Tarybinėje spaudoje ir visur kitur kiekviena proga pabrėžiama, kad Lietuvoje mokslas visokeriopai skatinamas ir mokslininkams sudaromos kuo puikiausios darbo sąlygos. Nuolat pateikiami iškalbingi skaičiai apie mokslo darbuotojų gausėjimą. Štai ir 1976 m. išleistame ataskaitiniame leidinyje "Lietuvos TSR ekonomika ir kultūra" pateikiami tokie skaičiai.
1975 metų pabaigoje Lietuvoje buvo 12538 mokslo darbuotojai, iš kurių:
274 — mokslų daktarai,
4339 — mokslų kandidatai, 231 — akademikas, narys korespondentas, profesorius,
1348 — docentai,
676 — vyresnieji moksliniai bendradarbiai
Ką gi, galėtume tik džiaugtis, jei šie keliolika tūkstančių mokslininkų galėtų vaisingai darbuotis savo krašto gerovei ir jei kartais mokslininkų vardu nebūtų prisidengę paprasčiausi šarlatanai. O kad iš tikrųjų mokslininkų kelias Lietuvoje yra nelengvas, rodo šie pavyzdžiai.
Kiekvienas Lietuvos inteligentas visada mielai ir su pasitenkinimu perskaito literatūros mokslininko Vytauto Kubiliaus straipsnius. Juose visada kvalifikuotai nagrinėjami literatūrinio gyvenimo reiškiniai, juose nuolat pulsuoja meilė menui ir žmonėms. Tai vienas iš pačių subtiliausių ir talentingiausių literatūros kritikų. Jau keletas metų, kai šis mokslininkas yra parašęs disertaciją daktaro laipsniui įgyti. Deja, iki šiol ji vis dar neapginta. Kodėl? Priežastis paprasta.
1972 m. žurnalo "Nemunas" 2 nr. buvo išspausdintas V. Kubiliaus straipsnis "Talento mįslės", kuriame kritikas rašė:
"...kodėl kritika, ieškodama kūrinyje idėjinio grynumo ar formalinio eksperimento, niekados nepasigenda talento? Mat, nepatogu. Kaip rašytojas, "sielų inžinierius", bus be talento?.. Mat, negražu. Kaip drėbsi į akis garbingam kelių tomų autoriui, kad jo parakas seniai iššaudytas?.. Todėl kas išleido "žaliuos savo jaunystės metuos" nors menkiausią knygutę, tas bus spausdinamas iki grabo lentos, nes rašytojavimas, matyt, panašus į hašišą — paragavai ir jau neatsitrauksi. Kokia būtų įdomi ir netikėta dabartinės literatūros panorama, sudaryta ne pagal nusistovėjusią nomenklatūrą, o pagal talentų kalibrus! Kai kurie "vedantieji rašytojai", be abejonės, atsidurtų kukliame petite, o bevardžiai ("ir kiti"), gal būt, užimtų paradinį plotą. Tokie smagūs perrikia-vimai vis dėlto mažai ką tepakeistų mūsų literatūros gyvenimo mechanizme. Talento niekas nebelaiko "dievo dovana", iš kurios sklinda "šventa tiesa". Mažai kas betiki, kad per talentą ištrykšta pati gyvenimo esmė, kurios neįmanoma koreguoti. Šiandieniniame pasaulyje literatūrinio gyvenimo mechanizmas yra tvirtai reguliuojamas, ir talentas gauna balsą, paklusdamas vienokiam ar kitokiam reglamentui".
Šios mintys, aišku, negalėjo patikti gausiai užplūdusiems Lietuvos Rašytojų sąjungą literatūros pakeleiviams, o dar labiau — jos reglamentuotojams, įsitvirtinusiems Lietuvos KP CK aparate.
Tačiau dar stipresnę reakciją sukėlė straipsnio pabaigoje autoriaus pateikti samprotavimai apie rašytojų moralinį veidą:
"Kartais stebiesi, kiek daug veidų turi pats rašytojas: čia jis drabsto skundais savo literatūrinį mokytoją, o netrukus drožia patetiškai ašaringą kalbą apie jo atminimą; čia jis visam pasauliui šaukia apie neteisingai užgautą ir sužalotą savo jaunystės mūzą — kumelaitę, o kartu linksmai daužo vėzdu kitų pakaušius". Arba: "Meno depersonalizavimo teorija gražiai išsprendžia paradoksalų uždavinį — kodėl rašytojas gyvenime gali būti baisus intrigantas, bailys, alkoholikas, o kūryboje dorovingumo ir taurumo apaštalas, kaip jis sugeba tuo pat metu dirbti informatoriumi, prokuroru ir net žudiku, ir rašyti švelniausius eilėraščius vaikams".
Lietuvos inteligentas, remdamasis gausia patirtimi, šiuos palyginimus nesunkiai galėjo pritaikyti ir savo aplinkai. Jis prisiminė, kaip rašytojas J. Baltušis "padėjo išsirūpinti" savo literatūriniam mokytojui K. Borutai "kelialapį" į Gulago salyną, o vėliau prie jo kapo pasakė labai graudžią kalbą; kaip K. Kubilinskas, išdavęs partizanų bunkerį ir pasidaręs informatoriumi, vis dėlto dar galėjo rašyti vaikams tikrai gražius eilėraščius. Tiesa, nerimstantį sąžinės balsą jam tekdavo slopinti alkoholiu ir kartkartėmis keikti tuos, kas taip skaudžiai sutrypė jo žmoniškumą gyvybės kaina.
O visa kritiko kaltė ta, kad, pateikdamas nors ir labai bendrus, bet gilius samprotavimus apie rašytojo vidaus pasaulį ir jo kūrybą, jis paskatino panašiu principu paanalizuoti ir Lietuvos pastarųjų dešimtmečių kultūros gyvenimą.
Keršto ilgai laukti neteko. V. Kubiliaus daktarinė disertacija apie XX amžiaus lietuvių poeziją buvo užblokuota, nors ir parašyta tikrai talentingai. Vyriausias Enciklopedijos redaktorius J. Zinkus nepagailėjo laiko 140 puslapių skundui parašyti, kad tik sužlugdytų šio gabaus mokslininko karjerą. Visuomenė jau keletas metų nesulaukia labai reikalingo veikalo, o į jo autorių visur šnairuojama. Beje, pastarasis darbas jau ir Maskvoje buvo aprobuotas.
Panaši bausmė ištiko ir kitą literatūros mokslininką, Juozą Girdzijauską. Jis savo kandidatinėje disertacijoje išnagrinėjo lietuvių ikimaironinio laikotarpio eilėdarą, o daktarinėje — po-maironinio laikotarpio. Deja, mokslininkas buvo apkaltintas bandymu reabilituoti J. Aistį - Aleksandravičių, nes pastarojo kūrybos pavyzdžių buvo panaudojęs disertacijoje. Jau užbaigtą darbą teko atsiimti...
Toks likimas pas mus ištinka kiekvieną, kuris mėgina eiti tikruoju mokslo keliu.
O kaip klojasi tiems, kurie apsisprendė eiti koja kojon su "išsivysčiusio" ir "brandaus" socialistinio gyvenimo reikalavimais?
Istorikui K. Navickui daktaro laipsnis suteiktas už "veikalą" "Tarybų Sąjungos vaidmuo, ginant lietuvių tautos gyvybinius nacionalinius interesus 1917-1940 metais".
Jau pati šio "darbo" antraštė rodo jo antimoksliškumą ir absurdiškumą. Kas kitas, jei ne TSRS puoselėjo planus užgrobti Lietuvą? Kur buvo ruošiami diversiniai kadrai, jei ne Maskvoje, Vakarų tautinių mažumų komunistiniame universitete?
O štai ir R. Šarmaičio, istorijos mokslų daktaro bei kandidato laipsniui įgyti disertacijų temos: "Marksizmo - leninizmo idėjų plitimas Lietuvoje (iki 1940 m.)" ir "Lietuvos Komunistų partijos kova dėl lietuvių tautos laisvės ir nepriklausomybės". Komentarų čia taip pat nereikia.
Ir dar keletas jau apgintų disertacijų daktaro laipsniui įgyti pavadinimų: Mykolo Burokevičiaus — "Lietuvos Komunistų partijos ideologinis darbas su inteligentija 1940-1965 metais", J. Aničo — "Katalikiškasis klerikalizmas Lietuvoje 1940-1952 metais", V. Germano — "Lietuvos KP veikla, stiprinant darbininkų klasės ir valstietijos sąjungą (1944-1965 m.)".
Ne mažiau įdomios ir kandidatinių disertacijų temos: E. Jančiausko — "Lietuvos KP vadovavimas darbo žmonių socialinio aprūpinimo srityje socialistinės statybos metais" (Verčiau, sakytum, autorius būtų parašęs tema — "Suomiškų pirčių statyba socializmo metais valdantiems kadrams vanotis"), L. Jeninos — "Lietuvos KP veikla, įtraukiant moteris į socialistinę statybą (1945-1952)", A. Vilpišausko — "Lietuvos KP vadovavimas mokslinių - tiriamųjų įstaigų darbui respublikoje (1945-1958)".
Panašių "disertacijų", "sėkmingai apgintų", būtų galima išvardinti keleriopai daugiau. Bet ir šie pavyzdžiai puikiai demonstruoja, kokios rūšies "mokslas" klesti Lietuvoje ir kokio pobūdžio "mokslininkams" palankiausios darbo sąlygos. Beje, kai kam nereikia net disertacijų rašyti. Pvz., G. Zimanas gavo filosofijos daktaro laipsnį nepateikęs jokių disertacijų... Panašių atvejų yra ir daugiau.
Ne taip jau rūpinamasi Lietuvoje ir aukštosiomis mokyklomis. Tegul prabyla čia jų pačių dokumentai:
"Per devintąjį penkmetį iš aukštųjų mokyklų, nebaigę mokslo, pasitraukė 9 tūkstančiai studentų, o iš technikumų — daugiau negu 15 tūkstančių moksleivių" (Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1977.VI.30 d. nutarimas Nr. 248). Ten pat rašoma, kad "Iš 54 dekanų tik 8, iš-323 katedrų vedėjų — 81 mokslų daktaras ir profesorius". Toliau: "Tik apie 50% aspirantų laiku pateikia ir apgina disertacijas, o Kauno A. Sniečkaus v. politechnikos institute ir Vilniaus Inžineriniame statybos institute — vos 30-33%. Lėtai rengiami mokslų daktarai ypač technikos, ekonomikos, pedagogikos ir kai kurių kitų mokslo šakų".
Belieka tik pridurti, jog sparčiai rengiami tik mokslo falsifikatoriai.
Pagal naujuosius disertacijų rašymo nuostatus visos disertacijos, net ir iš lietuvių kalbos ar literatūros, turi būti pateiktos Maskvai rusų kalba. Tai taip pat sąmoningas trukdymas plėtotis Lietuvos mokslui. Norint išversti į rusų kalbą, pavyzdžiui, J. Pikčilingio "Lietuvių kalbos stilistiką", reikia keleto tūkstančių rublių ir 2-5 metų. Vis daugiau lietuvių kultūros veikalų leidžiama rusų, o ne lietuvių kalba. Pvz., G. Vaitkūno "Estetinės minties Lietuvoje raidos apybraiža" išleista (1972 m.) tik rusų kalba; šiais metais išėjo dailininko A. Savicko atsiminimai rusų kalba — "Bespokoinoje putešestvije" ("Nerami kelionė"). Kodėl neleidžiami šie ir kiti darbai lietuvių kalba, kuria jie ir buvo parašyti?
J. Juzeliūno operą "Sukilėliai" žiūrovas išvydo tik po 20 metų, nors ji buvo jau visiškai paruošta scenai 1957 metais. B. Sruogos "Dievų miške" išėjo tik po 10 metų. Tiek pat laiko išgulėjo cenzorių stalčiuose ir J. Mačiulio romanas "Troškulys", vaizduojantis 1863 m. sukilimo išvakares.
O kiek dar vertingų kūrinių laukia nesulaukia dienos šviesos?!.
Visi šie faktai akivaizdžiai liudija, kad sudaromos visos sąlygos ne plėtotis Lietuvos mokslui ir kultūrai, o jiems išnykti.
R. Galvydis
