2007-03-21
Š. m. kovo 13 – 15 d. Lietuvos Vyskupų konferencijos pirmininkas Sigitas Tamkevičius ir Lietuvos Caritas generalinis direktorius kun. Robertas Grigas Šlezvigo-Holšteino žemės (Vokietija) parlamento kvietimu lankėsi Kylio (Kiel) mieste. Šlezvigo-Holšteino žemės politinio švietimo centro, forumo „Bažnyčia ir visuomenė”, Vokiečių-Lietuvių draugijos surengtame susitikime pagrindinės Kylio katalikų Šv. Mikalojaus (St. Nikolaus) parapijos namuose arkivyskupas S. Tamkevičius skaitė paskaitą „Krikščioniškosios vertybės tarp totalitarinės diktatūros ir liberalaus dekadanso”, kurią pristatome Bernardinai.lt skaitytojams.
I.Totalitarinės diktatūros metai
Carinės Rusijos okupacija, nors ir paliko skaudžių pasekmių Lietuvos gyvenime, tačiau dauguma žmonių išliko giliai tikintys krikščionys – katalikai ir protestantai. Nepriklausomos Lietuvos Respublikos metai (1918-1940) įėjo į Lietuvos istoriją kaip spartaus religinio ir dorinio augimo metai, todėl naują okupaciją Lietuva pasitiko, moraliai būdama pakankamai tvirta.
Sovietinės okupacijos išskirtinis bruožas buvo prievarta ir represijos, siekusios sunaikinti šviesiausią ir atspariausią Lietuvos žmonių dalį. Tai paliudija visiškai nekaltų inteligentų žudynės Rainių miškelyje 1941 metais. Jų tikslas - įbauginti žmones, kad niekas nedrįstų priešintis okupantams.
Pirmaisiais pokario metais daugelis lietuvių negalėjo susitaikyti su okupacija ir tarnavimu pavergėjams, todėl pasirinko partizaninę kovą, trukusią iki 1953 metų. Partizaninė kova ilgus metus truko tik todėl, kad buvo palaikoma Dievą tikinčios ir savo Tėvynę mylinčios liaudies. Palaikoma net tuomet, kai aiškiai buvo žinoma, jog teks patirti skaudžias represijas. Tik nedidelė tautos dalis nuėjo kolaboravimo su okupantais keliu.
Okupantai vedė negailestingą ir gerai organizuotą kovą ne tik prieš partizanus, bet ir prieš galimus sovietinės sistemos priešus. Kiekvienas doras Lietuvos žmogus buvo laikomas potencialiu priešu.
Prieš partizaninį judėjimą sovietai metė gausias kariuomenės pajėgas; jos daliniai buvo įsikūrę net mažuose miesteliuose. Siekiant įbauginti žmones, buvo pradėtos žmonių deportacijos į Sibirą. Vienas po kito sekė trėmimai, todėl geriausioji tautos dalis atsidūrė toli nuo Tėvynės ir buvo pasmerkta badui, šalčiui, dažnai net mirčiai. Mirus Stalinui ir sunaikinus partizaninį judėjimą, tremtiniai pradėjo grįžti į Tėvynę, tačiau jie ir toliau liko antrarūšiai sovietinės sistemos piliečiai.
Didžiulę žalą žmonių moralinei sąmonei padarė prievartinė kolektyvizacija, kai iš žmonių buvo atimta žemė, gyvuliai ir ūkio padargai, o patys žmonės, kaip baudžiauninkai, buvo priversti dirbti menkai atlyginamą darbą. Kolūkių pirmininkais dažnai būdavo paskiriami nors ir neišmanantys žemės ūkio darbų, bet užtat sovietinei valdžiai ištikimi asmenys. Žmonėms buvo paliktas tik mažas gabalėlis žemės, kuriame galėjo darbuotis tik laisvu nuo kolūkinio darbo metu - dažniausiai, sekmadieniais.
Sovietinė valdžia Bažnyčią laikė priešu, todėl jos veikla teisiškai buvo suvaržyta ir naikinama. Visi vienuolynai buvo uždaryti, o didžiausiuose miestuose dalis bažnyčių buvo paversta sandėliais.
Per tris šimtus kunigų buvo areštuoti ir, apkaltinus juos antitarybine veikla, nuteisti nuo dešimties ir daugiau metų lagerio. Nusikaltimu būdavo laikoma net pamokslai arba kratų metu rasti Lietuvos istorijos vadovėliai. Kunigai buvo verbuojami dirbti NKVD (rusų klb. “Narodnyj komisariat vnutrennih del” – “Vidaus reikalų liaudies komisariatas”) kolaborantais.
Siekiant sumažinti dvasininkų skaičių, buvo uždarytos trys kunigų seminarijos, o Kaune paliktoje Seminarijoje buvo nuolat mažinamas stojančiųjų klierikų skaičius. Septintajame dešimtmetyje į Kauno kunigų seminariją buvo leidžiama kasmet priimti vos 5 kandidatus, kurie dar būdavo įkalbinėjami dirbti KGB (rusų klb. “Komitet gossudarstvennoj bezopasnosti” – Valstybės saugumo komitetas) kolaborantais.
Moksleiviai būdavo įkalbinėjami stoti į pionierių ir komjaunimo organizacijas (valstybines politines mokinių ir studentų sąjungas), o atsisakiusiems beveik nebuvo įmanoma patekti į universitetus, nes būsimiems studentams charakteristikas rašydavo tik komjaunimo komitetas. Vadovais įstaigose, kolūkiuose ir kt. galėjo būti tik komunistų partijos nariai. Tokia buvo anų dienų tikrovė, kuri negalėjo nepalikti skaudžių žaizdų žmonių dvasioje.
Sovietinės prievartos nešėjai buvo išvystę galingą propagandos aparatą, siekusį pateisinti prievartą. Šiam tikslui būdavo naudojamas visiškai aiškus ir užmaskuotas melas. Darbščiausi žmonės buvo vadinami buožėmis ir liaudies priešais, o Tėvynę gynę partizanai - banditais. Atimtas žmonių turtas buvo vadinamas liaudies nuosavybe, tačiau tą nuosavybę tvarkė komunistų partija, o eiliniai piliečiai gaudavo tik trupinius. Norėdami šiaip taip pragyventi, žmonės tiesiog buvo priversti vogti savo pačių uždirbtas gėrybes. Sovietinė diktatūra buvo vadinama liaudies valdžia ir dėl akių dūmimo į Aukščiausiąją Tarybą būdavo išrenkami net šaltkalviai ir kolūkio karvių melžėjos, kurių funkcija buvo tik pabalsuoti už tai, ką nutardavo viską žinanti komunistų partija. Valstybinis prievartinis ateizmas buvo vadinamas sąžinės laisve, o tikėjimas traktuojamas, kaip liaudies opiumas. Tėvynės meilė buvo vadinama nacionalizmu, o vietoje jos atkakliai peršama meilė “didžiajai tėvynei” – Sovietų sąjungai.
Taip prievarta ir melas tapo neatskiriamais sąjungininkais, turėjusiais pakeisti žmonių mentalitetą. Morali buvo laikoma tik tokia laikysena, kuri tarnavo socializmo kūrimui, o visa kita - buržuazine ideologija, su kuria buvo kovojama.
Penkiasdešimt metų vykdyta melu pridengta prievarta negalėjo neatsiliepti žmonių dvasiai. Buvo suformuota „homo sovieticus“ moralė, kurią kažkas taikliai pavadino stribų morale. (Stribai – nuo rusų klb. žodžio “istrebitel”- naikintojas - tai sovietiniams okupantams tarnavę ir su ginklu prieš partizanus kovoję žmonės). Tai pavergto ir laisvės nesiekiančio žmogaus moralė, leidžianti viską, kas žada bet kokią naudą ar privilegiją.
Dalies žmonių sąmonė moraliai buvo suluošinta. Žmonės išmoko veidmainiauti: išorėje būti ištikimais sovietinei valdžiai, o slapta pasakoti antisovietinius anekdotus. Melas ir nesąžiningumas pamažu tapo gyvenimo norma: iš gamyklų ir kolūkių būdavo vagiama viskas, kas pakliūdavo po ranka. Žmonės save pateisindavo, sakydami, kadangi iš mūsų viską atėmė, todėl mes nevagiame, o tik atsiimame, kas buvo atimta. Už šias vagystes nukentėdavo tik tie, kurie būdavo laikomi sovietinės santvarkos priešais, o kompartijai ištikimieji žmonės galėjo nebaudžiami naudotis savo privilegijuota padėtimi. Gyvenimas be melo tapo tiesiog neįmanomas: viršininkai meluodavo savo pavaldiniams, pavaldiniai – viršininkams, mokytojai – mokiniams, o tėvai dažnai net savo vaikams. Buvo sukurtos idealios sąlygos bręsti karjerizmui ir prisitaikėliškumui. Kadangi religinė sąmonė pamažu silpo, vis labiau ėmė dominuoti džiunglių įstatymas: teisus būdavo tas, kuris stipresnis, gudresnis ir labiau sugebantis prisitaikyti prie sovietinės tikrovės.
Kai buvau nuteistas sovietų teismo ir įkalintas Rusijos konclageryje, pastebėjau didelį nelaisvės vietų panašumą su visa sovietine tikrove, labai panašia į didelį lagerį, kuriame vieni gyventojai yra privilegijuoti, o kiti – baudžiami net už menkniekius ir priversti kęsti prievartą.
Psichologai teigia, kad žmogus, gyvendamas lageryje ar kalėjime, po penkerių metų pradeda keistis ir degraduoti. Nesiimu spręsti, kiek tai teisinga, tačiau noriu pasakyti, kad mano tėvynainiai penkiasdešimt metų gyveno dideliame sovietiniame lageryje, todėl visai suprantama, kad dvasiniai praradimai buvo labai dideli.
Kalbėdamas apie sovietinę tikrovę, negaliu nepaminėti ir daugelio teigiamų žmonių gyvenimo pusių, kai žmonės sugebėdavo išsaugoti žmoniškumą, tikėjimą ir meilę tėvų žemei. Visa tai išsaugoti buvo galima tik aiškaus pilietinio sąmoningumo, tikėjimo ir rusenančios laisvės vilties dėka.
Apie dešimtį metų trukusi partizaninė kova, nors ir buvo fiziškai pralaimėta, bet daliai lietuvių padėjo išsaugoti moralinę sąmonę, kad priešintis melui ir prievartai galima ir reikia net tuomet, kai artimoje ateityje nesimato laimėjimo perspektyvos.
Okupacijos metais itin svarbų vaidmenį atliko Bažnyčia. Nepaisant labai didelių praradimų ir net to, kad Bažnyčios vadovai buvo griežčiausiai sovietinės valdžios kontroliuojami, o kai kurie net priversti kolaboruoti, Bažnyčia nebuvo palaužta ir per visą sovietmetį išliko vienintelė oficialiai veikusi institucija, kurios dauguma narių aiškiai suvokė, kas yra kas, ir turėjo jėgų priešintis nužmoginančiai sistemai.
Pasibaigus Stalino ir Chruščiovo epochai ir šiek tiek sušvelnėjus režimui, tuojau pradėjo reikštis labai apčiuopiami pasipriešinimo sistemai daigai. Kunigai ir tikintieji pradėjo rašyti sovietinei valdžiai pareiškimus, kuriuose būdavo reikalaujama laisvės Bažnyčios veikimui. Labiausiai žinomas tapo 17,000 tikinčiųjų pasirašytas Memorandumas, skirtas SSSR Generaliniam Sekretoriui Brežnevui, kuriame buvo reikalaujama tikėjimo laisvės. Šis 1972 m. pasirodęs Memorandumas buvo tam tikras persilaužimas, pereinant į aktyvesnę kovą už žmogaus teises. Tų pačių metų kovo 19 d. Lietuvoje pradėjo eiti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“, kuri aprašinėjo tikėjimo persekiojimo ir varžymo faktus. Dievui laiminant, šis leidinys išliko nesunaikintas iki Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. Po „LKB Kronikos“ pasirodymo vienas po kito atsirado ir kitokios pakraipos pogrindžio leidiniai, kuriuose būdavo nagrinėjami ne tik religiniai, bet ir tautiniai klausimai. Vienu metu jų buvo net 13. Lietuva buvo vienintelė Sovietų sąjungos respublika, turėjusi tokią gausią pogrindžio spaudą, o „LKB Kronika“ – vienintelis leidinys, kurio KGB nepajėgė sunaikinti, kai tuo pačiu metu Maskvoje „Einamųjų įvykių kronikos“ redakcija būdavo gana greitai likviduojama.
Teismai už pogrindžio spaudos platinimą ne tik nesustabdė pasipriešinimo prievartinei ateizacijai, bet dar labiau jį pakurstė. Nors pasaulyje plačiausiai nuskambėjo Lietuvos tikinčiųjų pasipriešinimas, kurio svarbesnieji faktai buvo aprašyti pogrindžio spaudoje, tačiau tai nebuvo vieninteliai faktoriai, nulėmę tuometinę Bažnyčios padėtį ir jos įtaką Lietuvos žmonių dvasinei raidai.
Labai svarbus buvo tikėjimo perdavimas šeimose. Kadangi vieša katekizacija buvo uždrausta, o ją vykdę asmenys net represuojami, tai pagrindine tikėjimo mokykla tapo šeima. Laimingiausi buvo tie vaikai, kurie turėjo sąmoningus tikinčius tėvus. Kur jų nebuvo, vaikai tapo palikti likimo valiai ir atviri marksistinės ideologijos indoktrinacijai.
Sovietinei valdžiai uždraudus vaikų katekizaciją, ja labiausiai rūpinosi ne tiek oficialiai pareigas einantieji kunigai, kiek pavieniai asmenys, o ypač seserys vienuolės. Kai kurios vasaros metu religinei praktikai paruošdavo po kelis šimtus vaikų.
Kadangi vienuolynai oficialiai buvo uždaryti, jie nesiliovė veikę pogrindyje. Vienuoliai kunigai dirbo parapijose, eidami klebonų pareigas, o seserys vienuolės gyveno mažomis grupėmis po dvi – tris ir kiek pajėgdamos įsijungdavo į sielovadinį darbą.
Kadangi vienintelė Kauno kunigų seminarija neturėjo teisės priimti visų norinčių kunigo tarnystei ruoštis jaunuolių, tuomet šio darbo ėmėsi kelios vyrų vienuolijos – jėzuitai ir marijonai. Sovietinė valdžia, pastebėjusi, kad nepavyks oficialiai užkirsti kelią jaunuoliams siekti kunigystės, pamažu pradėjo lengvinti įstojimo sąlygas į veikiančią Seminariją.
Bažnyčia sovietiniais metais buvo tapusi tam tikru pasipriešinimo sovietinei sistemai centru, kuris telkė ir judino net tikėjimui abejingus, bet Tėvynę mylinčius žmones. Bažnyčia, atlikdama savo tiesioginę misiją, labai daug pasitarnavo, gindama totalitarinės diktatūros pavergtą žmogų.
II. Moralinio liberalizmo metai
Nors ir sužeisti, bet išsaugoję moralines bei krikščioniškas vertybes mes atėjome į tą istorinį momentą, kai pradėjo griūti sovietinė sistema. Atgimimo Sąjūdis atvedė Lietuvą ne į Kremliaus bandytą atgaivinti sovietinę sistemą, bet į Nepriklausomybę, tačiau tolimesnis kelias buvo labai sudėtingas. Greitai pamatėme, kad nelaisvės metais mūsų patirti praradimai buvo didesni, nei manėme.
Mums, penkiasdešimt metų gyvenusiems priespaudoje, Vakarai atrodė kaip laisvės ir krikščioniškos moralės bastionas, todėl, atsivėrus sienoms, dauguma lietuvių godžiai gaudė iš Vakarų atkeliaujančias idėjas. Į Lietuvą atvyko daug geros valios žmonių, kurie norėjo padėti jai prisikelti naujam gyvenimui. Su dėkingumu prisimename didelę materialinę ir intelektualinę paramą, kurią esame gavę iš Vokietijos ir kitų Europos bei Šiaurės Amerikos kraštų. Tačiau Lietuvą pasiekė ir abejotinos vertės idėjos. Jų simboliu laikau iš vienos solidžios šalpos organizacijos atėjusią tuščių vaistų buteliukų siuntą.
Pakilus geležinei uždangai Lietuvą užplūdo įvairiausių religinių pakraipų žmonės, kurių idėjos lengviausiai rasdavo atgarsį tuose žmonėse, kurie sovietiniais metais buvo nutolę nuo Katalikų bažnyčios. Jiems, ko gero, lengviau buvo įsijungti į bet kurios naujos religijos šalininkų gretas, nei pasijusti atgailaujančio sūnaus padėtyje.
Pačiais pirmaisiais Nepriklausomybės metais didžiausius tiražus pasiekė bulvarinė spauda ir skverbėsi televizijos laidos, balansuojančios ant pornografijos ribos, kurios vėliau surado vietą komercinės televizijos kanaluose.
Nepriklausomybės pradžioje daugelis nuo Bažnyčios nutolusių žmonių tiesiog demonstravo savo tikėjimą, tačiau su metais padėtis keitėsi ir prasidėjo Bažnyčios niekinimas. Bažnyčios atstovams oficialiai pasisakant aktualiais visuomeniniais ir moraliniais klausimais, žiniasklaidoje padažnėjo išpuolių prieš kunigus ir vyskupus, bandant juos sukompromituoti visuomenės akyse. Didžiausiuose Lietuvos dienraščiuose buvo niekinamas net popiežius Jonas Paulius II.
Lietuvos Respublikos įstatymai leido mokiniams valstybinėse mokyklose pasirinkti tikybos ar etikos pamokas, tačiau daug kur mokyklų vadovai dirbtinai dalį mokinių nukreipdavo į etikos pamokas, kuriose trūkdavo esminio elemento – dorinio mokinių ugdymo. Tačiau galima pasidžiaugti tuo, kad po septyniolikos nepriklausomybės metų 51 procentas Lietuvos moksleivių lanko tikybos pamokas.
Švietimo sistemoje dirbantys žmonės dažnai stokodavo atsakingumo ir darydavo abejotinos vertės eksperimentus. Pavyzdžiui, šiuo metu kai kuriose Lietuvos mokyklose pagal švedišką modelį stengiamasi įvesti ne lytinį ugdymą, bet švietimą, kurio tikslas yra išmokyti mokinius naudotis prezervatyvais, pasitelkiant šiam apmokymui vienmečius paauglius.
Labai didelę bėdą Lietuvos žmonių moraliniam augimui kėlė ir kelia alkoholis, kurio besaikio naudojimo pražūtingi vaisiai akivaizdžiai matomi. Alkoholio verslininkų lobizmas pasiekė tai, kad stiprūs svaigalai yra pardavinėjami ne tik maisto parduotuvėse, bet net benzino kolonėlėse. Alkoholis yra vienas iš svarbiausių kaltininkų dėl labai išaugusių kriminalinių nusikaltimų bei savižudybių.
Įstojus Lietuvai į Europos Sąjungą, vis dažniau kalbama apie gėjų ir lesbiečių santuokų įteisinimą. Patį didžiausią nerimą kelia tai, kad Lietuvoje nėra normalios šeimų politikos, galinčios sukurti darnių šeimų gyvavimui reikalingas sąlygas. Kol kas Valstybė tik lopo skyles, remdama problemiškas šeimas.
Gal pats liūdniausias dabarties reiškinys Lietuvoje yra dalies žmonių nusivylimas laisve, tarsi ji būtų aukso aruodas, iš kurio be darbo galima semtis pinigus. Dar reikės daug metų, kol žmonės įsisąmonins, kad laisvė yra tik galimybė susikurti žmogaus orumo vertą gyvenimą.
Žmonių nusivylimą laisve sąmoningai ar nesąmoningai palaiko neatsakinga žiniasklaida, kuri pirmuose puslapiuose plačiausiai aprašinėja nusikaltimus, o apie pozityvius dalykus nutyli. Negatyvi žiniasklaida yra viena iš didžiausių dabartinės Lietuvos bėdų, nes ji dažnai nulemia net svarbius žmonių apsisprendimus. Yra daug atvejų, kai žmonės per rinkimus pasirenka ne pačius geriausius ir atsakingiausius kandidatus, bet tuos, kuriuos palankiai pristato nupirkta žiniasklaida.
Dabartinis Lietuvos ėjimas į atsakingą laisvę yra pakankamai sunkus, tačiau optimistiškai nuteikia tai, kad Lietuvoje yra pakankamai daug žmonių, aiškiai suvokiančių, jog per maža turėti išorinę laisvę, nes visa ko pagrindas yra dvasinė laisvė, kuri nieko bendro neturi su moraliniu liberalizmu ir kuri gali būti kuriama tik ant Kristaus Evangelijos pamato.
Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius
Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas
Šaltinis: 
