Kovo 18 dieną iš Domeikavos Lietuvos Kankinių bažnyčios į Romainių kapines palydėjome pogrindžio spaustuvės „ab“ kūrėjo Vytauto Andziulio žemiškuosius palaikus. Buvo gera jausti, kad iš tikrųjų esi Kaune, kadangi pagerbti Vytauto ir melstis už jį drauge su jo šeima susirinko gausus būrys bendraminčių, Sąjūdžio žmonių, šviesuolių, kuriems žodžiai „Lietuva“, „laisvė“, „sąžinė“ nėra tušti ir nėra dviprasmiški.
Vytautas Andziulis (1930–2018) drauge su bendražygiu Juozu Bacevičiumi 1978–1979 m. Salių kaime pakaunėje, kalvoje prie savo sodybos įrengė požemį, kurio angą išradingai užmaskavo šiltnamiu – žemių pripildytomis ir gėlių prisodintomis paslenkamomis betono dėžėmis (dabar muziejus, aplankykite). Šioje katakomboje V. A. sumontavo spaustuvės mašinas ir 1981–1991 m. išleido dešimčių pavadinimų sovietų draudžiamų religinių, tautinių patriotinių, Lietuvos istorijos ir kultūros leidinių – iš viso apie 130 000 egzempliorių tiražu.
Persekiojama, okupantų necenzūruota spauda buvo platinama visoje Lietuvoje. Sovietų KGB iki pat Atgimimo neįstengė aptikti ir nesustabdė šio gyvybiškai svarbaus Lietuvos savimonei naujosios knygnešystės darbo. Visą tą didelės įtampos ir rizikos laiką Vytautą visiškai palaikė ir jo darbuose talkino ištikima bendražygė, žmona Birutė. Žvelgdamas į jos drąsą ir keturis dorais žmonėmis užaugintus jų abiejų vaikus, pagalvoji, kad prancūzų posakis „ieškok moters“ (esą, toji slypi už bet kokios painiavos) gali būti taikomas ir teigiamąja prasme: už daugelio didžių vyrų darbų stovi ir kilni moteris…
Pavesdamas Dievo gerumui amžiną atilsį Vytautą, o paguodai – jo šeimą, nejučia pagalvoji, kad štai tokių žmonių – tyliai, kantriai, ryžtingai dirbančių reikalingus darbus – mes lig šiol dar ir esame Lietuva, kalbame lietuviškai, esame kaip tauta ir valstybė. Dažniau į tokias asmenybes įsižiūrėtumėt, ar ką, šiuolaikiniai visuomenės lyderiai… kūrėjai… žurnalistai…
(Iš pogrindžio spaustuvėje „ab“ pirmąsyk išleistos Kęstučio Genio eilių knygos „Ugnies kryžius“ – tai iš to plono rinkinėlio tekstų vėliau skambėjo Sąjūdžio himnai „Pabudome ir kelkimės“, „Birželio ankstų rytą“, „Grįžtu namo“:
„…Negi nieks neprisimins, nepagalvos – /
Žuvo jie, kovodami už mūsų laisvę /
Jei ne jų auka, nebūtų Lietuvos –
Netgi tos, kurią šiandieną ašaromis laistom…“
