Kaip;medis, augantis kraujuos!
Težūsta,.kas norėjo tautą
Skandinti amžinuos varguos!
GEGUŽIS
Skubės laukais gegužis žalias —
Nebesulauks manęs jinai:
Toli — į Sibiro net šalį
Ją išvežė dar neseniai...
Vėjuotą naktį aš ateisiu, —
Sutiks mane kapų tyla...
Sakyk, likime, kodėl kenčia
Sesutė, motina sena?
Man atsakys tik senas klevas,
Suošęs glūdumoj nakties:
"Kovok, sūnau, už žemę savo,
Kol laisvės takas nusities!"
"Kovok už žydinčią jaunystę,
Už šeimą, išvežtą nakčia.
Klausyk, — jų aimanos atklysta
Nuo pat Irkutsko iki čia".
Paliks vėl tėviškė užmigus
Kapų tyloj vienų viena.
Mane miškų takais į žygį
Lydės liūdna, liūdna daina.
KALINIO DAINA
Šaltas vėjas pučia,
Blaškos už langų.
Man širdyje liūdna,
Ilgu, neramu.
Skruostais nuriedėjo
Ašara viena,
O širdis vaitoja
Laisvės alkana.
Tylios ir bežadės
Slenka dienos čia,
O širdis vaitoja
Kalinio kančia.
Nieks, o nieks nežino
Kad tu čia kenti!
Kalinio dalužė
Oi, sunki, sunki!
Kaip pakąstas žiedas
Rudenio šalnos, —
Ilgisi jaunystė
Laisvės ir dainos.
Oi, močiute mano,
Motina sena,
Tu manęs neverki,
Ašarų gana.
Jeigu man ir skirta
Ta žiauri lemtis —
Sibiras, Uralai,
Svetima šalis —
Takeliu sugrįšiu,
Laistytu krauju, —
Tave ir Tėvynę
Taip karštai myliu!
Naktimis sapnuoju
Tėviškės laukus,
Margas kaimo pievas
Ir gimtus namus.
Rytą atsibudęs
Praveriu akis —
Girdis sargo žingsniai,
Raktų skambesys...
Dievas neapleidžia
Smilgos palaužtos
Ir benamio paukščio,
Ištikto audros —
Neapleis ir mūsų
Tėviškės brangios!
Ten Marijos žemė,
Ir vaikai mes Jos!
PRAVIRKO SVĖRĖS
Pravirko svėrės pūdymuos
Ir vėjai klevuos...
Daugel ašarų sugėrė
Žemė Lietuvos.
Rugių varpos žemai lenkias
Prie pilkos dirvos.
Liūdesiu dejuoja lankos
Žemėj Lietuvos.
Daug kovoti pasiryžo
Dėl tautos savos,
Daug naujų kapų ir kryžių
Žemėj Lietuvos.
Kolei raudonieji žvėrys
Tėviškėj buvos —
Verks klevai, smūtkeliai, svėrės
Žemėj Lietuvos.
VILTIES AGONIJA
Mes prakeikiame savo likimą!
Ne tik savo — ir savo tautos!
Tauta žūsta: vieniems — ištrėmimas,
Kitiems mirti Tėvynės miškuos!
Kraujas, ašaros, skausmas bekraštis,
Badas, sielvartas, aibės vargų!..
Kas Kalvarijos kelią ištvertų?
Gal tik Dievas, bet tik ne žmogus!
Ko Tėvynėje šauksis arimai?
Kam gi vyšnios pabals pakeliais?
Kam jurginas, palangėj parimęs,
Savo margąjį žiedą išskleis?
Kaime liko tik tuščios sodybos. .
Mieste — niekšai, be dvasios šnipai!
Kas supras, ko liūdnai žvaigždės žiba,
Ko pravirksta klevai vakarais?
Kas apgins mūsų mažą Tėvynę?
Iš vergijos kas mus išvaduos?
Mes prakeikėme savo likimą.
Ne tik savo — ir savo tautos!
A. Činga
NEVERKITE, KANKLĖS!
Kyla ūkanos. Prieblanda merkias.
Tuoj Tėvynėj užmigs ajerai.
Tik neverkite, kanklės, neverkit! —
Dar sugrįš džiugesni vakarai...
Dūžta šviesios gyvenimo viltys.
Net gegužy žiedų nerandu.
Tik neverkit, neverkit, nutilkit!
Širdyje man ir taip jau skaudu...
Nors žinau, — laisvės vėjai suūžę, —
Dvelks į Lietuvą džiaugsmo kvapu,
Bet kiek daug jau už laisvę palūžę!
Kas prikels juos iš smėlio kapų?..
Kas kalėjime, tundroj praleistą
Brangų laiką jaunystei grąžins?
Kankiniams kas, migloms išsisklaidžius,
Atminimo vainiką nupins?
A. Činga
MES SUGRĮŠIM
Nors niekad ašaros nedžius,
Nors skausmas plėš krūtinę, —
Jie neišraus mums iš širdžių
Nei Dievo, nei Tėvynės!
Čia mūsų dainos! Nors liūdnai
Kasdien Tėvynę minim.
Daina mes skrendame tenai,
Kur skleidžiasi jurginai.
Kur verkia kryžiai pakeliais,
Kur šiltą gražų rytą
Vosilkos žiedas išsiskleis
Ir vėl palinks nuvytęs.
Neliūskit, Lietuvos laukai!
Žydėkit, baltos vyšnios!
Ir tu, lietuvi, kurs likai,
Lauk mūsų — mes sugrįšim!
Vargų, kančių nebijom mes —
Užgrūdintos krūtinės!
Sugrįžtant dainoje skambės
Tik Dievas ir Tėvynė!
A. Činga
