Lietuvos laisvės kelias
Lietuvos Valstybės atkūrimo 100 m. jubiliejus yra proga mąstyti ir kalbėti ne tik apie Lietuvos, bet ir kiekvieno mūsų laisvę. Visų mūsų siekiamybė - būti laisviems ir gyventi laisvoje Lietuvoje.
Gaila, kad dažniausiai kalbama apie išorinę Lietuvos laisvę. Ruošdamiesi Valstybės šimtmečio jubiliejui, prisiminėme, kaip Lietuvos vyrai prieš šimtą metų sukūrė Tautos tarybą ir nutarė paskelbti Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą. Tai buvo labai drąsus žingsnis, kurį galėjo žengti tik tikrai laisvi žmonės. Juk anuometinė Lietuva beveik nieko neturėjo, kas buvo reikalinga valstybės atkūrimui – nei išsilavinusių žmonių, nei spaudos, nei pinigų, nei mokyklų, juo labiau universitetų,– turėjo tik giliai į Dievą tikinčius, daugumoje kaimo žmones. Ir per dvidešimt Nepriklausomybės metų Lietuva tapo gražia, išsilavinusia ir klestėti pradėjusia Europos valstybe. Vietoje skolų Lietuva turėjo dideles aukso atsargas.
Šiandien gi, švęsdami Lietuvos Valstybės atkūrimo 100 metų jubiliejų ir 28 – erius metus eidami laisvės keliu, kaip niekad anksčiau esame pasimetę. Turime laisvą Lietuvą, bet patys ne visuomet jaučiamės laisvi ir, kas blogiausia, matome iškilusias dideles kliūtis, trukdančias Lietuvos klestėjimui. Gal jūs girdėjote, kad kas nors iš valstybės vyrų ar moterų būtų pasiūlęs aiškią idėja, kaip prikelti Lietuvą, kad ji nemirtų dėl demografijos ir emigracijos. Kai politikai neturi ką pasakyti apie Lietuvos prikėlimą gyvenimui, paprastai, jie pradeda kalbėti apie globalią Lietuvą, esančią ne tik prie Baltijos jūros, bet ir pasklidusią po visą pasaulį.
Šiandien jau atviru tekstu kalbama apie Lietuvos savižudybę ne tik dėl savižudžių ar alkoholikų, bet ir dėl beprotiškai didelės emigracijos ir mažai gimstančių naujų Lietuvos piliečių. Iškeliama problema, bet nepasakoma, kodėl mes esame ne tokie, kokie buvo mūsų tėvai prieš šimtą metų, kūrę valstybę nuo nulio. O tiesa yra štai kokia:
Prieš 28 – erius metus mes išėjome į laisvės kelią, bet nepaisėme Dievo kelio. Daugelis per sovietmetį buvo praradę Dievą ir Atgimimo aušroje rimtai prie jo nesugrįžo. Paskui mes įstojome į Europos Sąjungą, bet ne į tą, kurią kūrė giliai tikintys žmonės – Šumanas, Adenauderis, de Gaspari,- o į gerokai pasimetusią, kurioje viešpatauja mirties kultūra, - širdyje galima tikėti į Kristų ar Alachą, bet viešumoje korektiška kalbėti apie du besimylinčius princus, bet ne apie Dievą. Šiandien beveik niekas nedrįsta pasakyti, kad karalius yra nuogas: be Dievo nėra ir negali būti tikros laisvės, be Dievo Lietuvos ateitį statome ant smėlio.
Prieš šimtą metų, kai buvo atkurta Nepriklausoma Lietuvos valstybė, tiek jos kūrėjai, tiek paprasti žmonės buvo religingi ir jiems pasiaukojimas dėl Lietuvos buvo, savaime suprantamas dalykas. Savanoriai galėjo mirti už Lietuvą. Tėvai nebijojo auginti gausias šeimas. Jaunimas turėjo drąsos pasišvęsti tarnavimui Dievui ir žmonėms.
Kai nelieka rimto tikėjimo į Dievą, tuomet apninka niūrūs pesimizmo ir savanaudiškumo debesys.
„Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi. Tad stovėkite tvirtai ir nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą!“ (Gal 5,1)
Mes turime laisvės Krikštą. Per Krikštą mes esame pašaukti į gyvenimą su Dievu, tai yra pašaukti į pilnutinę laisvę. Šalia Dievo nėra tikros laisvės, nes tai gyvenimas nuodėmės pasaulyje, o nuodėmė visada uždeda nelaisvės pančius ir tai padaro daug anksčiau, nei žmogus nuteisiamas už savo nusikaltimus.
Mes turime laisvės Evangeliją. Evangelija yra Kristaus parodytas kelias, kuriuo einame į Dievo karalystę – į pilnutinę laisvę. Evangelija nėra trukdis, nėra našta, bet sparnai, kurie tikinčiam žmogui padeda laisvai gyventi.
Mes turime Laisvės Įstatymą. Laisvė neturi nieko bendra su anarchija. Kai Mozė vedė tautą į laisvę, jai davė Dekalogą. Kristus Dekalogo nepanaikino, bet papildė, išryškindamas meilės Įstatymą: mylėti be išimties visus, net savo priešus. Kur yra meilė, ten yra ir laisvė. Dėl to apaštalas Paulius primena: „Stenkitės su meile vieni kitiems tarnauti“ (Gal 5,13)
Mes turime laisvės kryžių. Laisvė įgyjama per kryžių. Neklausydamas Dievo, žmogus leidosi pavergiamas nuodėmės, o Jėzus, siekdamas išvaduoti, išgelbėti žmogų, sutiko prisiimti kryžių. Prie kryžiaus medžio jis prikalė mūsų nuodėmes, kad mes taptume laisvi.
Mes turime laisvės Sakramentus – Susitaikinimą ir Eucharistiją. Laisvės kelias nėra nei lengvas, nei patogus kelias. Jis nuolat lydimas kovos prieš nuodėmę ir bet kokį blogį. Šioje kovoje žmogus vien savo jėgomis būtų nepajėgus laimėti pergalę. Kristus mums padeda per Susitaikinimo sakramentą, atleisdamas nuodėmesTai žinodamas Jėzus liko su mumis iki pasaulio pabaigos Švč. Sakramente – Eucharistijoje.
Pagaliau mes turime mūsų laisvę globojančią Motiną Mariją. Per Mariją Jėzus atėjo į žemę ir tapo mūsų broliu. Jėzus savo motinai Marijai pavedė globoti mus, kaip sūnus ir dukteris. „Štai tavo sūnus“ – „Štai tavo Motina!“
Laisvės pagundos. Laisvė nėra pastovi duotybė ir už ją reikia kasdien grumtis. Mes esame gundomi iškreiptai suvokti laisvę, tarsi ji teiktų galimybę gyventi neatsakingai, tenkinant visas užgaidas ir norus, renkant ne tik žiedus, bet ir šiukšles. Šitoks laisvės supratimas yra tiesiausias kelias į vergovę. Dėl to apaštalas Paulius įsakmiai ragina: „“Tiktai dėl šios laisvės nepataikaukite kūnui“ (Gal 5,13).
Arkivysk. Sig. Tamkevičius
