2008-06-06
Nuo melioracijos inžinieriaus iki vieno iš Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchų – tokį sudėtingą gyvenimo kelią yra įveikęs Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, šiandien, birželio 6-ąją, švenčiantis savo 70-metį. Visko pasitaikė ganytojo kelyje, tačiau jis išliko paprastas, visiems suprantamas ir mielas. Su vyskupu Jonu KAUNECKU jo 70-ojo gimtadienio išvakarėse bendravo „XXI amžiaus“ korespondentas Bronius VERTELKA.
Jūsų Ekscelencija, Jūsų kelias į kunigystę nebuvo lengvas. Kunigu tapote artėdamas prie 40-mečio ribos. Esate turbūt vienintelis Lietuvoje, taip atkakliai siekęs kunigystės. Juk vargu ar dažnas tiek kartų būtų bandęs stoti į seminariją, kaip tą darėte Jūs. Papasakokite, iš kur buvo atkaklumas siekti kunigystės?
Ne, nesu vienintelis tik per 13 metų sovietiniais laikais įstojęs į Seminariją. Dabartinis Skuodo dekanas kan. Petras Merliūnas stojo 15 metų. Buvo ir kitų panašių atvejų. Žinoma, daugelis nesulaukdavo tos įstojimo teisės. Pavyzdžiui, kai stojau pirmą kartą iš Simno, tai kartu su manimi stojo dar du. Bet nepriimti jie vėliau pasuko kitu keliu. Kadangi tarybinė valdžia nustatė Seminarijos priėmimo limitą, tai sugalvodavo įvairiausių priežasčių. Pavyzdžiui, viena iš priežasčių buvo jau įsigyta specialybė. Buvo draudžiama priimti į seminariją specialistus. Atseit specialistas išlavintas už valstybės lėšas, turi dirbti pagal specialybę.
O manęs negalima vadinti atkakliu. Galėjau tapti klieriku ir kunigu žymiai anksčiau. Kun. Jonas Zubrus man siūlė mokytis pogrindžio seminarijoje. Bet atsisakydavau: „Jei Dievas nori, kad tapčiau kunigu, Jis gali man atidaryti kelią į viešą seminariją“... Ne kiekvienais metais bandydavau, bet praėjus keliems metams vis pasiteiraudavau, ar nepasikeitė reikalavimai. Ir vis būdavo neigiamas atsakymas. Žinojau, kad Seminarijos priėmimą valdžia tvarko per Religinių kultų įgaliotinio įstaigą. Sugalvojau gudrybę. Mano silpnas regėjimas (trumparegystė). Gydytojams skundžiausi, kad sunku dirbti su optiniais geodeziniais prietaisais. Medicininė komisija nustatė invalidumą. Su ta pažyma kreipiausi į Melioracijos ministeriją. Joje gavau pažymą, kad mane dėl invalidumo išleidžia iš melioracijos sistemos įstaigų. Nuvykau pas Religinių kultų įgaliotinį J. Anilionį. Prašiau leisti priimti į Seminariją. Jis veidmainiškai atsakė, kad Seminarija pati tvarkosi ir jis negali daryti įtakos priėmimui. Jis suvaidino net Katalikų Bažnyčios gynėją. Atseit tarybų valdžia turėjo daug išlaidų dėl mano specialybės. O juk gali panašiai atsitikti ir su Bažnyčia: „Jinai išmokys tave, turės daug išlaidų ir vis tiek apakęs negalėsi dirbti“.
Tačiau dėl nuolatinės kunigų ir tikinčiųjų kovos už tikėjimo laisvę sovietinė valdžia pamažu švelnėjo, didino priėmimo į seminariją limitą. Ir atėjo tokia diena, kai ir mano kandidatūros nebeatmetė...
Negalima sakyti, kad mano atkaklumas laimėjo. Dievas buvo toks atkaklus, šaukdamas mane į kunigystę, kad neleido pasukti kitu keliu. Jis net visus mano gyvenimo vingius panaudojo kunigystės brandai. Dirbdamas melioracijoje mačiau daugelio darbininkų tragišką likimą, daugelis prasigerdavo. Tas tiesioginis gyvenimo pažinimas man daugiau davė, negu vėlesnės studijos seminarijoje ir visi kunigystės metai. Visi tie darbo metai su varganais žmonėmis dar labiau stiprino mano dvasinę brandą, pašaukimą eiti gelbėti žmonių, stiprinti jų dvasią. Juk melioracijos objektuose prie Simno netgi rengdavome gegužines pamaldas...
Daugeliui nesuprantamos ir mano neakivaizdinės filologinės studijos. Tam reikia būtent stiprių akių, nes niekas tiek neskaito knygų kaip filologinių specialybių studentai. O Dievui reikėjo, kad išmokčiau kalbų, kad vėliau galėčiau naudotis gausia kitų kalbų religine literatūra ir šitaip augtų mano dvasinis išsilavinimas. Taigi, visa buvo Dievo rankose, nedaug kas nuo manęs priklausė...
Prieš tapdamas Panevėžio vyskupu, dirbote ne vienoje Telšių vyskupijos parapijoje. Kuri iš jų jums liko brangiausia ir kodėl?
Kunigo darbas yra tuo nuostabus, kad visos vietos brangios. Vikarui mažiausia materialinių rūpesčių (nerūpi bažnyčios išlaikymas, remontai), tad gali daugiau laiko skirti dvasiniams dalykams. Dirbdamas vikaru, galėjau dalyvauti pogrindžio spaudoje, kovoje už tikėjimo laisvę. Galėjau beveik kasdien užsiimti su Telšių Eucharistijos bičiuliais, vadovauti ir kitoms pogrindžio jaunimo organizacijoms, renginiams, vesti slaptas susitelkimo dienas (rekolekcijas) jaunimui, mokyti vaikus tikėjimo, ruošti sakramentams. Galėjau užsiimti pogrindžio literatūros dauginimu ir platinimu, parašų rinkimu po protesto laiškais. Žinoma, dažnai tekdavo likti be miego ir poilsio, nes reikėjo vykti į kitus miestus ar miestelius po vakarinių pamaldų. Išvykti galėjau tik tada, kai buvau laisvas nuo ligonių ir parapijiečių lankymo. Bet vis tiek Žemaitijos miesteliuose turėjau jaunimo grupes. O atostogos – apaštalavimas tarp Sibiro vokiečių. Tai – gražiausi mano kunigystės metai.
Žinoma, klebonas yra savarankiškesnis, pats gali planuoti savo darbą. Esi parapijinės bendruomenės šeimininkas. Bet išvykti iš parapijos jau sunkiau, nes reikia surasti, kas tave galėtų pavaduoti. Todėl platesnis apaštalavimas jau sunkiai įmanomas, tenka apsiriboti tik parapijos ribomis....
Platesni dirvonai atsivėrė Atgimimo laikais. Niekieno netrukdomas galėjau atiduoti visas jėgas dieviškojo mokslo skelbimui. O kuris kunigas netrokšta atiduoti visų savo jėgų Dievo reikalui? Buvau paskirtas Telšių kunigų seminarijos dėstytoju ir vicerektoriumi (vėliau dvasios tėvu). Greta seminarijos pamaldų dar apie 15 įvairių dalykų savaitinių paskaitų seminarijoje, dar katechetinio vyskupijos centro darbuotojas ir katechetinės mokyklos dėstytojas, vyskupijos šeimos centro bendradarbis, vyskupijos skautų ir ateitininkų dvasios tėvas, seminarijos religinės literatūros leidėjas. Visur nepaprastas kunigų trūkumas, visur trūksta pajėgų, todėl bėgau visur, kur tik prašė, kur tik siuntė. Dabar, žiūrėdamas į praeitį, galvoju, kad negerai taip. Daugeliui galėjo atrodyti, kad įsivaizduoji save esant nepakeičiamu. Netgi galvą ėmė dažnai skaudėti, todėl buvau priverstas mažinti krūvį, tik penkerius metus ištvėriau tikybos mokytoju ir kapelionu katalikų mokykloje.
Kaip dabar įvertinti, kuri iš tų vietų buvo brangiausia ar reikalingiausia? Visi darbui buvo daromi buvo ne dėl savęs, bet juk visi Dievui ir žmonėms reikalingi...
Kunigas yra ne tik dvasinis parapijos vadovas, bet turi nusimanyti ir apie statybas, būti ekonomistu, netgi tapti psichologu sprendžiant įvairius moralinius dalykus ar parapijiečių tarpusavio santykius. Iš kokio šaltinio jėgų tam sėmėtės?
Dvasininko tikrasis šaltinis – tik Dievas. Be abejo, ir dvasinis gyvenimas, malda, žmonių pažinimas, lavinimasis. Statyboms ir remontams bei parapijos ekonominiams reikalams labai pravertė inžinerinis melioratoriaus išsilavinimas. Tik dėl to, kad turėjau tokį išsilavinimą, galėjau gerai sutvarkyti abi bažnyčias, įrengti abiejose šildymą ir klebonijas (Skaudvilėje ir Adakave).
Įdomu būtų žinoti, kaip iš kunigų išrenkami kandidatai į vyskupus. Ir kodėl būtent Jus pasirinko? Ar nujautėte, kad Popiežius Jus pakels į vyskupus?
Kiek žinau, skiriant vyskupą, atliekami tyrimai. Apklausiama daugybę žmonių: kunigų, vienuolių, pasauliečių. Neįsivaizduoju, kas nulėmė mano išrinkimą. Be abejo, be Dievo valios niekas neįvyksta. Esu girdėjęs vieną vyskupą juokaujant: „Tikriausia Šventoji Dvasia buvo užsnūdusi“.
Juokai juokais, bet jei mano būtų valia, niekada nebūčiau tapęs vyskupu. Asmeniškai aš niekada nesitikėjau tapti vyskupu, nelaikiau ir dabar nelaikau savęs tam tinkamu. Šv. Paulius sako, kad dažnai Dievas išsirenka tai, kas menka (plg. 1 Kor 1,27). Mano išrinkimas man buvo be galo didelė staigmena. Nesuprantami Viešpaties keliai...
Septinti metai esate Panevėžio vyskupas. Kuo Jums šis laikotarpis buvo ypatingas? Ar nujautėte, su kokiais iššūkiais teks susidurti ir kiek jėgų gali pareikalauti iškilusių problemų sprendimas? Kas suteikia stiprybės jas sprendžiant?
Pusantrų metų teko dirbti vyskupu pagalbininku Telšiuose. Tad jau žinojau, kas manęs laukia. Atrodė, kad rimtai pasiruošęs visokioms problemoms vykstu į gimtąją vyskupiją. Bet tiesiog netikėtas ir net baisus išbandymas teko Panevėžio vyskupijoje: per pirmąjį mano pusmetį vyskupija neteko dvylikos kunigų – jie mirė arba žuvo. Ir dar: prieš man atvykstant ar net septyni jauni kunigai metė kunigystę. Atsitiko toks dalykas, apie kokį negalėjau net pagalvoti – vyskupija neteko bene 20 procentų kunigų. Daugelį bažnyčių teko palikti aptarnaujamas. Niekas nepriklauso nuo žmogaus pasiruošimo ar jo valios, visur reikia remtis tik Dievu.
Apie 80 proc. Lietuvos gyventojų tvirtina esą katalikai, tačiau praktiškai sekmadieniais į bažnyčią eina tik maždaug l0 proc. Kodėl taip yra, juk sovietiniais laikais bažnyčios tikrai nebūdavo pustuštės, o Atgimimo laikais į jas žmonės tiesiog plūste plūsdavo.
Vietoj prieškarinių 60 procentų bažnyčias lanko sekmadieniais vos 10 procentų. Sovietiniais laikais, bent jau pabaigoje, tikrai nematydavome daugiau bažnyčiose. Tik kaimuose šiuo metu smarkiai sumažėjo tikinčiųjų, nes iš viso kaimuose liko mažai gyventojų. Daugelis bažnytkaimių yra visiškai tušti, tenka net parapijas uždaryti...
Iš tikro, kodėl žmonės, laikantys save katalikais, nelanko bažnyčios arba ją lanko labai retai? 50 sovietinių buldozerinio ateizmo metų vis dėlto savo pasiekė. Sovietinių laikų priespauda, laisvės nebuvimas, jokios dvasinės literatūros (netgi Šventojo Rašto) neturėjimas labai nusilpnino žmonių dvasią. O tą silpną dvasią galutinai pražudė dabartinė neribota laisvė. Laisvė visokiems nepadorumams gyvenime ir žiniasklaidoje, laisvė alkoholiui ir bet kokiai neteisybei. Turtas, pinigas – visagalis. Jau bene viskas Lietuvoje perkama ir parduodama. Žiniasklaida propaguoja beveik vien blogį, tarnauja tam tikrų grupių interesams. Net jaunimas jau pradeda protestuoti prieš tą siaubingai žalojantį žiniasklaidos veikimą.
O Bažnyčia labai mažai gali atsverti tą baisųjį smurto ir nedorumo srautą, neturi lėšų pasinaudoti žiniasklaidos priemonėmis, pavyzdžiui, turėti savo televiziją, kaip Vokietijoje ar Lenkijoje. Parapijos namai, kur būtų galima žmonėms susitikti, lavintis, sunaikinti. Reikia milžiniškų lėšų jiems atkurti. Daug kainuoja bažnyčių išlaikymas ir remontas. Tarybinė valdžia atėmė visą Bažnyčios turtą: pastatus, žemę. Ir niekas tos žalos atlyginimo iš okupantų neišreikalauja. Jeigu būtų grąžinta bent bažnytinė žemė, ją išnuomoję ar pardavę galėtume labai daug padaryti. Panevėžio vyskupija prieš karą turėjo apie 5 tūkstančius hektarų žemės, vien Panevėžio mieste apie 50 hektarų. Juk dabar ji pardavinėjama už milijonus. Latvija jau atgimimo pradžioje grąžino Bažnyčios žemę. Čekija šių metų pradžioje nutarė atitaisyti Bažnyčiai padarytą skriaudą: valstybė įsipareigoja grąžinti trečdalį bažnyčių turėtos nuosavybės, o už likusius du trečdalius jos išmokėti finansinį atlyginimą. Visa apskaičiuota suma – daugiau negu trys milijardai eurų turėtų būti išmokėta per 60 metų. Dėl palūkanų ši suma išaugs iki 10,3 milijardų eurų. Galų gale bažnyčios su savo milžiniškais turtais gali daryti ką nori. Bendruomenės atgauna savo teises. Jos gali su turėta bažnytine žeme elgtis kaip nori: statyti pramonės įmones ar butus. Be to, įdomu, kad tokiems iki šiol blokuotiems restitucijos projektams skiriamos ES struktūrinės lėšos. O mūsų valdininkai teigia, kad jokių bažnyčios projektų ir atsilyginti Bažnyčiai neleidžia Europos Sąjungos nuostatos! Lenkijoje masiškai apšildomos bažnyčios alternatyvia gruntine energija ES struktūrinių fondų lėšomis.
(Paskaičiuokime: Čekijoje bažnyčioms per 60 metų – 10,3 mlrd. eurų, tad 172 milijonai eurų arba 592 milijonai litų kasmet, Lietuva sudaro trečdalį Čekijos. Tad pagal tokias proporcijas Lietuvos Bažnyčia gautų 197 milijonus litų kasmet. Kokios tad galėtų būti Bažnyčios galimybės, atstačius teisingumą! Be to, Čekijoje mokamos kunigams algos už senesnes, dar devynioliktojo amžiaus skolas Bažnyčiai. Ir Lietuvoje tiek cariniais laikais, tiek prieškaryje buvo mokamos tokios algos, nes cariniais laikais buvo nusavinta daug bažnytinių žemių. Ir dabar jas tebevaldo valstybė ir jomis naudojasi, tad ir tokia kompensacija būtų teisinga. Tada Bažnyčia galėtų būti didelė jėga ir atsverti daug neigiamos žiniasklaidos įtakos... Gal specialiai stengiamasi Bažnyčią laikyti silpną...)
Vienas kunigas dažniausiai turi aptarnauti kelias parapijas. Mažėja pašaukimų Dievo tarnystei. Jums teko dirbti Telšių kunigų seminarijos vicerektoriumi ir jos dvasios vadovu, todėl geriausiai žinote, kodėl taip yra šiandien.
Esu įsitikinęs, kad pašaukimų nemažėja. Tik daugelis žmonių nebepajėgūs atsiliepti į Dievo kvietimą aukotis. Argi aukos reikia tik kunigystėje? Jos reikia ir vienuolei, ir šeimos tėvui ar motinai. Bet, deja, su tikėjimo menkėjimu visur mažėja aukos dvasios. Katastrofiška padėtis šeimose: jų daugiau suirusių, negu gyvenančių meilėje ir ištikimybėje. Tokioje atmosferoje vargiai įmanoma subręsti aukai, gyvenimui ne sau. Koks retas šiandien apskritai idealizmas. Kur rasti šiandien tokius idealistus, kaip sukilimo vadą Antaną Mackevičių, Vincą Kudirką, partizanus, Šatrijos Raganą, G. Petkevičaitę-Bitę? Idealizmo neugdo mūsų žiniasklaida, mūsų mokyklos. O Bažnyčios pajėgų silpnumo priežastis išdėsčiau...
Sovietiniais metais Jūs platinote nelegalią literatūrą, bendradarbiavote su „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, buvote Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto narys, rašėte protestus sovietinėms įstaigoms ir organizacijoms – ir vis išlikdavote laisvėje, nepakliūdavote į saugumiečių rankas. Kaip Jums tai pavykdavo?
Sovietinė valdžia bandė vaizduoti demokratiją, humanišką santvarką, todėl pagąsdinimui suimdavo ar nužudydavo tik pagrindinius vadovus. Šitaip buvo nužudyti kunigai J. Zdebskis ir J. Laurinavičius, nuteisti A. Svarinskas ir S. Tamkevičius. KGB gerai žinojo, kad be pagrindinių vadų pasipriešinimas sumenkės. Kita vertus, mane sunku buvo apkaltinti net ir už aštrius, valdžią kritikuojančius pamokslus. Visa mano kritika buvo citatos iš tarybinės spaudos. Pažįstami kunigai net juokaudavo, kad mano pamokslai prasidėdavo fraze: „Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, „Komjaunimo tiesa“ vakar rašė…“
Be abejo, buvau ir tardomas, įspėjamas ypač „už tendencingą tarybinių rašytojų citatų naudojimą“, teko patirti ir kratų. Daug padėjo slaptumas (konspiracija) – nieko inkriminuojančio savo kambariuose nelaikiau. Niekada savo kambaryje nesu perrašęs mašinėle žinių „Kronikai“ ar protesto raštų. Tam turėjau pakankamai rašomųjų mašinėlių kitur. Be to, daugelis ir kitų tikėjimo gynėjų pastebėjo, kad dažnai Dievas apsaugodavo ir neleisdavo visiškai užgniaužti kovos...
Teko klausytis daug Jūsų pamokslų, kuriuos būtinai „pagardindavote“ gyvenimiškais pavyzdžiais, todėl jie visiems būdavo įdomūs. Kaip pamokslams pasiruošiate? Gal padeda tai, kad savo jaunystėje studijavote Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą?
Be abejo, padeda literatūros studijos, knygų skaitymas, gyvenimo patirtis. Savo knygoms sudarau rodykles, net kaupiu mane sudominusius periodikos straipsnius, iš skolintų knygų darau išrašus. Kitų pamoksluose, konferencijose mane sudominusias mintis, atsitikimus visada užsirašau. Daug padeda gyvenimo aprašymai, enciklopedijos, kurių turiu net keliolika. O kur dar specialūs pamokslų ar kitokios religinės literatūros rinkiniai vokiečių ar kitomis kalbomis! O kiek tokių dalykų dabar ir internete. Tik reikia kruopštumo, nepasiduoti tinguliui, rinktis tik tai, kas vertinga.
Iš kunigų, kaip pavyzdį, dažnai minite šviesios atminties kun. Alfonsą Lipniūną, buvusį Štuthofo koncentracijos stovyklos kankinį. Kodėl Jums jis tapo toks brangus ir artimas? Kada pirmą kartą išgirdote jo vardą?
Dar paauglystėje Panevėžyje apie jį girdėjau ir skaičiau mašinėle parašytas knygeles. Man dar tada giliai širdin įstrigo jo tokia ugninga, kurstanti mintis: „Lietuviai niekada neparsidavė nei už tabaką, nei už degtinę – neis tarnauti ir esesininkams“. Mintyse pridėdavau: netarnaus nei komunistams. Savo konferencijose, rekolekcijose jaunimui kun. A. Lipniūną paminėdavau, kaip tikros aukos už tautą, už tikėjimą, tikro idealizmo pavyzdį.
Jūs esate vienas uoliausių „XXI amžiaus“ skaitytojų bei jo propaguotojų. Be katalikiškos spaudos, ką iš periodinės spaudos dar skaitote? Koks spaudos ir kitos žiniasklaidos vaidmuo šių dienų visuomenėje?
Skaitau visą katalikišką spaudą ir, nors raginu tikinčiuosius skaityti katalikišką periodinę spaudą, net retkarčiais iš asmeninių santaupų užsakau mokykloms, su skausmu matau, kaip ji pamažu gęsta. Deja, didžiąją dalį Lietuvos visuomenės jau domina tik bulvarinė spauda. Vėl tas bažnyčios materialinis bejėgiškumas kurti savo plačią žiniasklaidą!
Skaitau ir „Naująjį židinį – Aidus“, ir „Logos“, ir „Veidą“, ir „Atgimimą“, ir „Lietuvos žinias“, ir „Lietuvos aidą“, ir „Ateitį“, ir „Žodį tarp mūsų“. Dažnai peržvelgiu pagrindinius internetinius leidinius. Beveik niekada nepraleidžiu bernardinų. Sunkokai surandu laiko pats parašyti. Radijo žinias išklausau mankštos ar valgio metu. Ir to man pakanka. Televizoriaus laidoms praktiškai beveik niekada nebelieka laiko, net žinioms (nebent kas nors iš pažįstamų primena, kad bus kažkas tikrai reikšmingo. Deja, tokių dalykų apgailėtinai retėja). Žiniasklaida vis menkėja ir banalėja. Apie tai esu kalbėjęs ir rašęs. Tiesiog skaudu, kad žiniasklaidos darbuotojai beveik vien blogio ieško. Prieš porą metų šventinome keturis jaunuolius kunigais. Rodos, kiek medžiagos žiniasklaidai. Deja, niekam nebuvo įdomu. Užtat, jei koks sukėlė skandalą, tai jau puls su didžiausiu pasigardžiavimu. Kartais net nukrečia šiurpas: Dieve mano, kokie pikti tie žurnalistai. Rodos, tiesiog kraujo ištroškę... 600 jaunimo užpernai iš Pasvalio į Pumpėnus nešė kryžių. Žiniasklaida nesusidomėjo. Pernai ėjau su 50 jaunimo grupe į Krekenavą, visą kelią kaitroje meldėmės, giedojome. Žurnalistai į kvietimus neatsiliepė. O kai Krekenavoje apvogė besimeldžiantį jaunimą, korespondentai puolė į Krekenavą kaip maitvanagiai ant dvėselienos. Tiesiog širdį skauda. Juk žiniasklaidos uždavinys daryti žmogaus dvasios akis įžvalgesnes, o ne kapstytis po mėšlą. Ačiū Dievui, kad žiniasklaidos reitingai vis krinta, taip jie bus priversti atsiminti savo pašaukimą.
Nemačiau Jūsų įpykusio ar nusiminusio, nors, manau, problemų ir Jums netrūksta...
Keistas Jūsų pastebėjimas. Man atrodo, kad linksmumu nespinduliuoju. Pyktį ar net ginčo nuotaiką visada stengiuosi įveikti. Ir ne visada tinkamai pavyksta.
Kai kurie pažįstami skaudžiai išgyvena dėl iškreiptų minčių problemose ar skandaluose. O mane tiesiog juokas ima: juk po kelių dienų viskas bus užmiršta. O argi po kelių dienų? Dar šiandien daugelis net nepastebi to kandžiojimosi! Štai vokiečio Adalberto Liudvigo Balingo pastebėjimas: „Pusė pirkusių laikraštį to straipsnio net nepastebėjo, pusė, atkreipusių dėmesį į straipsnį, jį tik peržvelgė prabėgomis. Pusė supratusių, kodėl tas straipsnis parašytas, nepatikėjo žurnalistu. Ir pusė tų, kurie patikėjo straipsnio mintimis, nereikšmingi žmonės. Tad kam tiek jaudulio, tiek bereikalingo susirūpinimo!“ Šitaip padrąsintas net kitą dieną galiu žvelgti į besikandžiojantį žurnalistą su šypsena.
Pamačius, kokius įstatymus nori priimti Seimas, kiekvienam doram katalikui atrodo, kad juo toliau, tuo labiau Lietuva tolsta nuo krikščioniškų vertybių. Kas atsitiko? Kaip mums atsilaikyti?
Nesistebėkime. Neliko gyvo tikėjimo, tai nelieka ir moralės. Ir argi tik Lietuva, tik Lietuvos parlamentas? Ne pirmą kartą žmonija eksperimentuoja, atsisakydama moralės normų, tikrų vertybių. Sugriuvo Romos imperija, kitos imperijos. Sugrius ir dabartinė visuomenė. Jėzus net išpranašavo dabartinį nutolimą nuo moralės ir tikėjimo: „Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ (Lk 18, 8). Bet Jėzus Kristus liepia nenusiminti: „Nenusimink, mažasis būry, aš nugalėjau pasaulį“. Jeigu tiek jaunimo eina su kryžiumi į maldingas keliones, įsijungia į ateitininkų, skautų ir kitas organizacijas, jeigu dar yra dalyvaujančių įvairiuose religiniuose renginiuose, pamaldose, tai teikia daug vilties. Jeigu prieš šių dienų lengvabūdiškumą atsilaiko jauni žmonės, išlieka mąstantys ir siekiantys kilnių dalykų, tai jie tikrai kurs ir kitokią Lietuvos ateitį.
Ką veikiate laisvalaikiu? Ar dar bėgiojate rytais? Ar važinėjate dviračiu? Jeigu taip, tai kokia tolimiausia juo kelionė buvo šiemet?
Kai tenka daug važinėti ir sėdėti, priimant žmones, būtina mankšta ir judėjimas. Kitaip mano amžiuje jau sustingtum. Todėl visada rytais bėgioju ir atlieku mankštą.
Specialaus laisvalaikio man nereikia. Mankštos ir valgio metu išklausau žinias. Bėgiodamas sukalbu tris dalis rožinio. Valandą kitą kasdien skiriu maldai ir skaitymui. Tai geriausias laisvalaikis. Jei surandu pusdienį laiko, važiuoju dviračiu į gamtą 10-12 kilometrų. Tas pusdienis – apmąstymams, skaitymui. Niekada ir niekur nevažiuoju be knygos.
Kaip vyskupui, Jums tenka pasidairyti po pasaulį. Šiemet, regis, lankėtės Šventojoje Žemėje. Ką iš tokių kelionių parsivežate, ką jos jums teigiamo duoda? Ar mėgstate keliauti?
Kelionių nemėgstu, jos retos, dažniausiai reikalui prispaudus. Šventojoje Žemėje buvau Neokatechumenato bendruomenės kvietimu. Dalyvavo 170 vyskupų ir devyni kardinolai. Mane žavi Neokatecumenato veikimas. Jie patraukia žmones naująja evangelizacija, išugdo labai sąmoningus tikinčiuosius. Šiuo metu jie turi per milijoną narių ir kasmet įšventina 40 kunigų. Pagal tokias proporcijas Lietuva kasmet turėtų gauti bene 120 kunigų vietoj dabar 20.
Tikram lietuviui nėra gražesnio krašto nei Lietuva, kurią, kad ir kur būtų, su didžia nostalgija prisimena. Su nuoširdžia meile jūs kalbate apie savo gimtąjį Trajoniškio kaimą, ten rengiate kraštiečių susitikimus. Ar gausiai į juos susirenka? Ar rengsite tokį pat susitikimą šiemet? Ką tokie susitikimai duoda? Kas liko iš Jūsų gimtinės?
Niekur negalėčiau išvykti ilgam iš Lietuvos. Rodos, net negalėčiau be jos gyventi. Ir į gimtinę mėgdavau pareiti pėsčias. Deja, dabar jos beveik nebėra. Ir ne tik jos. Taip pat ir kaimyninių kaimų – Dirvoniškio, Lapiškių, Gaidynės, Kalniškių, Skersinių, Vytautų. Paauglystėje rinkau parašus, kad kursuotų autobusas į Trajoniškį. Iš kiekvienos šeimos ėmiau tik vieną parašą – poros kilometrų spinduliu surinkau 100 parašų. Dabar toje teritorijoje gyvena tik viena moteris. O juk tada Trajonišky buvo pagrindinė mokykla, per 100 mokinių...
Turėjau 13 dėdžių ir tetulių, devynis brolius ir seses (užaugome septyni), 53 pusbrolius ir pusseseres. Jau sumažėjo giminių retas. Liko viena teta ir mes, broliai ir seserys, keturiese. Giminės ir buvę kaimynai susirenkame kasmet rugpjūčio pabaigoje Daujėnuose, kur daugumos artimieji palaidoti. Susirenka 100-200. Pasimeldžiame už mirusius. Pasveikiname vieni kitus. Pabendraujame. Vis klausiu, ar rengti kitais metais. Kadangi yra daugelis norinčių, vis dar renkamės.
Žmogaus gyvenime būna visokių jubiliejų. Ką Jums reiškia 70-metis?
Gimimo dienos niekada nešvenčiu, net neprisimenu. Šventimų jubiliejai numatyti net bažnyčios. Jie skirti maldai ir padėkai už Dievo malones. O 70 gyvenimo metų reiškia senatvę. Džiaugiuosi, kad po kelerių metų jau galėsiu būti laisvas.
Dėkojame už atsakymus. Linkime Dievo palaimos Jūsų tarnystėje.
„XXI amžius“
Foto:
Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas
Broniaus VERTELKOS nuotrauka
Šaltinis: 
