Tas ne lietuvis, kurs tėvynę 
Bailiai, kaip kūdikis apleis, 
Kursai pamins, ką bočiai gynė 
Per amžius milžinų keliais.

Tas ne lietuvis, kurs jos būdo, 
Jos žemės dainų nemylės. 
Neverks, kad patys sūnūs žudo, 
Kas verta meilės ir garbės.
Maironis

Dabar, kai beveik po šimto metų vėl pasirodė "Aušra", sąlygos Tėvynėje yra pasikeitusios. Lietuva turi gausią inteligentiją, įvairias mokyklas, savą lietuvišką spaudą. Nereikia "Aušrai" straipsnių apie žemdirbystę, metereologiją, astronomiją... Šiuo metu yra daug aktualesnių problemų, kurias turime spręsti. Todėl nenuostabu, kad "Aušra" buvo taip džiugiai sutikta lieiuvių inteligentų ir jaunimo, gyvenančių Lietuvoje ir už jos ribų.

Lietuvai gresia nutautėjimo, išsigimimo ir sunaikinimo pavojus. Tas pavojus tuo didesnis, kuo jos priešų klasta subtilesnė. Nemaža tautiečių jo nepastebi, kiti tapo sąmoningi ar nesąmoningi tautos dvasinių ir materialinių vertybių naikintojai. Praradę sąžinę, jie aklai vykdo Lietuvos okupantų mūsų Tėvynę žlugdančius planus.


Marksistinės ideologijos atstovai pabrėžia, kad, artėjant į komunizmą, tautos ir jų kalbos ims nykti. Įsigalės viena bendra kalba. Pasiekus komunizmą, bus viena tauta ir kalba.

Ši teorija labai naudinga rusiškajam imperializmui ir šovinizmui, siekiančiam surusinti mažesniąsias tautas. Šis procesas labai ryškus Ukrainoje, Baltarusijoje. Latvijoje liko vos apie 60% latvių. Moldavijoje įvesta rusiška abėcėlė.

Lietuvoje nutautinimas vykdomas įvairiais būdais. Vienas jų — siaurinimas lietuvių kalbos teisių. Vis labiau į viešąjį gyvenimą įvedama rusų kalba. Trukdoma naudotis priemonėmis, ugdančiomis tautinį susipratimą: pažinti nesuklastotą Lietuvos istoriją, varžoma kraštotyrininkų veikla, tautinis menas ir visa, kas palaiko tautos dvasią. Susipratęs lietuvis laikomas buržuaziniu nacionalistu, liaudies priešu, kontrovoliucionieriumi, o rusų patriotas — pažangiu tarybiniu piliečiu.

Todėl, norėdami nuslėpti lietuvių nutautinimo užmačias, nuolatos pabrėžia internacionalizmą, būtinumą išmokti visas tarybines tautas jungiančią rusų kalbą, kuri ateityje turės pakeisti gimtąją kalbą.

Tikslas aiškus, tik ne visi Tarybų Sąjungos komunistai yra vienos nuomonės, kaip tą tikslą pasiekti. Vieni (Brežnevas ir jo šalininkai) linkę tik palaikyti rusinimo eigą, kiti (Rusijos komjaunimo ir kariuomenės atstovai) nori, kad nutautinimas būtų paspartintas prievarta.

Nutautinimui taip pat padeda tautos subedievinimas ir demoralizacija.

Esant tokiai padėčiai, mūsų pareiga ginti didžiąsias tautos dvasines vertybes: kalbą ir Tėvynės meilę, tautos tikėjimą ir dorą.

Kaip ginti savo kalbą? Visur, kur tik įmanoma vartoti taisyklingą lietuvių kalbą ir stengtis, kad jos niekur neišstumtų rusų kalba. Neleisti jai skverbtis į mokyklas, įstaigas, pasitarimus ir į tarnybinį susirašinėjimą. Posėdžiuose, susirinkimuose, minėjimuose, kur dalyvauja lietuvių dauguma, reikalauti, kad būtų vartojama lietuvių kalba. Gėda, jei pasitarime, kuriame dalyvauja 50 lietuvių ir vienas rusas, šnekama rusiškai!.. Jei rusas nesupranta, teišmoksta lietuviškai ar kas nors jam teišverčia. Reikalaukime, kad pardavėjos, milicijos pareigūnai, įstaigų tarnautojai, dirbą mūsų respublikoje, kalbėtų su vietos gyventojais lietuviškai. Įmonių, įstaigų iškabos gali būti dviem kalbomis, o kur gyventojų daugumą sudaro lietuviai — tik lietuvių kalba. Kiekvienas lietuvis turi griežtai kovoti prieš rusiškus keiksmažodžius, nevartoti šnekamoje kalboje svetimų žodžių ir posakių. Tačiau rusams, tikrai nemokantiems vietinės kalbos, turėtume mandagiai atsakyti ir paaiškinti rusiškai.

Mūsų pavergėjai, žinodami, kad tautos istorijos pažinimas ugdo tėvynės meilę, visaip stengiasi klastoti Lietuvos istoriją, naikina vadovėlius, draudžia kraštotyros darbą. Todėl kiekvienas lietuvis turėtų stengtis pažinti tautos istoriją, platinti Lietuvos istorijos vadovėlius, reikalauti, kad mokyklose plačiau būtų dėstoma Lietuvos istorija, nenutylėti ir teisingai nušviesti svarbūs istoriniai įvykiai; aplankyti savo krašto istorines vietas:


Gedimino pilį, Vilniaus Katedrą, Trakų pilį, Kernavę, Punios piliakalnį ir kitas vietas, susipažinti su tų vietų istorija; butuose pasikabinti kokį nors Lietuvą primenantį ženklą ar paveikslą: Vytį, Vyties kryžių, didžiųjų kunigaikščių ar valstybės veikėjų — J. Basanavičiaus, V. Kudirkos ir kitus portretus. Menininkai galėtų pagaminti portretų ir paveikslų istorinėmis temomis; pasilinksminimuose ir pobūviuose teskamba lietuviškos dainos: "Lietuva brangi", "Kur bėga Šešupė", "Sėk, sesute, žalią rūtą" ir pan. Tebūna mėgstami lietuviški tautiniai šokiai ir žaidimai. Te-neįsigali mūsų dvasiai svetimos dainos ir melodijos, šokiai ir papročiai; jaunimas turi vengti mišrių šeimų, ypač rusiškų. Rūpintis šeimų gausumu, teisingu vaikų auklėjimu namuose ir mokykloje; reikalauti savo teisių darbovietėse, taip pat skirstant materialines gėrybes.

Žmonijos istorija patvirtina tiesą, kad religija, ypač krikščioniškoji, yra tautos dvasinės gyvybės šaltinis. Žymus istorikas Toynby pastebėjo, kad daugybės civilizacijų suklestėjimo laikotarpis sutapdavo su religinio gyvenimo lygio pakilimu. Šitai liudija ir Lietuvos praeitis: senovės lietuvių drąsą ginti tėvynę, atlikti didžius žygius, nebijoti nei mirties įkvėpė tikėjimas. Su krikščionybės įvedimu mūsų šalyje prasidėjo spartus kultūros augimas: išspausdintos pirmosios lietuviškos knygos, atsidarė mokyklos, iškilo didingi meno paminklai.

Tautos, atsisakiusios krikščionybės, doroviškai smunka, subarbarėja ir išsigimsta. Akivaizdūs faktai — hitlerizmas ir bolševizmas.

Nenuostabu, kodėl tautinio atgimimo priešai įnirtingai siekia Lietuvą subedievinti.

Todėl šiandien būtina: saugoti tikėjimą, kaip tautos gyvybės šaltinį; studijuoti krikščionių tikėjimo tiesas, kad galėtume įrodyti ateistinės propagandos nepagrįstumą; švęsti religines šventes, palaikyti religinius papročius, lankyti bažnyčią, tikintieji turi atlikti savo religines pareigas; nutolusieji — pareiškia bent tylų protestą prieš tautos prievartinį bedievinimą ir demoralizavimą; atsisakyti ateistinės propagandos (ypač mokytojams, gydytojams ir kt.); nestoti į ateizmą platinančias organizacijas; savo butą papuošti meniškais kryžiais ir religiniais paveikslais; lankyti savo šventoves: Šiluvą, Aušros Vartus, Žemaičių Kalvariją, šv. Kazimiero karstą; šeimose vaikus auklėti religiškai; prisiminus knygnešius, kurti ir platinti religinę literatūrą; sekti religines radijo laidas; kovoti, kad nebūtų uždarytos bažnyčios, nebūtų šmeižiami, suiminėjami dvasios vadai — protestuoti, rašyti pareiškimus, streikuoti (Kražiai, Kęstaičiai...); kunigų pareiga drąsiai ginti Bažnyčios teises ir nedaryti negarbingų nuolaidų ateistams.

Trečioji priemonė žlugdyti tautą — jos demoralizavimas. Kol lietuviai bus aukštos doros, nebus Tėvynės išdavikų. Žūsta doroviškai smukę tautos (romėnai dėl ištvirkimo, indėnai dėl alkoholizmo). Nors šiandieną ateistai tiesioginiai negiria amoralaus elgesio, bet sudaro sąlygas jam atsirasti: plati prekyba alkoholiu, bedieviškas jaunimo auklėjimas, nenormalios gyvenimo sąlygos (internatai, bendrabučiai), stoka tvarkos ir drausmės darbovietėse, nesuinteresuotumas ir pan.

Todėl sąmoningas lietuvis, turi kovoti: su alkoholizmu, kaip jaunimo griovėju, šeimų irimo priežastimi, venerinių ligų šaltiniu, kovoti su abortais, kaip tautos naikinimo priemone; kovoti su karjerizmu — dėl geresnės vietos neatsižadėti savo įsitikinimų, nesutikti būti saugumo agentais, kelti viešumon jų užmačias ir grasinimus. Lietuviai turi pralenkti svetimtaučius savo darbu, mokslu, kultūra, dora, drąsa, ištverme, skaistumu, blaivumu, nuoširdumu, Dievo ir Tėvynės meile..

Kiekvienas pagal savo įsitikinimus, sąžinę ir pareigas privalo daryti visa, kad savo dvasia, darbais ir elgesiu būtų tikras lietuvis.

Tame mūsų tautos išlikimo ir laisvės garantija.

Jei dėl susidariusių sąlygų "Aušra" negalėtų būti leidžiama Lietuvoje, tikimės, kad užsienio lietuviai tęs šį darbą, vykdydami "Aušros" uždavinius.