2005-10-19
Raudondvaryje nerasime žmogaus Lauriūno pavarde, nerasime šios pavardės nė Raudondvario parapijos metrikų knygose. Ir pirmaisiais Atgimimo metais, kai dvasininkų jau nepersekiojo už dalyvavimą visuomeninėje veikloje, kai pradėjo atgimti katalikų spauda, vis dažniau girdima kunigo Jono Lauriūno pavardė nedaugeliui raudondvariečių buvo pažįstama. Tik tiems vyresniosios kartos kraštiečiams, kurie palaikė tvirtą ryšį su Bažnyčia, buvo žinoma pogrindinės „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ talkininko, vieno iš pogrindinio religinio leidinio „Rūpintojėlis“ bendraautorių pavardė. Tikrąją jėzuito Jono Lauriūno pavardę – Laurusevičius – imta minėti po jo mirties (1991 m.) spausdintuose nekrologuose, nurodant ir gimimo vietą – Šilelio kaimą prie Raudondvario. Senosiose miestelio kapinėse jo tėvų kapai, Raudondvaryje ir šiandien gyvena jo sesuo Ieva Laurusevičiūtė.
Ji pasakojo, kad brolio sumanymas keisti pavardę buvo susijęs su paskyrimu vikaru į Valkininkų parapiją, aplenkėjusį kraštą. Tobulai mokėjo anglų, prancūzų, vokiečių kalbas, o lenkų kalba buvo ne iš tų, kuria Jonas laisvai kalbėjo. Per jo pamokslus lenkų kalba būdavę nesusipratimų, nes vis kokį žodį pavartodavo netinkama prasme. Vietiniai priekaištavo, esą pavardė lenkiška, o kalbos nemoka. Kartą atvykęs į Raudondvarį pasakė, kad galvoja keisti pavardę, būsiąs Lauriūnas. Taip ir padarė, pakeitė pasą.
Jonas Lauriūnas gimė 1924 m. Buvo pirmas vaikas Adomo ir Teofilės (Jankūnaitės) Laurusevičių šeimoje. Po metų gimė Ieva, dar po dvejų – Balys. Šilelio kaime Laurusevičiai turėjo 14 ha ūkį. Ieva Laurusevičiūtė su ilgesiu pasakoja apie vaikystę, prabėgusią ant Nemuno kranto, netoli Nemuno ir Nevėžio santakos. Didelis džiaugsmas buvo vaikams stebėti upe plaukiančius garlaivius, žinojo jų vardus („Aušrelė“, „Kęstutis“, „Smetona“), atvykimo laiką, atpažindavo iš ūkimo.
Ankstyva motinos netektis pakeitė šeimos gyvenimą (Teofilė Laurusevičienė sunkiai sirgo astma). Jonui tada ėjo vienuolikti metai, Ievai – dešimti, Baliui – aštunti. Našliu likęs Adomas Laurusevičius naujos šeimos nekūrė. Ūkininkavo su savo broliu Ignu. Taip du broliai tris vaikus ir užaugino, nuo mažens pratindami juos prie darbo, ugdydami pamaldumą. Iki Raudondvario bažnyčios buvo kelio galas, tad dažnai vakarais bendrai maldai visi rinkdavosi namuose. Darbų visiems visokių teko dirbti. Kai Šilelis dar nebuvo išdalytas vienkiemiais, kaimas samdė kerdžių, o vaikai padieniui eidavo su juo gyvulių ganyti. Tad ir Jonui piemenauti teko.
Raudondvario mokyklą Jonas Laurusevičius baigė puikiai. Tėvas buvo numatęs vyriausiajam sūnui ūkininko dalią. Mokytojas Augustinas Kriauza atėjo įkalbėti, kad leistų Joną tęsti mokslų į Kauną: paauglys gabus literatūrai. Jonas priklausė Raudondvario pavasarininkams, bendramokslius stebino įdomiais rašiniais. Tėvo ilgai įkalbinėti nereikėjo. 1939 m. Jonas įstojo į Kauno jėzuitų gimnaziją. Ten ir apsisprendė tolesnį savo gyvenimą susieti su tarnyste Dievui.
Ieva Laurusevičiūtė sako, kad šiam brolio žingsniui didžiausios įtakos turėjo Raudondvario klebonas Stasys Irtmanas (būdamas paauglys Jonas patarnavo per šv. Mišias) ir Jėzuitų gimnazijos auklėtojas Karolis Garuckas.
Iš rašytojo Vlado Dautarto, taip pat kilusio iš Šilelio kaimo, prisiminimų:
„1943 metais, šv. Kalėdų išvakarėse, abu žingsniavome iš Kauno, iš tėvų jėzuitų bendrabučio į Šilelio kaimą švęsti Kūčių. Buvo šviesi žvaigždėta naktis. Jonas žingsniavo susikaupęs, šventiškai nusiteikęs, kaip abiturientas, linkęs patarti man, savo jaunesniam draugui. Ir tada, tą šviesią žiemos naktį, išgirdau: „Būsiu, Vladai, aš kunigu, jaučiu pašaukimą“. Manęs ši žinia nenustebino. Visi bendrabučio moksleiviai, tarp jų ir aš, matėme karštą Jono pamaldumą, jo norą kas dieną išklausyti šv. Mišias, artimą draugystę su jėzuitu tėvu Karoliu Garucku“.
Apsisprendimas nebuvo netikėtas ir namiškiams, tėvas pritarė tokiam jo žingsniui.
Iš baigusiųjų 1944 metais Jėzuitų gimnaziją į vienuolyną įstojo trise, tarp jų Jonas Laurusevičius. Po dvejų metų jis davė pirmuosius amžinuosius įžadus Jėzaus Draugijoje, rudenį pradėjo filosofijos studijas Kauno kunigų seminarijoje. Sovietinės valdžios politika – neleisti vienuoliams studijuoti seminarijoje – nutraukė jo studijas. „Kunigų seminarija – ne vienuolynas“, šią frazę saugumiečiai dažnai naudojo pateisinti „valymus“ seminarijoje.
Ieva Laurusevičiūtė prisimena brolį labai išgyvenus. Tačiau tai buvo tik pirmas susidūrimas su naujuoju režimu. Kartą Jonui grįžus iš seminarijos į Raudondvarį, tuoj prisistatė vietinis stribas ir liepė kitą rytą ateiti į Salomenką (dabar Raudondvario dalis – aut. past.) pas milicijos įgaliotinį. Brolis grįžo tik vakare, pasakojo, kad iš Kauno atvykęs saugumietis įvairiausiais būdais bandė priversti dirbti saugumui, įrėmęs pistoletą į galvą šaukęs: „Dirbsi mums ar ne?“. Jonas Lauriūnas saugumiečiui atsakęs: „Jums niekada nedirbsiu“.
1948 m. jis vėl įstoja į seminariją, bet vėl saugumiečių išvaromas. Ketveri metai darbo kūriku vienoje Kauno ligoninių, stebėtoju meteorologijos tarnyboje tik padidino jo pasiryžimą. Jis vėl tęsia studijas seminarijoje, ir 1954 m. įšventinamas kunigu.
Valkininkai buvo pirmoji jo kunigiško darbo stotis. Vėliau buvo Reškutėnų parapijos administratorius, Švenčionių vikaras, Kabelių parapijos administratorius. Kabeliai – nuošali parapija Varėnos rajone, prie pat Baltarusijos sienos.
Iš rašytojo, žurnalisto, kilusio iš Raudondvario, Rimanto Budrio prisiminimų:
„Pats protingiausias visoje Vilniaus vyskupijoje kunigas, o nugrūstas į pačią nuošaliausią pakraščio parapiją“.
Rimantas Budrys ne kartą lankė savo kraštietį Kabeliuose, dažniausiai nuvykdamas į Varėnos miškus medžioti. Kartą Jonas Lauriūnas jo paklausęs, ar, būdamas partinis, nebijo pas kunigą lankytis? „Juk mes su tavim piemens laikų draugai“, - atsakęs R. Budrys.
Kabeliuose Jonas Lauriūnas praleidžia beveik du dešimtmečius. Tai buvo brandžiausi jo darbo ir kūrybos metai. Kabeliuose parašyta bei išversta daugybė religinių, teologinių knygų, keliasdešimt tomų pamokslų „Žodžiai broliams“ (savilaidos būdu jie greitai paplito po Lietuvą), vesta daugybė rekolekcijų ne tik vienuoliams, kunigams, bet ir inteligentams pasauliečiams, jaunimui. Entuziastingai sutikęs Vatikano II susirinkimo nutarimus, naująją liturgiją bei mokymą, kunigas Jonas Lauriūnas vienas pirmųjų jau 1971 metais visas šv. Mišias Kabeliuose aukojo lietuvių kalba.
1972 m. pogrindžio sąlygomis J. Lauriūnas duoda paskutiniuosius vienuolio įžadus.
Kunigas jėzuitas Kazimieras J. Ambrasas taip pasakojo apie savo pirmąjį apsilankymą Kabeliuose:
|
|
|
|
|
|
|
Prisiminimais apie brolį dalijasi raudondvarietė |
„Iš pirmo žvilgsnio tas aukšto ūgio, gerokai žilstelėjęs ir tiesiai, aiškiai, atlaidžiai žvelgiąs kunigas krito į akis (...) Netrukus pas jį keliaudavau jau ne vienas, o su universiteto draugais, studentais, pažįstamais. Jis mums tapo savotišku dvasios vadu, gražiai patardavo įvairiais moraliniais, etiniais ir kitais klausimais, kurių anuomet kasdien iškildavo įtemptoje, prieštaringoje, ateistinės dvasios persunktoje tikrovėje. Ne vienąsyk apytuštėje klebonijoje, ypač Naujųjų metų ar kitų švenčių išvakarėse, lalėdavo jauni balsai, o kai po ilgų kalbų, mąstymų, pokalbių ir dainų reikėdavo sugulti, tai būdavo ant žemės klojami čiužiniai, tiesiamos lenktutės (lovelės), miegančiųjų buvo pilna visuose pašaliuose. Kunigas nė vieno nesišalindavo, niekada nesakydavo, kad nebus kur pasidėti, trūks ko pavalgyti. Kukliais savo ištekliais, savo gerumu jis sugebėdavo dalytis su visais, kaipmat rasdavo bendrą kalbą su nepažįstamais.“
Ieva Laurusevičiūtė pralinksmėja prisimindama apsilankymą Kabeliuose. Tąkart klebonijos šeimininkė jai pasakiusi, kad neketina daugiau gyvulių auginti (iki artimiausios parduotuvės buvo keliolika kilometrų, tad klebonijai pagalbinis ūkis labai pravertė – past.). Ji guodėsi klebono seseriai, esą vos dienai kitai išvažiuojanti, grįžusi neranda maisto atsargų: tėvas Jonas viską žmonėms išdalinąs, tad kam tas vargas!
Susibūrimai nuošalioje Kabelių parapijos klebonijoje sulaukė valdžios ir saugumiečių dėmesio. Ateistinės valdžios pareigūnams nepatiko tie „rekolekcijų namai“. Mėginta priversti vyskupijos valdytoją iškelti „rekolekcijų namų vedėją“ į atsakingesnę parapiją – Varėną, kur jį būtų lengva stebėti. Jonas Lauriūnas „paaukštinimo“ atsisakė.
Seseriai Ievai jis pasakojo, kad kartas nuo karto jį aplanko saugumiečiai, sujaukia kleboniją, išmėto daiktus. Kratos jo nebaugino, sielojosi, kai šie išsiveždavo jo pamokslų rankraščius. Kunigas Jonas Lauriūnas suprato, kad yra sekamas, todėl teko būti ypač apdairiam gabenant pogrindžio literatūrą, dokumentus. Kartą Vilniuje saugumiečiai tiesiog lipte lipo ant kulnų, teko gudrauti, lipti iš vieno troleibuso į kitą, į trečią, šiaip ne taip pavyko jų atsikratyti. Saugumiečiai tikriausiai įtarė jį talkinant „Kronikos“ leidėjams.
Raudondvaryje Jonas Lauriūnas apsilankydavo kartą du per metus, nes neturėjo kam palikti parapijos. Ieva Laurusevičiūtė prisimena, kad brolis, ir brandaus amžiaus sulaukęs, nors tik vieneriais metais vyresnis, jautėsi esąs atsakingas. Atvykęs vis prašydavo: „Parodyk, ar geras knygas skaitai?“
Žinodama, kad brolis dalyvauja pogrindinėje veikloje, Ieva sutiko talkinti. Nuošali tėvų sodyba Raudondvaryje, pušyno paunksnėje, buvo puiki vieta Eucharistijos bičiulių susirinkimams. Nuo 1969 m. vasaromis čia buvo rengiamos ne tik rekolekcijos eucharistietėms, bet ir Kauno pamaldžių šeimų vaikams (vasarą jų čia atvažiuodavo net iki 30 vienu metu), kunigams, į kurias atvykdavo Juozas Zdebskis, Sigitas Tamkevičius. Keletą mėnesių sodybos palėpėje pogrindinę literatūrą daugino pogrindininkas Petras Plumpa. Saugumui pradėjus domėtis susirinkimais Laurusevičių sodyboje, 1974 m. veikla čia buvo nutraukta.
1983 m. Jonas Lauriūnas pats paprašė vyresnybės perkeliamas į kitą parapiją. Buvo paskirtas į Linkmenis Ignalinos rajone. Dabar ir ten vasaromis vykdavo slapti dvasiniai susitelkimai, juos rengdavo miškų gilumoje ar kokio ežero pakrantėje.
Iš kunigo jėzuito Kazimiero J. Ambraso prisiminimų:
„Vienąkart jau Linkmenyse, kur taip pat būriais susirinkdavo svečių, kunigas Jonas prie ežero parodė vietą, kur iš akmenukų buvo sudėlioti trys kryželiai. Pasak jo, sovietams užėjus, vietinis Lietuvos karininkas, nenorėdamas, kad enkavedistai jį suimtų ir kankintų, kartu su žmona ir savo kūdikiu nusiskandino ežere. Žmonės net sovietmečiu tenai padėdavo gėlių ir sudėliojo pakrantėje iš akmenukų tris kryželius...“
Linkmenyse Jonas Lauriūnas sulaukė Atgimimo, atsivėrė naujos veiklos galimybės. Jis tampa respublikinės komisijos stalinizmo nusikaltimams tirti komisijos nariu, skaito paskaitas populiariame „Gaublio“ diskusijų klube Vilniuje, išrenkamas žurnalo „Katalikų pasaulis“ redakcinės kolegijos nariu. Jo straipsnius spausdina katalikiškoji ir pasaulietinė spauda.
Kai mokyklose buvo leista dėstyti tikybą, kunigas Jonas Lauriūnas greit rado bendrą kalbą su Linkmenų mokyklos pedagogais, mokiniais, ėmėsi rengti tikybos vadovėlius.
Iš vyskupo jėzuito Jono Borutos prisiminimų:
„Tėvas Jonas pasižymėjo kaip aukso vidurio žmogus: kieto principingumo, bet kartu ir tolerantiškas; kitus atjaučiantis, bet kartu žmogiškoms ydoms nepataikaujantis. Jis gerai pažino tiek senąją, tiek naująją teologiją ir išlaikė pusiausvyrą tarp konservatyvumo ir paaugliškos dvasios „novatoriškumo, revoliucingumo“... Savo intelektualiniu pranašumu nesididžiavo, bet noriai atskubėdavo kiekvienam į pagalbą...“.
Kunigas Jonas Lauriūnas mirė 1991 metų vasarą, vesdamas rekolekcijas Linkmenų bažnyčioje jėzuitams ir apylinkių kunigams.
Iš Vilniaus vyskupo Juozo Tunaičio pranešimo Vilniaus arkivyskupijos kunigams apie jėzuito Jono Lauriūno mirtį:
„Paskaitęs priešpaskutinę konferenciją, rekolekcijų vedėjas pasakė ateisiąs po 40 min. ir nuėjo į savo darbo kambarį klebonijoje. Netrukus šeimininkė kunigams pranešė, kad tėvas J. Lauriūnas miršta. Atskubėję į jo kambarį, kunigai rado tėvą Joną gulintį be sąmonės, su knyga rankose. Mėginta daryti dirbtinį kvėpavimą; atskubėjo vietos felčerė. Tačiau niekas negelbėjo – 11.30 val. kunigas Jonas Lauriūnas iškeliavo į Amžinybę“.
Ieva Laurusevičiūtė prisimena, kad į brolio šermenis suvažiavo labai daug žmonių. Atvyko iš tų parapijų, kur jis dirbo. Ir iš atkampaus Dzūkijos Kabelių kaimo vyko žmonės į Ignalinos kraštą atsisveikinti su savo kunigu. Laidojo jį Kauno Petrašiūnų kapinėse, šalia kitų brolių jėzuitų.
***
Apie mirtį kunigas Jonas Lauriūnas yra daug kalbėjęs ir rašęs. Viename iš pamokslų yra šie žodžiai: „Mums nėra ko nusiminti ir išsigąsti šiame pasaulyje. Krikščionis yra gimęs vilčiai. Bet mums yra ir pareiga: gyvenimas turi mums „pasisekti“, kad žmonija ir pasaulis per mus gautų daugiau šviesos ir palaimos“. Kunigui Jonui Laučiūnui gyvenimas „pasisekė“ – per jį žmonės gavo daugiau šviesos ir palaimos...
„Naujos tėviškės žinios“
Šaltinis: 
