Praėjusią savaitę pradėtas minėti „LKB kronikos“ leidimo pradžios 40-metis. Sunku pervertinti jos indėlį į Lietuvos laisvės kovas. Visgi būtų labai paviršutiniška, jei į „Kroniką“ žiūrėtume tik kaip į praeities reiškinį, kovos už laisvę simbolį ir neklaustume kuo ji aktuali nūdien.
Šio aktualumo ypač turėtų ieškoti krikščioniškos žiniasklaidos leidėjai, jos bendradarbiai ir vartotojai. Tuo labiau, kad kai 1989 m. pavasarį išėjo paskutinis LKB kronikos numeris, – ją pakeitė oficialiai pradėtas leisti žurnalas „Katalikų pasaulis", beje, visų mūsų „sėkmingai“ nuvarytas į užmarštį. Tad dabartinės katalikiškos žiniasklaidos priemonės yra „Kronikos“ darbų tęsėjos. Pats gerą dešimtmetį būdamas katalikiškos žiniasklaidos bendradarbis drįstu klausti: ką mums vienu ar kitu būdu susijusiems su šiuo darbo lauku derėtų prisiminti pasižvalgius po „Kronikos“ archyvus?
Visų pirma „Kronika“ buvo labai informatyvi. Žinant, kokio slaptumo sąlygomis ji buvo leidžiama, tiesiog stulbina ten skelbtos informacijos ir naujienų kiekis. Suprantama, kad jos pagrindinis tikslas – informuoti pasaulį apie tikrąją padėtį Lietuvos Katalikų Bažnyčioje, ir šią užduotį ji su kaupu įvykdė, nors techninės ryšių galmybės buvo ribotos.
Deja, susidaro įspūdis, kad šiandienės katalikiškos informavimo priemonės yra primiršusios savo pareigą informuoti tikinčiuosius apie bažnytinio gyvenimo aktualijas. Pastaroji žiniasklaida yra tiesiog perkrauta filosofavimais, pamąstymais, meditatyviniais tekstais, bet juose itin mažai paprasčiausios informacijos. Per dvidešimt metų nėra įsteigta jokia katalikiška naujienų tarnyba, trūksta žinių iš periferijos, bendruomenių ir parapijų gyvenimo, „karštų“ komentarų bei interviu. Ir tai vyksta interneto eroje!
Be to, „Kronikos“ darbuotojai vykdė kruopščią anuometės žiniasklaidos stebėseną, reaguodami į sovietinių propagandistų išpuolius prieš Bažnyčią. Dabar stebint katalikišką žiniasklaidą susidaro įspūdis, kad verdama savo sultyse, jog ji domisi tik savimi. Pavyzdžiui, beveik nunykęs yra spaudos apžvalgos žanras, o jei jis pasitaiko, tai neretai žvalgomasi po tą pačią katalikų žiniasklaidą, lyg kitos žiniasklaidos priemonės neegzistuotų ir nekreiptų dėmesio į bažnytinį gyvenimą.
Savaime suprantama, kad tuomet dingsta galimybė polemikai, o būtent polemizavimu su ateizmo adeptais pasižymėjo „Kronika“. Poleminio įkarščio pasigendame ir nūdienos Lietuvos katalikiškoje žiniasklaidoje. Nenuostabu, kad pati polemika praranda aktualumą tarp aktyvesnių katalikų. Jie tarsi užsidaro į apkasus, užima gynybines pozicijas. Tuomet nebetenka reikšmės intelektualinis lygmuo, o liekama emociniame nepasitenkinime dėl to, kad esame pasaulio nemylimi.
Pagaliau „Kronika“ pasižymėjo nekonformistiška pozicija. Jos leidėjai ir autoriai nebijojo tiesiai pažvelgti į Bažnyčios viduje esančias negeroves, net išdavystes. Štai keletas iškalbingų pavyzdžių.
„Kol kas į kapitalistines šalis yra išleidžiami tik visiškai valdžiai patikimi kunigai, kurie daugiau ar mažiau reikalų turi su KGB organais.“
„Vatikanui suteikus kai kuriems tarybinei valdžiai „lojaliems" kunigams monsinjorų titulus ir tuo pačiu tarsi aprobavus jų elgseną, nominavus vyskupais valdžios parinktus kandidatus, tylint apie skaudžią tikinčiųjų padėtį Lietuvoje, pasigirdo balsų: „Vatikanas suklaidintas! Čekistai prasiskverbė į Romos kuriją! Mes išduoti!“ Tokiu sunkiu metu Lietuvos katalikams beliko pasitikėti Dievo Apvaizda ir ieškoti kelių, kuriais Vatikanui ir pasauliui patektų teisinga informacija, kad Lietuvos Katalikų Bažnyčiai pražūtingiausia ne persekiojimas, o pačių rankomis neriama kilpa.“
„Kunigai, matydami valdžios pareigūnų prievartaujamus vyskupus, kai kada pabando apeliuoti į bažnytinę teisę: „Šis perkėlimas yra nekanoniškas, todėl prašom mane į naują parapiją neskirti."
„Tiesiogiai ar netiesiogiai priverstas J. E. vysk. Labukas 1970.XI.19 išsiprašė Šv. Sosto dispensą, kad, skirstant kunigus, nereiktų laikytis bažnytinės teisės kanonų. Ši dispensa, visų kunigų nuomone, vyskupą dar labiau pajungė Rugienio (LSSR Religinių reikalų tarybos įgaliotinis – aut. pastaba) planams. Anksčiau vyskupas būtų galėjęs Rugieniui prieštarauti: „Negaliu gerą kleboną kelti į mažą parapiją, nes bažnytinė teisė šitai daryti neleidžia," o dabar į vyskupo pasipriešinimą valdžios atstovas gali atsakyti: „Turite popiežiaus dispensą, tad iškelkite šitą kunigą iš parapijos."
Ar daug panašių minčių aptinkame šiandienėje katalikų žiniasklaidoje? Žinoma, laikmetis kitoks, bet problema, kad „pačių rankomis neriama kilpa“, išlieka. Tylomis bandoma apeiti Bažnyčios gyvenimą slegiančius skaudulius, norima išlikti korektiškiems ir steriliems, apsimetant, kad visos problemos ateina iš išorės – iš sekuliaraus pasaulio. Paradoksalu, bet apie Bažnyčios bėdas laisvo žodžio šalyje sužinome... iš gandų ir pasaulietinės žiniasklaidos, nes katalikiškai žiniasklaidai neva nesolidu kelti nepatogius klausimus.
Norisi viltis, kad bus ryžtąsi įdėmiam žvilgsniui į praeitį, kaip kvietimui išvysti laiko ženklus, kad mūsų krikščioniška žiniasklaida kada nors „pasūrės“, nes priešingu atveju jos laukia paprasčiausia vegetacija. Tačiau ne tam prieš 40 metų pasaulį išvydo „Kronika“.
